Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PETRO JONIKO VEIKALAS: LIETUVIŲ KALBA IR TAUTA AMŽIŲ BŪVYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė William R. Schmalstieg   

P. JONIKAS: Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Visuomeniniai lietuvių kalbos istorijos bruožai. (The Lithuanian language and nation through the ages: Outline of a history of Lithuanian in its sočiai context). Institute of Lithuanian Studies Press, Chicago, 1987.
Pirmiausia man reikia atsiprašyti skaitytojų, kadangi jau esu parašęs šios knygos vieną recenziją, kuri buvo išspausdinta žurnale Lituanus. Si antroji tačiau gerokai skiriasi nuo pirmosios.

Savo pratarmėje Jonikas rašo: "XVI a. Mikalojus Daukša bene pirmas mūsuose kėlė pagrindinę lietuvių kalbos reikšmę lietuvių tautos egzistencijai". Kitur (p. 17) autorius cituoja C. J. H. Heizo (Hayes) nuomonę, kad "svarbiausias skiriamasis tautybės požymis yra kalba, nulėmusi naujųjų laikų tautybių atsiradimą, nes kalbos vienodumas padeda kurtis dvasiniam panašumui, pateikia visą komplektą idėjų ir žodžių, o tokios dvasios žmonės linkę išugdyti grupės sąmoningumą, pergyventi bendro intereso jausmą ir taip sudaryti gentį ar tautybę". Aišku, kad be kalbos nėra tautos. Todėl ši knyga labai svarbi visiems, norintiems arčiau pažinti savo kalbos istoriją. Autoriaus tikslas buvo lietuvių kalbos ir tautos santykių nagrinėjimas, vadinasi, jis norėjo nagrinėti lietuvių kalbos raidą ryšium su lietuvių tautos ir jos gyvenimo raida (p.n).

Be pratarmės (pp. 11-12) bei įvado knygoje yra penki skyriai: (1) Žiloji senovė; (2) XV/ - XV// amžius; (3) XVIII amžius; (4) X/X amžius; bendroji dalis (5) X/X amžius specialioji dalis. Paskui eina (a) Santrumpos, (b) Bibliografija, (c) Senųjų raštų faksimilės, (d) Pavardžių bei asmenvardžių rodyklė.

Pirmame skyriuje Jonikas aiškina, kad lietuvių kalbai artimiausia yra latvių kalba, nors senoviškesnė už lietuvių ir latvių kalbas yra prūsų kalba. Autorius rašo, kad prūsų kalba yra išlaikiusi senesnių ypatybių: pvz., dvibalsį ei (pr. deitvs, bet liet. dievas, lat. dievs), niekatrosios giminės daiktavardį assaran: liet. ežeras, lat. ezers. Man įdomu, iš kur mes tikrai galime žinoti, kad pr. žodis (kuris yra Elbingo žodynėlyje [no. 60]) yra vardininko linksnis. Atrodo, kad Elbingo žodynėlis buvo paruoštas vokiečio, kuris, mano nuomone, gana blogai mokėjo prūsiškai. Tas vokietis, rašydamas žodynėlį, gal vartojo galininką, kuris atitinka liet. galininką ežerą. Aišku, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo niekatroji giminė (pvz. lot. verbum, ir 1.1.); lietuvių būdvardžiai, kaip šalta, gera, ir 1.1, gerai liudija seną niekatrąją giminę. Bet man atrodo nėra įrodyta, kad pr. žodžiai Elbingo žodynėlyje tikrai atspindi indoeuropiečių niekatrąją giminę. Prūsų kalba yra labai svarbi ir įdomi, bet jos formas galima interpretuoti įvairiais būdais.

Pirmame skyriuje autorius taip pat nagrinėja Lietuvos ir lietuvio vardą, jo išplitimą, lietuvių etnines bei kalbines ribas; tarminio skirstymosi pradžią; lietuvių kalbos vartojimą privačiame ir viešajame gyvenime; slaviškąją valstybės raštinių kalbą ir lotynų ir kitas kalbas krašto administraciniame ir kultūriniame gyvenime. Sunku pasakyti, kuri yra įdomiausia dalis. Man buvo įdomu tai, kad jau 1219 m. sudarytoje Lietuvos kunigaikščių sąjungos sutartyje su Volinija minimas, šalia kitų, ir vienas vyriausiųjų Lietuvos kunigaikščių (Mindaugo brolis) Dovsprunku, kurio vardas kildintinas iš (rytiečių) *Dausprungas, o šis iš *D auspr angas... Taigi čia a siaurėjimas prieš n jau bus prasidėjęs prieš XIII a. pradžią, gal net XI - XII a. (p. 37). vadinasi, tarmės pradėjo gana anksti skirtis.

Antrajame skyriuje autorius rašo apie svetimų kalbų vartojimą Lietuvoje. Vak. Europoje XVI a. lotynų kalba dar buvo tarptautinė diplomatijos, šviesuomenės ir katalikų bažnyčios kalba. Pagal Joniką (p. 51): "Pagaliau 1570 m. Vilniuje ir buvo įsteigta jėzuitų kolegija, 1579 m. paversta akademija, kur mokslas ėjo ir veikalai buvo rašomi lotynų kalba..." Jis rašo toliau (p. 523): "Lotynų kalbos vartojimas raštuose bei kultūriniame gyvenime XVII a. padėjo kiek pristabdyti lietuvių bajorijos ir miestiečių lenkėjimą". (Mano nuomone, lotynų kalba yra vienas iš vakarų kultūros pagrindų, ir gaila, kad dabar į ją mažai dėmesio kreipiama). Nors krikščionybė įnešė daug žodžių į lietuvių kalbą, yra skolinių kaip Kalėdos (iš gudų koliady), kuris turėjo būti įsigalėjęs lietuvių kalboje prieš 1387 m. (p. 58). Keli žodžiai kaip asilas, šilkas ir turgus įsigalėjo lietuvių kalboje prieš 1150 - 1250 m. "... nes šių skolinių trumpieji i, u atliepia slaviškus labai trumpus vad. redukuotus i, u (pusbalsius), kurie tada senovinėje rytų slavų kalboje dar nebuvo tam tikromis sąlygomis išvirtę įe. o". Senojoje rusų kalboje buvo osilu, šilku ir turgų, bet šiandien sako asol, šolk ir torg.

Šiame skyriuje autorius mini kalbinius darbus, aprašančius lietuvių kalbą. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo D. Kleino lotyniškai parašyta Grammatica Litvanica (1653) ir jos variantas vokiečių kalba (truputį pakeistas ir sutrumpintas) Compendįum Litvanico-Gerrnanicum (1654). Man atrodo, kad Kleino gramatika buvo gana gera. Buchienė ir Palionis (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957, p. 11) rašo: "Kaip rodo 'Grammatica Litvanica', jis [Kleinas] ^erai mokėjo lietuvių kalbą." Kleino gramatikos buvo daug geresnės negu šio laikotarpio latvių gramatikos, kaip galima spręsti, skaitant Australijos mokslininko T. Fennello darbus apie 17-tojo šimtmečio latvių kalbos gramatikas. Pagal Buchienę ir Palionį: "jo [Kleino] stojimo į Karaliaučiaus universitetą dokumentuose buvo įrašyta: 'D. Klein, Tilsensis. Borusus,' t. y. D. Kleinas, tilžėnas, Prūsas". Todėl galimas daiktas, kad D. Kleinas buvo prūsų lietuvis, ir tik jo pavardė suvokietinta." Iš kitos pusės, tie pastoriai, kurie rašė latvių kalbos gramatikas, buvo vokiečiai, ne latviai. Turbūt štai kodėl to amžiaus lietuvių kalbos gramatikos yra geresnės negu latvių. Savo bibliografijoje Jonikas mini Buchienės ir Palionio paruoštą leidinį Pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Vilnius, 1957), bet nemini He-raldo Haarmann'o leidimo Lingua-rum Minoram Documenta Historio-graphica, Band I (Hamburg, Helmut Buske Verlag, 1977).

