Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIO BRADŪNO "PRIERAŠAI" PDF Spausdinti El. paštas

Ilgas ir brandus Kazio Bradūno kūrybos kelias. Per daugiau negu keturiasdešimt metų jis išliko ištikimas jo pasirinktom temom. Tai gilus ir skaudžiai išgyvenamas patriotizmas žemei, lietuvių senasis tikėjimas, istoriniai įvykiai ir figūros. Bradūno tikrovėje, o ji pirmiausia yra moralinė tikrovė, visados išliko ir raktiniai žodžiai, ir įvaizdžiai — darbas, duona ir kraujas, aukojami ant altoriaus, kuris yra žemė, aukojami žmogaus, sukurto iš žemės, nuo kurios jis ir negali atsiplėšti. Ištikimas jis liko ir savo pasirinktai poetinei kalbai. Čia nerasime nei stebinančių metaforų, nei simbolių, kuriuos reiktų iššifruoti, nei didelio įvairumo struktūroje ar eilėdaroje. Jis siekia transparentiškumo kalboje, kaip daugelis dabarties poetų, nepasitikėdamas žodžiais per daug gražiuose rūbuose. Robert Frost teigė, kad literatūroje reikia duoti žmonėms tai, ką jie žino, bet nėra atpažinę. Panašiu keliu eina ir Bradūnas.

Bradūno poetinis "aš" turi įvairius aspektus — jis kalba žemdirbio -išeivio, genties atstovo, kronikininko, Donelaičio ar Čiurlionio pašnekovo asmenyse ir yra vientisas per visą savo kūrybą. Jame nėra lūžių, fragmentacijos, priešgynybių. Iš vienos pusės, tai paslepia poeto privačią, individualią tikrovę nuo skaitytojo, iš kitos — leidžia betarpiškai su juo bendrauti. Tarp viešojo ir privataus balso nejaučiame skirtumo, panašiai kaip Montalės ar Nerudos poezijoje.

Paskutiniajame rinkinyje "Prierašai" poetas komentuoja žodžius iš Genezės, Šv. Jono evangelijos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos. Žodis "komentuoja" čia iš tikrųjų nevisai tinka. Nebūtų tikslūs ir žodžiai "interpretuoja" ar "apmąsto". Arčiausiai tiesos būtų tai, kad poetas, jusdamas žmogaus praeinamumą ir trapumą, tuo pačiu momentu kaip ir jo transcendenciją, yra apimamas nuostabos ir ramybės jausmo. Bradūnas nekalba, kaip, pavyzdžiui, St. John Perse, apie šiame šimtmetyje susvetimėjimą tarp "temporal and untem-poral man". Žvaigždynai, žemės grumstas ir žmogaus siela — visi telpa visatoje, ir tai nustebina poetą kaip vaiką, žiūrintį į stebuklą, ir ramybė plaukia iš pasitikėjimo tuo stebuklu ir ištikimybės jam.

Todėl kiekvieno eilėraščio pradžioje duota citata yra organiška jo dalis. Genezės žodžiai: "Bet šaltinis kilo iš žemės ir drėkino visą žemės paviršių" integruojami į pažįstamą jaukią tikrovę — čia kasamas šulinys, į kurio rentinius galima atsiremti ir lėtai gerti jo vandenį, vėliau rasą nubraukti kojomis. Nieko daugiau nereikia rasti:

Aš dar patsai negaliu
Pasivyti nei lašo,
Tik sutverk lašeliu
Ir tegu vandenys neša . . .


Šioje visatoje nėra ko bijoti. Būti vandens lašeliu yra džiaugsmas. Žolė yra ir pirmasis gyvybės antplūdis, ir amžinoji antklodė mirusiam, ir žemelės motinos oda glostoma kūdikio delnais. Ir žemė išželdino žaliuojančią žolę (Gen. 1,12). Tai harmonija tarp pradžios, dabarties ir amžinybės, vėliau dar ryškiau akcentuojama santykyje tarp Kūrėjo ir tvarinio:

Taigi Viešpats Dievas padarė iš
žemės molio žmogų ir
įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą
(Gen 2,7)

Bet molį atlupai nuo žemės —
Ji nori atsiimt mane,
Skubėk įžiesti savo ženklą
Karšto kvapo ugnia . . .

Dabar jau, Viešpatie, esu
Vien Tavo žaizdro degtas molis:
Ir mano laimė — Tau sesuo,
Ir mano skausmas — Tavo brolis.


Tada kai sutinkame gero ir pikto pažinimo medį, dar negimusią, bet ateinančią mirtį, abejonių šešėlius, poetas nieko nesvarsto. Jo pasitikėjimo centras lieka tas pats — amžina vienybė su žeme, gyvybės medyje išbrėžtas jo vardas ir visą Genezės ciklą užbaigiantis žodis:  Tebūnie!

Antrajame cikle, "Prierašai prie Šv. Jono", Bradūnas įveda naują motyvą: Evangelijos žodžiai integruojami lietuviškame fone. Kristaus pasekėjai sėdi po gluosniu, po koplytėlių stogeliu; negalima rasti Efraimo, nes sodyba nuariama, gyvybės plazma randama varpoj bręstančių kviečių. Daugiau fragmentuotoj šioj dalyje yra ir tamsesnių spalvų. Nuteriota žemė, gentis nevisados mokėjusi atpažinti tiesą:

Kodėl nematėme, kada ėjai
Ten mūsų tėviškių šventais upeliais,
Šventųjų ežerų vilnim —
Nepasitikome prie kranto,
Rankos neištiesėm nuo liepto.
(p. 42)


Antroje strofoje upeliai ir ežerai pavirsta į "baugią mano sielos gelmę" ir poetas vėl suranda ramybę, nors ir ne tokią giedrą:

Tiktai ramybė
Po Tavo kojom tyvuliuoja,
Ir guli peršviestam dugne
Sunkus gyvenimo akmuo.


Paskutiniosios dvi eilutės gan gerai apibūdina Bradūno poezijos charakterį — konkreti, kartais grubi tikrovė matoma per peršviečiamą poetinę kalbą.

Prierašuose prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos iškyla laisvo žodžio istorijoje jėga ir sakralinė reikšmė. Faktai minimi Kronikoje kalba patys už save, bet poetui jie turi ir kraujo aukos prasmę. Prie duonos ir darbo aukos, vieno iš ryškiausių bruožų visoje Bradūno poezijoje, prijungiamas ir žodis. Tame žodyje teka gyvos tautos kraujas. Kai saugumas muša beveik beraštę senutę vien už parašų rinkimą, ji įeina į Lietuvos istoriją kaip dalis amžino baltiško raidyno — "Ir kas raidė tai kraujas grynas — pasišlakstyk lašu". Kai kunigui draudžiama sakyti pamokslą, jo nepasakyti žodžiai yra išniekintas Laisvo Žodžio sakramentas. Kai priešui reikalingi garsiakalbiai išblaškyti kapinių ramybę, nes jie bijo ir tyliausiai ištartų žodžių, žodis ir užkastas žemėje lieka gyvas. Bradūnas mato tautą, iš kurios atimti žodžiai vėl Vargo Mokykloje, tik dabar ją galima vadinti Amžinybės Vargo Mokykla.

Paskutiniajam "Prierašų" eilėraštyje poetas suveda pagrindines šio rinkinio gijas — pasitikėjimą Apvaizda ir ištikimybę. Jo kūrybinis žodis irgi dalis aukos:

Pati Apvaizda pasirūpina, kad tikroji ištikimybė triumfuotų (LKB Kronika, Nr. 56).

Ateina didelė epocha
Ir laiką perlaužia pusiau.

Jau vynuogės aukojimui prinoko,
o kraujas laša dar tamsiau.

Ir niekas jau sudrumst negali
Tų apeigų rimties.
Dedu ir savo donio dalį
Šalia gyvybės ir mirties.

Taip tęsia savo kūrybinį kelią Kazys Bradūnas, duodamas mums poetinį žodį tikrą, paprastą ir būtiną kaip duona.

"Prierašai" laimėjo Vinco Krėvės literatūrinę premiją 1984 m.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai