Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYTAUTO VOLERTO ROMANAS "JAUČIO RAGAI" PDF Spausdinti El. paštas
Vasaros išvakarėse ant knygnešių skobnių pasirodęs Vytauto Volerto romanas "Jaučio ragai" patraukia dėmesį savo viršelio piešiniu. Violetiniame fone dailininkas Jonas Kuprys padėjo raudoną įtūžusio jaučio galvą, plėšriais smailais ragais vainikuotą. Tai brutalios jėgos įsikūnijimas. Tai sudaiktintas veikalo moto.

Ir nors lakus, slydus spėjimas pakiša mintin Ernesto Hemingway ir Vincento Blasco-Ibanezo koridų siluetus, staigi, s lydi mintis apgauna. Vytautas Volertas tebėra mūsų aplinkos ir mūsų buities rašytojas. Jis egzotikos svetimuose kiemuose neieško. Jaučio ragai yra buitis, kuri pergalingai apglobė lietuvį ateivį Dėdės Samo kontinente. Jaučio ragai yra ir simbolis ir alegorija, ir visi 263 puslapių vaizdai — tezės, mąstysena, atradimai ir praradimai — yra tragiška etniko imigranto odisėja.

- o -

Vytauto Volerto sukurta gerų veikalų apie išeiviškos odisėjos raidą su ryškiu gyvenimiškos tiesos atskleidimo kontrapunktu. Tos temos leidžia jam nagrinėti naujas psichines būsenas, kurios kyla iš ateivio susitikimo su nauja žeme. Ateivio ir naujos rnbiozės grandy tam tikri dvasinės ir etninės pusiausvyros elementai savo raidoje pasiekia kraštutiniausios įtampos. Vytautas Volertas išdrįso atvirai imtis vaizduoti tą siužetą savo veikaluose, nes tai pagrindinė išeiviškosios etninės visuomenės egzistencijos problema. Jis palietė temas, kurios scenoje skambėtų šekspyriškomis filipikomis, o filosofijoje slėgtų šopenhaueriška desperacija. Autorius išdrįso prie tų temų prieiti be sentimento, be tradicinės pseudonostalgijos: jis "jaučio ragų" temas paėmė už ragų!

- o -

Išeiviškosios koridos epocha, kuri dramatiškai atsiskleidė naujakurių pastogėse, patalkino autoriui rasti naujų personažų. Vertindamas paskutinįjį Vytauto Volerto romaną "Greitkelis", poetas ir įžvalgus kritikas Kazys Bradūnas pareiškė: "Šiandien jau turime rašytojų ir jiems įdomių personažų jau perlipusių lietuviško uždarumo tvorą ir Amerikoje ar kurio kito krašto politikoj, gamyboj bei kultūros kloduose besijaučiančių kaip žuvis vandenyje". (Iš "Jaučio ragai" romano aplanko).

- o -

Išeivio būties ir buities sąvokų raidoje į lietuvių visuomenę ateina naujas, literatūroje ryškintas žmogus. Vytautas Volertas plačioje perspektyvoje apžvelgia savo personažų masę, pateikia kintančių generacijų vaizdus, atranda siekių, troškulių metamorfozę, tariamas konkretybes paverčia fatamorganomis, autorius savo veikalais kuria epopėją. Jo personažai, giliai mąstantys, dvelkia gyvenimo karščiu, todėl pralaimėjimai tokie skaudūs. Tai mažų burlaivių regata, bėganti klaikiai neramiomis bangomis. Kiekvienas personažas vis kitoks — nepatvarus laivelis. Ak, tos lemtingos bangos, kurios brutaliai nuplauna mažo denio ir tėvus, ir jų vaikus!

"Suprato šitai Linas — neapgalvotai buvo muistęsis ragais" (p. 138). Šitaip atžengia ir pergali antikinė Lemtis, vienur galingais, kaip žemės drebėjimais, kitur — troškiu sielas nuodijančiu tvaiku. Taip kinta generacijos . . .

- o -

Ateinančios generacijos portretas yra psichologinės lygtys su daugiu nežinomųjų. Tatai trukdo atrasti sprendimų. Vengdamas išsemti skaitytoją kovos dėl būvio vaizdais, autorius pateikė paskutiniuose veikalo puslapiuose sąlygotą "laimingą pabaigą". Tai kompromiso takas.

Fabula stovi ant penkių stulpų: Tai atskirų pavadinimų dalys: Dvilypiai medžiai, Žaizda, Šešėliai, Kodėl taip įvyko ir Kapitonas. Veikalo ašis yra laiko tįsa — tįsa su properšomis. Tas fabulos sukirpimas labai patalkino siužeto konsolidacijai. Galima peržengti tai, kas detalu, ir su nagrinėjimo mikroskopu sustoti ties esmės temomis.

- o -

Generacijų pasikeitimas Vytauto Volerto romane užsimezga ir išsivysto nykiame peizaže. Tai bemaž slogus siurrealistinis piešinys. Priemiestinė lyguma, kurioje namai ir jų sklypai išsidėstė plačiai ir patogiai. Į turtingų namų tarpą braunasi klaikus statomas plieno sijų dangoraižis. Pievų šviežumą pradeda užpilti automobilių statymo aikščių betonas. Netoli dunda tvaiku garuojąs greitkelis. Netoli ir didmiestis! Šiame naujokyne šalia kitų "amerikonų" kuriasi lietuviai. Tai Rumšų šeima, Klėriai ir Mikailos. Atokiau gyvena vyriausio personažo Lino Klėrio tėvas. Pro fabulą dažnai praeina prabėginiai personažai.

Staigūs, drąsūs sakiniai, drastiški epitetai, naujoviški būdvardžiai — tai savitas autoriaus stilius. Jis dramatina sakinį taškais ir informacija. Visi jo personažai — lietuviai ateiviai — yra gabūs žmonės, daug reikalaują iš gyvenimo, apmaudo akimirkoje aštriai dirstelėjantieji į būties neaprėpiamybę.

Tai yra autoriaus sugebėjimas akcentuoti detalę, kuri paimtoje padėtyje daug sveria, yra vyksmo pagrindas. Dostojevskiškas jautrumas plačios skalės skausmui labai būdingas Vytauto Volerto stiliaus dinamikai. Autorius giliai įsiaręs į dirvonus, kurie duoda derlių.

- o -

Vyriausias romano personažas Linas Klėrys, paaugliu atvežtas į Ameriką, yra gabus technologas, turįs platų kitų respektą, turįs protingą žmoną Aušrą, kurią vedė jaunuoliškai įsimylėjęs. Klėriai turi porą vaikų: Tomą ir Danutę. Klėrys yra . . . "perskeltas žmogus". Jis neidealizuoja tradicinių lietuviškų sentimentų, neturi "naivios" lietuviškos praeities adoracijos. Jis priešingas pastoralinei nostalgijai. Šaltai, tikroviškai, amerikinės mokyklos poveikyje, Klėrys yra tvirtas pragmatikas ir dėl to jis nelaimingas. Dėl tos savo būdo savybės jis išugdė šaltokus santykius su savo žmona. Tai pastūmėjo jį domėtis savo prigimtimi sekloka moterimi, jo sodybos kaimyno žmona Rasa Rumšiene. Linas Klėrys skeptiškas ir savo tėvo šiltam nusiteikimui Nepriklausomos Lietuvos erai ir išganingam svetur Lietuvos landšafto pobūdžiui. Gabus, talentingas, skinas laurus savo profesijoje, Linas Klėrys yra "perskeltas žmogus" (p. 235), tipingas neurastenikas. Tai atsargus autoriaus atradimas mūsų visuomenėje čechoviško "atliekamo žmogaus" tipo — naujovė mūsų tradiciniai optimistinėje raštijoje. Tai, aišku, slegia skaitytoją, nes autorius apsupo tą nelaimingą personažą triuškinančiais buities smūgiais. Dėl minimalaus optimizmo neturėjimo nukenčia Lino santykiai su tėvu. Autorius rodo, kad Lino Klėrio psichozė galėjusi įtakoti ir jo vaikų moralinį išsivystymą. Lino vaikų psichinės katastrofos (apatija, psichinis nuovargis, amoralumas) galėjo būti jų tėvo psichinių audrų atgarsiai. Tai biologinė, geninė romano tema. Šis reiškinys labai sumažina motinos, Aušros Klėrienės, įtaką savo vaikams. Ši šeimos tragedija būdinga mūsų moderniai visuomenei. Vytautas Volertas prakirto plyšį pro oficialią optimizmo ir tylos užkardą, prabilęs apie tiesą tiesmukiškai.

- o -

Dėl namuose atsiradusios įtampos savo mintyse Linas Klėrys dažnai kaltino žmoną. "Kur tavo juokas, Aušra, kodėl visur ieškai kančios? Ji nepuošia. Prašviesėk nors valandėlei, virš kasdienos rūko, iškilk, paskraidyk" (p. 92). Taip priekaištavo Linas, pats savo niūriu būdu neigiamai veikęs žmoną. Tuo tarpu kitoj šviesoj ateina Lino sąmonėn kaimyno žmona Rasa Rumšienė, kuri su Rumšą gyvena dėlei to, kad Rumšą žadąs turėti dangoraižį.

"Rumšienės negaubstė virtuvės kvapai, nekankindavo nuospaudos ant kojų, dėl kurių pobūviuose pusė damų ir bijodavo pajudėti. O prieš mėnesį . . . Nuo tada Klėrio ausyse, šią moterį pamačius atsiranda kažkoks ūžimas, drumsčiasi akyse, ir Linas negali susidaryti nuomonės, pykti dėl to, ar džiaugtis" (p. 109).

Šita uvertiūra į skyrybas tokia gi klasiškai kasdienė. Autorius dėsto tuos lūžius, tuos svyravimus su psichologo pasitikėjimu.

- o -

Lakoniškai, simpatizuojančiai autorius pavaizdavo Lino Klėrio tėvą, pilnesnio, šilto gyvenimo būdo rodytoją, kuris, kaip tinka altruistui, verčiasi sunkiai, tvarko savo skurdų ūkelį ir, nesuskubęs susenti, išsieikvoja ir tykiai, kaip augalėlis, miršta. Atkartodamas savo optimistinį Credo, tėvas vaidinyje aplanko savo "perskeltą" sūnų, talkindamas išsiaiškinti lemtingus prieštaravimus (p. 185). Aiškėja, kad skepticizmas — depresijos sėkla — nežada džiaugsmo viltimis. Kad metafizinės formulės esančios likiminės reikšmės gyvenimo procese.

- o -

Jonas "Jonukas" Rumšą itin gabus verteiva, pilnas seklaus dinamizmo, net galįs lėktuvą valdyti, neturi jokio moralinio kodekso, kuris jį suartintų su DP ateivių bangos patriotika. Savo finansines kombinacijas jis remia rizika. Autorius priveda Rumšą prie pralaimėjimo, bet, aplinkybėms pakitus, Rumšą galėtų triumfuoti. Jo pralaimėjimas tėra atsitiktinis, nes, esą, visas gyvenimas tėra čiuožimas ant finansinių kombinacijų ledo — kam nors tenka pargriūti . . .

- o -

Buvęs žurnalistas Mikaila — mohikanas iš "Lietuvos laikų". Jo pirmoji žmona   okupantų   išvežta   Sibiran. Amerikoje jis veda. Naujoji jo santuoka mizeriška. Mikaila yra Nepriklausomybės epochos giliai mąstanti būtybė Amerikoje. Jis supranta naujovę, bet prie tų naujovių stengiasi pritapti, likdamas ištikimas buvusio gyvenimo mitams. Jo nuolatinė opozicija naujovei suskamba 96 puslapyje. Per visą šitą romano puslapį Mikaila elegiškai glorifįkuoja savo gyvenimą   Nepriklausomoje   Lietuvoje. Ir ne dėl prarastos padėties, ne dėl politinio patriotizmo, bet dėl dabar prarasto ir svetur neatkartojamo lietuviško gamtovaizdžio, dėl to gamtovaizdžio  unikalaus  savitumo. Tai galbūt jautriausias punktas, sužibęs po autoriaus žvilgsniu. Mikaila mirė. Jis išliko romane kaip savotiškas Klėrio tėvo nostalginės lyrikos atšvaitas.

Savo lūžusio gyvenimo nei Klėrys tėvas, nei Mikaila neatkūrė. Nostalgija paliko skaisti beprasmybė. Tai būdinga Vytauto Volerto tema. Moderniame sūkuryne ilgesys užgožtas, viltis išblėsusi. O staiga . . . ateina pavasaris ir nostalgijos žiedas pabunda ir gimdo daigą.
Lino Klėrio kelių dienų tarnybinė kelionė į Maskvą ir Lietuvon pakuteno nostalgijai nokti senais tradiciniais pavidalais. Tėvynės vaizdas buvo prieš akis, bet tai buvo tiktai neįsikūnijęs miražas. Nauja, tenykštė lietuvių generacija liko svetima. Nerealizuotas idealas dar labiau žeidžia dvasią, nes idealo nebuvo ten, kur ketinai jį rasti.

- o -

Keturios romano moterys (Aušra Klėrienė, Rasa Rumšienė, Danutė Klėrytė, Nida Rumšaitė) savo psichinio bagažo gausa neužleidžia pirmenybės vyrams. Erotinės bangos giliau, šiurpiau sukrečia šias moteris likiminio bandymo sunkmečiais. Ir visos keturios po katastrofų palieka apatiškos, su randais savo psichėje. Moterys atrodė pajėgesnės atlaikyti smūgius. Ne Aušra Klėrienė, bet jos vyras Linas Klėrys baigia gyvenimą apopleksija.

- o -

Veikalo konstrukcijoje matyti, kad autorius, pirmąją knygos pusę praplėtęs dekadai, su kita knygos puse užpildė porą dekadų. Tai geras metodas. Sutapęs su romano herojais, skaitytojas pirmos pusės tįsoję jau familiariškai seka jų platesnę gyvenimo raidą antroje knygos pusėje. Romano "Greitkelis" montažo metodas aiškus ir našus romane "Jaučio ragai". Dėstymo būdas — pažįstamas iš kitų Vytauto Volerto veikalų — dinamiškas, žodingas, gausus sinonimais, labai savitas. Autorius rodo, kad "lėtais judesiais rėpliojo žvaigždes" (p. 183) arba: "Be skardenimosi byrėjo vienas po kito metai, nuo laiko grandinės lūžinėdami ir bedugnėn nykdami" (p. 152). Tai toks puikus aštriabriaunis barokas!

- o -

Gyvenimo tiesos išlukštenimas, atviras tiesos atskleidimas teikia norų ieškoti orientyrų. Literatūra gali būti įnagiu gyvenimo tiesai ieškoti. Bet literatūra taptų pamokslu, jeigu orientyrai būtų peršami indukcijos keliu. Deja, šito nelemtumo negali išvengti literatūros, kurių autoriai nusitaria savo temų orientyrus palenkti diktatui. Epideminis tai reiškinys politinės diktatūros žemėje. Gyvenimo tiesos apčiuopimo masalas vilioja amerikinę literatūrinę nomenklatūrą. Tai rodo satyrikas H. L. Mencken savo essay lakštuose ir Sinclair Lewis savo a la E. Zola romanuose, ir Ernest Hemmingway, ir John Dos Passos, ir Theodor Dreiser, ir jų įpėdiniai. Literatūra yra vaizdas. Šiame vaizde autorius negalįs dalyvauti. Ir Vytautas Volertas eina tuo taku, šalia didingo gyvenimo tiesos akcentų vieškelio!

Mūsų autorius jaučia, kad senojo "Zeitgeist" sąjūdžio aidas, etninių šaknų sąjūdis, tebeturi savo gajumą Amerikoje. Didžioji tiesa — be šaknų nėra augalo — viešpatauja "Jaučio ragai" romano platformoje.

Vytautas Volertas, vis labiau artėdamas prie išvardintųjų autorių sąjūdžio, tos galingos srovės veikiamas, jos metodus našiai naudojas autorius. Jis vengia metafizika grįsti savo herojų sprendimus. Jis vengia dramatiškų pozų, nors jo veikalai yra dramos prozoje. Generacijų kaita tėra tik bendros veikalo temos dalis. Romano tema yra platesnė. Tema yra žmogus. Todėl pasiėmus tą neaprėpiamą temą, kito ir pakito struktūra. Pirmoji knygos pusė tapo prologu kitai knygos pusei. Laipsniškas siužeto atskleidimas dvigubame triptike tapo panašus į šviesos pluošto kritimą į vis įvairėjančius terenos punktus. Tai dalis lietuviškos išeiviškos Yoknapatawpha (W. Faulkner) gyvenvietės sagos, išsakytos preciziškai, su "flaubert'išku" Le mot juste talka, su tiksliu žodynu. Kas gi tai per gyvenimo tiesa šiame veikale? Jos dailis: ateinanti generacija turi savo susikurtą pasaulėjautą, kurioje gali būti kitos moralės ir asmeniškų ambicijų formos, senesnei generacijai baugios, nepriimtinos. Tad ir Dievo dekalogas galįs būti skirtingomis šviesos versmėmis tvieskiamas, tarp kurių Sigmund Freud nėra paskutinėje vietoje.

Paskutinis romano sakinys sutriuškina laimingos pabaigos sąlygotumą ir atskleidžia visų tiesų tiesą: "Klėrys gulėjo ramiai, ir visos kalbos aidėjo be poveikio".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai