Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JANKUTĖS NAUJASIS VEIKALAS "SAULĖGRĄŽŲ TVANAS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   
Nijolės Jankutės apsakymų rinkinys Saulėgrąžų tvanas, išleistas Lietuviškos knygos klubo 1990 metais (192 psl., kaina 7 dol., viršelis bei aplankas dail. Ados Sutkuvienės). Kiekvienas apsakymas, kurių iš viso vienuolika, įdomus ir atmintinas. Didelis laimėjimas — Jankutei, tačiau ne pirmas, — kad veikalas lengvai skaitomas, nelengvai užmirštamas ir paliekąs daug minčių bei mįslių knygą užvertus. Lietuvos skaitytojoms bei skaitytojams knyga dar tuo vertinga, kad didele dalimi vaizduoja Amerikos gyventojus, gyventojas, daugiausia lietuvius, lietuves, atverdama gyvenimus senų bei jaunų, sveikų bei nesveikų, jautrių bei egoistų.

Jankutės proza puikiai pritaikyta temai, dialogai tinka veikėjams; fabula įvaizdžiais bei vaizdiniais niuansais turtinga; gaila tik, kad pasitaiko korektūros klaidų (reikėtų taip pat kitos kalbos frazes tiksliai perduoti).

Pirmasis apsakymas "Budynės" pasibaigia, kaip prasidėjo — su velioniu laidotuvių įstaigoje. Tačiau, kas įvyko per šermenis, lieka neišspręsta (viena Jankutės mįslių): kieno Virpšų vedybinio gyvenimo versija tiksli — mirusiojo, jo žmonos ar lankytojų? Jankutė nepasiduoda galimai temos romantikai, bet drąsiai ir švelniai apibrėžia įvykį, palikdama skaitytoją laisvą įžiūrėti tiesą, gal patiems veikėjams nežinomą.

"Mėlynasis mėnulis", antrasis apsakymas, baigiasi šiuo įvaizdžiu: "Kieme tebečežėjo sausi platano lapai. Atrodė, kad vėjas bandė savo laimę barškančiais kauliukais. —Vienas! Tik vienas! —įkyriai skelbė svirpliai lošimo rezultatus". (37)

Šilėnų, motinos ir sūnaus gyvenimas galų gale yra nesusipratimas: norėdami gero, vienas kitam neša bloga, nes kiekvienas valdomas ne tikros įžvalgos, o kaltės jausmo. Taip ir nesusitvarko gyvenimo, bet ar iš tikrinu gyvenimą galima "sutvarkyti   kad visiems būtų gerai? Visai kitoks vaizdas negu šios apysakos siūlomas apsakyme "Auksinis pilnaties žiedas", kur mirties momentą motina ir toliau esanti duktė simbiotiškai yra artimos.

Apsakymas "Dienos be miesto" užsibaigia Veronikos vilties simboliu: "Nuo skubėjimo maudė paširdžiuose, akyse sukosi juodi ratai, bet vis tiek buvo gera: vienas vienintelis vandens lašas ant vienos vienintelės pirš-tuotės atspindėjo ryto saulę visomis spalvomis!" (53). Nesvarbu, kokia užduotis: kad ir maža bei komiška, ji atlieka savo, jeigu žmogus ja patenkintas. Noras ir jėgos gyventi kiekvienam, kiekvienai kitur iškyla.

Knygos antraštė — paskutinio apsakymo pavadinimas, "Saulėgrąžų tvanas", kur priešpastatomos sunkios gyvenimo sąlygos, prerijų įvaizdžio
vaizduojamos, ir svajos, išreikštos tikra bei Van Gogh atviruko saulėgrąža (191). Įdomu, kad net šioj apysakoj, kurios tema narkotikai, tiek daug grožio. Marija neteisiama; jos kūrėjos žvilgsnis į ją pilnas užuojautos. Nors net baisiausioje padėtyje mažas spindulėlis vilties žmogų atgaivina. Marijos nelaimė ta, kad ji nebegali džiaugsmo rasti kitur, pavyzdžiui, Pauliaus draugystėje, o tik heroine, "Kad nebetrintų tie prakeikti akmenys, kad skaudančiose gyslose vėl ištirptų saulė, kad užpiltų saulėgrąžų tvanas" (189). Ta netikra šviesa nustelbia tikrąją šviesą, kurios Marijai taip ir neteko pažinti.

Nė vienas Nijolės Jankutės apsakymas skaitytojų neapvils. Verta skaityti, apmąstyti, padiskutuoti tai, ką Jankutė išrinko iš plataus pasaulio savo gabiam žvilgsniui.

Marija Stankus-Saulaitė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai