Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIRBANČIŲJŲ TEISES ŪKINĖJE SOCIALINĖJE DEMOKRATIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. DAUGINTIS, S.J.   
1989 m. pavasarį gavau iš Brazilijos naują knygą: Claudio Nascimiento Rosa Luxemburgo e soli-darnošč. Autonomia operaria e autogestao socialistą. Ta knyga mane labai sudomino. Išleista "Edi-coes Loyola", Colacao, Brasil dos trabalhadores—7, Centro deAco Communitaria,Sao Paulo, 1988. Kai darbavausi Sanpaulyje, pats esu lankęsis toje jėzuitų vadovaujamoje leidykloje ir aname Centre. Nutariau, kad knygoje turi būti svarbių dalykų. Verta skaityti. Palengva perskaičiau ir radau įdomių bei svarstytinų idėjų. Autorius aprašo Lenkijos darbininkų kovas nuo praeito šimtmečio galo su darbdaviais už geresnį gyvenimą ir darbininkų Solidarnošč sukeltus streikus, kovojant prieš komunistinę Lenkijos valdžią. Jis Solidarnošč sąjūdyje ir jo taktikoje bei siekiuose mato Rosos Luxemburg idėjas, įžvalgas bei patyrimus.

Kas ta Rosa Luxemburg? Knygoje jau šiek tiek pasakyta apie ją, bet kiek išsamiau kalba Encyklopaedia Britannica1 Rosa gimusi 1870 m. Lenkijos žydų šeimoje. Dar jauna, nors menkos sveikatos, įsijungė į Lenkijos socialistinių grupelių veiklą. Vengdama kalėjimo, turėjo pabėgti Šveicarijon. Ten studijavo ir parašė savo disertaciją. Grįžusi Lenkijon, dalyvavo 1905 m. revoliucijoje. Vėl turėjo bėgti. Šį kartą atsidūrė Vokietijoje. Ten mokytojavo socialistų kursuose darbininkams.

Tuo metu ji daug rašė straipsnių į laikraščius, ypač Spartak, dalyvavo socialistų keliamose darbininkų kovose, ir pati organizavo socialistų suvažiavimus. Ji buvo priešinga rusų bolševikų atsiskyrimui nuo socialistų partijos; taip pat vokiečiams, pasiskelbusiems socialdemokratais, reformistais ir taip perėjusiais į buržuazinę pusę. Tada ji drauge su kairiausia revoliucine socialistų grupe  Spartak 1920 m. įkūrė komunistų partiją. 1922 m. Rosą Luxem-burg nušovė turbūt "Freiheit" grupės kariškiai.

Rosa Luxemburg drąsiai kritikavo Leniną, jo vykdomą socialistų partijos centralizaciją ir visišką jos perėmimą į savo rankas. Ji reikalavo, kiek tik galima, tiesioginės demokratijos, pačių darbininkų veiklos, sukeliant pačius, visuotinius streikus, mokantis sudaryti įmonių, dirbtuvių, kareivių, apylinkių tarybas, ir taip paimti įmonių įstaigų, apylinkių valdžią — sudaryti darbininkų savivaldą.

Rosa Luxemburg teisingai pramatė vienos centralizuotos darbininkų partijos pavojus. Visi žino, kas atsitiko su pačia darbininkų revoliucija Rusijoje. Ir kituose kraštuose darbininkai fabrikuose, kaimiečiai provincijoje, tarnautojai miestuose daug kovojo, nukentėjo ir tik didelėmis pastangomis bei aukomis nemažai laimėjo. Tačiau jų laimėjimais paprastai pasinaudojo kokia nors gudriųjų klika, koks nors demagogas lyderis ar partija, pvz. Stalinas Rusijoje, Peronas su justicialistais Argentinoje, Getu-lio Vargas ir trabalistai Brazilijoje, Mussolini su fašistais Italijoje, sandinistų-komunistų grupė Nikaragvoje ir 1.1. Tuos darbininkus, valstiečius, tarnautojus, sudarančius krašto absoliučią daugumą, valdė bei valdo nedidelė grupelė ar koks diktatorius, ar partijos bonzai neva darbo klasės, proletariato, tautos bei demokratijos vardu. Šie vėl išnaudoja, spaudžia, prislegia juos ir net stipriau, negu anksčiau buvusi valdžia ar viešpatavusi klasė.

Skaičiau kaž kokiam laikraštyje, kad vienas lenkas darbininkas kartą pasakęs: "Nusikratę komunizmo, mes nebenorėsim grįžti kapitalistinėn Lenkijon!" Panašiai pasakytų turbūt ir daugybė kitų šalių dirbančiųjų, kad nebenorėtų tokios santvarkos, kuri įgalintų mažą grupelę — partiją ar kokią kliką — juos valdyti ir išnaudoti Bet ką daryti? — Įkurti kitokią santvarką.

I. Reikia kitokios santvarkos

—    Kokios?
—    Tokios, kuri neprileistų plačių darbininkų, valstiečių, tarnautojų, miestiečių ir kitų sluoksnių valdyti mažai grupei — ar tai būtų stambiųjų žemvaldžių, pramonininkų, kapitalistų, finansų oligarchų ar komunistų, ar kitokios partijos klikai. Reikia tokios grupės kuri išvengtų komunistinės, kapitalistinės ir autoritatyvinės-totalitarinės santvarkos neigiamybių, o pasinaudotų jų teigiamybėmis; tokios, kuri turėtų sveikus principus, aukštus siekius, patrauklią ideologiją bei programą, skatinančią drauge dirbti, kovoti ir aukotis; vienu žodžiu — kurti tikrai žmonišką asmenų, bendrijų, visos tautos ir valstybės gyvenimą.

Taip, pvz., kapitalizmas — ta liberalinio individualizmo ūkiška, socialinė išraiška teisingai iškelia individą, jo teises, privačią iniciatyvą, laisvą konkurenciją. Tačiau kapitalizmas tai perdeda ir pakankamai neatsižvelgia į kitų asmenų ir bendruomenės reikalus. Komunistinė santvarka labai rūpinasi ko-muniteto, kolektyvo ir bendrijos reikalais, laikosi centrinio planavimo, nepripažįsta privačios ūkinės iniciatyvos: nei nuosavybės, nei Dievo, nei Bažnyčios; skelbia klasių neapykantą, darbininkų klasės viršenybę, prelatariato diktatūrą, vykdomą komunistų partijos aukštųjų biurokratų, o dažnai jų pastatytų diktatorių.2

Tačiau kolektyvas, bendrija ar bendruomenė yra sudaryta iš asmenų. Asmenys jungiasi į bendriją, kad drauge dirbdami ar veikdami aprūpintų save, savo šeimas ir kitus reikalingomis žmogiškam gyvenimui gėrybėmis ir priemonėmis. Be bendruomenės paskiras žmogus negali jomis tinkamai apsirūpinti. Taigi tiek asmuo, tiek bendruomenė yra esminiai, ir būtini elementai žmonių gyvenime. Tačiau bendruomenė yra pirmiausia dėl asmens ir jo gerovės; o asmuo pirmiausia yra dėl savęs ir tik paskui dėl bendruomenės.

Tai kyla iš pačios žmogaus prigimties ir jo sąrangos. Žmogus Dievo yra sukurtas į jo paveikslą ir panašumą. Iš visų tvarinių tik žmogus turi dvasią su protu ir laisvą valią. Tad jis — asmuo — aukščiausia ir vertingiausia būtybė žemėje. Visi kiti dalykai, elementai, jėgos, gyviai turi tarnauti jų savininko Dievo Kūrėjo sutvertam žmogui.

Visa žemė, visos jėgos, būtybės ir gėrybės priklauso visiems žmonėms ir turi būti visų labui. Tai bendruomeninė nuosavybė, todėl ir visokia privatinė nuosavybė turi socialinę funkciją — bendruomeninę pareigą kitiems žmonėms. Bendruomeniškai naudojant gėrybes, jas gerinant, tobulinant, dauginant, turi būti siekiama visų bendrojo labo (bendrojo gėrio principas), o ne vien paskiro žmogaus ar jų kurios grupės.

Žmogus taip Dievo sukurtas, kad pačia savo sąranga yra ir individualinė, t.y. į save linkusi ego-tistiška būtybė, ir altruistinė — sociali, bendruomeniška. Žmogus iš prigimties rūpinasi ir savimi, ir kitais (pradedant šeimos nariais), jaučiasi atsakingas už save ir kitus, siekia būti užjaučiančiu, padedančiu, arba solidariu su kitais. Taigi žmogus yra, sakytume, dvilypė būtybė.

Užtat reikia tokios socialinės santvarkos, kuri, rikiuodama bendruomeninį žmonių darbą ir gyvenimą, būtų abipusė, dvilypė; iš vienos pusės siekianti visų žmonių bendruomenės viešojo labo (bendrosios gerovės), nuteikiantį kiekvieną siekti jos, ja rūpintis, būti solidariam su visais; iš kitos pusės — įgalinanti kiekvieną gauti atitinkamą dalį iš bendrojo gėrio, kitiems juo rūpinantis, visiems būnant solidariais su juo. Tai yra solidarumas, kuris paprastai išreiškiamas šūkiu: Vienas už visus, visi už vieną!

Kaip pastebėjome, solidarumas kyla iš pačios žmogaus dvilypės prigimties. Užtat solidarumas yra žmogaus būties-graikiškai "ons" — ontologinė struktūra, metafizinė sąranga, ir solidarus elgesys — socialinės filosofijos principas. Palengva išsivystė plati solidaristinė filosofija, įimanti ir etiką, dabar paprastai vadinama solidarizmu. Katalikai sociologai ir ekonomistai, kaip Henrich Pesch, Osvvald Nell-Breuning ir kiti, jį pritaikė ekonominio ir kitokio bendruomeninio gyvenimo sritims.3 Mat žmogaus protui, suvokiančiam ir valiai pripažįstančiai solidarumą, jis (pagal moralinę filosofiją^ tampa etiniu principu ir vykdytina dorine norma. Taip pat jis tampa bendruomeninių santykių organizaciniu principu — dirbti, veikti ir gyventi solidarumo dvasioje su kitais žmonėmis ir jų grupėmis, bendrijomis. Kadangi tokiame socialiame, bendrame darbe reikalas eina apie privalomą pripažinimą ir kitam ar kitai grupei atitinkamos bendros dalies, solidarumas tampa socialiniu teisingumu.

Taigi, remiantis solidarumu ir solidarizmu, yra sudaroma solidaristinė socialinio gyvenimo santvarka, apimanti ir ekonominio, ir iš dalies politinio gyvenimo santvarką. Si santvarka yra visai kitokia, esmingai skirtinga nuo kapitalistinės ir komunistinės santvarkos; ji yra trečioji visai nauja socialinė santvarka, atitinkanti žmogaus dvilypę prigimtį ir didįjį siekį — solidariai gyventi ir dirbti su kitais — kurti sau ir kitiems tikrai žmogišką gyvenimą. Ji yra tokia santvarka, kokios iš tikrųjų reikia.

II. Solidaristinė santvarka ir demokratija

Šiame rašinyje apie solidaristinę santvarką ir jos įgalinamą ekonominę bei socialinę demokratiją rašysime tik kaip apie svarbiąją priemonę vargingai pragyvenantiems, darbininkams, valstiečiams, tarnautojams — vienu žodžiu, dirbantiesiems išsilaisvinti iš nedidelės, juos išnaudojančios valdančios grupės ar partijos, ar valdančiųjų klikos; įgyti pilnas savo teises — patiems valdytis, įgyvendinti socialinę ir ekonominę demokratiją, taip pat ir tikrą politinę demokratiją bei siekti integralinės, pilnutinės demokratijos.4
Demokratija, ta puiki pačių valdymosi forma, tinka prasilavinusiems, susipratusiems žmonėms. Bet dažnai iš jos belieka tik išorinė forma. Solidaris-tinėje santvarkoje gi svarbiausias dalykas yra turinys: solidarizmas, solidarumo dvasia, o ne rėmai.

Solidaristinė santvarka nėra kokia sistema, besiremianti vien neaiškiu solidarumo noru ir bendrojo bei socialinio teisingumo pageidavimu. Joje svarbiausias dalykas, arba spiritus movens, yra gaji, stipri solidarumo dvasia. Be tos dvasios solidaristinės ir demokratinės formos nepakeis netvarkingos, blogos valdžios ir dirbančiųjų gyvenimo.

Solidarizmas, kaip svarstėme, remiasi solidaristinė struktūra žmogaus, kaip aukščiausios, verčiausios būtybės žemėje. Krikščionys pasakytų — žmogaus, kaip paties Kūrėjo Dievo paveikslo ir panašumo, kaip žmonijos, tos — didžiulės Dievo vaikų šeimos nario, kiekvieno mūsų brolio, sesers, taip brangiai visų žmonių Išganytojo Jėzaus Kristaus paskirto tikrai žmogiškam ir net antgamtiniam gyvenimui. Kiekvienam teiktina pagarba, įvertinimas, pagalba ir solidarumas.

Taip pat ir demokratijos svarbiausi principai — laisvė, lygybė, brolybė — labai kilnūs (ir krikščionybės perimti). Tačiau paprastai jie lieka tik skambūs žodžiai, ir net demokratiniuose kraštuose valdančiųjų rimtai nevykdomi. Solidaristinė santvarka siekia tuos lygybės, laisvės, broliškumo principus ir tą demokratijos dvasią vykdyti, įgyvendinant ekonominę ir socialinę demokratiją.5

Solidarizmą bei solidaristinį nusiteikimą reikia visuose ar bent didžiojoje bendruomenės dalyje išugdyti, išplėsti į solidarius veiksmus, į tvirtą įprotį, į solidarumą dorybę ir solidarumo dvasią. Tokiu būdu ji gali perdvelkti žmonių nusistatymus, galvoseną, bendravimą — įgalinti solidarią laikyseną ir elgseną. Ja pirmiausia turi būti persiėmę vadovai, šviesuoliai, labiau išsilavinusieji. Tada jų ir kitų bendros pastangos ugdytų kurios nors dirbtuvės, įmonės, firmos ar įstaigos dirbančiuosiuose solidarumą, padėtų jį suprasti, juo gėrėtis, gyventi, už jį kovoti ir jo dvasioje darbuotis.

Demokratinė valdymosi struktūra, kaip žinome, turi didžius principus — lygybę, laisvę, brolybę
— ir patrauklų šūkį: viskas liaudžiai, per liaudį ir su liaudimi! Dabar tai plačiau žinoma, pripažįstama ir bent dalinai įgyvendinta įvairiose kultūringosiose tautose. Tačiau tai yra tik dalinė solidarizmo išraiška. Pilnai nevykdant solidarizmo, ji tėra tik dalinė, politinė demokratija — tik išorinė, paviršutiniška forma. Ji nepakelia iš skurdo neturtingųjų bendrijos narių, leidžia išnaudoti plačiuosius dirbančiųjų sluoksnius; kartais ji tampa net gryna apgaulė, pvz., Sovietų Sąjungos vadinamoji liaudies demokratija ar socialistinė demokratija.

Tačiau solidarizmo šalininkai gali ir turi pilnai pasinaudoti demokratija. Juk principai didele dalimį sutinka. Juk dirbantieji yra ta "liaudis". Jie sudaro žymiausią daugumą bet kurios ekonominės, socialinės ar kitokios bendrijos ir net pačios valstybės — tos didžiausios, pilnutinės bendruomenės. Dirbančiaisiais čia suprantami visi tie, kurie pluša žemės ūkyje (valstiečiai), amatuose, pramonėje, prekyboje, susisiekimo firmose, kultūrinėse institucijose ir valdžios įstaigose; visi tie, kurie nėra sprendžiamose, vadovaujamose vietose ar funkcijose, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra jų pačių darbas.

Pagaliau, kas anuose versluose, kultūrinio gyvenimo institucijose ir net valdžios įstaigose atlieka darbą, kas daugiausia valdžią išlaiko (karinė tarnyba, mokesčiai), jei ne dirbantieji? Turtingieji, valdantieji, aukštoji klasė, nors kai kuriose valstybėse ir mokėdama aukštus mokesčius, teįneša palyginti tik nežymią pajamų dalį. Tačiau jie daugiausia pasinaudoja įvairiais patogumais bei patarnavimais, kaip transporto, kelių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų ir t.t.

Užtat dirbantieji turi teisę patys tvarkytis ir valdyti tas bendrijas, kuriose jie darbuojasi, o kaip sudarantys žymiausią daugumą — taip pat valdyti ir pačią didžiausią bendriją — valstybę. Jau praėjo tie laikai, kai tik kilmingieji, turtingieji ar šiaip valdantieji buvo mokyti, išsilavinę ir bendruosiuose firmų, visuomenės ir valstybės dalykuose nusimanantieji žmonės. Dabar jau beveik visa darbininkija ir miestiečiai yra apsišvietę. Jie per įvairius institucijų, savivaldybių ir valstybinius rinkimus jau yra gana gerai susipažinę su savo darbo, verslo ir visuomenės bendraisiais reikalais.

III. Solidarizmas ir solidaristinė santvarka ekonominėje srityje

Ekonominė, ūkinė sritis yra viena svarbiausiųjų bendruomeniniame gyvenime. Medžiagiškai ja remiasi visoks veikimas — profesinis, kultūrinis, meninis ir valstybinis. Kalbėsime apie ją tiek, kiek tai siejasi su demokratinės formos ir solidaristinės dvasios pritaikymu.

Šeimos ekonomikoje (angl. household). Šeima yra prigimtinis, savarankiškas vienetas, socialinė bendrija ir teisinė institucija. Šeimoje visi paprastai rūpinasi jos gerove bei ekonominiais reikalais. Nors šeimos ūkiniuose reikaluose autoritetas yra tėvas ir motina, tačiau taipgi ir suaugantys vaikai turi solidariai prisidėti. Už tai jie atitinkamai gauna lėšų asmeniniams reikalams. Tačiau dabar šeima vis mažiau bėra produkcijos vienetas.

Lietuvoje 1989 m. liepos 12 d. įstatymu ūkininkams leidžiama vėl steigti ūkius, net iki 100 hektarų dydžio. Tačiau jų struktūra labai savotiška. Ūkio savininkas būtų partneriai: vienos kurios šeimos nariai, giminės ar net kiti žmonės. Atrodo, kad jie būtų kooperatyvinio pobūdžio ūkiai ar kažkoks vidurys tarp kolektyvinio ir privataus — šeimos ūkio. Gal palengva išryškės jo pobūdis.
Jei tokio ūkio dalininkai turės solidarumo dvasios ir išmintingai parengtus statutus, decentralizuotos, laisvos krašto ekonomijos sąlygose jie galės gerai gyventi, nes turės gyvai suinteresuotų dirbančiųjų ir pakankamai darbo rankų. Atrodo, kad galės turėti ir samdinių.

Šiaip dabar šeimos įplaukos ateina iš kitur už atliekamo darbo atlyginimą, algų ar profesinio uždarbio. Tačiau ir tokia šeimos ekonomika, protingai, solidariai tvarkoma bei vykdoma, turi pagrindinės reikšmės sveikam prieauglio ir kitų šeimos narių gyvenimui.
Solidarizmas visada žiūri į žmogų prigimtiniame bei artimame sąryšyje su šeima. Todėl solidaristinė tvarka reikalauja prie algos ir šeimyninių priedų auginti vaikams, sudaryti palankioms sąlygoms šeimos židiniui, sutelkti įnašams į bendrąjį šeimos fondą... Tai būtų solidarumo pagalba daug dirbančioms, besiaukojančioms šeimoms, auginant ir paruošiant gyvenimui vaikus.

Gamybiniuose ir kituose ekonominiuose vienetuose. Nenorėdami išplėsti šio straipsnio, ekonominio vieneto titulu pavadinome įvairius žemės ūkius, amatininkų dirbtuves, arteles, fabrikus, ir kitokias įmones, prekybos verslus, finansų, transportacijos, informacijos (media), sveikatos ir panašias institucijas. Komunistinės santvarkos šalyse tokių vienetų valdymas ir nuosavybė yra kolektyvinė — praktiškai valstybės ir jos centrinių įstaigų, pareigūnų, patikėtinių, direktorių rankose. Nors veikia darbininkų ir tarnautojų profsąjungos (unijos), kolektyvai, tačiau gyvenimo tikrovėje jos mažai ką reiškia.

Kapitalistiniuose kraštuose tokių vienetų nuosavybė ir valdymas priklauso kapitalo savininkams. Dirbantieji yra išsikovoję šiek tiek teisių. Tarnautojų organizacijos, darbininkų unijos (sindikatai), dirbančiųjų sambūriai stebi jų valdymą, reikalauja savo teisių ir susitarimų vykdymo. Kartais jų išreikalauja daug žalos pridarančiais streikais. Kai kur prie firmų yra sudaryti komitetai, komisijos, įmonių tarybos, kurios turi patariamąjį balsą, o kai kuriose firmų veiklos srityse — ir lemiamą balsą. Tačiau tai retas reiškinys.

Bet tai netvarka. Juk tokiuose gamybiniuose ar panašiuose vienetuose žmonės dirbdami siekia kartu su kitais gaunamu atlyginimu solidariai apsirūpinti pragyvenimui reikalingomis gėrybėmis bei pasitarnauti bendruomenei. Taigi tokių gamybinių ir kitokių vienetų tvarkymas bei valdymas turi priklausyti visiems juose dirbantiesiems. Taip pat ir nuosavybė. Juk jie tuos vienetus palaiko, didžiąja dalimi išplečia, nors kapitalo savininkai jiems duoda pradžią. Kita kapitalo dalis yra sava ar pasiskolinama iš finansinių institucijų. O kad firma gautų paskolą, svarbiausias dalykas yra jos stiprumas ir geras vardas. Jis susidaro daugiausia joje dirbančiųjų dėka, o ne tiek dėl kapitalistų į ją įdėtų pirminių pinigų ar šėrų (akcijų). Tie sudaro palyginti nedidelę pagrindinio ir apyvartos kapitalo dalį. Praktiškai įmonėms, firmoms ir kitokiems vienetams vadovauja ne kapitalo savininkai, o jų tarybos pasamdytieji direktoriai bei administratoriai. Tačiau jiems tenka kone visas firmos pelnas. Taigi dalinai tebegalioja ir tebevykdoma Markso paskelbta viršvertės teorija.6 Dėl šių faktų ir aukščiau minėtų motyvų dirbantieji turi pilna teisę tapti firmų nuosavybės dalininkais ir bendravaldžiais — net savininkais, valdytojais. Juk palyginti gana lengvai savininkų įdėta kapitalą bei turimus šėrus (akcijas) būtų galima iš lėto biržoje supirkti pinigais, gautais iš ilgalaikių paskolų.

Lengviau tai pasiekti ir vykdyti būtų nedideliuose amatininkų ar profesinio verslo vienetuose. Dirbantysis iš karto ar palengva įneša tam tikrą įnašą į juos. Plačiai tai įgyvendina kooperatyvai. Juose dirbantieji ir prie jų prisidedantys įneša vienodai ir tampa lygiateisiais jų savininkais bei valdytojais. Žinoma, tai įvyksta paprastai per išsirinktas tarybas, valdybas ir kontrolės komisijas.
 

Dar vienas vaizdas iš kankinių laidotuvių Vilniuje. Vaidoto Patecko nuotrauka
 
Tačiau kooperatyvinio tipo vienetai, atrodo, gerai veikia tik tam tikrose ekonominio gyvenimo srityse — kur nereikia greito vadovų apsisprendimo ir nėra didesnės rizikos. Tai vartotojų kooperatyvai (Rochdale tipo, Anglijoje, kur jų pradžia), žemės ūkio produktų supirkimo, apdirbimo ir pardavimo kooperatyvai (Danijoje labai išplitę), mašinų vartojimo kooperatyviniai centrai (Italijos smulkiuose ūkiuose) ir t.t.

Be to, reiktų siekti kooperatyvinį nuosavybės ir valdymo būdą sumoderninti, t. y. panaudoti teigiamus, geruosius komunizmo ir kapitalizmo santvarkų bruožus, išvengiant blogųjų. Tai būtų nuolatinės pastangos kelti darbininkų ir kitų dirbančiųjų solidari-stinę ir savigarbos sąmonę. Jie susipažinę, prasilavinę, mokydamiesi iš praktikos ir klaidų, galėtų vadovauti ir net tapti savo darboviečių savininkais. Jie drįstų ir savo santaupas padėti ar investuoti į kooperatyvus.

Taip pat reiktų sudaryti vadovus ir direktorių tarybą iš samdomų specialistų, kaip tai daro akcinės verslo bendrovės (corporations). Jie padėtų ar net vadovautų visam kooperatyvui. Tik didesnės inves-tacijos ar rizikos atveju turėtų atsiklausti kooperatyvo tarybos prezidiumo ar valdybos. Revizijos komisijai reiktų suteikti didesnes teises ir įpareigojimus, pvz., revizuoti kas mėnesį ar rečiau, vis informuotis, naudotis žinovų kontrolierių (auditor) pagalba. Tai gal padėtų kooperatyvams gerai veikti ir įvairesniuose ekonominiuose vienetuose.

Manau, galima sakyti: kur stiprus liberalinis kapitalizmas, kur socialdemokratų valdomi kraštai ir Welfare valstybės ir iš komunistinės santvarkos išsilaisvinančios šalys, ten kooperatyvai būtų bene labiausiai priimtina ir įmanoma forma. Mat ji teisėtai įsigalėtų šalia esamų formų ir labai padėtų suklestėti visų dirbančiųjų taip trokštamai ekonominei demokratijai.

Kitos formos ir keliai. Pagal sveiko proto ir socialinės filosofijos reikalavimus privati nuosavybė turi ir socialinę atsakomybę, t.y. finansinių pareigų kitiems, labiausiai tiems, kurie su savininkais bei pareigūnais drauge darbuojasi jos gamybiniuose ir kitokiuose ekonominiuose vienetuose. Todėl, remiantis solidarumo dvasia ir socialiniu teisingumu, visi dirbantieji turi teisę gauti visais atžvilgiais teisingą atlyginimą ir dalyvauti pelne.7

Kitas kelias dirbantiesiems tapti firmų dalininkais ir bendravaldžiais būtų iš jiems priklausomo pelno dalies gauti kasmet specialias akcijas. Už jas būtų mokami dividendai, kaip ir kitiems biznio akcijų savininkams. Akcijos (šėrai) pasiliktų firmoje, ir tik tam tikrais, nustatytais atvejais dirbantysis galėtų jas išsiimti. Tokios akcijos įgalintų dirbančiuosius balsuoti ir turėti įtakos firmos valdyme.

Galimas taip pat sąskaitybinis pelno pasidalinimas tarp kapitalo ir darbo, tarp savininkų ir dirbančiųjų. Juk mūsų laikais visoks kapitalo įnašas į firmą, pavyzdžiui, pradinės akcijų sumos, pirmieji pastatai su jų įrengimu, mašinos, įrankiai, žaliavos, vėliau pirktos akcijos ir darbas (kaip algos eiliniams darbininkams, techniniams bei administratyviniam personalui, atlyginimai vadovybei, socialiniai įnašai, fondai, dirbinčiųjų apsauga ir 1.1.), yra įvertinami pinigais. Ar teisingai ar neteisingai — tai jau kitas klausimas. Prie kapitalo pusės negalima priskaičiuoti nei dividendų už akcijas, nei obligacijų, nei pasiskolintų pinigų bei palūkanų už juos, nei valdžios suteiktų pašalpų ar paskolų, nei priaugusių įrengimų, pastatų vertės, nei turimų žaliavų, nei iš kapitalo apyvartos pajamų bei išlaidų. Visa tai gauta kapitalo ir dirbančiųjų fizinio darbo, triūso, sumanumo ir kitokių pastangų dėka. Tai reikia proporcingai atiduoti kapitalo savininkams ir darbininkams, nes prie pelno prisidėjo visi.

Kitas būdas, visai panašus į pirmąjį, yra tik dir-
 
Lietuvos parlamento rūmai Vilniuje, apsaugoti nuo rusų kariuomenės įsiveržimo. Henriko Gaičevskio nuotrauka

bantiesiems priklausomo pelno tam tikrą dalį paversti akcijomis, o kitą dalį tuoj išmokėti pinigais. Mat daugeliui dirbančiųjų tie pinigai labai reikalingi vaikams auginti, jiems mokslinti ir, žinoma, kitiems svarbiems reikalams.

Dar kitas būdas — dirbantiesiems kas mėnesį pridėti pelną prie algos. Sį būdą pasirinko Brazilija, 1976 m. Brazilijos karinė vyriausybė, stipriai trabal-histų partijos įtaigaujama, įstatymo keliu patvarkė, kad visi darbdaviai prie algos pridėtų darbininkams ir tarnautojams vieną procentą "pelno". Komisionie-riams, laisviesiems pardavėjams ir panašiems tas nuošimtis kiek didesnis. Tačiau tie pinigai tuoj neišmokami dirbantiesiems. Jie darbdavio mokami į pusiau valstybinio banko specialų fondą. Dirbantysis ji gali išsiimti tik įstatymo nurodytais atvejais, pvz., perkant nuosavą namą, pradedant savą verslą, labai sunkiai susirgus ir 1.1.
Aname fonde sukauptus pinigus tas bankas skolina daugiausia pramonės, prekybos ar namų statybos reikalams (straipsnio autoriui teko taip mokėti pelno įnašus už dvi Sv. Kazimiero parapijos tarnautojas).

Šis visai Brazilijos valstybei privalomas būdas turi daug teigiamo. Pirmiausia, kad darbininkų pelno "įnašai" yra apsaugoti nuo įmonės ar firmos bank-rutavimo, įstaigos likvidacijos ir panašiai. Neigiamybė ta, kad šis būdas nesuinteresuoja dirbančiojo pačia firma, jos veikla, našumu ir nesuteikia balso dalyvauti firmos valdyme. Dirbantysis turėtų gauti pelną akcijų pavidalu. Tačiau visa tai nesunkiai būtų galima pagerinti, pvz., mėnesinius pelno įnašus mokanti firma turėtų pirmenybę gauti tam tikras lengvatas pasiskolindama iš ano banko atitinkamą sumą, o dirbantieji firmos akcininkų susirinkimuose turėtų atitinkamą "balsų" skaičių (savo atstovams) pagal firmos pasiskolintą paskolos pinigų (tartum akcijų) sumą.

Valdytojai, bendravaldžiai. Būti ekonominių vienetų valdytojais lengviausiai įgalintų dirbančiuosius kooperatyvinė forma. Jie — jų savininkai ir dažniausiai tarnautojai. Ne taip lengvai įgalina juos buti bendravaldžiais aukščiau aprašytieji būdai, t. y. jiems tampant bendrų ar savininkais specialių firmos akcijų, gaunamų už jiems solidariai uždirbto ir priklausančio pelno dalį.

Tačiau akcininkų metiniai ir informaciniai susirinkimai, vadovybės perrinkimai dirbantiesiems mažai teduoda galimybių pasireikšti. Be to, juose lemiamą svorį turi stambieji akcijų savininkai, tiek privatūs asmenys, tiek kitos pramonės, prekybos ar finansų firmos.
Ekonominės demokratijos ir solidarumo dvasia reikalauja tokių įstatymų ar potvarkių, kad būtų sudarytos dirbantiesiems sąlygos įsigyti akcijų ir turėti lemiamą balsą akcinėse bendrovėse (korporacijose); kad neleistų taip pat niekam turėti akcijų daugiau, kaip, pvz., 10%, net jei būtų kitų tik laikinai įgalioti ar būtų balsai tariamai nepriklausomų subsidiarijų ar panašių institucijų.

Vakarų Vokietija, vykdydama savo konstituciją, 1970 m. įstatymu įteisino vadinamąją Mitbestim-mungsrecht-apsprendimo teisę drauge". Visos firmos, turinčios daugiau kaip 10 000 tarnautojų, turi sudaryti aukštąjį valdymo organą, Aufsichtsrat — priežiūros tarybą, būtent po lygiai iš kapitalo darbdavių atstovų ir dirbančiųjų. Pirmininką išsirenka jie patys. Jei niekaip nesutaria, tai jį paskiria Darbo ministerija. Be to, direktorių taryboje personalinio skyriaus direktorius privalo turėti darbininkų-tar-nautojų pasitikėjimą. Tai vykdyti vėliau įpareigotos visos firmos, turinčios per 2000 dirbančiųjų.

Pradžioje firmų savininkai, kapitalistai ir technokratai bijojo. Vėliau patyrė, kad su darbo atstovais galima taikiai bendradarbiauti ir net turėti geresnius santykius su darbininkais.

Panašiu keliu turėtų eiti ir dalininkai, bendravaldžiai. Iš solidariai pasiekto pelno gaunamų akcijų dėka prieitų prie įsigalėjimo firmos akcininkų susirinkimuose, jų renkamoje taryboje ir net gauti vietų direktorių taryboje (angliškai Board of directors).
Įmonių tarybas visuotiniu mastu, amerikiečių skatinami, įsivedė vokiečiai tuoj po Antro pasaulinio karo. Jos renkamos visų firmos darbininkų, tarnautojų ir kitokio personalo. Tarybos turi gana plačias teises, nors ir be sprendžiamojo balso. Su jomis bendradarbiauja ir labai skaitosi firmų vadovybės. Bet jas labiausiai paremia Gewerkshaft — darbininkų sindikatai bei unijos.

Tokias įmonių, firmų, biznių ir įstaigų tarybas įstatymo ar kitokiu keliu reiktų įkurti visur, ir kiek tik galima su platesnėm teisėm. Per jas ir dirbantieji, ir vadovai galėtų pareikšti savo pageidavimus, sumanymus, skundus ir taip taikiu būdu išvengta būtų susidūrimų, ginčų, streikų. Jų dėka, reikalui esant, būtų nesunku sudaryti trečiųjų teismus byloms ir sunkesniems konfliktams spręsti.

Firmų tarybos galėtų būti labai svarbus veiksnys, siekiant ekonominės ir socialinės demokratijos. Jos praktiškai vykdytų socialinę visuomenės grupių ar klasių lygybę. Psichologiškai jos gerai veiktų, nes dirbantieji jaustųsi lygiai traktuojami, kai su jais tariamasi ir jie šaukiami į visuotinius firmos ar jos dalies susirinkimus. Jie ten būtų firmos vadovybės, tarybos ir sindikato pareigūnų painformuojami. Tarybų posėdžiuose dirbantieji pasisakytų vienu ar kitu jiems svarbiu klausimu, pvz., firmos sekcijos sumažinimu, uždarymu ar naujos atidarymu, atlyginimo sumažinimu, dirbančiųjų atleidimu ir panašiai. Įstatymai taryboms turėtų duoti vis didesnes ir sprendžiamas teises.

Panašios, kiek pritaikytos tarybos turėtų veikti ir kolektyvinės (miesto, apskrities, provincijos, valstybės) nuosavybės įstaigose bei mišriose nuosavybės institucijose, pvz., miesto ar provincijos transporto, elektrinių stočių, ligoninių, socialinio draudimo ir kitokiose įstaigose. Mišrios nuosavybės institucijos paprastai veikia našiau už grynai kolektyvines, valstybines. Be to, kaip kapitalistai ir jų valdomos finansinės institucijos turi jose įdėtų pinigų ir balsą, taip galėtų turėti ir ten dirbantieji. Jie jomis būtų labiau suinteresuoti. Per savo išsirinktas tarybas dirbantieji turėtų daug teigiamos įtakos ir jų našumui.

Turtingieji, darbininkai ir proletarai. Reikia čia kiek užsiminti kapitalistiniuose, demokratiniuose kraštuose bendrosios ir produktyvinės nuosavybės koncentravimąsi į mažos grupės rankas. Iš to kyla turtingųjų nuolatinis turtėjimas, o neturtingųjų — vis didesnis vargas; taip pat turtingųjų stiprėjąs įsigalėjimas ekonominiame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Jie drauge su politikais, pasikvietę talkon technokratus ir informaciją (angl. media), užvaldo visą valstybę. Tai nedidelės valdančiųjų grupės ar net klikos hegemonija su visomis iš jos kylančiomis žalingomis pasekmėmis, kaip aukštais nuošimčiais, uždedamais ant benamių, neturtingųjų, mažai ar tik pusiau dirbančių žmonių. Jiems padėti paprastai skiriama nemaža miestų, apskričių, provincijų ir valstybės biudžeto dalis. Bet tai neiš-gelbsti vargšų iš skurdo.

Tokie žmonės, vartojant komunistinį terminą, sudaro platų proletariato sluoksnį net ir turtingai gyvenančiuose kapitalistiniuose kraštuose, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Proletarai — tai žmonės, kurie skursta. Jų gyvenimas visada ekonomiškai netikras, nesaugus, ir be vilties iš to skurdo išbristi. Tai tikras žmogaus paniekinimas, jo asmens skurdinimas, pagrindinių žmogaus teisių nepaisymas, ir, visiems matant, nebaudžiamas tų žmonių spardymas.

Karl Marksas ir jo sekėjai iš tokios padėties išeitį matė tik proletariato diktatūroje — darbininkų hegemonijoje, t.y. perimant į savo rankas visos nuosavybės ir ekonominio, socialinio bei politinio gyvenimo valdymą. Visur jų valdžia turinti būti vykdoma proletariato avangardo — komunistų partijos ir jos veržliųjų vardu. Gaila, kad tuo visuose komunistų valdomuose kraštuose pasinaudojo savo labui tik komunistų partija, jos iškelta nomenklatūra ir gabus beširdis diktatorius. Jie darbininkus bei proletarus padarė dar didesniais skurdžiais, siekdami visus "suproletarinti" bei nužmoginti.

Solidarizmas ir solidaristinė santvarka pateikia kitą, tikrai žmonišką išeitį šiai problemai išspręsti. Tai visur skleidimas solidarumo dvasios, japersiėmi-mas, bei gyvenimas, kuriant ir atitinkamas išorines formas, modelius, struktūras, santvarkas. Tai įgalina dirbančiuosius gauti gerą algą ir tapti gamybinių ar kitokių pelną teikiančių ekonominių vienetų savininkais arba bent svariais jų nuosavybės dalininkais — partneriais. Jie tampa jų valdytojai ar įtakingi bendravaldžiai. Tai padaro dirbančiuosius ekonominio, socialinio bei politinio gyvenimo tikraisiais šeimininkais .

Suprantama, kad tokia kaita ar gili reforma, nors ir evoliucinė, yra surišta su nemažais pavojais bei rizika. Darbininkai, tarnautojai, pareigūnai, ar, kaip čia juos vienu bendru titulu vadiname, dirbantieji gali nesugebėti tinkamai dalyvauti valdyme; gali nesuprasti firmos reikalų, rinkos sąlygų, konkurencijos. Tai vestų į firmų susilpnėjimą, prasiskolinimą ar bankrotą.

Bet ar klaidų nepridaro ir kapitalistai — klaidų susietų su dideliais sunkumais visai dirbančiųjų bendrijai bei su nuostoliais visam kraštui? Dirbantieji gi, pasimokę iš savininkų kapitalistų, gali ir privalo turėti stiprų užnugarį, t. y. administraciniam darbui samdomus žinovus-technokratus, gerus patarėjus ir stiprią, nepaperkamą kontrolę. Pagaliau, kaip mokė didelė darbininkų kovotoja Rosa Luxemburg, darbininkai (ir kiti dirbantieji) turi patys mokytis, drįsti, bandyti, nesibijoti nepasisekimų. Kiek tik galima, jie turi veikti tiesioginės demokratijos formoje: šaukti visų dirbančiųjų susirinkimus, juose įsisąmoninti, užsidegti, drauge spręsti, dirbti, o jei reikia, ir kovoti. Jie privalo sudaryti sovietus — tarybas, išsirinkti atstovus, jais pasitikėti, juos siųsti į apylinkių, miestų valdžią; taip pat, reikalui esant, šaukti ar sukelti plačius streikus ir t.t.

Kaip jos laikais, taip ir mūsų dienomis dirbantieji be kietos kovos nieko ar labai mažai tegaus iš turtingų valdančiųjų sau ir varguomenei, tiek kapitalistinėse šalyse, tiek komunistinėse ir jų sferoje esančiose, tiek kitur. Tą kovą dirbantieji turi tęsti įvairiais būdais pagal esamas sąlygas ir galimybes. Kai kur tai bus gal pasyvus priešinimasis (M. Gandhi propaguotas), kitur — spaudimas parlamentarų išleisti geresnius solidaristinės dvasios įstatymus ir sudaryti tinkamas sąlygas. Kai kur reikės protestų, demonstracijų, streikų, sukilimų, perversmų, ir net revoliucijų. Laimėti galima, pralaimėjus gi blogiau nebus.

Kaip ta kova už visapusišką solidarumo įgyvendinimą bebūtų vykdoma, visur ir visada reikia išsilavinusių dirbančiųjų ir pajėgių vadų, persiėmusių solidarumo dvasia ir gyvu noru padėti vargstantiems, ypač bedarbiams; išsikovoti sau ir kitiems dirbantiesiems žmonišką gerovę ir ekonominę demokratiją, t. y. kad visi turėtų panašias ekonomines galimybes gyventi, išsiauklėti ir darbuotis.

IV. Solidaristinė socialinė santvarka — Verslavos

Iš pačios prigimties kyla reikalas įvairiems ekonominiams vienetams jungtis ir tvarkyti savo bendrus reikalus. Pagal solidarumo principą įvairūs ekonominio ir profesinio darbo vienetai ypač turi teisę telktis į savo verslo bendrąjį sambūrį — verslavą ar kaip kitaip vadinamą kolektyvą. Verslas čia suprantamas kiek platesne prasme, būtent kaip pastovi profesinė ar neprofesinė veikla, susijusi su pareigom ir teisėm, siekiant uždarbio.

Tai būtų žemdirbystės, gyvulininkystės, pramonės, prekybos, finansų, transporto, draudimo ir panašios verslavos. Jos gali būti ir neūkinio pobūdžio, kaip švietimo, menų, sveikatos, viešojo susižinojimo (media), laisvųjų profesijų ir 1.1. Kiekvienos tokios organizuotos verslo bendruomenės (verslavos) uždavinys yra rūpintis taip pat ir savo verslo vienetų bei jo žmonių reikalais ir visos apylinkės bei viso krašto ekonominiais (ar kultūriniais) klausimais bei gerove. Mat solidarumas yra abipusis. Užtat verslavos tvarko ir savo verslo vienetų bei dirbančiųjų ir visos apygardos ar krašto reikalus, kiek jie yra susiję su tos verslavos atliekama funkcija tautos ūkyje ar kultūroje. Sakysime, jos sanitariniai maisto nuostatai draudžia ne tik maisto produktų gamintojams bei paruošėjams, bet ir krautuvėms pardavinėti veterinarų nepatikrintą mėsą, pieną ir kitus produktus. Nesilaikantieji turi būti baudžiami. Verslavos gi yra viešosios teisės institucijos.

Dabar jau aišku, jog verslavos savo sąranga bei prigimtim tvarko pačios save, o ne valstybės organai. Taigi turi būti pripažįstama ūkinė - profesinė savivalda — autonomija, užtat ir verslinės savivaldybės. Valstybė, ta didžioji šalies bendrija, turi tik pripažinti jas, o ne pati imti jas tvarkyti per savo organus — ministerijas. Verslinės savivaldybės būtų panašios į vietos savivaldybes miestų, apylinkių, valsčių, apskričių, departamentų ar valstijų tarybas, valdybas su savo pirmininkais ir pareigūnais. Kaip vietos savivaldybės valdo ir tvarko savo valdinių ir vietovės bendruosius reikalus, taip verslinės savivaldybės — verslavos turi valdyti ir tvarkyti savo verslo dalykus. Jų atstovus renka visi toje srityje dirbantieji ir apygardoje gyvenantieji prekybininkai, kaip atstovaujantys neorganizuotiems tų verslų gaminių ar patarnavimų vartotojams. Toliau — iš visų verslavų atstovybių reprezentantų sudaroma visos šalies ūkinė-profesinė atstovybė, kuri sprendžia visus svarbiuosius verslavų reikalus, analizuoja padėtį ir paruošia projektus ūkinei ir kultūrinei viso krašto veiklai.

Tuo būdu valstybė gali atsikratyti daugelio prisiimtų uždavinių ir funkcijų, tvarkydama ūkinį, profesinį ir kultūrinį gyvenimą. Paprastai jos pareigūnai ir įstaigos neturi nei tinkamo pasiruošimo, nei patyrimo, nei pareigingumo jausmo. Taip pat jos nepajėgia eiti kartu su vis besikeičiančia žemės ūkio, pramonės, prekybos firmų, įvairių įstaigų ir profesijų pažanga.

Verslavų ir jų savivaldybės uždaviniai, be anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytųjų, būtų dar šie: drauge su firmų savininkų sąjungom ir dirbančiųjų sindikatais (unijomis) padėt nustatyti kolektyvines darbo sutartis bei kriterijus darbininkų algoms ir kitų dirbančiųjų atlyginimams, kurie būtų ekonomiškai galimi ir socialiai teisingi; vadovauti bendruomeniškai konkurencijos kontrolei per jos pačios ar specialios konkurencijos stebėjimo ir tyrimo komisiją, o reikalui esant, sudaryti paritetinius kontrolės komitetus, (tai būtų panašu į Vakarų Vokietijos vyriausybės žinioje esančią instituciją, kontroliuojančią firmas, kad jos savo nelojalia konkurencija nepakenktų socialinės laisvosios rinkos ekonomikai); sudaryti administracinius ir garbės teismus nusikaltusiems prieš bendruomenės ir verslavos gerovę bei garbę teisti; vykdyti krašto vyriausybės jai pavestus specialius uždavinius.

Jos įgyvendinimas. Verslų savivaldybės, nors ir būtinos, nėra esminė, sudedamoji visuomeninio gyvenimo dalis. Jų trūkumą bandoma užpildyti įvairiais verslo žmonių susiėjimais ir jų draugijų, sąjungų, federacijų pokalbiais bei susitarimais. Bet dažnai to neužtenka, nes įsijungia nekompetentingos valdžios įstaigos ir neatsakingi jos pareigūnai. Užtat šiame šimtmetyje vėl stengiamasi atkurti verslavas.

Deja, dažniausiai jos buvo atkurtos valdančios partijos (Italijoje fašistų korporacijos) ar padarytos centrinės valdžios įrankiais, kaip Žemės ūkio rūmai, Lietuvoje. Kartais jos būdavo tik dalinės, siauros apimties arba greit priešingos grupės užslopintos, pvz., Neto Deal po pasaulinės krizės Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Autentiška tikros verslavos santvarka galėtų būti įkurta keleriopai: pirmiausia to paties verslo sambūriams bei sąjungoms jungiantis į vieną; įtraukiant į jas įvairias dirbančiųjų draugijas, sindikatų žmones; šaukiant specialistų pasitarimus, dirbančiųjų suvažiavimus... Šalies valdžiai bereiktų pripažinti jas ir įstatymu aiškiau nustatyti joms gaires. Yra ir kitų kelių. Vyriausybės ministerijos karts nuo karto galėtų susikviesti savo žinybų ir įvairių draugijų sindikatų, premijų reprezentatus, kad pasiklausytų jų nuomonių ir suderintųjų veiklą konkrečiam uždaviniui vykdyti. Dar kitas būdas: krašto parlamentas atitinkamu įstatymu įsteigia verslavas ir nustato verslinės santvarkos gaires. Kartais jos remiasi nauja krašto konstitucija. Bet tai jau ypatingas atvejis.

Ekonominės ir socialinės demokratijos įgyvendinimas

Socialinė demokratija yra ten, kur politinėje demokratijoje visos socialinės grupės turi lygias teises ir galimybes dalyvauti savo grupės ir valstybės tvarkyme bei valdyme.

Ekonominė demokratija dažnai sulyginama su ekonomine lygybe, nors tai ir skirtingi dalykai. Iš tikrųjų ekonominė demokratija yra ten, kur ekonominių institucijų saistomi piliečiai turi teisę nustatyti savo darbo sąlygas, rūšį ir atlyginimą. Pridėkim, dar — ne tik teisę, bet ir praktiškas galimybes.

Ekonominės ir socialinės demokratijos įgyvendinimui yra labai reikalinga tiesiog būtina solidaristinė santvarka su firmų ir kitų ekonominių vienetų tarybomis, dirbančiųjų bendravaldyste, dalininkys-te; su autentišėkom verslavom ir jų savivaldybėmis. Mat jos dirbančiuosiuose savaime sukelia natūralų rūpestį firmų veikla bei pasisekimu, smalsumą įvairiais verslo klausimais ir norą vienaip ar kitaip prisidėti prie savo kitų dirbančiųjų ir visų gerovės. Tuo išvengiama apatijos ir nutolimo nuo savo firmos, verslo ir krašto reikalų. Apatija gi veda į domėjimąsi vien tik materialiniais dalykais, net nuobodulį, depresiją ir 1.1. Priešingai, anas solidaristinis įsitraukimas jungia dirbančiuosius į savo firmos bendriją, įjungia juos į visos verslavos siekius, į ekonominius, socialinius ir politinius reikalus; padaro juos aktyviais bendruomenių nariais.

Tokiu būdu firmų tarybos komisijos, verslavos tampa ekonominės ir socialinės demokratijos svarbiąja išraiška, priemone ir struktūra. Dirbančiųjų socialinės grupės per verslavų savivaldybes ir atstovybes organizuotai dalyvauja demokratiško krašto tvarkyme ir valdyme. Taigi labai svarbu, kad šios organizuotos socialinės grupės ir verslų žmonės veikliai dalyvauja bendruomeniniame krašto gyvenime ir valdymosi ne klasių kovos ir neapykantos, bet solidarumo dvasioje. Jos draugėn suėjusios, taikiai sprendžia problemas, ieško sutarimo, siekia savo firmos verslavos žmonių ir viso krašto gerovės.

Bendro gėrio, solidarumo ir socialinio teisingumo dvasioje į verslavas suorganizuotos grupės gali pajėgiai siekti, kad tautos ūkio produktas (angliškai — net national product) nesikauptų į nedidelės turtingųjų grupės rankas, bet būtų teisingai paskirstomas visiems krašto socialiniams sluoksniams, pvz., per gerus bei progresyvius pajamų mokesčius, dirbančiųjų dalyvavimą firmų pelne, nuosavybėje ir valdyme, tinkamas algas ir t. t.

Dirbantieji, būdami solidarūs su mažai dirbančiais ir bedarbiais (kuriais jie patys irgi gali greit tapti), neturtingaisiais ir skurdžiais (proletarais) per savo verslavų atstovybes privalo sudaryt sąlygas naujoms darbovietėms ir pilnam užsiėmimui; taip pat padėt išvengti didesnių streikų, firmų bankrotų, ekonominės depresijos ar krizės; sudaryti fondus viešiesiems darbams, kad turėtų užsiėmimo bedarbiai, neturtingieji, skurdžiai, stiprint juos vis naujai pritaikomais socialinio draudimo įstatymais ir t.t.

Solidaristinė santvarka ir politinė demokratija. Ji mūsų laikais yra labai išplitusi, įsigalėjusi, bet ir apsikrovusi kitų visuomenės bendrijų funkcijomis. Valstybė čia nei kompetetinga, nei pajėgi (plg. Wel-fare valstybės sunkumus). Solidaristinė santvarka nuimtų nuo jos daug pareigų, net švietimo, kultūros srityje.

Tačiau solidaristinė santvarka pripažįsta ir reikalauja tvirtos politinės bendrijos, stiprios valstybėje valdžios. Ji turėtų tikrai tarnauti visos valstybinės bendruomenės gerovei, o ne atskiros socialinės grupės ar kurios pajėgios klikos. Valdžios pinigų skirstymą perkėlus į verslavų institucijas, galimybės politikų pramonininkų ir prekybininkų užmačioms reikštis būtų smarkiai apkarpytos ir net pašalintos.

Be to, politinių partijų vadovybės — nori ar nenori — turėtų išstatyti tam tikrą dalį kandidatų į parlamentų ir kitų renkamų institucijų atstovus, turinčius verslavų atstovybių pasitikėjimą. O tai ar anai politinei partijai labai svarbu, kad taptų valdančiąją par ija ir su didele balsų dauguma. Iš viso valstybėje teturėtų būti tik dvi viršaujančios partijos, kaip tai yra anglosaksų kraštuose, tose politinės demokratijos gimimo šalyse. Tai nebūtų tačiau atsisakymas pluralizmo ar draudimas kitų partijų. Juk geram valdymui ir pajėgiai demokratijai reikalinga valdžia su stipria balsų dauguma parlamente. Mažosios partijos galėtų įeiti tik surinkusios tam tikrą aukštą balsavusių nuošimtį, sakysim, 33%.Tada jos turėtų glaustis prie kurios didžiosios partijos. Balsavimo lapuose jų kandidatai būtų atskirai pažymėti. Pagal balsavusių skaičių jos turėtų ir svorį. Taip daro Pietų Amerikos kraštų kai kurios koalicinės partijos.

Kylant bei stiprėjant solidarumo sąmonei ir ekonominės bei socialinės demokratijos sąjūdžiui, solidarizmas turėtų partijoms didelės, gal ir lemiamos reikšmės. Tai aiškiai parodo Rev. Jessey Jackson Rainbotv sąjūdis tarp Amerikos juodųjų, hispanų ir neturtingųjų. Taip išrinktieji atstovai keltų parlamente solidarumo siekius, įgyvendintų juos atitinkamais įstatymais ir rūpintųsi solidaristinės santvarkos plėtimu.

Štai idėjos, būdai, keliai, kuriais turėtų būti einama prie integralinės, pilnutinės ekonominės, socialinės ir politinės demokratijos įgyvendinimo su jos didžiaisiais lygybės, laisvės, brolybės principais. Tai įgalintų vykdyti visų dirbančiųjų pilnas teises ir pasiekti visų socialinių grupių, net ir neturtingiau-siųjų sluoksnių, tikrai žmoniško gyvenimo. Ypač gera dirva solidarumui bus Lietuva, kur po komunistinio siautėjimo, žmonių išnaudojimo, vadovaujančios klasės privilegijų žmonės itin yra išsiilgę kilnios ekonominės santvarkos. Katalikybės visą laiką tautoje puoselėta broliška meilė, po tiek skaudžiausių bandymų, sustiprintų solidarumo principus ir sujungtų visą tautą ekonominiam suklestėjimui.

Išnašos
1.    Encyclopaedia Britannica, 1968, 14 vol., p. 454.
2.    Plg. autoriaus straipsnį "Gairių ateitin beieškant",
Aidai, 1984, p. 1 - 5.
3.    Plg. Oscarv. Nell-Breuning, Gesellschaflliche Ord-nungssysteme in Woerterbuch der Politik, Heft V., Freiburg 1954, p. 336.
4.    Plačiau žiūr. autoriaus straipsnį "Solidaristinės santvarkos bruožai", Aidai, 1979, Nr. 5, p. 185-197.
5.    Ziūr. Paul Wess, "Strukturen der Liebe. Von der kirchlichen Sociallehre zur Kirche als Socialpraxis", Stimmen der Zeit, 1989, p. 111 - 114.
6.    Markso viršvertės teorija skelbia, kad darbas pagerina gamtos ar žemdirbystės produktą. Toks gaminys jau turi viršvetę. Ji turėtų priklausyti darbui, tačiau ją pasisavina dirbtuvės savininkas, kapitalas. Už davimą patalpų, žaliavų, kuro, įrankių, mašinų ir kitų gamybos priemonių savininkas (kapitalas) tikrai turi teisę gauti viršvertės dalį. Bet kapitalas pasiima per didelę dalį. Juk kapitalistai vis turtėja, užvaldo krašto ūkį, o ne dirbantieji.
7.    Nors teoriškai imant, dirbantiesiems priklausančią firmos pelno dalį būtų galima įjungti, kaip kapitalistai mano ir tvirtina tai darą, į algą ir jiems teikiamas beneficijas, bet iš tikrųjų taip nėra. Dirbantieji nenurims ir vis prieštaraus darbdaviams, kapitalistams, kol jiems bus paskiriama ir atiduodama ta pelno dalis.
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai