| |
|
|
|
NAZARAITĖS POEZIJOS FANTASMAGORIJA |
 |
 |
 |
|
Parašė Marija Stankus-Saulaitė
|
 Edita Nazaraitė, Lietuvių rašytojų draugijos 1990 metų literatūrinės premijos laureatė. — Vytauto Maželio nuotrauka
Editos Nazaraitės eilėraščių rinkinys "Mechaninė mūza: Eilėraščiai, 1985-1988" (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1989; 76 psl.; aplankas bei iliustracijos pačios autorės; kaina tik 6 dol.) 1989 metais laimėjo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Premijos knyga tikrai verta dėl turtingo žodyno, beveik neklaidingos poetinės klausos, originalių įvaizdžių ir daugmaž paslėpto išgyvenimo.
Eilėraščiai itin įdomūs tuo, kad lietuvių išeivijos — oficialiai, turbūt trečiosios jos bangos — pergyvenimai bei įspūdžiai išreiškiami Lietuvos poetiniu žodynu. Čia ir yra tam tikra įtampa bei ironija, nes, išvykus iš tėvynės, pergyvenama nauja tikrovė, suderinta su senąja ar jai priešpastatoma, bet tebekalbanti atsivežtąja kalba, lyg visai nebūtų lūžio. Nazaraitės poezija dar nepergyvenusi kalbos krizės — ir gal nebūtinai visos ją patiria. Jos iliustracijos, tačiau, fragmentinės, sudarytos iš tikrovės nuotrupų, įvairių kalbų (bet dar indoeuropietiškų) raidžių bei menininkės junginių, kuriuose matosi žmogiška forma ir sparnai. Sie paveikslai skaitytojai susiriša su eilėraščiais, kurių poetinės eilutės bei posmai sujungia įvairių vietų (Lietuvos, Kanados, Europos kraštų) detales, aliuzijas į meną, muziką bei literatūrą, sutiktus žmones ir, galop, kaip turbūt beveik visoj poezijoj, pačios poetės praeitį, dabartį ir svajas. Eilėraščiai kupini įvaizdžių, kuriuos poetė pradėjusi suderinti eilėraščio forma bei muzika, bet kuriuos skaitytojams tenka užbaigti — arba bent perjungti į savo vaizduotės pasaulį, kad eilėraščiai kiekvienam kalbėtų. Bet to gali poetė iš savo publikos laukti — ir, iš tikrųjų, to gera poezija dažniausiai turi reikalauti.
Eilėraščių nuotaikos įvairios; jų ribos aiškios dviejuose eilėraščiuose: "Kanadietiški eskizai: xxx" pajuokia paviršutiniška turtingą "ponią" (14); "Šviesos jaguarai" (vienintelis eilėraštis su dedikacija būtent "Nijolei Sadūnaitei") idealizuoja tamsos-šviesos kovoje šviesai drąsią moterį (72-73). Satyrinis eilėraštis baigiasi eilutėmis "Dieve, koks vargas, koks vargas — / Nėra net kam I jūsų pasigailėti'. Pagarbos eilėraščio paskutiniosios eilutės — "/ tebeeinančias kojas pabučiuot, / Motin". Šios dvi eilutės eilėraščiui netinka nei asmenišku įvaizdžiu, nei pakeista perspektyva (be šių visuose keturiasdešimt aštuoniuose eilėraščiuose tik aštuonios kitos vietelės nesklandžios); jos ir parodo poetės rizikingą įsiterpimą į "objektyvų" eilėraštį—sunku tai padaryti nuosekliai ir nesentimentaliai. "Ponios" tik išvaizda ir manieros matomos; daugiau neįžiūrima, tuo duodant suprasti, kad daugiau nieko nėra; eilėraščio "Šviesos jaguarai" herojė giliai pajausta ir pavaizduota. Poetė, žinoma, turi teisę savo vertybių skalę eilėraščiais perduoti, bet būtų geriau, jeigu tai poetiniai puikiai pavyktų. Toliau, nors satyra reikalauja stereotipų, gal kaip tik tas stereotipas yra poetei iššūkis: absurdišką žmogų lengva pajuokti (kaip ir herojišką lengva gerbti), bet humaniškoji užduotis yra surasti, kas giliau (juk ir herojės yra ne tik simboliai, bet ir neišvengiamai klaidingi žmonės). Jeigu Nazaraitės poezija keisis — ir beveik nėra klausimo, kad taip bus, — viena kryptis būtų surasti gelmę to, kas svetima ar priešiška .
Tipingas Nazaraitės įvaizdžių bei poetinės eilutės pavyzdys yra antrasis eilėraščio "Kanadietiškj eskizai: Toronto tramvajus" (12-13) posmas:
Iki begalybės ilgom gatvėm
Vaikšto lietus po skvernu pasikišęs
Dūstančią saulę
Nebėra vietos automobiliams
Nei praeiviams žaliomis šukuosenomis
Bokštas! Jam apie kojas rangosi traukiniai
O smaigalyje labai arti dangaus
Pamautas stūkso
Makdonaldo hamburgeris
Jo skaistesnis už saulę sūris
Susimaišęs su lietumi
Vaikšto iki begalybės sutįsusiom gatvėm
Paskui įlipa į tramvajų nakčia
Nuvažiuoja Toronto tramvajus
Ir stotelė vėl kraupiai tuščia.
Kai kurie Nazaraitės eilėraščiai su skyryba, kai kurie be, kai kurie dalinai. Saulės ir žalumos įvaizdžiai jos mėgstami. Dešimtoje eilutėje aliuzija į Grušo novelę. Žodžiai lietuviški, tarptautiniai ir transliteruoti iš anglų kalbos (tik reikėtų juos nuosekliai perrašyti visur, kur jie pasitaiko; pvz., šio paties eilėraščio trečiojo posmo septintoje eilutėje žodis "Eato'o", kuriam kiekvienu atveju nereikia apostrofo, turėtų būti fonetiškai rašomas, nes taip nusistatyta cituoto posmo devintoje eilutėje). Eilėraštis skaitytojos vaizduotę kelia aukštyn ir veda horizontaliniai, rodant vaizdus iš gamtos, miesto, saulės bei maltinio su sūriu įvaizdžius taip sukertant, kad vienas kitą panaikina, "Zr stotelė vėl kraupiai tuščia" (šio eilėraščio trijų posmų paskutinioji eilutė). Bet stotis jau buvo tuščia be žmogaus ir be jausmo, nes esama čia, dabar, o ne ten ar čia, bet kitu laiku:
Kitados taip margai
Visa atrodė:
Kiekviena diena nei Kalėdų eglutė
Spalvotus delnus į tamsą trynė
Skambėjo juokas ir ten ir čia
O dabar — nuvažiuoja Toronto tramvajus
Ir stotelė vėl kraupiai tuščia.
(Pirmasis posmas)
Ryškiais įvaizdžiais subtiliai pasakyta, ko trūksta; kadangi tai nėra aiškiai nurodyta — kas sudaro margumą ir juoką, ir kas be jų neįvyks? — kiekvienas skaitytojas savo patirtimi eilėraščio tamsiąsias vietas apšvies, ir išryškės visa eilėraščio prasmė.
"Eilėraštis močiutei" (58) ir "Eilėraštis seneliui" (59) tradiciškesni ir todėl lengviau suprantami. Visai netikėtai "Eilėraštis močiutei" pasibaigia eilutėmis "... taip ir išmokau I Nupiešti angelą, kai močiutė... išskrido baltaplaukė, I Baltaveidė baltų dukraitė..." (buvusi "Dvaro ponų ir miestelio žydų skalbėja"). Įdomu pagalvoti, kiek Nazaraitės — ir kiekvienos poetės ir — ar menininkės — menas tiesiogiai rišasi su praeitimi, ne vien įvaizdžiais, temomis bei nuotaikomis, bet pačia technika, kaip šis eilėraštis sako. "Eilėraštis seneliui" atliepia pirmąjį eilėraštį, nes senelis "... tik nuėjo neatsigręždamas I Per didžiulį kopūstų lauką, I Paskui skrendantį baltą angelą, I Palikęs kryžkelėje juodą juodą I Darbo jautį". (Korektūros, rašybos bei skyrybos klaidų leidinyje labai mažai.) Šių dviejų eilėraščių įvaizdžiai iš panašių kategorijų ir todėl atrodo paprasti, bet, kaip ir visuose Nazaraitės eilėraščiuose, jie pilni galimybių, kurias išpildyti gali kiekvienas skaitytojas.
Eilėraštis "Mechaninė mūza" (19), iš kurio knygos pavadinimas, atskleidžia požeminį pasaulį, dvasios akimis regimą, tuneliu automobilį vairuojant. Automobilis yra knygos "mūza", bet aplamai judėjimas ar galimybė judėti poetę įkvepia, nes "Bėgiai — mano geneologinis [ genealoginis] medis, I Pamatai mano genties namų" ("Bėgių menuetas" (24). Atsiskiriant sutampama; sutampant atsiskiriama. Tai, ką judesys atskleidžia, ne visuomet linksma ir malonu, bet visuomet reikšminga.
Eilėraštis "Mechaninė mūza grįžta" baigiasi automobilio transformacija: " ...Ir žaliom vilties vilnim I Vėl plaukia į ateitį I Balti pamišėlių laivai, I Girgždančius mechaninės Mūzos sparnus I Pavertę burėmis" (54). Pirmoji mūza štai ką atskleidžia:
Automobilis — mano mechaninė Mūza,
Ir keliavimas požeminiu tuneliu —
Pati maloniausia atgaiva.
Keliavimas automobiliu po žemėmis,
Kuomet gumos, plastmasės
Ir džiovinamo lietaus aromatas
Persmelkia visas kūno ląsteles,
Langų valytuvams nustojus
Ritmingai brūzginti.
Keliavimas požeminiu tuneliu,
Kuomet nematai paminklų,
Neregi dangaus, naujų statybų
Ir griuvėsių, nestebi šiltnamio efekto.
Kuomet akių nebado pamokslautojai,
Ir švino į ausis nelieja
Šviesių rytdienų žadėtojai.
Keliavimas požeminiu tuneliu,
Kuomet esi taip arti mirusių,
Skalsiai susigėrusių į žemės sultis.
Tik prorečiais sublyksinčios lempos
Primena sielos regą;
Vėl jautiesi pavargusi, prislėgta,
Lyg būtum tik ką perskaičiusi Uždraustą,
Sudegintą
Pelenų
Knygą.
Požemė negąsdina, nors į jos galimai baugias, bet laikinai savas paslaptis gal neturi teisės galinti, turinti išvažiuoti į varginantį viršžemį, kur, nors svetimas ir erzinąs, yra tačiau gyvenimas . Kažkas atsivėrė aplinkoje, kurioje paprastai nesitikima ap-švietos; bet tai ir yra šios mūzos galia, kad ji yra tokia, negu kitos, priprastos , ir ji veikia kitaip ir kitur, negu tiek kartų įvairių poetų kūryboje sutiktosios.
Nazaraitės knyga padalyta į du skyrius, kiekvienas po dvidešimt keturis eilėraščius: "Neportretai" ir "Mirties peizažai". Nors skyrių pavadinimai gali melodramatiškai ar trafaretiniai skambėti, visi eilėraščiai yra vaizdūs, skambūs, saviti, įdomūs, daugis skaitytojos, skaitytojo reikalaują — ir verti to didelio dėmesio ir susikaupimo, skirtino naujam, svarbiam kūriniui.
Marija Stankus-Saulaitė
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
