| |
|
|
|
VOKIEČIŲ KĖSLAI Į LIETUVOS JAUNIMĄ DOKUMENTŲ ATŠVAISTĖJE |
 |
 |
 |
(National Archives: RG 226 R.A. Nr. 79925)
Jungtinių Amerikos Valstybių
Užsienio Tarnyba
Nr. 3244
Amerikos Pasiuntinybė Stockholme,
Švedijoje
1944 m. balandžio 27 d.
Tema: Vokiečių pastangos Lietuvoje mobilizuoti darbo ir karines jėgas
Pagarbiajam Valstybės Sekretoriui, VVashingtone
Gerbiamasis:
Turiu garbės nurodyti j Pasiuntinybės 1944 m. balandžio 3 d. pranešimą Nr. 3104, pavadintą "Sąlygos Lietuvoje 1943 m. lapkričio — 1944 m. vasario laikotarpyje". Šiame pranešime informacija teikiama, tarp kitų dalykų, apie apžvelgiamojo laikotarpio du svarbiausius reiškinius, būtent: 1) vokiečių bandymą mobilizuoti 100,000 lietuvių Reicho darbo tarnybai ir 2) vokiečių pastangas paskatinti lietuvius imtis iniciatyvos suformuoti lietuvių SS dalinius rytų fronto tarnybai.
Prie dabartinio pranešimo pridedamas nuorašas pranešimo, neseniai gauto iš p. V. Gylio, buvusio Lietuvos ministro Švedijoje, kuris dabar gyvena Stockholme. Įteikdamas šį pranešimą pasiuntinybei, p. Gylys pareiškė, kad jis buvo paruoštas pogrindinio Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir jo nuorašas neseniai slapčia atgabentas Švedijon iš Lietuvos.
Pranešimas smulkiai aprašo anksčiau minėtus du reiškinius ir eina ligi 1944 m. kovo 22 d.
Be to, jame yra pirmas smulkus Pasiuntinybę pasiekęs aprašymas, kaip vokiečių reikalavimas suformuoti lietuvių SS dalinius tapo lietuvių vietiniais daliniais (Sonderverbaende), vadovaujamais Lietuvos kariuomenės generolo Plechavičiaus.
Pranešimas suskirstytas į tokius du skyrius: I Vokiečių reikalavimas 100,000 lietuvių darbininkų Vokietijos pramonei ir II Generolo Povilo (Paul) Plechavičiaus vadovaujamų lietuvių vietinių dalinių formavimas.
I
Iš tikrųjų vokiečiai, pasirodė, 1943 m. rudenį naudojo prievartos metodus Vilniuje ir jo apylinkėse, stengdamiesi užtikrinti lietuvių darbo jėgą; Nenorėdamas, kad tokie metodai būtų pritaikyti visoje Lietuvoje, Lietuvos "marionetinės" vyriausybės vadovas Kubiliūnas pasiūlė vokiečių generaliniam komisarui Kaune mobilizuoti 30,000 lietuvių darbininkų darbo tarnybai Vokietijoje. Pasiūlymas buvo priimtas, tačiau po to sekusi sutelkimo kampanija tesurinko tik 8,000 darbininkų. Todėl vokiečiai pareikalavo 100,000 darbininkų ir tuo pat metu paprašė, kad Kubiliūno pažadėti 30,000 darbininkų būtų išsiųsta galimai greičiau. Po to lietuviai oficialiai aiškinosi, ar būtų įmanoma sutelkti 100,000 darbininkų darbams Vokietijoje. Šiuo klausimu pranešimą pateikė Kupcikevičius, einąs Darbo ir socialinių reikalų tarėjo pareigas. Jis pranešė, kad gal būtų galima sutelkti tik 50,000 darbininkų.
1944 m. ankstyvą sausį vokiečiai iškėlė lietuvių SS dalinių formavimo klausimą, ir tuo būdu projektas siųsti Vokietijon 100,000 darbininkų buvo laikinai atidėtas. Tačiau "marionetinei" vyriausybei buvo įsakyta registruoti galimus darbininkus.
1944 metų vasaryje vėl iškilo šis reikalas. Specialios komisijos buvo sudarytos Lietuvoje bendradarbiauti su apskričių viršininkais ir miestų burmistrais, telkiant darbininkus. Tačiau, atrodo, kad gyventojų nenoras dalyvauti tų komisijų darbe buvo nauja kliūtis, ir todėl tik mažas darbininkų skaičius buvo paimtas Reicho darbo tarnybai. Tuo pat metu buvo nepasėkmingai bandyta mobilizuoti įstaigų personalo perteklių.
Lietuvos pogrindžio organizacija paskleidė žodį — "Nė vieno darbininko neduoti Reichui!". Dėl to ir dėl anksčiau nurodytų motyvų 1944 m. kovo mėnesį buvo aišku, kad žlugo planai siųsti Vokietijon pirmąjį darbininkų kontingentą;
Kaip rodo pridedamas pranešimas, neaišku, ar vokiečių 100,000 darbininkų reikalavimas buvo tik priemonė lietuvius nugalėti politine prievarta, ar tikrai vokiečių bandyta iš Lietuvos išspausti darbo jėgos "griūvančiam Reicho pastatui sustiprinti".
II
Kaip rodo pridedamas pranešimas ir kiti šaltiniai, Plechavičiaus lietuvių kareivių dalinių formavimo pagrindas yra toks: 1943 m. lapkričio 24 d. "marionetinės" vyriausybės susirinkime buvo pasiūlyta, kad būtų mobilizacijos būdu suformuotas korpuso dydžio lietuvių karinis dalinys, "naudotinas prieš besiartinančią bolševikų invaziją".1 Vokiečių prašymas įsteigti lietuvių SS legioną buvo atmestas. Vokiečių generalinis komisaras patiekė projektą Berlyno įstaigoms. Vokiečiai atsakė kontrapasiūlymu su įvairiomis sąlygomis.
Sekė ilgi pasitarimai. Pagrindinė kliūtis buvusi nesuradimas lietuvio karininko, kuris sutiktų vokiečių sąlygomis steigti karinį dalinį. Pagaliau generolas Povilas Plechavičius sutiko paimti Lietuvos vietinės rinktinės (vieneto) šefo pareigystę. 1944 metų vasario 16 d. — Lietuvos Tautinės šventės dieną? — prasidėjo registracija. Pasekmės didžiai prašoko viltis. Per mėnesį atėjo 30,000 savanorių į naujų Lietuvos vietinių dalinių tarnybą^ tikėdami, kad jie sudarys Lietuvos tautinės kariuomenės dalį kraštui ginti.3
Vokiečiai buvo didžiai nustebinti generolo Plechavičiaus pasiektu pasisekimu. Vėliau jie ėmė kliudyti. Tik 6,000 šautuvų davė lietuviams savanoriams. Gestapas pareiškė intenciją kontroliuoti lietuvių dalinių formavimą; Vokiečių įstaigos Rygoje pareikalavo, kad po du vokiečių "ryšio karininku" būtų paskirta į Lietuvių batalionų kiekvieną vienetą; Pridedamo pranešimo rašymo metu buvo galvojama, kad 13,000 savanorių bus pašaukta ir kad jie sudarys pagrindą 21 lietuvių batalionui.
Pranešimas rodo, kad nepriklausomo lietuvių kariuomenės vieneto steigimas (formavimas) yra dar toli gražu neaiškus. Vokiečiai nėra nusprendę leisti lietuviams nepriklausomai šio reikalo tvarkyti. Iš antros pusės, kaip teigia pranešimas, jei vokiečiai netesės savo pažadų, daug savanorių dizertyruos, o kitų moralė kris.
Generolo Plechavičiaus pasiektasis pasisekimas reiškia, kad lietuviai, nenorėdami dalyvauti vokiečių karo pastangose, labai noriai dedasi į sąjūdį, siekiantį ginti Lietuvos teritoriją; Tatai šiuo atveju reiškia tą patį, kaip teigti, kad lietuviai stengsis atmušti bandysimą sovietų invaziją;
Paskutiniuose pranešimo skyriuose aprašomos diskusijos tarp vokiečių, iš vienos pusės, ir generolo Plechavičiaus, iš kitos pusės, apie pravedimą visuotinės karinės mobilizacijos Lietuvoje. Šių diskusijų metu buvo pateikta visa eilė siūlymų ir kontrapasiūlymų, kurie smulkiai aprašomi pranešime.
Jus gerbiąs
Hershel V. Johnson
Priedas:
1) Pranešimo nuorašas Amerikos Atstovybės Stock-holme, Švedijoje, 1944 m. balandžio 27 d. pranešimo Nr. 3244 priedas Nr. 1, vardu "Vokiečių pastangos Lietuvoje mobilizuoti darbo ir karines jėgas".
Šaltinis: p. V. Gylys, buvęs Lietuvos ministras Švedijoje.
Vertimas į anglų kalbą
Tema: Vokiečių pastangos Lietuvoje mobilizuoti darbo ir karines jėgas.
I
Vokiečiai reikalauja 100,000 Lietuvos darbininkų Vokietijos pramonei
a) Pradžia
Praeitą rudenį vokiečių ginkluoti daliniai, vadovaujami Vilniaus komisaro VVulfo, gaudė lietuvius Vilniuje ir apylinkėse. Lietuvos generalinis tarėjas (Kubiliūnas) bijojo, kad tokie prievartiniai gaujų ieškojimai gali vykti visoje Lietuvoje. Todėl 1943 m. rugpjūčio viduryje Kubiliūnas sugestijavo vokiečių generalinį komisarą Lietuvoje (dr. von Renteln) pašaukti 30,000 lietuvių darbininkų 1943 m. lapkričio pabaigoje Vokietijos darbo tarnybon. Sugestija buvo priimta ir rankiojimas antisocialaus ir komunistinio elemento pradėtas; bet vietos komisijos pilnai nebendradarbiavo, ir ligi šiol nedaugiau kaip tik 8,000 darbininkų perduota vokiečiams.
b. Vokiečiai reikalauja 100,000 lietuvių darbininkų
Von Renteln 1943 m. lapkrityje pareiškė, kad Lietuva neturi fronte SS legiono ir kad šion sąskaiton turi duoti Vokietijai 100,000 darbininkų (vyrų ir moterų).4 Von Renteln 1943 m. lapkričio 24 d. atsiuntė oficialų raštą pirmajam generaliniam tarėjui (Kubiliūnui), reikalaudamas, kad Kubiliūno žadėtieji 30,000 darbininkų būtų išsiųsti galimai greičiau.
Maspetho Viešpaties Atsimainymo bažnyčia. Architektas: Jonas Mulokas. Klebonas: prel. Jonas Balkūnas. 1962 m. Nuotr. V. Maželio
c. Kupcikevičiaus pranešimas
P. Kupcikevičiui, einančiam Darbo ir socialinių reikalų tarėjo pareigas, buvo pavesta ištirti klausimą; ar 100,000 paimtinų darbininkų būtų galima rasti Lietuvoje. P. Kupcikevičius 1943 m. gruodžio 7 d. įteikė Kubiliūnui pranešimą, pagal kurį tik 50,000 darbininkų gal būtų galima rasti tuo atveju, jei darbo sąlygos Lietuvoje būtų tinkamai tvarkomos. Šio pranešimo pagrindinis dalykas buvo, kad visoje Lietuvoje reiktų organizuoti darbui tvarkyti specialias komisijas, vadovaujant Darbo ir socialių reikalų departamentui, kaip aukščiausiai instancijai.
d. Darbui mobilizuoti aparatas Lietuvoje Metų pervartoje vokiečių įstaigos pateikė naują idėją apie lietuvių karinės divizijos organizavimą ir atidėjo 100,000 darbininkų į Reichą siuntimo projektą: Tačiau von Renteln įsakė lietuvių generaliniams tarėjams registruoti eventualiai į Reichą siusimus darbininkus. Kubiliūnas įteikė p. von Rentelnui anksčiau minėtą Kupcikevičiaus projektą: Tarp kitų smulkmenų paminėtina šeimos atsakomybė už savo narius, privalius vykti į Vokietiją bet vengiančius šios pareigos ir besislapstančius. Vokiečių įstaigos pridėjo pakeitimą; pagal kurį darbo sąlygos Lietuvoje tvarkančios komisijos turi būti subordinuotos vokiečių darbo inspektoratui (priežiūra). Tuo būdu darbo sąlygų tvarkymas Lietuvoje buvo padarytas priklausomas nuo "Naujosios Europos" bendrų darbo sąlygų.
Maspetho Viešpaties Atsimainymo bažnyčios vidus. Architektas: Jonas Mulokas. Nuotr. V. Noreikos
1944 m. vasaryje buvo perorganizuota Lietuvoje visa šių komisijų sistema. Žemesniosios komisijos buvo įpareigotos aukštesniųjų komisijų surasti jų nustatytus darbininkų kontingentus. Visa tai reikėjo atlikti per 25 dienas, ir apskričių viršininkai bei miestų burmistrai duomenis turėjo telegrama pranešti Darbo ir socialinių reikalų departamentui. Bet kliūtys pasirodė pačioje šios veiklos pradžioje, nes žmonės atsisakė dalyvauti komisijų darbe, ir todėl apskričių viršininkai buvo priversti skirti komisijų narius prieš pastarųjų norą; Dar sunkiau buvo vykdyti darbininkų registraciją: Kelios komisijos Marijampolės apskrityje pareiškė, kad pagal labai griežtus vokiečių potvarkius, nustatančius kiekvienam ūkiui darbininkų skaičių, šiame apskrityje nėra darbininkų pertekliaus; iš tikrųjų trūksta darbininkų.5
e. Pirmosios darbininkų kvotos surinkimo nesėkmė
Tik mažas darbininkų (daugiausia antisocialaus elemento) skaičius buvo užregistruotas Reicho tarnybai. Dabar aukščiausios institucijos įsakė atleisti nebūtinai įstaigų normaliam darbui reikalingą savo personalo dalį. Pavyzdžiui, visos Panevėžio įmonės atsakė, kad jos neturi darbininkų, kurie galėtų būti atleisti. Panevėžio ir Biržų apskričių kai kurių vietovių komisijos kategoriškai atsisakė "išduoti" asmenis, laikomus tinkamais deportuoti į Vokietiją; Jos pranešė, kad jų apylinkėje nėra laisvos darbo (jėgos).
Idėja išsiųsti pirmąjį darbininkų kontingentą į Vokietiją ligi 1944 m. kovo 5 d. žlugo, ypač pogrindžio organizacijai paskelbus, kad nė vieno darbininko neduoti Reichui.6 Pats lietuvių generalinis tarėjas netikėjo, kad tokia deportacija galėtų būti įvykdyta, ir išsiuntė "papildomą paaiškinimą" visoms komisijoms. Ten jis kalbėjo tik apie 30,000 darbininkų, bet rašto tekstas buvo taip formuluotas, jog buvo galima aiškinti, kad šis skaičius įeina į 100,000 darbininkų, siųstinų į Reichą: Tačiau ligi šio pranešimo rašymo registracija dar nebaigta. Toliau, atrodo, kad vyrai, įstoję į generolo Plechavičiaus vietinius dalinius, taip pat įeina į 100,000 kontingentą.
f. Išvada
Dabar dar neaišku, ar šio kontingento fiksavimas tėra tik p. von Rentelno lietuvių politinio spaudimo būdas, ar vokiečių priemonė iš Lietuvos gauti daugiau darbo jėgos griūvančiam Reicho pastatui sustiprinti. Antra, lietuviai vyrai yra verčiami stoti "savanoriais" į dalinius, vadovaujamus vokiečių policijos ir SS būrių šefų Rytų kraštui (p. Jaeckeln ir Harm'o — Lietuvos generalinei sričiai). Abu šie vyrai daro viską* kad tautą paaukotų grynai vokiečių tikslams.
II
Lietuvių vietinių dalinių (Sonderverbaende) formavimas, vadovaujant generolui Povilui (Paul) Plechavičiui
a. Plechavičiaus dalinių organizavimo pagrindai ir samprotavimai
Generolo leitenanto Plechavičiaus "Sonderverbaende" būriai buvo organizuojami, remiantis rezoliucija, priimta 1943 m. lapkričio 24 d. p. Kubiliūno sukviesto keliolikos įžymių asmenų ir pareigūnų susirinkimo, kuris svarstė karinių pajėgų organizavimą bolševizmo gresiančiai invazijai atremti. Šis susirinkimas priėjo išvadą* kad vieno korpuso dydžio karinis dalinys turėtų būti sudarytas mobilizacijos būdu; jame turėtų būti įvairūs kautynių vienetai ir jis turėtų apimti jau suformuotus batalionus. Šio korpuso šefas turėtų būti Lietuvos karininkas, kuris turėjo lietuvių tautos pasitikėjimą; Vokiečių pasiūlymas organizuoti lietuvių SS legioną buvo atmestas. Dr. Renteln išvyko į Berlyną ir pasiėmė lietuvių projektą; Grįžęs 1943 m. gruodžio 18 d. pareiškė, kad Berlynas sutinka su lietuvių karinės pajėgos (ne SS legiono) formavimu, bet reikalauja:
1) kad jų šefas vadintųsi "Lietuvių ginkluotų pajėgų inspektoriumi",
2) kad divizijos šefu būtų paskirtas vokietis ir
3) kad lietuviai prašytų vokiečių įstaigas leidimo steigti šią diviziją;
b) Generolo leitenanto Plechavičiau parinkimas Sonderverbaende vadu
Vokiečių atsakymą 1944 m. sausio 5 d. diskutavo toji pat grupė, kuri dalyvavo ir 1943 m.
gruodžio 24 d. susirinkime. Po ilgų svarstybų susirinkimo nariai pakeitė generalinio komisaro pateiktąjį projektą; Jie pasiūlė kiekvienoje apskrityje įsteigti lietuvių "komendantūras" savanoriams priimti. Dr. von Renteln ir SS Brigadefūhreris Harm, policijos majoras generolas Lietuvoje, atsisakė pakeitimą pripažinti, bet jie negalėjo rasti Lietuvoje karininko, sutinkančio organizuoti vokiečio generolo vadovaujamą lietuvių diviziją* nepadedant lietuvių vietinėms "komendantūroms". Pagaliau generolas Plechavičius, kaip tinkamiausias kandidatas, sutiko užimti lietuvių vietinių dalinių (Sonderverbaende) šefo vietą (bet ne kaip inspektorius). Jis sutiko su sąlyga, kad bus paskirti lietuviai komendantai Lietuvoje pravesti mobilizaciją;
c. Vokiečių sąlygos ir priešinimasis
Vokiečiai sutiko su šiomis pagrindinėmis sąlygomis, bet ėmė kliudyti daug kur kitur. Jie reikalavo buvusių Lietuvos komendantūrų atstatymo ir grąžinimo jų jurisdikcijos, vardų, prievolių, kontrolės, nuostatų ir kitų panašių dalykų.
d. Visuotinis "Sonderverbaende" (daliniams)) pritarimas ir verbavimo sėkmė
Generolas Plechavičius tuojau pradėjo savo darbą; Jis paskyrė savo generalinį štabą ir sudarė "komendantūras" visose apskrityse ir miestuose, išskiriant Vilniaus sritį. Dauguma pastarųjų buvo patikėtos karininkams, kurie ėjo "komendantų" pareigas nepriklausomos Lietuvos metu. Savanorių registracija prasidėjo vasario 16 d. — Lietuvos tautinį šventadienį. Pašaukti buvę Lietuvos kareiviai ligi 45 metų amžiaus ir jauni vyrai tarp 18 ir 25 metų. Savanorių skaičius nustatytas 5,000 vyrų, bet perviršytas per kelias dienas. Tada jų skaičius buvo padidintas į 10,000. 1944 m. kovo 5 d. registracija buvo suspenduota, savanoriams perviršijus nesitikėtą skaičių. 30,000 vyrų stojo per 20 dienų: tarp jų 400 karininkų. Apie 4,000 savanorių buvo buvę kareiviai.
e. Vokiečių nusivylimas ir reakcija
Buvo galvojama visus dalinius suorganizuoti iki balandžio 1 d., bet dėl visų vokiečių daromų kliūčių ir dėl nesuteikimo ginklų ir kitų reikalingų dalykų šis uždavinys dar neužbaigtas. Trumpai tariant, vokiečių bendradarbiavimas nėra nuoširdus. Pav., jie tepristatė lietuvių savanoriams tik 6,000 šautuvų.
Be to, Gestapas pareiškė, kad jie nori kontroliuoti lietuvių dalinių formavimą; Gestapo žmonės davė suprasti, kad komunistai gali būti priimami, tačiau jie labai gerai žinojo, kad lietuviai karininkai buvo ypač suinteresuoti neįsileisti komunistų. Be to, vokiečių įstaigos atsisakė mokėti algą lietuviams "komendantams" ta dingstimi, kad jie jau baigė savanorių registracijos darbą. Bet jau 1944 m. vasario 12 d. dar prieš prasidedant savanorių registracijai, vokiečių įstaigos Rygoje reikalavo, kad du vokiečių karininkai būtų priskirti kiekvienam lietuvių batalionui kaip ryšio karininkai", ir kiti du — batalionui administruoti. Dėka generolo Plechavičiaus kategoriško šio reikalavimo atmetimo Herr Harm nespaudė skirti administracijos karininkų ir nekėlė ryšio karininkų klausimo. Tačiau gandai apie vokiečių norus įvesti du vokiečių karininkus į kiekvieną batalioną veikiai pasklido po Lietuvą, ir kai kurie savanoriai atsisakė stoti į batalionus.
Buvę Lietuvos karininkai ir puskarininkiai buvo pakviesti į specialias vietoves, bet didelis procentas jų neatvyko. Buvę eiliniai ir kariuomenėje netarnavę asmenys turėjo atvykti kovo 22 d. Galvojama, kad 13,000 dabar bus paimta, ir jie sudarys 21 bataliono pagrindą;
Vokiečius labai nustebino generolo Plechavičiaus atsišaukimo pasisekimas. Jie matė nesėkmę savo pastangų įsteigti lietuvių SS legioną bei atkaklų darbo tarnybos boikotą ir todėl įsitikino, kad lietuvių tauta buvo ne tik proanglosaksiška, bet ir probolševikinė, kad lietuviai buvo "ne tauta, bet tik tautos medžiaga", kad jie negalėjo suprasti savo geriausių interesų ir nenorėjo aukotis savo tėvynei.
Vokiečių laikysena lietuvių karininkų dalinių atžvilgiu dar nepaaiškėjo. Galvojama, kad generolas Justas7 yra gana palankus, bet jis nėra susijęs su organizacija. Žmogus, kuris turi reikalą su lietuvių daliniais, yra Herr Harm, vokiečių policijos šefas, bet jis nėra linkęs leisti, kad lietuvių daliniai būtų nuo jo gana nepriklausomi. Sunku numatyti, kuo tas reikalas baigsis. Bet viena aišku, tai yra: jei vokiečiai nesilaikys tų savo pažadų, šio judėjimo padariniai bus tokie pat, kaip ir "savisaugos" "dalinių": daug savanorių dezertyruos ir kitų moralė kris. Žinoma, bus daug sunkiau ištrūkti iš Lietuvoje stovinčių dalinių, bet dezertyrų skaičius padidėtų, jei daliniai būtų išsiųsti iš Lietuvos.
Jonas Mulokas - Maspetho Viešpaties Atsimainymo bažnyčios pirmojo projekto piešinys. 1961 m. Projektas neįvykdytas.
f. Vokiečiai siūlo visuotinę mobilizaciją Lietuvoje
Vokiečiai ką tik pradėjo diskutuoti su generolu Plechavičium ir jo štabu lietuvių "komendantų" Lietuvoje vykdysimos mobilizacijos klausimą: Atsakymas buvo teigiamas, bet vienu klausimu iškilo nuomonių skirtis: generolas Plechavičius ir jo štabas reikalavo, kad lietuvių daliniai gintų tik savo tėvynę; vokiečių įstaigos spaudė, kad apie 40,000 - 50,000 vyrų būtų panaudota darbams viso Rytų krašto užfrontėje (kaip pagalbiniai savanorių daliniai), kurie pakeistų šiam tikslui naudojamus vokiečių dalinius.
Generolas Plechavičius ir pulk. Urbonas (štabo šefas) spaudė, kad lietuviai turi ginti tik savo tėvynę ir siūlė suorganizuoti atitinkamą lietuvių divizijų skaičių. Vokiečių policijos šefas Pabaltijo valstybėse generolas Jaeckeln sugestijavo, kad generolo Plechavičiaus vadovaujamos lietuvių divizijos gali būti suorganizuotos kaip "Sonderverbaende" priedas. Lietuvių divizijoje būtų visi kautynių vienetai, bet ji priklausytų SS daliniams ir būtų naudojama Rytų fronte (palei Vilniaus liniją) šiauriniame sektoriuje. Divizijos šefas būtų vokietis karininkas. Lietuviai galėtų atgaivinti Šaulių sąjungą;8 kuri ateityje vadintųsi "tėvynės apsauga". Visi kariniai daliniai būtų organizuojami Lietuvių Karinių pajėgų generalinio inspektoriaus. Jis būtų visų pajėgų šefas Lietuvos teritorijoje. Jis turėtų tik inspektavimo jurisdikciją pajėgoms už Lietuvos teritorijos. Suformavus pagalbinius savanorių dalinius, vokiečiai atitrauktų iš Lietuvos ukrainiečius "ir kitus Azijos žmones". 100,000 lietuvių darbininkų reikalavimas būtų atšauktas, jei lietuviai priimtų generolo Jaeckeln'o planą;
g. Generolo Plechavičiaus kontrapasiūlymai
Generolas Plechavičius atmetė vokiečių projektą įsteigti lietuvių diviziją kaip SS padalinį. Lietuvos karininkai buvo prieš "pagalbinių savanorių" dalinius ir prieš lietuvių pajėgų naudojimą už jų krašto ribų. Jie teikė pirmenybę lietuvių divizijoms. 1944 m. kovo 8 generaliniai tarėjai taip pat paskelbė savo nuomonę prieš "pagalbinių savanorių" dalinius ir pareiškė pirmenybę keletui lietuvių divizijų, bet vadovaujant aukštam lietuviui karininkui. Kai visos diskusijos su vokiečių įstaigomis buvo labai sunkios, generaliniai tarėjai kreipėsi į generolą Just'ą; kurio laikysena yra palanki lietuvių projektui. Ypač Herr Harm spaudė "pagalbininkų" dalinių formavimą, nes 1944 m. kovo 11 d. į Kauną atvyko vokiečių SS generolas "pagalbininkų" perkelti į Latviją ir Estiją; Generolas labai nustebo, kai iš pulk. Urbono patyrė, kad ši idėja Lietuvoje nebuvo populiari ir kad čia nebuvę rasta "pagalbininkų" daliniams savanorių. Be to, pulk.Urbonas pasakė, kad Lietuvoje nebuvo galima pravesti mobilizacijos, nes Lietuva neturėjo institucijų, kurios galėjo tai daryti. Lietuviai būtų neklausę vokiečių įsakymo, ir generolas Plechavičius būtų atsisakęs skelbti mobilizaciją į bet kokią vokiečių karinę organizaciją;
h. Lietuvių pasiūlymas sušaukti lietuvių tautos atstovų konferenciją
Po to SS generolas klausė, ką reiktų daryti, kad gautum lietuvių tautos pritarimą? Jam buvo paaiškinta, kad vienintelis būdas būtų sušaukti lietuvių tautos konferenciją, kuri, be abejonės, pareikštų savo nepriklausomybės ir bolševikų invazijos sulaikymo norą: Tokia konferencija buvo patikima duoti savo sutikimą formuoti Lietuvos kariuomenę prievartinės karo tarnybos pagrindu.
Herr Harm tvirtai pabrėžė, kad yra visiškai negalima užkabinti Lietuvos nepriklausomybės klausimo, ir todėl jis priešinosi konferencijai. Bet SS generolas, kuris ką tik atvyko į Kauną; rado, kad tai gali būti kariuomenei naudinga, ir paprašė rašyto projekto. Projektas buvo paruoštas ir išsiųstas Herrn Harm'o įstaigai.
Po to generolas Plechavičius buvo pakviestas reikalo diskutuoti su SS generolu. Herr Harm'as labai supyko; jis sutiko su konferencijos idėja, bet buvo prieš šios konferencijos parinkimą;
Projektuojamą konferenciją diskutavo ir generaliniai tarėjai. Kubiliūnas buvo prieš ją. Kiti nebuvo vieningi. P. Ivanauskas, Teisingumo generalinis tarėjas, pasiūlė, kad paskutiniojo Lietuvos seimo nariai, kurie dar buvo krašte, būtų kviečiami į šią konferenciją;
1944 m. kovo 16 d. įvyko sesija, kurioje dalyvavo po keletą atstovų iš kiekvienos politinės partijos. Jie pateikė sąrašą apie 50 asmenų, pakviestinų į projektuojamąją konferenciją; Jie pareiškė, kad 1943 m. Kubiliūno suorganizuota taryba, kaip jo patariamoji institucija, neturi tautos pasitikėjimo. Daug kas iš susirinkusių asmenų turėjo parodyti pasipriešinimo ir patarė generolui Plechavičiui pasitarti su vienu tų asmenų, "kurie dabar formuoja viešąją nuomonę".
Tas asmuo pareiškė daugiau abejonių prieš konferenciją ir laikė ją nenaudinga tokiais pagrindais:
1. Jei konferencija kalbėtų lietuvių tautos vardu, ji turėtų būti rinkta institucija, bet ši procedūra buvo prieš nacių principus. Paskirti konferencijos nariai galėtų kalbėti vien tik savo vardu.
2. Konferencija turėtų laisvai paskelbti savo rezoliucijas, bet neturėtų skaityti įsibrovėlių sufabrikuotų rezoliucijų, kaip kad buvo po 1943 metų konferencijos.
3. Nebūtų naudos lietuvių tautai, jei konferencija skelbtų tik vokiečių idėjas, nes vokiečių propagandos įstaigos po jos turėtų progą skelbti, kad ir lietuviai kovoję už "Naująją Europą".
Be to, tas autoritetingas asmuo pridūrė, kad ankstyvesnės konferencijos nutarimai nerado jokios simpatijos lietuvių tautoje. Antra, generolo Plechavičiaus karinė organizacija buvo be konferencijos labai populiari. Buvo aišku, kad tauta rėmė karinę organizaciją, įsteigtą kovoti už Lietuvą. Generolas Plechavičius laimėjo visuotinį pritarimą, nes jis paskelbė tokius principus. Tačiau savanoriai dingtų, jei juos siųstų į Ukrainą, Norvegiją ar kur kitur. Lietuvių dalinių organizavimas būtų sėkmingas be jokios konferencijos, jeigu jos uždaviniai būtų tautai priimtini ir
1) Jei lietuvių reguliari kariuomenė būtų organizuojama lygiagrečiai su kitais pusiau kariniais daliniais;
2) Jei visų šių organizacijų paskirtis būtų Lietuvos sienų gynyba;
3) Jei lietuvių pajėgoms vadovautų lietuvių vadovybė.
i. Išvada
Projektas šaukti konferenciją dabar yra populiarus tarp vokiečių, kai jie yra suinteresuoti sumobilizuoti galimai didesnes lietuvių pajėgas. Nėra abejonės — mobilizacija bus paskelbta artimoje ateityje, galbūt ne vėliau, kaip 1944 m. balandyje, neatsižvelgiant, kas ją skelbs ir vykdys. Generolo Plechavičiaus štabas tikėjosi, kad jų pajėgos padidėsiančios po 1944 m. balandžio 1 d.
Kaunas, 1944 m. kovo 22 d. Išnašos
 Šv. Kryžiaus bažnyčios Daytone (Ohio) fasadas. Architektas: Jonas Mulokas. Klebonas: kun. Titas Narbutas. 1963 - 1964 m.
1. Žr. Pasiuntinybės areogramas Nr. A. 99 — 1944 m. sausio 27 d. 10 vai. ryto ir Nr. A 183 — vasario 17 d. 10:30 vai. ryto.
2. Žr. Pasiuntinybės telegramas: 1944 m. Nr. 465 — vasario 12 d. ir 563 — vasario 19 d.
3. Žr. Pasiuntinybės areogramą Nr. A 290 — 1944 m. kovo 21 d. 2 vai. popiet.
4. Žr. Pasiuntinybės areogramas: Nr. A 216 — 1944.11. 28 d. 10 vai. ir Nr. A 223 - 1944.III.1 d. 10:45 val.
5. Visiškai tikra, kad Lietuvos žemės ūkis skursta dėl darbo jėgos stigliaus. Todėl žemės ūkis smunka.
6. Žr. Pasiuntinybės 1944 m. III.l d. (10:45) aerogramą Nr. A 223.
7. Majoras generolas Just'as yra Lietuvos srities apsaugos karinis komendantas. Lietuviams jis žinomas, kaip konservatyvių pažiūrų ir dažnai konflikte su vokiečių administracijos Lietuvoje pasiutusiais naciais, išryškėjęs savo nepajėgumu.
8. Šaulių sąjunga Lietuvoje buvo pusiau karinė savarankiška organizacija, tautoje gana populiari. Ji buvo generalinio štabo tiesioginėje priežiūroje ir buvo planuojama padaryti ją reguliarios kariuomenės pagalbine pajėga.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
