Aidai.eu Apžvalga

PRISIMENANT DU LIETUVOS DRAUGUS

Parašė J. G.

Būdami maža tauta, mažai esame ir žinomi. Negalime nė daug draugų turėti. Todėl juo labiau turime vertinti tuos, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo pasidarę mūsų bičiuliai. Šįkart jų norime du prisiminti: lenką Jan Otrębskį ir prancūzą Jacques Buge. Pirmasis mirė pernai, antrasis — šį pavasarį.

Lituanistas Jan Otrębski
Jan Otrębski mirė pereitų metų balandžio 25, eidamas 82-sius amžiaus metus. Šiame žurnale jo mirtį tuoj paminėjome L. D. parašytu nekrologu (Aidai, 1971 nr. 6). Šįkart norime dar šį tą pridurti prie to, kas jau buvo rašyta.

Gimė jis toli nuo Lietuvos — pietinėje Lenkijoje, ir tik kalbininko darbas jį suartino su lietuviais. Baigęs Varšuvos universitetą (1913), kalbotyros studijas tęsė Leipcigo universitete, kur tarp savo profesorių turėjo ir baltistą A. Leskieną. Karui pertraukus studijas, 1916 - 21 mokytojavo Kališe, bet nemetė mokslinio darbo. 1920 Krokuvos universitete apgynęs disertaciją apie indoeuropiečių kalbų lyginamąją gramatiką, 1921 buvo pakviestas į Vilniaus universitetą. Išdirbo Vilniuje kone dvidešimt penkerius metus. 1924 buvo pakeltas ekstraordinariniu ir 1930 ordinariniu profesoriumi, ilgą laiką buvo humanitarinio fakulteto pro-dekanu ir dekanu. Vadovavo lyginamosios kalbotyros katedrai. Iš pradžių dirbo lotynų kalbos istorijos ir slavistikos srityse. Tačiau netrukus jį patraukė lituanistika, kuri ir tapo jo mokslinio darbo pagrindine sritimi.

Okupuotajame Vilniaus krašte lenkų ir lietuvių santykiai negalėjo būti neįtempti. J. Otrębski taip pat mylėjo savo tautą, tačiau "bet koks tautinės neapykantos jausmas jam buvo visiškai svetimas". Ne tik atsidėjęs mokėsi lietuvių kalbos, bet susipažino ir aplamai su mūsų tautos kultūra ir istorija. Tyrinėdamas Tverečiaus tarmę, gerai susipažino su lietuvių liaudimi. Buvo suartėjęs ir su lietuvių šviesuomene, kaip liudija Lietuvių Mokslo Draugijos pakvietimas skaityti paskaitą vysk. A. Baranausko 100 gimimo metų sukakties minėjime (1935). Jis ir vedė lietuvaitę vilnietę, savo studentę Eleną Sa-maniūtę (Horodničiūtę).

Kai II pasaulinio karo metu Vilnius vėl grįžo Lietuvai, J. Otrębski liko ir toliau dirbti jau lietuviškame universitete. Tuo metu kalbinėje spaudoje jis paskelbė keletą straipsnių ir lietuviškai. Kurį laiką dirbo "Lietuvių kalbos žodyno" redakcijoje.

1945 grižo į Lenkiją, kur buvo pakviestas Poznanės universiteto slavų filologijos profesoriumi. Bet ir ten lituanistika liko jo pagrindinė sritis. Jo rūpesčiu 1947 tame universitete buvo Įsteigta baltų filologijos katedra, kuriai jis vadovavo ligi 1960 (tada sulaukė 70 metų amžiaus). 1945 jo pastangomis buvo pradėtas leisti tarptautinis kalbotyros žurnalas Lingua Posnaniensis, kurį pats redagavo iki 1963. Tame žurnale nemaža paskelbta ir lituanistinės medžiagos.

Kalbotyriniai J. Otrębskio interesai buvo platūs, mokslinis jo įnašas yra didelis — per 270 bibliografinių vienetų. Įvairių šalių lingvistinėje spaudoje didesnių ar mažesnių lituanistinių darbų jis paskelbė apie šimtą. Bet ir beveik visuose kituose jo darbuose pateikiama lietuvių ir kitų baltų kalbų duomenų. Tad neveltui Vilniaus universiteto profesorius dr. Z. Zinkevičius "Kultūros Baruose" (1971 nr. 6, p. 65 - 66) paskelbtame nekrologe rašo, kad J. Otrębs-ki buvo "žymiausias Lenkijos lituanistas ir, apskritai, vienas iš didžiųjų lietuvių kalbos tyrinėtojų XX amžiuje".
Iš lituanistinių jo darbų du yra išskirtinės reikšmės.
Pirmasis jų — Krokuvoje 1932 - 34 lenkiškai paskelbta dviejų tomų Tverečiaus tarmės monografija \Vschodnioliteicskie narzecze tivereckie. Pats būdamas dialektologas, Z. Zinkevičius šį darbą taip vertina: "Tai išsamiausias ir. tobuliausias iš iki šiol turimu vienos lietuvių tarmės aprašų". Ši monografija yra tikslių žinių šaltinis ne tik kalbininkui, bet ir etnografui, ypač mūsų kaimo kultūros istorikui.

Antrasis didelis ir svarbus J. Obrębskio darbas — tai Varšuvoje 1956 - 65 išspausdinti trys tomai mokslinės lietuvių kalbos gramatikos — Gramatyka języka liteivskiego. Z. Zinkevičius apie ją rašo, kad tai "impozantiškas monumentalus veikalas, vienas iš didžiųjų lituanistikos mokslo šedevrų", kuriuo autorius "tvirtai įėjo į didžiųjų lietuvių kalbos tyrinėtojų tarpą".

Nors ir išvykęs iš Lietuvos, J. Otrębski nemetė lituanistinių studijų, "netgi dar labiau jas suintensyvino" (Z. Zinkevičius). Be minėtosios gramatikos, kartu su Cz. Kudzinows-kiu ir kitais 1958 Poznanėj išleido B. Chilinskio lietuviškos biblijos tekstą, saugomą Britų muziejuje

Londone, Lenkijos universitetų studentams 1957 - 59 išleido dviejų dalių (antrąją dalį kartu su žmona) lietuviškų tekstų rinkinį. Ruošė ir daugelį kitų darbų: dar vieną Tverečiaus kalbos tomą, didelį darbą apie M. Daukšos kalbą, "Anykščių šilelio" komentarus, lietuvių kalbos etimologinį žodynėlį. Vis tikėjosi juos galutinai paruošti, kai sugrįš į Vilnių. Deja, nebeteko į Vilnių sugrįžti, ir visi užsimotieji darbai liko neužbaigti ("Lietuvių kalbos gramatikos" taip pat buvo numatyti dar du tomai — sintaksė ir viso darbo rodyklės).
Kaip artimai J. Otrębski buvo susibičiuliavęs su lietuviais, ypač liudija jo draugystė su J. Balčikonio. E. Otrembskienė laiške T. L. And-riekui prisimena, kad, jau labai sunkiai sirgdamas, sujaudintas I. Stra-vinskio laidotuvėmis Venecijoje, tarė: "Ir aš norėčiau būti palaidotas šalia Balčikonio Ėriškiuose . . .". Baigęs straipsnį "Mare Balticum", ruošėsi parašyti savo atsiminimus apie J. Balčikoni žurnalo "Actą Baltico-Slavica" VIII tomui. Šiame tome buvo jau paties J. Otrębskio nekrologas . . .

1957 rašydamas testamentą ir tada tikėdamasis amžino poilsio vietą rasti Lietuvoje, liepė sau ant kryžiaus lenkiškai ir lietuviškai įrašyti: "Lietuvių tautos bičiulis. Lietuvių kalbos tyrinėtojas".

Deja, neišsipildžius Lietuvon grįžimo svajonei, minėtojo žmonos laiško žodžiais, J. Otrębskio žemiškieji palaikai "ilsisi prie Poznanės kaimo kapinėse miške, kur niekam nesuprantamas lietuviškas tekstas neturėtų prasmės. Tik vieną ir greičiausiai vienintelį kartą prie jo kapo suskambėjo lietuviškos giesmės - maldos žodžiai. Ant jo karsto kartu su vietiniu smėliu krito žemės saujelė ir iš Vilniaus Rasų — iš Lelevelio. Syrokomlės, Basanavičiaus, kun. Čibiro kapų. Ant jo kapo ilgai raudonavo gėlės, atvežtos iš Vilniaus botanikos sodo. O dabar jam ošia pušys, tokios pat, kaip pas mus. kaip Anykščių šilelyje".

Milašiaus tyrinėtojas Jacques Buge
Kai su lenkais savo istorijoje esame turėję net per daug santykių, tai prancūzams esame kone visai nežinomi. Daugiausia mums prancūzuose atstovauja O. V. Milašius. Kaip G. Zidonytė - Vėbrienė savo straipsny "Milašius tampa klasiku" i Aidai. 1969 nr. 7) bibliografiniais duomenimis nurodė, pamažu Milašius vis daugiau prisimenamas. Paryžiuje susikūrė net jo bičiulių draugija "Les Amis de Milosz", kuri leidžia ir savo biuletenį (Cahiers de l'Associa-tion). Vienas uoliausių šios draugijos narių ir bene pats reikšmingiausias Milašiaus kūrybos tyrinėtojas ir populiarintojas buvo Jacijues Buge. Karštai pamilęs Milašių, jis kartu buvo pamilęs ir Lietuvą.

Deja, ir apie jį turime kalbėti jau būtuoju laiku: nespėjus sulaukti nė 39 metų (buvo gimęs 1933 rugsėjo 6), šį pavasarį (gegužės 27 jį ištiko fatalinis širdies smūgis. Buvo gimęs kuklioje šoferio šeimoje Paryžiuje; parodęs didelių gabumų, gavo valstybinę stipendiją mokslui išeiti Ecole Normale dTnstiteurs de Paris. Baigęs šį pedagogini institutą, nuo 1953 dirbo mokytojo darbą Paryžiaus rezidenciniame priemiestyje Saint-Maurs-des Fossės. Koks buvo pagrindinis jo interesas, rodo diplominiam darbui pasirinkta tema — Mallarme poveikis dabartinėje poezijoje. Tuojau, nuo 1954 m., pasireiškė straipsniais bei apybraižomis apie poetus Mallarme, Rimbaud, Valėry, iš dabartinių — Louis Guil-laume ir Robert Ganzo. Šie jo rašiniai buvo spausdinti įvairių kraštų literatūros žurnaluose: prancūzų Cahiers du Sud (Marseille), Planete (Paryžius), belgų Journal des Poetes (Briuselis), Cahiers du Nord (Charleroi), italų Arte Stampa (Genujoj), amerikiečių Le Bayou (Hous-ton universitetas, Texas). Savo autobiografijoj Lietuvių Enciklopedijai pastebėjo, kad jis "ypatingai domisi poezija kaip kosminio pažinimo in-tuityviniu būdu, o taip pat santykiais tarp poezijos ir mistikos" (Paryžiaus Katalikų Institute 1961 skaitė paskaitą tema: ar šv. Jonas nuo Kryžiaus yra poetas?).

Pastarasis pasisakymas ir atsako Į klausimą, kodėl Milašius jį taip sužavėjo. 1956 poeto Louis Guil-laume sudomintas jo draugo Milašiaus kūryba, Jacąues Buge iškart pajuto savo dvasinę giminystę ir atsidėjo šio "didžiojo lietuvių poeto prancūzų kalba" kūrybos tyrinėjimui ir populiarinimui.

Leidėjui Andrė A. Silvaire užsimojus išleisti visus Milašiaus raštus (Oeuvres completes de Milosz), J. Buge nuo 1957 įsijungė į šį darbą. Jis suredagavo pirmuosius du tomus, apimančius Milašiaus poeziją, ir juos aprūpino vad. "kritiniu aparatu". Abu šie tomai buvo išleisti 1960. Talkino ir kitų tomų teksto kritiškam parengimui.
Dar prieš pradedant leisti pilną Milašiaus kūrybos rinkinį, J. Buge su leidėju A. Silvaire 1959 suredagavo kolektyvinį leidinį O. V. de L. Milosz (1877 - 1939) paminėti mirties dvidešimtmečiui. Jis pats šiame veikale išspausdino studijinį straipsnį apie Milašiaus metafiziką ir parūpino biografinę chronologiją. Tais pačiais sukaktuviniais metais skaitė apie Milašių 5 paskaitas (viena jų buvo skaityta Sorbonoje dr. S. A. Bačkio pirmininkaujamo komiteto surengtame iškilmingame Milašiaus minėjime). Dalyvavo ir radijo programoje paminėti Milašiaus mirties dvidešimtinei sukakčiai.

Nors ir išleidus visus Milašiaus raštus, platiesiems skaitytojų sluoksniams sunku rasti kelią į šį poetą metafiziką. Buvo pravartu atrinkti iš Milašiaus raštų, kas sudomintų ir jo nepažįstančius skaitytojus. Tam reikalui A. Silvaire leidyklos kolekcijoje "Connaissez-vous?" J. Buge paruošė atrankinį leidinuką: Milosz, Choix de textes (1965).
Bet svarbiausias J. Buge įnašas yra Paryžiaus universitete apginta daktarinė disertacija Milosz en Quėte du Divin (Paris, Librairie Ni-zet, 1963, p. 319). Tai ne eilinis veikalas. Parašytas su simpatiniu įsijautimu į Milašiaus kūrybą ir pasaulėžiūrą, šis veikalas yra vertas ir mūsų dėmesio. Gal bent jo autoriaus mirtis būtų paskata kuriam nors iš mūsiškių milašinių daktarų (J. Grinius, G. I. Židonytė, A. Šlepetytė) platėliau Jacąues Buge disertaciją paanalizuoti ir mūsų spaudoje.

Šioje vietoje norime tik porą dalykų pastebėti. Jacąues Buge Įtikinamai grindžia tezę, kad Milašiui poetui suprasti reikia suprasti ir Milašių metafizilą. Ne vėliau staiga Milašius tapo mistišku filosofu, bet "jau pirmieji jo veikalai yra metafiziko" (p. 10). Šioje perspektyvoje žvelgdamas į Milašių, J. Buge jį vertina kaip skelbėją "naujos ir nuostabios dvasios eros", kurioj bus pasiekta proto ir tikėjimo sintezė. Aiškindamas, kuria prasme Milašius skelbė savo pažiūrų dvasinį giminiškumą su Einšteino reliatyvybės teorija, J. Buge savo ruožtu jį gretina ir su Teilhard de Chardinu.

Jacąues Buge visai nesiima Milašiaus "nacionalizuoti" tik prancūzų naudai. Priešingai, Milašiaus lietuviškumą laiko antra dimensija, be kurios neįmanomajo suprasti. "Nėra Milašiaus teksto, kuriame įžvalgi analizė neatskleistų lietuviškųjų versmių" (p. 17). "Prancūzas savo dvasia (esprit), kultūra ir literatūrine išraiška, kartu prancūzas ir lietuvis savo širdimi, Milašius savo siela buvo lietuvis ir niekas kitas kaip lietuvis. Tai pagrindinis duomuo suprasti jo kūrybai ir ypač jo jaunystės poemoms" (p. 15). Pasinaudodamas dr. S. A. Bačkio parūpinta dokumentacija, J. Buge Milašiaus biografijoje išsamiai informuoja ir apie jo diplomatinę tarnybą Lietuvai, Lietuvos klausimu skaitytas paskaitai rašytus straipsnius.

Rašydamas apie Milašiaus "karštą lietuvišką patriotizmą", Jacąues Buge gal net per daug Milašių "sulietuvino". Bet tai ir rodė jo nuoširdžią simpatiją Lietuvai kaip Milašiaus tėvynei. J. G.

Sukurta: Kretingos pranciškonai