Trečiajame skyriuje Jonikas rašo (p. 114), kad XVIII amžiuje "... politinės, socialinės ir kultūrinės sąlygos, ypač rytų Lietuvos bajorijos lenkėjimas, negalėjo labiau skatinti rašyti bei spausdinti lietuvių kalba... Vis dėlto XVIII a. antrojoje pusėje, pradėjus plačiau kurtis pradinėms mokykloms, padidėjo liaudies raštingumas". Vienas iš to laikotaprio būdingiausių požymių yra lenkėjimas. Jonikas pastebėjo, kad knygoje Bromą atverta ing viečnasti (Vilnius, 1753) viename ca. 133 žodžių puslapyje (neskaičiuojant lotyniškųjų posakių leksikos) yra 28 skolinti žodžiai ( = 21%) (p. 126). Ir Bromos autorius vartoja tuos slaviškus žodžius nepaisant to, kad jau Sirvydo žodyne buvo pasiūlyta nemaža lietuviškų atitikmenų, pvz. pataisyti vietoj paprovyti, pragaras vietoj pekla ir 1.1. Tuo laiku (t. y. XVIII a.) Mažojoje Lietuvoje buvo daromos pastangos reformuoti bažnytinę kalbą. Toms pastangoms pastorius Mykolas Merlinas (Morlin, 1641 -1708) mėgino duoti teorinį pagrindą (p. 131). Merlinas sakė, kad reikia vartoti paprastų žmonių kalbą, kad iš tikybinių knygų turi būti išmesti žodžiai, kurie lietuvių namie nevartojami, kad reikia vengti polonizmų ir germanizmų. Reikėjo kovoti prieš svetimybes. Jonikas cituoja L. Rėzą, kuris rašė: "Negalima paneigti, kad vokiškiesiems kolonistams atsikėlus į Prūsų Lietuvą, lietuvių kalba nustojo daug savo pirmykščio grynumo" (pp. 151-152). Man atrodo, kad tai yra viena iš svarbiausių problemų visiems, norintiems išlaikyti lietuvių kalbą. Sakyčiau, kad dauguma lietuvių moka mažiausia vieną svetimą kalbą, ir man atrodo, kad paprastas žmogus negali visada išvengti kitos kalbos įtakos. Aš pats pastebėjau, kad mūsų namuose, kur dažnai apsilanko žmonės iš įvarių kraštų (Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Japonijos, ir 1.1.), mes su žmona dažnai vartojame neangliškų žodžių ir posakių. Man atrodo, kad labai mažai lietuvių yra vienakalbiai ir kad beveik neįmanoma išvengti kitos kalbos įtakos. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ir pirmasis lietuvių poetas K. Donelaitis savo poemoje "Metai" vartojo daug skolinių. Jonikas rašo: "Jono Kabelkos skaičiavimu, jų yra apie 18% (o apie 82% Donelaičio leksikos sudaro savi lietuviški žodžiai" [p. 154]).

Dėl įvairių priežasčių domėjimasis lietuvių kalbos ugdymu ir kultūra nuo XIX a. pradžios tolydžio didėjo. Viena iš priežasčių buvo tai, kad mokslininkai suprato, kad lietuvių kalba svarbi lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Jau tada vyravo pažiūra, kad lietuvių kalba mirštanti, ir reikėjo užfiksuoti lietuvių kultūros bei kalbos duomenis mokslo reikalui (p. 169). Buvo net bijoma, kad lietuvių kalba išmirs. Kai 1970-ais metais dirbau kelias dienas Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje, vienas iš Lietuvių kalbos žodyno darbuotojų (A. Lyberis [dabar, gaila, miręs]) man sakė, kad dirbdamas prie žodyno norįs įnešti indėlį į mokslą, nes, galbūt, už 500 metų lietuvių kalbos nebeliks. Bet visada yra labai sunku pranašauti. 16-ame amžiuje angliškai kalbėjo tik vienoje saloje; tada niekas nebūtų išpranašavęs, kad ši kalba kada nors taptų tarptautine kalba.

Simonas Daukantas (1793 - 1864), kuriam autorius skiria devynis puslapius (197-205), galbūt, įdomiausias 19-tojo amžiaus lietuvių kalbos puoselėtojas. Kaip ir daug jo pirmtakų, jis norėjo pakeisti svetimus žodžius grynais lietuvių kalbos naujadarais. Kadangi tuo laiku lietuvių kalbos struktūra moksliškai mažai tebuvo tirta, ne visi jo naujadarai buvo priimtini. Pagal Joniką: "... priesaga -inas nėra būdinga asmenims žymėti tokiuose Daukanto vediniuose, kaip-jūrinas "jūrininkas", žyminas "valstybės antspaudo saugotojas, kancleris" (p. 204). Iš kitos pusės, tokie jo žodžiai kaip būdvardis, daiktavardis, laikrodis ilgainiui įsigalėjo bendrinėje kalboje. Tarp kitų labai svarbių 19-tojo amžiaus lietuvių kalbos veikėjų buvo broliai Jonas ir Antanas Juškos, kuriems autorius skiria trylika puslapių (248 - 260). Jonas Juška (1815 - 1886) domėjosi daugiausia tarmėtyra, rašyba ir leksikologija, o jo brolis Antanas (1819 - 1880) rinko lietuvių dainas ir lietuvių kalbos žodyninį turtą. Kaip dialektologas J. Juška skirstė lietuvių kalbos tarmes į keturias grupes: (1) žemaičių, (2) Prūsų lietuvių, (3) ariogališkių ir (4) rytiečių. Nors šiandien to skirstymo principas nebevartojamas, jis įdomus kaip pirmoji lietuvių kalbos tarmių klasifikacija. A. Juškos svarbiausias darbas yra lietuviškai - rusiškai - lenkiškas žodynas (Litovskij slovar A. Juškeviča s tolkovaniem na russkom i polskom jazykax, A-D, 1897; E - J, 1904; K-kukštuolis; 1922). To žodyno istorija yra labai komplikuota; daug buvo trūkumų ir daug redaktorių. Paskutinis redaktorius, K. Būga, nusprendė, kad neapsimoka baigti žodyno, kadangi rankraščio duomenys paimti tik iš kelių tarmių, nesudaro gero žodyno (p. 260). Todėl žodynas niekuomet nebuvo baigtas spausdinti.

Jonikas skiria keturiolika puslapių (268 - 281) Antanui Baranauskui (1835 - 1902), kuris, turbūt, daugiausia žinomas kaip Anykščių šilelio autorius. Pagal Joniką tai: "... yra pirmas Didž. Lietuvos lietuvių poezijos kūrinys, kuriame jau kūrybiškai plačiai panaudota žmonių, liaudies kalba bei jos poetika" (p. 277). Anykščių šilelis buvo išverstas į daugelį kalbų, įskaitant japonų (1975), Ikuo Murata [cf. Sabaliauskas, A. 1984. Kaip tyrinėta lietuvių kalba, p. 56]), 1898 m. Baranausko lietuvių kalbos tarmių suskirstymas ir apibūdinimas buvo išspausdintas Rusijos mokslų akademijos straipsnyje "Zametki o litovskom ja-zyke i slovare". Įdomu yra tai, kad dabartiniai lietuvių kalbininkai Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius, 1966 m. pateikę naują lietuvių kalbos klasifikacijos projektą, štai ką rašė: "Palyginus šią tarmių klasifikaciją su ankstesnėmis, matyti, kad daugeliu atvejų ji sutampa su A. Baranausko klasifikacija: skiriasi tiktai terminai ir atskiros detalės. Toks sutapimas nėra atsitiktinis, nes... A. Baranauskas orientavosi į esminius tarmių vokalizmo bruožus, tuo tarpu kai kiti dialek-tologai pasitenkindavo tik atskiromis izofonomis. Todėl tam tikra prasme šią tarmių klasifikacijos schemą galima laikyti nauja A. Baranausko klasifikacijos redakcija, pritaikyta tam mokslo lygiui, kurį yra pasiekus šių dienų dialektologija" (Sabaliauskas, A. 1984. Kaip tyrinėta lietuvių kalba, p. 55). Baranausko tarmių tekstai buvo pagaliau išleisti vokiečio kalbininko F. Spechto, kartu su jo komentarais 1920 - 1922 m. Sabaliauskas (op. cit., p. 55) rašo, kad F. Spechto knyga "... net iki 1970 m. (kai LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido lietuvių kalbos chrestomatiją) buvo didžiausias mūsų tarmių rinkinys".

Autorius gana daug vietos skiria kitiems svarbiems lietuvių kalbos veikėjams: M. Valančiui, Andriui Ugenskiui, M. Akelaičiui, E. J. Daukšai, K. Jauniui, P. Kriaučiūnui, J. Basanavičiui, V. Kudirkai, J. Jablonskiui, L. G. Rėzai, F. Kuršaičiui ir t.t.
Kadangi ši knyga skiriama lietuvių kalbos išorinei istorijai, yra daug skyrelių su tokiais pavadinimais: Lietuvių kalba viešajame gyvenime; Lietuvių kalba bažnytiniame gyvenime; Lietuvių kalba krašto administracijoje, ir t.t. Paskutiniame skyrelyje, pvz., Jonikas aprašo lietuvių kalbos vartojimą administraciniams reikalams. XIX a. reikėjo rusų valdininkams išleisti kelis dokumentus lietuvių kalba, nes žemesnysis luomas (po baudžiavos panaikinimo) mokėjo tik tą kalbą. 1863 sukilimo metu sukilėlių kariuomenėje Lietuvoje buvo vartojama lietuvių kalba. Pagal Joniką, "... sukilimo tyrinėtojas B. Limanovskis rašė, kad "ypač džiaugėsi jo [lietuvio] širdis, kad jis girdėjo, kaip skamba jo gimtoji kalba karinėje komandoje, administraciniuose potvarkiuose, būrių dainose, vadų prakalbose" (p. 382).

Kiekvienas recenzentas turi rasti spaudos klaidų. Aš pats radau (p. 132) plonizmų vietoj polonizmų; (p. 153) klaboj vietoj kalboj: (p. 256) kaliakal-bius vietoj keliakalhius; (p. 257) Stre-znenskiui vietoj Sreznevskiui.

Baigdamas norėčiau sakyti, kad ši knyga yra labai svarbus indėlis į lietuvių kalbos istoriją ir lietuvių kultūrą. Man atrodo, kad autorius pasiekė savo tikslą ir kad ši knyga tikrai užsitarnauja jai paskirtą premiją.
William R. Schmalstieg

PATIKSLINIMAS

1990 m. "Aidų" Nr. 4, p. 329 Juozo Prunskio Edvardo Turausko atsiminimų ir dokumentų knygos recenzijos pirmojo sakinio pabaigoje trūksta dviejų žodžių. Visas sakinys turi būti toks: "Tai labai įdomiai parašytas veikalas, susidedąs iš Edv. Turausko, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriaus, įgalioto ministro Čekoslovakijai, Jugoslavijai ir Rumunijai bei per šešetą metų Lietuvos delegato prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės tarėjo Berlyne ir Šveicarijoje, atsiminimų ir dokumentų".
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai