Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTROJO PASAULINIO KARO DIENORAŠTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ignas Medžiukas   
Algirdas Gustaitis: KARAS BRAUKIA KRUVINĄ AŠARĄ. De-venių kultūrinio fondo leidinys Nr. 10. Čikaga, 1990. Knyga gražiai įrišta, kietais viršeliais, 942 psl. Pavardžių raidynas užima 18 psl., vietovardžių raidynas — 20 psl., turinys — 23 psl. Knyga suskirstyta į vienuolika dalių. Dienoraštyje įterpta daug istorinių žinių, paremtų oficialiais šaltiniais, 240 iliustracijų, nuotraukų, žemėlapių, dokumentų kopijų.

Jau 45 metai, kai buvo pasirašytos Antrojo pasaulinio karo paliaubos. Užaugo naujos kartos. Daugeliui jaunesniųjų šis karas žinomas tik iš istorijos puslapių. Bet vyresnioji karta šio karo baisumus prisimena iš asmeninių pergyvenimų ir patirties. Algirdas Gustaitis 1944 metų vasarą, dar universiteto studentas ir Vilniaus miesto savivaldybės meno ir kultūros reikalų vyr. referentas, artėjant frontui iš rytų, palieka Vilnių ir apsistoja Pietiškių kaime, Žvirgždaičių valsč., tikėdamasis kuriam laikui ramybės ir poilsio. Deja, neilgai. Tuojau ir čia tenka pajusti beriedančią karo mašiną ir vokiečių drausmės gniaužtus. Jis buvo priverstas įsijungti į užfrontės darbus, kasti prieštankinius griovius. Netrukus paaiškėjo, kad frontas čia nesustos. Pasitaręs su kitais, arkliais pakinkytuose vežimuose apsisprendžia trauktis toliau į Vakarus.

Už Širvintos — jau prūsų ir lietuvių gyventos žemės. Čia sutinka dar daugelį kalbančių  lietuviškai.
Kiti, jei ir nekalba, tai supranta arba prisipažįsta, kad jų tėvai ir seneliai tą kalbą yra vartoję. Vietovių pavadinimai aiškiai liudija, kad čia kadaise gyventa lietuvių. Ebenwalde — čia pat duodamas senasis, ap vokietinta galūne pavadinimas — Girrehlissch-ken, Zweilinden — Stanaitschen ir pan. Autorius, vykdamas iš Lietuvos, nėra eilinis bėglys, norįs išgelbėti savo gyvybę, bet jis pasiryžta viską sužymėti dienoraštyje, nors karo meto sąlygos labai nepalankios.

Gumbinėje pabėgėlius varo į pirtį. Cia pat skirsto darbams, kaip baltųjų vergų prekyboje. Vokiečiai pristato prie ūkio darbų: kūlimo,
runkelių kaupimo, mėšlo kratymo, javų pakrovimo ir iškrovimo, akselio pjovimo.

Gumbinėje jis stebi, kad gyventojų pavardės lietuviškos, apvokietin-tomis galūnėmis: Baltuschat, No-reiks, Gaigall; išvaizda lietuviška (p. 95). Karinės valdžios įsakymu, kurį perduoda vietos seniūnas, autorius įpareigojamas dirbti prie apkasų. Kartą nuvykęs į Įsrutį išsiųsti telegramą Berlyne esančiai Lietuvių draugijai, prašant reikalingos pagalbos, buvo sulaikytas fotografuojant pastatus ir perduotas kaip šnipas Gestapui. Pagal karo meto potvarkius grėsė sušaudymas (p. 101). Išsiaiškinus buvo paleistas, tik neteko foto aparato ir filmo. Toliau dirba prie apkasų. Verčiamas stoti į kariuomenę, stengiasi išvengti.

Per Tvanstę (Karaliaučių) jis traukiniu pasiekia Berlyną. Susiranda dr. kun. J. Puišio įstaigą. Gavęs informacijų, planuoja pasilikti Berlyne. Tuojau įstoja į vokiečių kalbos kursus, kad turėtų pažymėjimą, jog esąs Berlyno gyventojas. Bombardavimo pavojai suvaro į slėptuves, o viešbutyje, kur tenka laikinai apsistoti, užpuola išalkusios blakės. Vyksta nuolatiniai miesto bombardavimai. Apsilanko Rytų ministerijoje pas dr. J. Paukštį. Gauna darbą jo vadovaujamoje įstaigoje Litauische Hilfstelle. Cia aprašomi lietuvių koncertai Berlyne ir suorganizuota lietuvių vaikams mokykla, kurią vedė J. Kašelionis, Sakių apskr. mokyklų inspektorius.

Vasario 1 d. autorius su kitais palieka Berlyną, didelėje spūstyje vos prasiverždamas su lagaminais į traukinį. Atvyksta į Halle, kur vėl oro pavojai, gyventojai varomi į slėptuves. Tos slėptuvės perpildytos ir vėliau atskubėjusiems vietos nėra. Labdaros organizacijos NSF pavaišinti sriuba, pagaliau pasiekia Haeseler'io dvarą, kur apsistoja. Maisto trūkumas verčia malti grūdus pipirų trynimo mašinėle. Iš čia lankosi Weimare, kuris yra žinomas kaip garsių žmonių miestas: Goethe's, Schiller'io, Herder'io, Liszt'o ir kitų. Čia vėl skelbiami nuolatiniai oro pavojai.

Balandžio 12 d. dvarą, kuriame pabėgėliai buvo apsigyvenę, užima JAV kariuomenė. Paaiškėjus, kad tas kraštas pagal susitarimą perleidžiamas sovietams, skubiai traukiamasi į Vakarus.

Gegužės 2 d. sužinoma, kad žuvęs Adolfas Hitleris. Autoriui su kitais vykstant į Gothą, jie buvo sulaikyti amerikiečių karių. Ten nuvykę ir išsiaiškinę, gauna pažymėjimus su amerikiečių komendanto antspaudu; sužino, kad komendanto žmona — lietuvaitė.
Pagaliau pabėgėliai pasiekia Ha-nau apylinkes, atlikę 2000 kilometrų kelionę arklių traukiamais vežimais. Autorius stebi apylinkės gyventojus. Stambūs vyrai, lopytais marškiniais. Stebi jų nesugebėjimą ūkininkauti. Karvės atrodo kaip ožkos, duoda mažai pieno (p. 355). Tačiau kalviui taisant vežimų ratus, naudojama moderni technika.

Lietuviai apsigyvena Hanau stovykloje ir pradeda dalyvauti jos organizacinėje veikloje. Gustaitis aprašo stovyklos kultūrinį gyvenimą, spaudą, švietimą, ten vykstančius suvažiavimus. Jis piktinasi amerikiečių karių žiauriu elgesiu Hanau stovykloje, gaudant ukrainiečius ir atiduodant juos rusų politrukams, kad juos išvežtų į Sibiro stovyklas. Čia autorius charakteringai išsireiškia — "lyg gaudytų pasiutusius vilkus" (p. 667), nors tai prieštaravo Genevos konvencijai ir Jaltos susitarimams. Be to, pažymi, kad Kempteno stovykloje atsisakiusius grįžti į Sovietų Sąjungą rusus ir ukrainiečius amerikiečiai kareiviai net šaudė (p. 484). Stebisi ir prancūzų elgesiu, kai jie vertė lietuvius belaisvius grįžti į Sovietų Sąjungą ar stoti į svetimšalių legioną. Pagaliau autorius aprašo savo studijas J. W. Goethe's universitete Frankfurte, savo išvykimą į JAV ir sunkų įsikūrimą.

Savo kelionėje autorius stebi kraštą ir jo gyventojus. Apie vokiečių žemės ūkio pažangą Lietuvoje buvo labai gerai galvojama, bet autorius nustemba, kad Rytprūsiuose 160 ha dvarelyje neturi dvivagės žagrės, aria keturiais arkliais ir aptarnauja du vyrai. Supiltus grūdus naikina ir teršia žiurkės, išsikasusios urvus, o kačių nė vienos nematęs (p. 93). Gi Švabų žemėje, Niurtingeno apylinkėje, pastebi, kad žemė tebėra atskiruose rėžiuose. Žemė dirbama primityviai — medines žagres traukia pakinkytos karvės. Karvės traukia vežimus ir atlieka kitus žemės ūkio darbus. Lietuvoje tai buvo tik 19 amžiuje. Gyventojai atrodo pamaldūs, sveikinasi "Grūss Gott", bet sekmadieniais dirba laukuose, kaip ir kitomis darbo dienomis (p. 835).

Heseno apylinkėje žmonės maži, stori, negražūs, tingių judesių. Moterys dėvi senus nepraktiškus tautinius drabužius. Jų sijonai, kaip viduramžiuose, papūsti lankeliais, su daugybe klosčių. Moterų plaukai sušukuoti aukštyn, viršuje surišti į kumšties didumo mazgą, kuris lyg kuodas pūpso viršugalvyje (p. 790).

Knygoje daug istorinių žinių. Vokietijos kapituliacija, Ultimatumo sąlygos Japonijai, atominės bombos numetimas ant Hirosimos miesto, Amerikos, Anglijos, Sovietų Sąjungos karo nuostoliai, Niurnbergo teismas, Norvegijos Quislingo likimas ir daugybė kitų to meto įvykių. Žodžiu, skaitytojas čia ras daug surinktų enciklopedinių žinių.

Knyga parašyta sklandžiai, ją lengva skaityti. Korektūros klaidų gi sunku išvengti. Pvz., p. 662pavadinimas "Vokietijoje 250 lietuvių gyventojų" turėtų būti "250 lietuvių gydytojų". Vienur kitur sukeistos ar iškritusios reikalingos raidės. Pasitaiko ir viena kita rašybos klaida: p. 590 du kart turi būti dukart, p. 419 — šiuo kart turi būti šiuokart ir pan., bet tai knygos vertės nemažina.
Apie vokiečius karius pabėgėliai turėjo susidarę geresnę nuomonę, bet, susidūrę su jais, nusivylė. Prancūzai medžiojo kiškius kulkosvaidžiais (p. 313), amerikiečiai kariai šaudė varles, žuvis ir šiaip bereikalingai gąsdino gyventojus, o negras puskarininkis girtas tiesiog terorizavo gyventojus, užpuldinėdamas moteris ir merginas, šaudė į visas puses kaip pamišęs. Tą juodį vietiniai gyventojai pavadino amerikonišku velniu (p. 314).

Jei kas prisimena skaitęs V. Uždavinio 1934 m. išleistą kelionių aprašymą Europa iš automobilio, čia ras panašumo, tik anoje knygoje surašyta keliauninko asmeninė patirtis, lankantis taikos metu Europos valstybėse. Čia gi karo meto dienoraštis, rašytas nuolat gresiant pavojams, keliaujant dažniausiai arkliais, kartais dviračiu ar traukiniu. Atrodo, kad knygai tiktų antrinis pavadinimas Per Vokietiją arkliais 2000 kilometrų.

Šią knygą perskaitę pokario generacijos jaunesnieji pamatys, kokiomis sąlygomis pabėgėliai traukėsi į Vakarus nuo bolševikinių ordų, nežinodami, kas jų ten laukia nuolat bombarduojamoje Vokietijoje. Masiniai trėmimai iš Lietuvos 1944 ir vėlesniais metais, grįžus "išlaisvintojams", parodė, kad pasitraukusieji pasielgė teisingai, nes, patekę Vakarų sąjungininkų globon, emigravo į užjūrius ir ten įsikūrė. Vyresniesiems, ėjusiems į tremtį panašiu keliu, kaip ir šios knygos autorius, taip pat bus įdomu perskaityti šią knygą ir prisiminti savo vargus, patirtus bėgant į Vakarus nuo raudonojo slibino.
Ignas Medžiukas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai