Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
HERMENEUTIKA IR APOKALIPTINIS PRADAS ŠVENTAME RAŠTE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Šiuolaikinis Šv. Rašto aiškinimas gimė prieš trejetą šimtmečių, apie 1650 metus. Anksčiau krikščioniškoji hermeneutika Šv. Raštą laikė iš dangaus duotu raštų rinkiniu, — pranešimu apie įvykius, kurių nesąlygojo nei kultūrinė, nei istorinė aplinka. Ši siaura Šv. Rašto kilmės — įkvėpimo samprata neturėjo vietos įkvėptųjų autorių vaidmeniui šventųjų knygų parašyme ir nesidomėjo istorine apreiškimo plėtote Šv. Rašte. Šv. Rašto aiškinimas buvo perdėm teologiškas ir dogmatinis. Po 1650 metų šviežia intelektualinė srovė pradėjo sąlygoti Šv. Rašto aiškinimą. Jos ištaka buvo didėjanti filosofinio imanentizmo banga, perkėlusi būties pradmenis nuo Dievo į gamtą ir žmogų. Renesanso humanizmas, žavėdamasis žmogaus protu ir jausmais, nukreipė filosofiją nuo Dievo tikrovės pažinimo į žmogaus tikrovės pažinimą. Žavesys žmogumi reiškėsi racionalizmu ir empiricizmu, — dviem srovėmis, kurios įsakmiai dažė XVII ir XVIII šimtmečių mintijimą. Apšvietos — Aufklarung amžiaus būvyje em-piriškasis racionalizmas pasiekė savo apogėjų. Proto sudievinimas skelbė aušros erą, kurioje, optimistišku įsitikinimu, tamsuma buvo išsklaidyta, prietarai sunaikinti, nes protas valdys žmonių gyvenimą: re-Jigy& visuomenę, meną. Nuosekliu keliu eidamas, racionalizmas paneigė antgamtį ir paskendo panteizme, o kraštutinis empiricizmas atsidūrė subjektyvizme ir skepticizme.

Racionalizmas ir empiricizmas turėjo didelę įtaką Apšvietos amžiaus mintijimo vystymuisi ir Šv. Rašto tyrinėjimui bei aiškinimui. Gamtos mokslų pažanga kėlė klausimus apie Šv. Rašto pasaulio sampratą, mesdama iššūkį Šv. Rašto neklaidingumui. Istorikai atrado naujus šaltinius, šalia Senojo Testamento, pasaulinės istorijos chronologijai sudaryti. Archeologiniai tyrinėjimai atvėrė plačias duris ne tik į Artimųjų Rytų geografiją bei topografiją, bet ir į raštiją. Nuo XVIII a. naujieji metodai senovės raštijos tyrinėjime padėjo paruošti kelią istoriškai-kri-tiškai Šv. Rašto kilmės —įkvėpimo ir turinio analizei. Istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimo metodas — hermeneutika — tapo įrankiu, kuris padeda klausytis bei išgirsti ir mokslininkui, ir tikinčiajam Dievo žodį Šv. Rašte.

Šv. Raštas yra Dievo žodis, duotas per žmonių žodžius istorijoje.1 Ši dvilypė Dievo žodžio prigimtis sustabdo skaitytoją. Kadangi Šv. Raštas yra Dievo žodis, jis žėri amžina prasme, — prašnekina visa — kiekvieną amžių, kiekvieną kultūrą. Bet kadangi Dievas davė savo žodį per žmonių žodžius istorijoje, kiekviena Šv. Rašto knyga turi ir istorinį savitumą, —    kiekvieną Šv. Rašto knygą sąlygojo kalba, laikotarpis ir kultūra.2 Todėl skaitytojas susiduria su poreikiu Šv. Raštą aiškinti. Aiškinimo reikalauja ir "įtampa", kurią sukuria amžinoji Dievo žodžio prasmė ir istorinis Dievo žodžio savitumas. XX a. —    mūsų amžiuje — istoriškai-kritiškos Šv. Rašto studijos atnešė nepaprastai turtingą derlių dėka šviesos, kurią davė Artimųjų Rytų istorijos ir raštijos pažinimas.

Straipsnis apima tris dalykus:
1.    Istoriškai-kritiško metodo kilmę ir vystymąsi,
2.    Istoriškai-kritiško metodo aprašą,
3.    Apokaliptinį Šv. Rašto pradą istoriškai-kritiš-
ko metodo šviesoje.

1. Istoriškai-kritiško metodo kilmė ir vystymasis
Istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimas nebuvo žinomas nei patristiniame amžiuje, nei viduramžių ir Reformacijos laikotarpiais. Kai kurie patristinio amžiaus komentatoriai, — pavyzdžiui, Origenas, Augustinas ir Jeronimas, — galbūt ir jautė poreikį būti istoriškai-kritiškais, bet jų hermeneutika buvo perdėm literalinė ir/arba alegorinė, kuri paprastai vadinama dvasine Šv. Rašto prasme.3
Istoriškai-kritiškos hermeneutikos ištaka buvo Renesanso poslinkis "grįžti prie šaltinių" (recursus adfontes). Ir Koperniko perversmas turėjo milžinišką įtaką Šv. Rašto studijoms, ypač Galilėjo byloje, ryšium su skaitiniu apie sustojusią saulę danguje, minimą Jozuės knygoje (Joz 10, 12-13). Renesanso laikotarpis pradėjo skaityti Šv. Raštą pradinėse — hebrajų, aramėjų ir graikų kalbose, vietoje lotynų, kaip buvo įprasta bemaž visais amžiais Vakarų Bendrijoje.

Reformacija — Liuteris ir Kalvinas — nors iš esmės ir neatsisakė tuomet įprasto S v. Rašto aiškinimo, davė Šv. Raštui pirmumą virš Bendrijos ir jos Šv. Rašto aiškinimo. Tokiu būdu buvo atsisakyta alegorinio aiškinimo ir pabrėžta literalinė tekstų prasmė pradinėse S v. Rašto kalbose.4

X\TI-XVIII a. istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimas vystėsi dėka olando teisininko Hugo Gro-tius, prancūzo Šv. Rašto mokslininko Richard Simon ir olando filosofo Baruch Spinoz'os. Taigi dėka triūso vieno protestanto, vieno kataliko ir vieno žydo. Tikrai tarpkonfesinis įnašas į hermeneutiką!

Naują impulsą istoriškai-kritiško metodo vystymuisi davė Apšvietos amžius ir vokiškasis istoriciz-mas.° Šiuo metu reiškėsi dvejopa įtaka. Iš vienos pusės, Leopold von Ranke stengėsi atkurti praeitį "wie es eigentlich gevvesen" — "taip kaip įvyko'.6 Šitoks šaunus bešališkos istoriografijos siekis paveikė daug tuometinių Šv. Rašto egzegetų. Iš kitos pusės, deistų užsipuolimai prieš krikščionybę skatino istoriškai-kritiško metodo vystymąsi. XVIII a. deistas Hermann Samuel Reimarus parašė vieną tokį užsipuolimą, kurį po jo mirties paskelbė Gotthold Ephraim Lessing antrašte Wolfenbūttel Fragmente .' Reimarus Fragmentai iššaukė XIX a. Leben-Jesu Forschung — istorišką Jėzaus gyvenimo tyrinėjimą. Pradėta rašyti studijas apie istoriškąjį Jėzų Nazarietį, remiantis evangelijomis kaip senovės žmonių raštais.

Nūdien mums sunku visapusiškai perprasti XVIII-XIX a. istorinių ir archeologinių atradimų įnašą į istoriškai-kritiško metodo vystymąsi ir Šv. Rašto aiškinimą. Šie atradimai turėjo milžinišką poveikį. Rosetta akmuo, rašytas hieroglifais, liaudies šriftu ir graikiškai, aptiktas Nilo deltoje, buvo iššifruotas. Jo iššifravimas atrakino duris į Egipto raštijos klėtis. Pirmąsyk istorijoje buvo įmanoma skaityti Senąjį Testamentą, palyginant jį su raštija iš Izraelio kaimyno Vakaruose. Panašiai atsivėrė senosios Asi-rijos ir Babilonijos raštija Senojo Testamento mokslininkams iššifravus Behistun'o įrašą.8 Pirmąsyk istorijoje buvo įmanoma skaityti Senąjį Testamentą Mesopotamijos tautų — imperijų, Izraelio kaimynų Rytuose, fone.

Atradimas Egipte papirusų su tūkstančiais laiškų graikų kalba buvo nauja istorinė šviesa Septuagin-tos ir Naujojo Testamento tyrinėjimui. Nenuostabu, kad šie istoriniai ir archeologiniai atradimai kėlė tikrą perversmą Šv. Rašto aiškinime.

Katalikų Bendrija šių poslinkių fone elgėsi atsargiai. Popiežius Leonas XIII įsteigė Popiežiškąją Šv. Rašto Komisiją (1902) tikslu puoselėti Šv. Rašto studijas ir jas apsaugoti nuo perdėtai kritiškų Šv. Rašto aiškinimų. O tokių aiškinimų tuomet netrūko. Pirmasis Leono XIII apaštalinis laiškas Virgilantiae — Budrumo davė toną Komisijos veiklai pirmaisiais mūsų amžiaus dešimtmečiais. Daugelis Komisijos Atsakymų buvo negatyvi reakcija prieš egzegetus, kurie naudojo istoriškai-kritišką metodą. Tiesa, Komisija niekuomet nepasmerkė paties metodo, bet jos Atsakymai sukėlė daug nerimo ir baimių šio amžiaus pradžioje. Negatyvios reakcijos sukurtas slogutis buvo pagaliau pašalintas popiežiui Pijui XII paskelbus Divino Afflante Spiritu encikliką (1943).

Mūsų XX a. būvyje pats istoriškai-kritiškas Šv. Rašto studijų metodas buvo patobulintas su įžvalgomis iš šaltinių, formų ir redakcijos kritikos. Nauji istoriniai ir archeologiniai atradimai, ypač Sirijoje ir Palestinoje, meta naujos šviesos ant daugelio Šv. Rašto skaitinių. Ir vėl nelengva perprasti šių atradimų svarbą istoriškai-kritiškam Šv. Rašto tyrinėjimui, bet Ugarito raštijos (1929), Kumrano ritinių (1947) ir Elbos archyvo (1975) atradimai padeda įdėmiau klausytis ir išgirsti Dievo žodį.

2. Istoriškai-kritiško metodo aprašas
Istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimo metodas skolinasi savo išmonę ir įgūdžius iš istorikų ir literatūros kritikų. Pripažįstama, kad Šv. Raštas, nors ir yra Dievo žodis, yra tuo pačiu ir senovės raštai, parašyti per daugelį įkvėptų autorių senovės amžių būvyje. Taigi Šv. Raštas istoriškai-kritiškam aiškintojui yra Dievo įkvėptas žodis per žmonių žodžius istorijoje. Dauguma skaitinių yra pasakojimai apie įvykius, kurie giliai palietė senovės žydų ir krikščionių gyvenimą. Nuoseklu tuos pasakojimus nagrinėti šių įvykių istoriniame ir visuomeniniame kontekste. Faktas, kad Šv. Raštas turi ir žmogišką veidą, padrąsina. Dievas nepaliko žmogaus jo raizgyne, bet apreiškė jam savo amžinąjį rūpestį ir gerumą per gyvenimiškas aplinkybes ir įvykius. Faktas, kad Šv. Raštas turi ir žmogišką veidą, yra padrąsinimas, o kartu ir iššūkis jį aiškinti istoriniame kontekste. Iššūkis jį aiškinti istoriniame kontekste atkreipia dėmesį į du labai svarbius Šv. Rašto bruožus:

1. Dievo žodis, duotas per tikrus asmenis, gyvenimo aplinkybių įvairovėje, bent 1500 metų būvyje, buvo išreikštas tų asmenų mintijimo būdais bei kalba ir buvo sąlygotas jų gyvenimo aplinkybių. Taigi Dievo žodis, kurį mes girdime ir kurio mes klausomės, visų pirma buvo Dievo žodis ano meto žmonėms. Kad jie Dievo žodį išgirstų ir suprastų, jis turėjo būti jiems duotas per jų gyvenimo įvykius ir ta kalba, kurią jie suprato. O tai sudaro sunkenybių mums, nes mus nuo pirmųjų Šv. Rašto skaitytojų skiria tūkstančiai metų. Todėl poreikis jį aiškinti apima dvi pakopas: a) reikia Dievo žodį išgirsti ir suprasti taip, kaip jį girdėjo ir suprato pirmieji skaitytojai anuomet savo istoriniame kontekste, ir b) reikia mokytis tą patį Dievo žodį išgirsti ir suprasti nūdien mūsų istoriniame kontekste.
2. Svarbiausias žmogiškojo elemento Šv. Rašte bruožo požymis yra tas, kad Dievas, duodamas savo žodį per žmones jų gyvenimo aplinkybėse, panaudojo susižinojimo būdų įvairovę: pasakojimą, kroniką, genealogiją, įstatymus, poeziją, patarles, mįsles, dramą, biografiją, palyginimus, apokalipsę ir 1.1. Norint išgirsti ir suprasti Dievo žodį taip, kaip jį išgirdo ir suprato žmogus anuomet savo gyvenimo aplinkybėse, reikia susipažinti su anuometinio žmogaus mintijimu ir išraiškos būdais — raštijos formomis, nes "Šventosioms knygoms parašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, nors ir buvo jo įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais ir galiomis".9
Tai yra kruopštus paruošiamasis žingsnis, kuris padeda išgirsti ir klausytis Dievo žodžio pagal isto-riškai-kritišką metodą. Kruopščiai pasiruošus, galima tikėtis, kad Dievo žodis buvo išgirstas ir suprastas ta prasme, kurią Dievas turėjo, duodamas savo žodį per žmones. Čia tenka klausti kaip gali Šv. Rašto išganymo istorija ir turinys būti Dievo žodžiu šiuolaikiniam žmogui ,— kaip gali Šv. Raštas "tvirtai, ištikimai ir be klaidos mokyti tiesos, kurią Dievas norėjo pateikti šventosiose knygose mūsų išgany-mui".10

Dvi pakopos: egzegezė ir hermeneutika
Pirmąją aiškintojo užduotį įprasta vadinti egzegeze. Tai sistemingas Šv. Rašto tyrinėjimas tikslu išgirsti ir suprasti tikrąją, įkvėptojo autoriaus turėtą prasmę. Egzegezė yra pastangos atskleisti pradinį skaitinio tikslą bei prasmę. Ši užduotis dažnai verčia šauktis į pagalbą "žinovus" — asmenis, kurie savo išsimokslinimu moka pradinę skaitinių kalbą, pažįsta literatūrinį ir istorinį kontekstą. Šiuolaikinė egzegezė naudojasi istoriškai-kritišku metodu, kuris vartoja klasikinės filologijos ir raštijos kritikų išmonę ir įgūdžius.

Kruopštus pasiruošimas išgirsti ir klausytis Dievo žodžio reikalauja, kad būtų susipažinta su įvadiniais klausimais ir nustatyti turimo Šv. Rašto vertimo vertę. Įvadiniai klausimai liečia:
a)    knygos autentiškumą (pvz., ar Mozė yra Pen-kiaknygės įkvėptasis autorius? Ar apaštalas Paulius parašė laišką Efeziečiams?);
b)    knygos ar rašinio vientisumą (pvz., ar Mozė parašė visą Penkiaknygę? Ar Penkiaknygė yra keleto autorių sudėtinis rašinys?);
c)    knygos parašymo datą ir vietą;
d)    rašinio turinį ryšium su jo sandara, stiliumi, žanru (laiškas, palyginimas, malda? Poezija, istorinis pasakojimas, fikcija?);
e)    knygos kilmės aplinkybes ir tikslą (ko siekė įkvėptasis autorius?);
f)    istorinį knygos foną (koks istorinis kontekstas sąlygojo Penkiaknygės autorius?).
Istoriškai-kritiška Šv. Rašto egzegezė seka klasikinės filologijos nurodančią įžvalgą, būtent, kad yra svarbu nustatyti turimo Šv. Rašto teksto vertę: Šv. Rašto knygų perdavimą iš kartos į kartą perrašinėjimu ir vertimais.11
Įvadiniai klausimai ir turimo teksto vertės nustatymas paruošia istoriškai-kritiškam metodui ir veda į gilesnę Šv. Rašto literatūrinę, šaltinių ir redakcijos kritiką.

1.    Literatūrinė kritika padeda pažinti literatūrinį bei stilistinį Šv. Rašto knygos ar rašinio pobūdį ir turinį. Ką skaitau? Laišką, evangeliją, apokalipsę? Kokio pobūdžio istorija yra aprašoma Pen-kiaknygėje?

2.    Šaltinių kritika stengiasi nustatyti šventraštinės knygos priešistorę. Kokius šaltinius naudojo įkvėptasis autorius, rašydamas savo knygą? Penkiaknygės egzegetas susidurs net su keletu skirtingų šaltinių — Jahvistu, Elohistu, Deuteronominiu autoriumi ir Kunigiškuoju autoriumi.12 Sinoptinių evangelijų egzegezėje jis susidurs su Morkaus evangelijos pirmumu ir Q-Šaltiniu bei savitais Mato ir Luko evangelijų šaltiniais.13 Šaltinių kritika nėra tikslas savyje. Ji praturtina skaitinių prasmę ir moko skaitytoją save klausti: "Kas kalba šioje knygoje? Ko aš klausausi šiame skaitinyje? Ką aš girdžiu?

3.    Žanrų — literatūrinių formų pažinimas yra itin svarbus istoriškai-kritiško metodo poreikis. Žanrų pažinimu stengiamasi nustatyti išraiškos formą Šv. Rašto knygoje. Kokia yra ši psalmė: himnas ar maldavimas? Ar šis skaitinys yra apokaliptinis, ar priklauso išminties raštijai? Ar tai yra palyginimas, pasakojimas apie stebuklą, pasakojimas su pareiškimu? Šv. Rašto knygose susiduriama su žanrų įvairove. Skaitinių tiesa gi turi glaudų ryšį su išraiškos forma — žanru. Kiekvienas žanras savitai išreiškia tiesą.14 Pavyzdžiui, Mk 10, 2315 — pasakojimo pabaigoje apie turtingą jaunuolį Jėzus sako: "Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!" Jis priduria: "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę". Mokiniams dar labiau nustebus ir klausiant, "Kas tada galės išsigelbėti?", Jėzus moko: "Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma" (Mk 10, 23-27). Kaip suprasti Jėzaus mokymą: "Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę"? Dažnai pamokslininkai ieško Jeruzalėje.vartų, kurie buvo vadinami "Adatos ausimi", pro kuriuos kupranugaris galėtų pralįsti tik keliais, ir tai su nepaprastu vargu. Bėda su šiuo aiškinimu yra ta, kad tokių vartų Jeruzalėje nebuvo ir nėra. Taigi šis aiškinimas neturi pagrindo. Jėzaus mokymo tiesa yra kur kas paprastesnė. Kupranugariui neįmanoma išlįsti pro adatos ausį. Sis Jėzaus vaizdinys buvo išreikšti tiesai, kad žmogui, kurio viltys yra sudėtos į turtus, neįmanoma įeiti į dangaus karalystę. Turtuolį, kurio viltys remiasi jo turtais, Dievas gali išgelbėti tik per stebuklą, nes "Dievui viskas įmanoma."

4. Redakcijos istorija siekia aptarti, kaip Šv. Rašto knygų įkvėptieji autoriai, naudodamiesi medžiaga iš tikėjimo kraičio, ją perdirbo ir suredagavo pagal savo pačių turėtą tikslą. Perimtos medžiagos suredagavimas yra dažnai ryškus kurio nors šventraštinio autoriaus žodyne ir stiliuje. Atpažinus ir aptarus skaitinio perėmimą ir suredagavimą pagal autoriaus turėtą prasmę, atpažįstami ir nauji, autoriaus turėti prasmės atspalviai.

Nuoseklu teigti, kad istoriškai-kritiškas Šv. Rašto aiškinimo metodas siekia atskleisti teksto prasmę — tą prasmę, kurią turėjo įkvėptasis autorius anuomet savo istoriniame kontekste.
Antrąją aiškintojo užduotį įprasta vadinti hermeneutika. Žodis hermeneutika apima visą Šv. Rašto aiškinimą, įskaitant ir egzegezę.16 Bet jis yra naudojamas ir siauresne prasme, būtent, paženklina pastangas šiuolaikiniam žmogui atskleisti senovės raštijos prasmingumą — išmintį.

Šv. Rašto religijos ir tikėjimo pagrindas yra įsitikinimas, kad Dievas įsijungė į žmonijos istoriją, savo žodžiu prašnekindamas žmogų. Šv. Raštas liudija šį Dievo įsijungimą į prašnekinimą. Be to, jis yra ir ypatinga prašnekinimo priemonė. Nenuostabu, kad II Vatikano Susirinkimas taikliai primena:
Bendrija visuomet gerbė dieviškąjį Raštą taip, kaip ir Viešpaties kūną (Eucharistiją). Ypač liturgijoje ji nesiliauja ėmusi ir dalijusi tikintiesiems gyvenimo duoną nuo Dievo žodžio ir Kristaus kūno altoriaus. Tą Raštą drauge su šventuoju Tikėjimo kraičiu ji visuomet laikė ir tebelaiko svarbiausia tikėjimo norma, nes, būdamas Dievo įkvėptas ir kartą visiems laikams parašytas, jis nekintamai perteikia paties Dievo žodį ir leidžia pranašų bei apaštalų lūpomis prabilti Šventajai Dvasiai ("Dieviškasis Apreiškimas", VI, 21).17
Prašnekinimas Dievo žodžio prasmingumu — išmintimi nūdien apima kur kas daugiau negu lite-ralinės — istoriškai-kritiškos prasmės atskleidimą, kurį atlieka Šv. Rašto egzegezės lukštentojai. Dvasinė prasmė — tikėjimo išmintis, įžvalga, paguoda — yra prieinama kiekvienam atviram skaitytojui, ieškančiam atsakymų į savo butinius ir likiminius klausimus, nes šie klausimai sujungia visus žemės gyventojus, nežiūrint, kur ir kada jie begyventų.

Įkvėptojo Šv. Rašto knygos autoriaus tiesioginis siekimas buvo kreipimasis Dievo žodžiu į savo laikotarpio žmones. Nuoseklu, kad jis rašė savo kalba ir savo kultūros rėmuose. Šv. Raštas yra ne tik įraštin-tas, bet ir įkultūrintas Dievo žodis. Šiuolaikinis žmogus savo kalba ir kultūra yra tolimas įraštintam ir įkultūrintam Dievo žodžiui. Nenuostabu, kad Dievo žodis, Senojo Testamento tautos ir Naujojo Testamento Bendrijos atpažįstamas kaip tikėjimo ir gyvenimo norma, verčia pasipiktinti. Neseniai gavau laišką iš vieno Draugo skaitytojo. Perskaitęs mano straipsnį "Įkvėptas, apreikštas ir kanoniškas Dievo žodis" priede Mokslas, menas, literatūra,18 jis rašo: "Man, kaip laisvai galvojančiam žmogui, skaitant kai kurias Šv. Rašto vietas, plaukai ant galvos šiaušiasi, atpažįstant, kiek Dievas, įkvėpdamas žmones parašyti (savo) žodį, išreiškė žiaurybių, nesiderinančių su šiais laikais egzistuojančiomis gyvenimo normomis". Po to laiško autorius prašo "žiaurybes suderinti su šių laikų tikėjimo ir gyvenimo normomis, kad jas galėtų suprasti ir Viešumos ir persitvarkymo' keliu pradėjusi eiti karta". Įraštintas ir įkultūrintas Dievo žodis kelia pasipiktinimą. Nors Dievo, parašytas Dievo įkvėpimu, prašnekina žmogų butiniais ir liki-miniais klausimais, jis atspindi ir žmogiškąjį Senojo Testamento Dievo tautos ir Naujojo Testamento Bendrijos žmogiškumą. Susiduriame su problema

 
PRANAS DOMŠAITIS. BĖGIMAS Į EGIPTĄ (73' x 55')
 
ir klausimu: "Ką išgirstame? Ko klausomės?" Šv. Raštas liudija Dievo rūpestį žmogumi, kuris savo įžūlumo skatinamas yra įstrigęs istorijos vingiuose. Šv. Raštas liudija palaipsnį žmogaus grįžimą į tikrąjį save, įsijungimą į Dievo rūpestį artimu, atsivėrimą Dievo užmojui istorijoje ir Dievo prasmei žmogaus gyvenime.

Egzegezė yra išskaitymas prasmės, kurią Dievas įraštino ir įkultūrino istoriniame įkvėptojo autoriaus kontekste. Tačiau yra pavojus įskaityti — įdėti savo prasmę į įkvėptojo autoriaus skaitinį. Kad išvengtume eisegezės, t.y. įstrigimo į savo paties susikurtą Dievo žodžio prasmę, svarbu suvokti išmintingą ryšį tarp skaitinio prasmės, kurią išreiškė autorius, ir skaitinio prasmės, kurią suvokiame nūdien, skaitydami ar klausydamiesi skaitinio. Literalinė, istoriškai-kritiškos analizės atskleista skaitinio prasmė ir susipažinimas su įkvėptojo autoriaus buitimi padeda išmintingai ir našiai išgirsti ir klausytis Dievo žodžio, duoto žmonių žodžiuose.

Išmintingas ir našus Dievo žodžio išgirdimas reikalauja, kad susipažintume su Šv. Raštu. Nūdien bendro išsilavinimo raida priverčia žmones sąmoningai ar nesąmoningai susidurti su klausimais apie Šv. Raštą. Jau pradžios mokykloje kyla klausimas, ar pasaulis iš tikrųjų buvo sukurtas per šešias dienas. Susipažinimas su Pradžios knyga padeda atskirti tikėjimo tiesą apie Kūrėją, kurios moko pasakojimas apie Visatos pradžią, nuo išraiškos būdo, kuris priklauso įkvėptojo autoriaus aplinkai — istoriniam kontekstui. Aplamai, siekiant išmintingai ir našiai skaityti Šv. Raštą ir išgirsti jame Dievo žodį, asmeniškas susipažinimas su Šv. Raštu turėtų būti tolygus žmogaus bendram išsilavinimui. Dievo žodžio sėkla nebus naši net ir geroje dirvoje, jeigu dirva nebus kantriai akėjama ir purenama (žr. Lk 8, 11, 15).

Butiniai ir likiminiai žmogaus klausimai yra ta vieta, kur šiuolaikinė hermeneutika ieško susitikimo su amžinąja Šv. Rašto prasme. Žmogaus jautrumas tiesai ir kančiai yra katalizatorius, padedąs išgirsti ir klausytis Dievo žodžio jo Knygoje.

II Vatikano Susirinkimas taikliai aprašo Šv. Rašto svarbą Bendrijos gyvenime:
... visas Bendrijos mokymas, kaip ir pats krikščioniškasis gyvenimas, turi būti Šv. Rašto gaivinamas ir vedamas. Juk šventosiose knygose dangiškasis Tėvas su didžia meile pasitinka savo vaikus ir su jais kalbasi. Sis Dievo žodis slepia savyje galingą jėgą, kuri yra Bendrijos ramstis ir tvirtybė, jos vaikų tikėjimo atrama, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasios gyvenimo šaltinis. Todėl Šv. Raštui puikiai tinka šis posakis: "Dievo žodis yra gyvas ir sėkmingas" (Žyd 4, 12), "jis galingas statyti ir duoti tėvonystę tarp visų šventųjų" (Apd 20, 32; P/g. 1 Tes 2, 13).

Krikščioniui turi būti plačiai atvertos durys į Šv. Raštą... ("Dieviškasis Apreiškimas" VI, 21-22).19

3, Apokaliptinis Šv. Rašto pradas
Apokalipsė yra graikiškas žodis. Jis reiškia "apreiškimas" arba "atskleidimas". Apokaliptinis pradas — raštija — yra gausi Šv. Rašte ir siejasi su baigminiu Dievo ir blogio sankirčiu pasaulyje: Danieliaus apokalipsė Senajame Testamente ir Apreiškimas Jonui Naujajame.20
Krikščionybė nuo pat pradžios veržliu ilgesiu laukė, kad Dievas, galutinai nugalėdamas blogį, atbaigtų išganymo užmojį pasaulyje. Jėzus pradėjo savo viešąją veiklą Gerąja Naujiena: "Prisiartino Dievo karalystė" (Mk 1, 14-15). Žodžiu ir darbu jis skelbė, kad Dievo karalystė veržte veržiasi į žmogaus gyvenimą. Apaštalai kartu su aramėjiškai kalbančia pirmąja krikščionių karta meldėsi "Maranat-ha!" — "Viešpatie, ateik!" (Apr 22, 20; 1 Kor 16, 22).

Visi Naujojo Testamento autoriai sutaria, kad Dievas atbaigs išganymo darbą istorijoje. Tačiau jie gana skirtingai galvoja, rašydami apie tai: kada, kur ir kaip.

Pirmojo krikščionybės amžiaus antroje pusėje buvo grupė krikščionių, kurie sielojosi, nes jautė augančią įtampą tarp Romos imperijos — Žmogaus miesto ir krikščionių Bendrijos — Dievo miesto ir nujautė skaudžius padarinius. Ši krikščionių grupė gyveno Mažojoje Azijoje. Joje reiškėsi pranašas, vardu Jonas, Apreiškimo Jonui knygos įkvėptasis autorius (žr. Apr 1, 1-20).
Įtampos tarp Romos imperijos ir krikščionių ištaka buvo privalomas imperatoriaus kultas. Atrodo, kad krikščionys nebuvo tam pasiruošę. Bandydami išvengti susirėmimo su valdžios įstaigomis, daug jų atšalo tikėjime. Pranašas Jonas kaltina juos drungnumu: "Laodikėjos bendrijos angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesiakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos' " (Apr 3, 14-16).

Pranašas Jonas vadovavosi ne vien tik pramata-nčia sveika nuovoka, bet ir giliu šios krizės suvokimu. Jo tikslas, rašant Apreiškimo knygą, nebuvo vien tik nurodyti gaires kaip elgtis šiuo kritišku metu, bet ir aprašyti Dievo ir blogio sankirtį istorijos arenoje.
Savo apokaliptiniais regėjimais Apreiškimo knygos autorius sukelia daug dėmesio ir smalsumo (žr. 4, 1-22, 19). Juose kalbama apie Bendrijos ir pasaulio ateitį, apie Amžiaus pabaigą ir naująją žemę bei naująjį dangų. Baigminė istorijos ir Visatos drama vyksta tai dangaus aukštybėse, tai žemėje. Čia skaičius "septyni" yra dažnas ir prasmingas bei simboliškas: septyni antspaudai (6, 1-8, 1), septyni trimitai (8, 21-11, 15), septyni slibino karalystės regėjimai (11, 16-13, 18), septynios negandos (15, 1-16), septyni aukso dubenys (15, 7-16, 14), septyni Ba-belės sunaikinimo regėjimai (19, 11-21, 4). Pranašas Jonas sąmoningai sugretina Visatos kūrimo septynias dienas sujos atbaigimu. Skaičius "septyni" yra tobulumo įvaizdis. Apokaliptiniai Jono regėjimai įvaizdi-na Bendrijos ir Visatos ateitį įvykiais, kurie grupuojami po septynis. Nūdien šias grupuotes bandoma suprasti dviem būdais:
1.    Regėjimai kalba apie ateities įvykius,
įvyksiančius pasaulio pabaigoje;
2.    Regėjimai kalba apie įvykius anuometinėje
istorijos sampynoje.
Šiuos du būdus galima pavadinti futuristiniu ir istoriniu Apreiškimo knygos aiškinimu. Futuristinė hermeneutika atsisako spėlioti apie anuometines istorines užuominas ir visą aiškinimo svorį sutelkia pasaulio pabaigos įvykiuose. Tuo tarpu istorinė hermeneutika atpažįsta simboliškus asmenis bei įvykius istorijos raidoje. Visi istoriniai žvėrys — nuo Nerono iki Stalino — yra buvę tapatinami su Apreiškimo Žvėrimi (žr. Apr 13, 11. 16-18).

Atrodo, kad, norint atskleisti Apreiškimo Jonui regėjimų prasmę, reikia turėti omenyje du dalykus:
1.    Istorinė pervarta — krizė, davusi autoriui akstiną rašyti, jau yra pergyvenama ir dar numatoma
ateityje;

2.    Pakartojimai yra knygos sąrangos bruožas.
Istorinė padėtis, davusi Apreiškimo knygai pradžią, buvo Romos imperijos priešiškumas krikščionybei. Krikščionys, atsisakydami garbinti imperatorių,   pasirodė įtartini.21   Į  krikščionis buvo žiūrima šnairomis. Sudėtinga ir įvaizdi knygos kalba padėjo autoriui padrąsinti savuosius ir išvengti bėdos su imperijos įstaigomis. Savieji jį suprato, nes gyveno tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia viltimi. Pranašas Jonas lyg nori priminti savo skaitytojui: "Žiūrėk! Aprašiau Pabaigą trimitų pagalba. Kad dar aiškiau įsidėmėtum ir įsidėtum į širdį, tuos pačius Pabaigos įvykius aprašiau ir Slibino karalystės įvaizdžiais.
Pranašas Jonas, kaip tikras apokaliptikas, turi būtinumo bruožą: Šie įvykiai turi įvykti! Tačiau jis nėra fatalistas. Jo supratimu, pasaulio istorija yra Dievo išminties ir malonės staklės, o ne aklo atsitiktinumo krosnis. Baigminis sankirtis su blogiu bus Visatos atpirkimas, nes:
Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą — naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: "Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo". O Sėdintysis soste tarė: "Stai aš visa darau nauja!" Ir sako: "Rašyk, nes šie žodžiai patikimi ir tikri!" Ir jis man pasakė: "Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga." (Apr 21, 1-6).

Išnašos
1.    "Dieviškasis Apreiškimas" III, 12. 7/ Vatikano Su-
sirinkimo dokumentai. Pirmoji dalis: Konstitucijos.
Vertė V. Balčiūnas ir A. Tamošaitis. Putnam, CT: Kri-
kščionis Gyvenime, 1967.
2.    Pijaus XII enciklika Įkvėpti dieviškosios Dvasios
III, 31-39. Vertė Antanas Rubšys. Žr. Ateikite ir pama-
tykite. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1990.
3.    Žr. J. A. Fitzmyer, "Historical Criticism: Its Role
in Biblįcal Interpretation and Church Life", Theological
Studies, 50 (2:1989), 246.
4.    Ten pat.
5.    Įsitikinimas, kad istoriją valdo jėga, kurios žmogus
nepajėgia sąlygoti. Istorikas privalo vengti bet kokių išvadų pagal savo vertybių skalę, aptardamas praeitį bei praeities kultūras.
6.    Geschichte der romanischen und gennanischen Volker von 1494 his 1514: Zur Kritik der neueren Ge-schichtschreiber. Leipzig: Duncker Z Humblot,3 1885 vii.
7.    Zr. Reimarus: Fraginents. Lives of Jesus Series, Philadelphia: Fortress, 1970; H. S. Reimarus, The God of Jesus and His Disciples. Leiden: Brill, 1970.
8.    Zr. A. Rubšys, Šv. Rašto kraštuose. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1982, p. 128.
9.    'Dieviškasis Apreiškimas" VI, 11. Ten pat.
10.    Ten pat.
11.    Žr. J. A. Fitzmyer, ten pat, p. 249.

12.    Zr. A. Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą. I dalis: Sandora ir Mesijas. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1982, II skyrius.
13.    Zr. A. Rubšys, Raktas į Naująjį Testainentą. I dalis: Bendrija — Sąjūdis. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1978, IV skyrius.
14.    Zr. A. Bea, De Sacrae Scripturae inspiratione. Roma: Pontificio Instituto Biblico,2 1935, p. 106.
15.    Žr. taip pat Mt 19, 23; Lk 18, 24.
16.    Zr. R. E. Brown ir S. H. Schneiders, "Hermeneu-tics" veikale "New Jerome Biblical Commentary", kurį redagavo R. E. Broton, J. A. Fitzmyer, R. E. Murphy. Englewood Cliffs: Prentice-Hall, 1990, 71:3-8.
17.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, p. 117.
18.    Draugas, 1989 m. rugpjūčio 26 d.
19.    II Vatikano Susirinkimo dokumentai, p. 117.
20.    Žr. J. J. Collins, "Old Testament Apocalypticism and Eschatology" in A. Y. Collins, The Apocalypse (Revelation) veikale "Neto Jerome Biblical Commentary", p. 19 ir 63.
21.    Zr.A. Rubšys, Raktas į Naująjį Testamentą. II dalis: Bendrija — Organizacija. Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1979, X skyrius.

Juozas Bagdonas. TRYS KOMPOZICIJOS. Iš Niujorko Lietuvių dailininkų sąjungos spalio 12 - 13 d. Kultūros židinyje surengtos dailės parodos. Nuotr. V. Maželio
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai