Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖS IR MAŽOJI LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Antrasis pasaulinis karas Mažąją bei Didžiąją Lietuvą kaip ir kitas Rytų Europos tautas, palietė skaudžiai ir net tragiškai. JAV, kurios, pirmam pasauliniam karui pasibaigus, Rytų Europos tautoms savo idėjomis ir jėga galėjo padėti atstatyti savas nepriklausomas valstybes, antrą kartą atkėlusios savo karines pajėgas Europon, neįstengė išvengti Rytų Europos tautų patekimo į Sovietų Sąjungos orbitą ir viso pasaulio nuslydimo į naujo karo pavojų. Buvusieji aliantai, JAV ir Sov. Sąjunga, atsidūrė konfrontacijoje ir apsiginklavo naujoviškais, iki šiol nepatirto grėsmingumo ginklais.

Kaip tai galėjo įvykti? Tas klausimas ypatingai skaudžiai vargina Maž. Lietuvos lietuvį, kurio tėviškę ištiko Antrojo pasaulinio karo poveikyje tokia katastrofa, kad net jos vardui gresia išnykti iš būsimų žemėlapių. Kokios buvo tos priežastys, dėl kurių JAV, savo laiku tokios galingos, dabar Maž. Lietuvai nebegalėjo padėti?

Stengdamiesi surasti atsakymą į šitą klausimą, pažvelgsime, kiek šio rašinio ribotumas leidžia, pirma į JAV prezidento Roosevelto ir tada į jo įpėdinio Trumano ir abiejų administracijų veiklą; Yra esminio skirtumo tarp sąlygų, kuriomis turėjo juodu veikti ir savo sprendimais tiesiogiai ir netiesiogiai paliesti Maž. Lietuvos likimą: pirmasis atstovavo JAV-ėms prieškariniais ir karo metais, antrasis gi — karui jau baigiantis ir pasibaigus.

B
Versalio taikos su Vokietija deryboms pasibaigus, JAV atsitraukė iš Europos kontinento problemų ir sunkumų. Pasitikėdamos plačių okeanų savo rytuose ir vakaruose teikiamos apsaugos tvirtumu ir pastovumu, jos ėmė pirmiausia rūpintis savo vidaus reikalais ir gyventojų gerove. Gamtos teikiamoje ramybėje gyvendamos, jos laiku nematė gresiančių pavojų iš tolimų užjūrių, nejautė atsakomybės už savisaugą ir apleido savo karinius reikalus.

Franklinas Delanas Rooseveltas buvo pirmas JAV prezidentas, kuris patyrė ikišiolinės Amerikos užsienio politikos ir strateginės koncepcijos, semtos iš senų tradicinių izoliacionizmo idėjų, grėsmingą klaidingumą — kai JAV prezidento Wilsono 1919 metais pramatyto pasaulinio karo debesys, nepraėjus nė dviem dešimtmečiam, ėmė siaubingai niauktis ne vien Europoje, bet ir Azijoje.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1.

I
Amerika savo susilpnėjusią militarinę ir politinę poziciją; nuo kurios priklausė tiek jos pačios, tiek ir visos Europos saugumas, pradėjo stiprinti pamažu ir palaipsniui jau gana anksti — dar neįstojusi į neišvengiamą naują karą; Jos vaidmenį Rytų Europos atžvilgiu, lemtingoje vėliau įvykusioje karo eigos stadijoje, suprasime geriau, kai mesim trumpą žvilgsnį į sąlygas, kuriomis Amerikos svoris ir pajėgumas augo, kurios betgi neleido jai pasiekti tokio laipsnio, kad galėtų pilnai apginti jos įnašu sukurtą Rytų Europos politinę santvarką nuo iškilusių naujų pajėgų pasikėsinimo ją sugriauti ir jos tautas bei jų karinį ir ekonominį potencialą įjungti į vienokią ar kitokią savo įtakos sferą;

Atsitiko taip, kad beveik tuo pačiu laiku japonai Azijoje ir vokiečiai Europoje savo imperialistiniais siekimais grėsė ne tiktai JAV-bėms, atbundančioms iš saugios izoliacijos ugdomo apsnūdimo, bet ir Sov. Sąjungai, beatsistatančiai po savo revoliucijos radikalių sukrėtimų. Ir amerikiečiai, ir rusai turėjo bijoti Japonijos imperatoriaus ir Vokietijos diktatoriaus agresijų vienu metu ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų. Galimų dviejų frontų karo šiurpios perspektyvos, suprantama, sukėlė didelius rūpesčius vieniems ir kitiems.

Susidarė istorijoje niekad nepatirta globalinės apimties padėtis tarp valstybių, kurios savo karo pajėgom ar pradžioje savo kariniu potencialu aprėpė visą Eurazijos kontinentą ir Atlanto bei Pacifiko okeanų platumas. Kinijai, gyventojais didžiausiai valstybei,vargstant vidinėj suirutėj ir likus tik bejėgiu milžinu, aktingiausieji aktoriai buvo valdovai šių valstybių: Japonijos, Sov. Sąjungos, Vokietijos, jos kaimynų Prancūzijos ir Britanijos ir JAV. Nė vienas jų nebuvo gana pajėgus, kad įstengtų, kilus karui, vienų vienas nugalėti visus kitus varžovus. Tik vienų koalicija prieš kitus galėjo išlaikyti jėgų pusiausvyrą tarp visų arba įgyti persvarą prieš kitus. Visai natūralu, kad tokioj grėsmės pritvinkusioj atmosferoj buvo daryta visokių bandymų vieniems susigrupuoti prieš kitus karo pavojui atremti arba blogiausiu atveju — karą vesti susijungus.

Kol neišsivystė galutinis Antrą pasaulinį karo vedusių valstybių susigrupavimas į priešus ir aliantus, koalicijų sudarymo bandymai ėjo keistais, vingiuotais keliais. Trumpais ir detalių vengiančiais bruožais leidžiasi piešti toks šešių tarpsnių vaizdas:

1.    Japonai, gerai matydami rusų pokarinius militarinius ir ekonominius sunkumus, išnaudojo jų silpnumą plėsti savo kontrolę teritorijose artimoj Sibiro kaimynystėj 1931 - 32 metais, užkariaudami visą Mandžuriją; 1938 vasarą vyko rimtos, japonų išprovokuotos kovos su rusais pačiame Sibiro pasienyje ir metus vėliau, karo nei vienai nei kitai pusei formaliai nepaskelbus, vyko pilnos karinės operacijos su šimtais tankų, patrankų ir lėktuvų. Mūšius laimėjo rusai, japonai liovėsi tęsę savo provokacijas ir rusų-japonų ginkluotų susidūrimų nebebuvo per visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį.

Anas, kaip atrodo, tik periferinis epizodas Tolimuosiuose Rytuose iššaukė toli siekiančias pasekmes.

Japonai, užsitikrinę savo užnugario saugumą rytuose, galėjo atsidėti intensyvesniam savo imperialistinių aspiracijų vykdymui kaimyniniuose Azijos kontinento kraštuose, rizikuodami tik vieno fronto karą su JAV-ėmis, su kuriomis santykiai, kaip tik dėl tų jų užsimojimų, jau seniai buvo pašliję ir palaipsniui blogėjo. Karas su JAV tikrai įvyko ir pasibaigė taip, kad jo aidas ir šiandien tebegirdimas per visą pasaulį. . .

O Rusijos strateginė padėtis, karui Sibire nurimus, Stalinui leido be didelių rūpesčių dėl japonų agresingumo visą savo atidą skirti įvykiams Rusijos vakaruose — Europoje.

2.    Tuo tarpu Vokietija Europoje, Hitleriui tapus jos kancleriu 1933 metais, greitu tempu spėjo apsiginkluoti ir, Tautų Sąjungai subyrėjus, užpildyti militarinį ir politinį vakuumą; Vokietijos naujieji valdovai buvo pasišovę ant nacionalsocializmo ideologinio pagrindo pastatyti "Naują Europą", kurioje galinga ir veržli Vokietija atliktų vadovaujamą vaidmenį. Per šešių metų laikotarpį tokia jos politika sukrėtė visą Europą ją pagaliau nugramzdinusi naujo pasaulinio karo suirutėm Šis istorinis tarpsnis pasižymėjo eile dramatiškų ir tragiškų įvykių, kurie tiesiogiai lietė Vidurio ir Rytų Europos tautų padėtį. Čia primintini tik keli būdingiausieji.

Stalinas turbūt buvo pirmas, kuris turėjo bijoti Vokietijos agresingumo. Jau 1936 metais Vokietija su Japonija buvo sutarusios bendrai kovoti prieš tarptautinį komunizmą (Antikominterno paktas), kurio slaptas protokolas — kaip tada tik buvo spėta, bet vėliau ir įrodyta — numatė vokiečių ir japonų militarinį kooperavimą prieš Sov. Sąjungą; (Paktą vienus metus vėliau pasirašė ir Italija).

Bet stebėtinu budu įvykių eigos sąlygos taip susidėjo, kad kovingieji ideologiniai priešai tapo bendradarbiais, siekiančiais bendrom jėgom tų pačių svetimų žemių pasisavinimo savam saugumui užtikrinti ir savo jėgom sustiprinti. Hitleris šiuo atveju buvo sąžinės graužimo neveikiamas ir rizikų nebijąs iniciatorius.

Savo akciją jis pradėjo neslepiamu drąsiu reikalavimu, kad vokiečių tautybės žmonės svetimose valstybėse grįžtų — su visa jų gyvenama teritorija — į Trečiąjį Reichą; 1938 m. turėjo "grįžti" Austrija ("Anschluss") ir sudetų-vokiečių gyvenamos Čekoslovakijos teritorijos, o 1939 metais ir Lietuva buvo ultimatumu priversta išsižadėti Versalio taikos sutartimi įgyto Klaipėdos krašto.

Rimtos, t. y. militarinės reakcijos, į šiuos žygius iš kitų valstybių Hitleris nesusilaukė. Prancūzija, Britanija ir Italija Miuncheno konferencijoj Čekoslovakijos išardymui net pritarė, visiems keturiems konferencijos (tapusios gėdingo nuolaidumo jėgai simboliu) dalyviams savo parašais garantavus likusių Čekoslovakijos teritorijų neliečiamybę.

Bet Hitleris, pratęs niekinti savo ir kitų parašus, o vertinti tik jėgą* savo pasižadėjimų nepaisė. Jau 1939 metais jis okupavo visą Čekoslovakiją ir iš jos padarė Vokietijos protektoratą ir visokiais diplomatiniais manevrais ėmė kėsintis ir į Lenkijos žemes, visu tuo dabar iššaukdamas Prancūzijos ir Britanijos tikrai rimtą pasipriešinimą; Įsitikinusios, kad Europos taika pavojuje, jos pradėjo ruoštis naujam karui ir tuo tarpu užkirsti Hitleriui kelią į Lenkiją atitinkamom diplomatinėm ir politinėm priemonėm: 1939 kovo mėn. paskelbta deklaracija, kuria gerantuojama Lenkijos nepriklausomybė ir lenkams žadama parama.

Maskvoje Prancūzijos ir Britanijos atstovai ieškojo Stalino palankios laikysenos konfrontacijos dėl Lenkijos atveju. Derybose, kuriose Stalinas už karinę pagalbą reikalavo pripažinimo jo pretenzijų į savo kaimynų žemes vakaruose, jų tarpe ir Baltijos valstybių, ir Raud. Armijos teisės žygiuoti per Lenkiją ir Rumuniją karo atveju, buvo nutrauktos. Priežastis gi nustebino visą pasauli.

Tuo pačiu laiku, kai Stalinas pats derėjosi Maskvoje su prancūzais ir britais, jo įgaliotiniai vedė slaptus pasitarimus su vokiečiais Berlyne apie sąlygas, kuriomis Stalinas savo neutralumu sutiktų Hitleriui padėti pulti Lenkiją: Hitleris, matydamas, kad lenkų tik grasinimais negalės priversti išsižadėti reikalaujamų žemių, jau liepos mėnesį savo armijai buvo įsakęs ruoštis karo žygiui į Lenkiją rugpjūčio gale. Todėl jo pasitarimai su rusais vyko skubotumo ir laiko stokos atmosferoje. Jis jautėsi priverstas Stalinui duoti tiek, kiek jis prašė. Susitarimas dėl sąlygų buvo gana greit baigtas.

Jau rugpjūčio 23 d. — Ribbentropo ir Molotovo Maskvoje buvo pasirašytas formalus Vokietijos — Sov. Sąjungos nepuolimo paktas, kurio slapto protokolo priedu signatarai tarp savęs pasidalino Rytų Europą įtakos sferomis. Stalinui jų atiteko daug daugiau, negu jo buvo anksčiau bandyta išsiderėti iš Hitlerio priešų.

Vokiečių armijos į Lenkiją įžygiavo jau po savaitės, rugsėjo 1 d., ir Lenkijos valstybę sugriovė per tris savaites. Ant jos griuvėsių spalio mėnesį buvo pastatytas vokiečių kietai ir žiauriai valdomas "Generalgovernment".

Prancūzija ir Britanija, ištikimai laikydamosi savo paramos pažadų, Vokietijai paskelbė karą jau rugsėjo 3 d. Prasidėjo Antras pasaulinis karas, kurio padegėjas Europoje buvo Hitleris.

Raudonoji Armija, vokiečiams baigus Lenkijos okupavimo operacijas, iš savo pusės užėmė Rusijai skirtas gudų bei ukrainiečių gyvenamas Lenkijos sritis, kurios vėliau buvo Įjungtos į Sov. Sąjungą:

Stalinas, šio antrojo tarpsnio pradžioje į Rusijos vakarinių sienų saugumą žiūrėjęs su dideliu rūpesčiu, galėjo būti labai patenkintas savo ideologiniais skrupulais neveikiamos politikos vaisiais, jis ne vien užsitikrino bent tuo tarpu, savo sienų saugumą, bet jį net ir sustiprino, įsigydamas naujų plačių teritorijų Lenkijos sąskaiton.

Ir Lietuva pateko Sov. Sąjungos įtakos sferon; jos visiška aneksija galėjo būti tik laiko klausimas. O Klaipėdos kraštas, Maž. Lietuvos šiaurinė dalis, jau nuo kovo mėnesio valdoma kerštingų vokiečių nacių, pradėjo eiti jai jėga primestu pragaištingu keliu.

Nukentėjo tokiu skaudžiu būdu ne vien lietuvių tautos nepriklausomybė ir valstybingumas, bet ir Maž. bei Didž. Lietuvos tautinis vieningumas — ir vienas, ir antras atstatyti Versalio taikos derybų laiku didele dalimi Amerikos pastangų dėka. Kokia jos reakcija į tokį jos prestižą menkinantį tragišką įvykį?

Pastatyta prieš pasaulinio masto sudėtingus įvykius ji negalėjo imtis žygių, nukreiptų į anos lietuvių tautos dalį, kad jos nelaimes pašalintų. Tačiau visos Europos ir tuo netiesiogiai visų jos tautų likimas jai rūpėjo jau nuo Hitlerio įžengimo į tarptautinę areną pradžios. Nuo pat 1933 metų JAV valdovai atidžiai sekė intensyvėjantį tarp Europos valstybių įtempimą:

Bandydami atsiriboti nuo nenumatomų staigių Hitlerio įsiliepsnojimų, jie pirma paskelbė JAV neutralitetą, net jį pavadindami "permanentiniu", 1936 metais. Bet jau po vienų metų jį atšaukė kaip nebe tikslingą (inopportune) akivaizdoje vokiečių, japonų ir italų triašies beribės ir ambicingos nacionalistinės politikos. 1938 spalio mėn. Miuncheno konferencijos nutarimų pasėkos amerikiečiams jau atrodė tokios grėsmingos, kad nutarė imtis priemonių paspartinti JAV atsiginklavimą: Bet kai 1939 metais Antrasis pasaulinis karas jau buvo realybė, militarinis pajėgumas dar nebuvo pakankamai atstatytas — teko tenkintis JAV neutraliteto paskelbimo pakartojimu.

Karo ugnyje įvykiai pradėjo rutuliuotis daug sparčiau, negu per visą 1933 - 39 laikotarpį. Tuo pasirūpino Hitleris, galimus pavojus iš Lenkijos ir Rusijos pusių pašalinęs karine persvara ir sukta diplomatija.

3. Europos visiško dominavimo siekiančiuose Hitlerio planuose dabar atėjo Vakarų Europos kraštų eilė. Akcija, einant ankstyvesniąja praktika, pradėta diplomatijos keliu: Prancūzijai ir Britanijai siūloma taika, jei jos pripažins Lenkijos klausimo išsprendimą vokiečių - sovietų bendrai sutartu ir įvykdytu žygiu. Pasiūlymas atmetamas.

Per 1939 - 40 m. žiemą patobulinęs jau seniai atstatytą savo karo mašiną ir kruopščiai paruošęs naujos agresijos planus, jis savo okupacijas pradeda Europos šiaurėje: balandžio mėnesį okupuojama Danija ir Norvegija, gegužės mėnesį užimamos Olandija ir Belgija, o birželio mėnesį ir pati Prancūzija.

Tik trijų mėnesių būvyje vokiečiams pavyko savo visą pasaulį giliai nustebinusių pajėgų žaibo greitumu ir ugningumu ("Blitzkrieg") kontrolėn paimti visą Atlanto pakraštį nuo Norvegijos šiaurės iki Prancūzijos Viduržemių Jūros krantų pietuose.

Nenugalėtos liko tik Britanijos salos, bet netrukus Lamanšo sąsiaurio gamtinės apsaugos netekusios, susilaukė ir jos masinių vokiečių oro pajėgų bombardavimų iš oro ir nuostolingų karo operacijų.

Karo rizikos staigus padidėjimas ir karo lauko išsiplėtimas per ištisą Atlanto europinių krantų ilgį įtikino amerikiečius, kad Europoje ir vėl tiesiogiai paliestas jų saugumas. Hitlerio agresingumas, metus anksčiau nukreiptas tik į Europos rytus, toli nuo Atlanto saugių platumų, dabar pakeitė savo kryptį ir privertė Ameriką griebtis tiesiogiai grėsmei atitinkančių priemonių: gegužės mėn. JAV kongresas skiria arti 900 milijonų dolerių karo reikalams; įsakyta statyti net 50,000 karo lėktuvų (daugeliui amerikiečių tas skaičius tada atrodė nereikalingai didelis), ir liepos mėn. kongresas vienbalsiai priėmė įstatymą "dviejų okeanų karo laivynui" statyti. (Tebūta iki tol tik Pacifiko karo laivyno apsaugai nuo Japonijos).


Konsulas Jonas Budrys

4. Hitlerio karo jėgų nepaprastas pasisekimas padarė nemažesnį įspūdį ir Stalinui. Pradinius jo laimėjimus jis sekė su pasitenkinimu, tikėdamas, kad Vakarų kapitalistų tarpusavis kariavimas užsitęs ilgai ir baigsis jų nusialinimu.


Prof. Kazys Pakštas
 
Tačiau netikėtai greitų ir efektingų vokiečių karo pajėgų operacijų pobūdis netrukus aptemdė šias jo malonias perspektyvas. Neatidėliodamas jis ėmėsi, dėl visa ko, priemonių stipriau įsitvirtinti savo įtakos sferose, Baltijos kraštus skubiai ir grubiai inkorporuodamas į Sov. Sąjungą ir tuo iššaukdamas JAV Lietuvą tiesiogiai liečiančią reakciją: inkorporavimo nepripažinimą* kurio jos laikosi ir šiandien.

Negana jam to — prievartos grasa jis pasisavino ir Rumunijai priklausančias Besarabijos ir Bukovinos sritis. Tos sritys aname slaptame su Hitleriu sudarytame susitarime nebuvo numatytos kaip Sov. Sąjungai tenkančios sferos. Ta akcija net kirtosi su Hitlerio paties interesais Balkanuose ir buvo viena iš pirmųjų priežasčių, ardančių pagrindą kooperavimo tarp buvusių antagonistų.
 
Hitlerio pasisekimai Europos vakaruose nuaidėjo ir Japonijoje. Susidarė jai palankios sąlygos kėsintis į Olandijos, Prancūzijos ir Britanijos kolonijas Azijoje. Be to, japonams rūpėjo užsitikrinti Vokietijos paramą nebeišvengiamo konflikto su JAV atveju, o Hitleriui — padidinti JAV-ėms pavojų iš japonų pusės.

Į besivystanti japonų ir vokiečių suartėjimą įsijungė ir Italija, birželio mėnesį paskelbusi karą Prancūzijai ir Britanijai. Taip ant bendrų interesų pagrindo ir neišvengiamos konfrontacijos su tais pačiais priešais lengvai galėjo susidaryti ir formali vokiečių, japonų ir italų koalicija jau rugsėjo mėnesį vadinama Triašies paktu.

Nesunku tada buvo įvykių eigos stebėtojui pramatyti, kad ši trijulė anksčiau ar vėliau taps ir Amerikos priešu ir kad Amerikos sąjungininkai bus ir vėl tie patys kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu — Prancūzija ir Britanija.

Šioje priešų ir draugų susigrupavimo stadijoje Stalinas atsidūrė lemtingoje dilemoje. Sov. Sąjunga, negalėdama atsiriboti nuo jai iš visų pusių gresiančių įvykių eigos ir pati viena apsiginti nuo ideologinių savo priešų galimos agresijos, turėjo apsispręsti, su kuria jų grupe jai eventualiai dėtis: triašies pakto nariais, tais pačiais, kurie 1936 m. buvo sudarę Antikominterno paktą; ar su koalicija, besiformuojančia tarp kapitalistų — Prancūzijos (jau nugalėtos), Britanijos ir savo dideliu potencialu disponuojamų JAV-bių?

Hitleris gerai suprato, kad jo paties ir visos Vokietijos likimas priklausys nuo Stalino vienokio ar kitokio apsisprendimo. Norėdamas sužinoti jo laikyseną ir, jei galima, jį įtaigauti savo naudai, jis buvo pasiruošęs jam duoti drąsią sugestiją; kuriai aptarti į Berlyną buvo iškviestas Molotovas. Molotovas lankėsi britų bombonešių jau bombarduojamame Berlyne lapkričio mėnesį.

Sugestija buvo ne kas kita, kaip pasiūlymas Sov. Sąjungai tapti Triašies pakto ketvirtu dalyviu. Raštiškame kvietime motyvai ir siekimai suformuluoti šitaip: "Dabar keturios Galybės — Sov. Sąjunga, Italija, Japonija ir Vokietija — turi istorinę misiją sutarti toli siekiančią politiką: nukreipti savų tautų ateities vystymąsi į kanalus, kurie tinkamai nustatytų jų interesus globaliniu mastu" (Kennan).

Pasiūlymo priėmimu Stalinas būtų galėjęs nukreipti būsimą karo eigą visai kita kryptim, negu ji iš tikrųjų jau ėjo. Bet jam tas didingas planas įspūdžio, matyt, nedarė: jam atrodė, kad visa ta idėja tik pačių vokiečių padėties silpnėjimo apraiška, tolygiai stiprinanti jo paties derybinę poziciją; duodanti jam geros progos — kaip ir 1939 metais — iš anksto išsiderėti gerą kainą; būtent pripažinimą plačių teritorinių pretenzijų Rytų Europoje bei Balkanuose ir rusiškų karinių bazių Bosfore ir Dardaneluose.

Hitleris, kuris į Balkanų kraštus žiūrėjo kaip į savo gyvybinių interesų sritį, Molotovui siūlė, vietoje jų, dėmesį kreipti į žemes Persijoje (Irane), Afganistane ir Indijoje, nes ten esąs natūralus rusų ekspansijai tinkantis laukas.

Rusai tačiau nė manyte nemanė nusileisti. Dvi savaites vėliau jie pakartojo arogantiškai su-formuluotoj diplomatinėj notoj savo reikalavimus. Hitleris gi, iš savo pusės, po jo galybės maniją kutenančių laimėjimų nebuvo linkęs leistis į tolimesnes derybas su rusais dėl pretenzijų, kurias įgyvendinti jam lengvai pavyks iki šiol jo neapvylusiu būdu: karo jėga. Jau gruodžio 18 d. jis savo generolams įsakė ruoštis agresijai, kuri "Sov. Sąjungą sunaikintų greitom operacijom, karui su Anglija net nepasibaigus".

Nežinia, ar tai reakcija į nenuslepiamus nuo kitų valstybių pastabumo veiksmus, ar tik atsitiktinis JAV apsiginklavimosi laipsnio pasiekimas — tą patį mėnesį JAV registruoja savo naujokus, viso apie 16 milijonų . . .

Ir rusai su japonais randa reikalo atkreipti savo dėmesį iš naujo į savo užnugarių saugumą Tolimuose Rytuose. Ateinančių metų balandžio mėnesį Maskvoje lankantis Japonijos užsienių reikalų ministrui, lengvai davėsi vieniem ir kitiem ikišiolines tik faktines paliaubas sutvirtinti formaliu neutralumo paktu, kuris buvo surašytas tuoj pat, ministrui dar tebeviešint Maskvoj.

Atsidengė nauja pasaulio dramos ir tragedijos scena.

5. 1941 birželio 22 d. Hitlerio armijos puola Rusiją visu frontu ir daro tuo pačiu greičiu ir sėkmingumu pažangą, kaip metus anksčiau Europos vakaruose. Įsiliepsnojęs į platų ir daug pavojingesnį mastą karas, vertė Britaniją ir JAV nedelsiant reaguoti.

Jau liepos mėnesį Britanija ir Sov. Sąjunga sudaro abipusės paramos paktą bendrom jėgom nugalėti tą patį priešą — be ilgų derybų, po 1949 metų vasaros nesėkmingų pasitarimų padėčiai radikaliai pasikeitus.

JAV pagreitina savo amunicijos masinį gaminimą ir įsako savo karo laivynui pulti vokiečių povandeninius laivus, kuriems pavyksta paskandinti vis didelesnius kiekius karo ir kitokios medžiagos, gabenamos "Land - Lease" įstatymo pagrindu, Britanijai. Maskvoj JAV įgaliotinis tariasi su Stalinu, kaip ir jam teikti tokios paramos to paties įstatymo rėmuose. Padėties rimtumas neleidžia ilgai derėtis dėl sąlygų: veikia čia elementarinis dėsnis: esi mano priešo priešas, savaime esi mano draugas.

Rudenop vokiečių armijos, paimdamos rusų belaisvių šimtais tūkstančių ir sunaikindamos Stalino armijas vieną po kitos, jau buvo užėmusios Rusijos teritorijų tiek, kad Hitleris spalio 3 d. Reichstage tarėsi galįs pareikšti, jog "Sov. Sąjungos militarinė galia sulaužyta". Ir tą patį mėnesį Sov. Sąjungos vyriausybė buvo priversta keltis iš Maskvos į Kuibyševą prie Volgos. Gruodžio 5 d. vokiečių tankai jau prie Maskvos miesto vartų. Stalinas, bijodamas Rusijos pajėgų sunaikinimo, skuba iš savo aliantės Britanijos ir talkininke tapusios Amerikos reikalauti antrojo karo fronto sudarymo Vokietijos vakaruose ko skubiausiai.

Bet rusų armijoms tokioje nelaimėje netikėtai padėjo gamta: užėjo nepaprastai aršūs speigai, sulėtinę karo operacijas ir pamažu pakeitę ir jų kryptį. Hitlerio armijos, tokiom sąlygom neparuoštos, susidūrė su pirmomis neįveikiamomis kliūtimis.

6. 1941 gruodžio įvykiai, lyg varomi kokių paralelių globalinėn plotmėn besivaržančių jėgų, savo pasėkomis persimetė ir Europon; susidarė paskutinis Antrojo pasaulinio karo aliantų ir priešų susigrupavimo tarpsnis.

Jau nuo šio šimtmečio sąvartos JAV gyveno įtemptuose santykiuose su Japonija. Prisibijota, kad Kinija, vidinių karų nuvarginta, neįstengs išvengti pasidavimo japonams ir įsijungimo į jų steigiamą plačią imperiją po šūkiu "Azija azijatams". JAV tada neturėjo kitokių galimybių reaguoti į tokį iššūkį kaip ekonominį boikotą ir bandymą derybomis bent tuo tarpu atidėti gresiantį atvirą konfliktą; Bet japonai tokio konflikto kaip tik sąmoningai ieškojo: staigiu Pearl Harboro uosto užpuolimu gruodžio 7 d. jie sunaikino didelę dalį Amerikos Pacifiko karo laivyno — vienintelio jos tada turėto. Amerikai neliko kitos išeities kaip Japonijai paskelbti karą jau sekančią dieną;

Ir gruodžio 11 d. seka Vokietijos ir Italijos karo paskelbimas JAV-ėms. Japonija, Vokietija ir Italija savo ankstyvesnį triašies paktą pavertė pilna karo sąjunga ateinančių metų sausio mėnesį, tuo tapdamos Sov. Sąjungos, JAV ir Britanijos koalicijos atvirais priešais. Tai buvo galutinis vienos trijulės prieš kitą susigrupavimas, tokiu išlikęs per visą Antrojo pasaulinio karo puspenktų metų kruviną vyksmą* kurio savo tarpe išvengė tik rusai su japonais.

Kokia buvo šioje įvykių eigos nelaimingoje fazėje padėtis JAV, dar nespėjusių pilnai apsiginkluoti, bet jau priverstų stoti į kovą vienu metu su Japonija vakaruose ir Vokietija rytuose?

Japonija, tada karui jau pilnai pasiruošusi, buvo pasiryžusi savo jėgas neatidėliojant nukreipti ne vien prieš Filipinus, Hong-Kongą ir Rytų Indiją Azijoje, bet ir prieš pačią Ameriką. Yra duomenų, kad Havajų salų bombardavimo tikslas nebuvo vien tik Amerikos karo laivyno sunaikinimas, bet ir parengiamasis žygis į Aliaską ir kitus Amerikos žemyno jūros krantus.

Tuo tarpu gruodžio mėnesį karo eiga Europoje buvo tokia nepastovi, kad abejota, ar Stalino pakrikusios armijos ir britų jėgos, tada jau varginamos karo ilgiau negu dvejus metus, įstengs sulaikyti Hitlerį, vis dar karo laimėtojo aureolės lydimą* nuo puolimą prieš Amerikos okeaninius krantus pietuose. Juk jis nuo pat Prancūzijos kapituliacijos 1940 m. birželio mėnesį turėjo galimybės persikelti per vakarinę Viduržemių jūrą į Afriką ir iš ten į Pietų Ameriką, į Karibiją prie Panamos kanalo ir Amerikos krantų pietuose. (Tada tai buvo tik galimybė, nors ir gana rimta; šiandien gi tokia padėtis realybė: JAV priešas, tik kitokio pavadinimo, sėdi Angoloje, Kuboje ir Nikaragvoje). Kai tokios rūšies grėsmė tada buvo tikrai aktuali, parodo ir šis, tik po karo patirtas, incidentas (Feis):

Gruodžio 4 d. Chieago Tribūne dienraštis paskelbė Britanijos ir JAV generalinių štabų susitarimų tekstus apie jų armijų ir laivynų kooperavi-mą; (Toks keistas spaudos laisvės reiškinys turbūt galimas tik JAV) Hitlerio patarėjai, apie tai sužinoję, savo vadui patarė pakeisti strateginius planus rytų fronte, sustabdyti ofensyvą prieš rusus ir perkelti bei koncentruoti Vokietijos jėgas sustiprintai ir lemiančiai agresijai prieš Britaniją ir įsitvirtinti Viduržemių jūrų vakarinėje dalyje. Tačiau Hitleris tokiam planui nepritarė. Nežinia, kokie motyvai jį privertė padaryti sprendimą* galėjusį žymiai pakeisti viso karo eigos pagrindus ir nulemti toli siekiančias jo pasekmes.

Kiekvienos valstybės vienas pagrindinių strateginės politikos tikslų yra, kaip šio rašinio skirsniu jau bandyta parodyti, nesileisti įveliamai į dviejų karo frontų spąstus vienu metu, iš kurių išsinarplioti negalima be katastrofiškos kapituliacijos savaime pergalingesniems priešams. Tai buvo tada dar viltingai bekovojančios Hitlerinės Vokietijos nedalia. Kaip tik šitoj pastarojoj padėty atsidūrė JAV 1941 metų gale.

Ne šio rašinio tikslas panagrinėti tos jų nelaimės priežasčių visumą; Viena jų šaknis, be abejo, siekia JAV Senato narių mažumos, suviliotos Amerikos tradicinės izoliacijos idėja, sėkmingas pasipriešinimas Versalio taikos sutarties ratifikavimui; sugebėjusi surinkti lemiamo senato 1920 m. kovo 19 d. posėdyje pakankamai balsų — tik 35 iš 84 — kad reikalinga dviejų trečdalių dauguma liko nepasiekta. Tai privertė JAV atsisakyti įsijungti į Tautų Sąjungos organizaciją* atsiriboti nuo Europos saugumo reikalų, apleisti savo karinį pajėgumą* nudelsti savo atsiginklavimą ir labai pavėluotai įžengti į neišvengiamo Antro pasaulinio karo areną, kad galėtų jo eigą nulemti laisvai, be kitų valstybių, ypač senos savo antagonistinės Sov. Sąjungos talkos.

Tokia JAV padėtis veikė jų santykių su Sov. Sąjunga pobūdį per bendro kariavimo laikotarpį ir silpnino jų derybinę poziciją* kai Rytų ir Vakarų aliantų savitarpiniuose pasitarimuose ir susitarimuose buvo liečiami Rytų Europos tautų gyvybiniai reikalai bendrai ir Maž. Lietuvos likimas specialiai.

II
Amerikiečių ir rusų santykiai, pradėję išsivystyti į kooperavimą* buvo ne kas kita, kaip išdava ikišiolinių antagonistų šaltu protu pagrįstas susitarimas praktiškam reikalui: vienam ir tam pačiam jų valstybiniams interesams gresiančiam priešui nugalėti. Gili ideologinė praraja skyrė vienus nuo kitų jau nuo 1918 metų, kai Sovietų Kongresas, anot Zinovievo, JAV prezidentui "sudavė antausį", ir tokia ji liko — dėta tik į šalį, bet neužmiršta — per visą bendradarbiavimą karo metu.

Sov. Sąjunga JAV nebuvo oficialiai pripažinta iki 1933 metų sausio mėnesio, kada — keistu įvykių sutapimu — Hitleris tapo Vokietijos kancleriu ir Rooseveltas JAV prezidentu. Tik tais metais buvo užmegzti tarp JAV ir Sov. Sąjungos diplomatiniai santykiai. Bet jie ideologinių priešų toli gražu nesuartino, o tik jiems suteikė formalias galimybes pasitarti ir pasikeisti nuomonėmis. Ant atsitiktinio pagrindo pastatytas bendrų interesų tiltas buvo trapus ir, kaip vėliau pasirodė, tik laikinis. Nejungė jų jokie bendri aukšti idealai ar taikingo bei vieningo pokarinio tarptautinio pasaulio nuoširdi vizija.


Dr. Domas Jasaitis ir ministras Vaclovas Sidzikauskas

Bendro karo laimėjimas tuo metu priklausė nuo Stalino armijų pajėgumo atlaikyti įsiveržėlių vokiečių tolimesnį žygiavimą Rusijos gilumon. Padėti rusams buvo toks skubus, rimtas ir neatidėliotinas reikalas, kad nei apie formalios karo santarvės sudarymą, nei apie "Lend-Lease" įstatymų teikiamos paramos atlyginimą po karo nebuvo kalbos; nei apie išsiderėjimą sąlygų, kuriomis Sov. Sąjunga turėtų tvarkyti savo santykius su kaimyninėmis tautomis, kai (arba jei) Raudonajai Armijai pavyktų karo eigoje išstumti vokiečius iš kaimynų teritorijų ir šias okupuoti savo ruožtu.


Vytautas Vaitiekūnas

Kaip išaiškinti šitokį lengvabūdišką dosnumą? Amerikiečių naiviu nesirūpinimu įžvelgti ateitį, anglosaksų "faimess" poveikiu: pasitikėjimu savo partnerių dėkingumu bei vėlesniu savanorišku vienokiu ar kitokiu būdu atsilyginimu arba bandy
 
mu rusams įsipiršti ir įgyti jų pasitikėjimą; kad palengvėtų laukiamų derybų naštą?
Kiekvienu atveju pats Stalinas, patyręs ir įgudęs derybininkas, šitą amerikiečių paslaugumo vienpusiškumą suprato kaip savo partnerių padėties silpnumą; Aišku, kad toks įsitikinimas turėjo ugdyti jo ryžtą ir drąsą, santykiaujant su aliantais amerikiečiais ir britais.

Be šito psichologinio pliuso jo padėtį ne vien karvedyboje, bet ir derybose teigiamai veikė ir šie svarūs faktoriai:

Per visą bendrai kariautą karą jis sugebėjo eliminuoti savo užnugariui gresiančius pavojus rytuose ir tuo išlaikyti savo karvedybai nepaprastai naudingą vieno fronto poziciją vakaruose. Jo karo operacijų vykdymą; be to, žymiai lengvino ir geografinis karo lauko artumas bei logistikos linijų užfrontėje trumpumas. Nei vienu, nei antru atžvilgiu Vakarų aliantų pajėgumas tiek fronte, tiek derybose negalėjo prilygti rusiškajam. Šis jėgos santykių nelygumas pasirodė ypač reikšmingas bei Rytų Europai lemtingas, karui jau baigiantis 1944 metų vasarą:

Kai JAV karo pajėgos po neišvengiamo delsimo pagaliau savo masiniu, kartu su britais įvykdytu istoriniu desantu Prancūzijos atlantiniuose krantuose pradėjo pulti Vokietiją iš vakarų, Raudonoji Armija jau buvo sustiprėjusi tiek, kad galėjo sustabdyti vokiečių armijų pažangą; jas ne tik išvaryti iš Sov. Sąjungos teritorijų, bet ir okupuoti didelius Rytų Europos žemės plotus.

Nėra geresnio argumento derybose, kaip jų objekto tvirtas laikymas savo rankose ir oponento nepajėgumas jį išveržti be konfrontacijos, kai ji atrodo per daug rizikinga.

Į sukto kortininko Stalino rankas įdėjo vieną stiprų kozerį ir JAV karo strategijos koncepcija. Jis pats vadovavosi karališkos Prūsijos generolo ir karo filosofo Clausevvitzo skelbto strategijos pagrindiniu principu, kad karas yra politikos tąsa ir priemonė politiniams tikslams įgyvendinti. Bet JAV karo vadovybė laikėsi priešingo dėsnio, teikdama karvedybos reikalavimams pirmenybę ir politinių klausimų išsprendimus atidėdama vėlesniam laikui — karui pasibaigus, nes šie ne generolų, o diplomatų ir politikų reikalas.

Tvirtinama, kad šio dėsnio laikantis, karo baigiamojoje fazėje Berlynas ir Praha sąmoningai buvo perleisti rusams. Eisenhoweris 1945 m. kovo mėnesį taip apibūdino Berlyną: "Ši vietovė, mano supratimu, tebėra tik geografinė sąvoka; ir aš tokiais dalykais niekad nesidomėjau" (NVagner). Klausimas, kam teiktina pirmenybė, buvo vienas retų nesusipratimų su Churchilliu, kuris iš anksto pramatė tokio, jo supratimu, nereikalingo teritorijų perleidimo rusams kritiškas politines pasekmes.

Šitokiomis savo santykiams būdingomis sąlygomis Trys Didieji — Rooseveltas, Stalinas ir Churchillis — sprendė ne tik einamus karo reikalus, bet ir kitų tautų likiminius klausimus. Jie tai darė vieni patys.

Neskaitant Lenkijos, dėl kurios sudėtingų problemų derybininkų nuomonės nuolat susikirsdavo, kitų tautų atstovams derybose nei balso, nei vietos nebuvo numatyta. Nebuvo nė suorganizuotos specialistų grupės (kaip, pvz., amerikiečių "The In-quiry" Pirmojo pasaulinio karo metu), kurios paruoštų medžiagą paliestų tautų klausimams aptarti ir jų sprendimams paruošti. Tiesa, 1943 m. JAV State Departmente veikė neformali political Agenda Group tarptautinės organizacijos planui parengti, kurioje dalyvavo ir mums jau žinomas I. Bouman'as, bet jos darbų rezultatų niekur neteko užtikti. Minima ir kita grupė: Advisory Commission on Postwar Foreign Policy politinėms, teritorinėms ir saugumą liečiančioms problemoms studijuoti ir sprendimams paruošti, kuriai pavyko suredaguoti deklaracijos projektą apie principus, kuriais tautos turėtų remtis savo veikloje. Bet projektui nepritarė Stalinas (kam čia tokių taisyklių, varžančių despoto savivaliavimą!), ir taip šios pastangos liko bergždžios. Trys Didieji tenkinosi tik savo valdininkų bei patarėjų patarimais ir, žinoma, savo išmintimi bei įsitikinimais.

Jau Hideriui 1941 birželio mėnesį vos užpuolus Rusiją; prasidėjo zondavimai ir pasitarimai eiliniais diplomatiniais kanalais. Po jų sekė ir formalios derybos tarp aliantų, kurių du, kaip įprasta sakyti, reprezentavo Vakarų ir vienas Rytų pasaulį. Mums čia ne tiek rūpi karvedybos, pokarinio nugalėsimos Vokietijos traktavimo ir kiti trims derybininkams rūpimi bendri reikalai, kiek teritoriniai klausimai, kurių rėmuose savaime iškilo ir Maž. Lietuvos problema.

III
Zondavimų ir pasitarimų prieš pačių Trijų Didžiųjų sprendžiamas derybas būta keliolika. Čia paminėtinos tik keturios:

1. Jau 1941 m. birželio gale, kada Rusijai grėsė nesulaikomų vokiečių armijų užkariavimas, Britanijos užsienių reikalų ministras Edenas lankėsi Maskvoje, kad ištirtų, kuo Britanija ir JAV galėtų padėti. Stalinas, svečio dideliam nustebimui, pareiškė, kad jam ne tiek rūpi karinė parama, kiek susitarimas tarp aliantais tapusių trijų valstybių apie Rusijos pokarines sienas. Edenas, neturėdamas instrukcijų, kaip į tokį netikėtą klausimą reaguoti, vengė pasisakyti.

Rooseveltas ir Churchillis gerai žinojo, kad Sov. Sąjunga kooperavimo su Hitleriu metu buvo išplėtusi savo teritorijas vakaruose ir kad ji jau anksčiau siekė kitų valstybių pripažinimo savo aneksijoms įteisinti. Lyg atsakymą į šias rusiškas intencijas, pakartotas Edenui, Rooseveltas ir Churchillis tų pačių metų rugpjūčio mėnesį paskelbė pagarsėjusią Adanto Chartą* kuria jiedu pasižadėjo nesiekti savo valstybių teritorinės ar kitokios ekspansijos, prieštarauti teritoriniams pakeitimams, kurie nesuderintų su paliestų tautų laisva valia, ir išreiškė viltį, kad būsimoji taika užtikrins kiekvienai tautai saugų gyvenimą ir egzistenciją be trūkumų.

Būta, matyt, diskusijų su Sov. Sąjungos atstovais apie tuos jos aspiracijoms aiškiai prieštaraujančius Chartos principus. Rugsėjo 21 d. Sov. Sąjungos ambasadorius Londone Maiskis aliantų atstovų posėdyje pranešė savo vyriausybės nusistatymą tuo reikalu: ji sutinka pritarti (subscribe to it) Atlanto Chartai, tačiau su šiuo (kiek išpūstai suformuluotu) rezervu:

"Considering that the practical application of these principles will necessarily adapt itself to the circumstances, needs, and historic peculiarities of particular countries, the Soviet government can statė that a consistent application of these principles will secure the most energetic support on the part of the government and peoples of the Soviet Union" (Feis).

Šis pareiškimas yra tarptautinėj teisėj žinoma ir tarptautinių sutarčių praktikoje naudojama clausula rebus sic stantibus. Kiek tai liečia Sov. Sąjungos parašą, dėmesin reikėtų imti jos — šiuo atveju turbūt formaliai leistiną — bandymą apsisaugoti nuo eventualių vėlesnių kaltinimų Chartos principų laužymu, jei pasikeitusios sąlygos, jos įsitikinimu, verstų parašą atšaukti arba įsipareigojimų nevykdyti. Prie šios klauzulės reikšmės teks grįžti vėliau, aptariant aplinkybes, kuriomis Sov. Sąjunga iš tikrųjų padėjo savo parašą po Atlanto Charta.

2. Tuo pačiu laiku tarp rusų ir britų įvyko nesutarimų, kurie galėjo pakenkti jų tolimesnei kooperacijai, vos pasirašius tų pačių metų liepos mėn. abipusės paramos sutartį. Buvo numatyta šią sutartį sutvirtinti formaliu santarvės paktu, kuris galiotų ir po karo ir kuriuo — toks buvo Stalino pageidavimas — būtų pripažinti Rusijos pokariniai siekimai. Be to, Stalinas primygtinai britams davė suprasti, kad ana paramos sutartis juos įpareigoja paskelbti karą ir Suomijos, Rumunijos ir Vengrijos valstybėms, kurios kariauja prieš Rusiją kaip Vokietijos aliantės. Churchillis tam nepritarė. Stalino atsakymas: jis abejojąs, ar tokiomis sąlygomis būtų atsiektas sveikam kooperavimui reikalingas abipusis pasitikėjimas . . .

Šiems nesusipratimams pašalinti Edenas ir vėl stengėsi vykti Maskvon. Apie padėtį buvo painformuoti amerikiečiai, kuriems rūpėjo sužinoti Sov. Sąjungos laikyseną nemažiau kaip ir britams. Jie prisibijojo, kad Edenas, besistengdamas užsitikrinti rusų nepertraukiamo bendradarbiavimo su Britanija, nedarytų jiems vienašališkų nuolaidų. Jam buvo praneštas toks JAV nusistatymas: a. jokių įsipareigojimų, liečiančių kitų kraštų teritorinius reikalus, karui dar tebeeinant; b. Amerikos pokarinės politikos principai paskelbti Atlanto Chartoje.

Edenas Maskvoje lankėsi 1941 m. gruodžio 16 - 28 d. Jau pačiame pirmame pasikalbėjime Stalinas, atidą atkreipęs ir vėl į jam labiausiai rūpimus pokarinių sienų reikalus, smulkiai ėmė išdėstyti savo nuomonę apie pokarines Europos sienas bendrai, o ypač Rusijos vakarų sienas: jos atstatytinos tokios, kokios buvo prieš Hitlerio agresiją: Baltijos kraštai reinkorporuotini į Sov. Sąjungą, sienos tarp Sov. Sąjungos ir Lenkijos turi eiti pagal Curzono liniją; jis ir siūlė Rytų Prūsiją — matyt kaip kompensaciją — perleisti būsimai nuo vokiečių išvaduotajai Lenkijai.

Tuo Mažoji Lietuva, po Rytų Prūsijos vardu, tapo nuo pat pradžios trijų aliantų pasitarimų, o vėliau — ir derybų objektu.

Sekančios dienos posėdyje Stalinas vėl grįžo prie sienų klausimo ir įsakmiai reikalavo, kad Britanija pripažintų minėtas Sov. Sąjungos pretenzijas tuojau, net pabrėždamas, kad toks pripažinimas sąlygotų Sov. Sąjungos - Britanijos santarvės pakto sudarymą; Edenas nepasidavė tokiems grasinimams: Britanija negalinti sutikti su jo reikalavimais, nes tai prieštarautų jos su JAV padarytiems susitarimams pokarinių Europos sienų atžvilgiu.

Klausimas buvo aptartas dar ir trečią pasitarimų dieną* bet vieno ir antro nuomonės liko nepakeistos.

3. Tačiau rusų nuomonė greit pasikeitė. Molotovas, Roosevelto kviečiamas į VVashingtoną antrojo fronto prieš vokiečius sudarymo reikalu, 1942 m. gegužės mėnesį pakelyje buvo sustojęs Londone. Pasiryžęs ta proga tęsti Maskvoje pradėtas diskusijas apie Britanijos sutikimą įjungti būsimų Rusijos sienų pripažinimą į projektuojamą britų - rusų santarvės paktą* Molotovas pakartojo tuos pačius rusų reikalavimus. Bet Edenas ir vėl atsisakė pritarti. Jis iš savo pusės net siūlė, ano sienų reikalo pakte visai neminėti.

Šiaip savo kietasprandiškumu pasižymėjęs Molotovas pirmą kartą reagavo nuolaidžiai. Paktas buvo surašytas jam Londone tebeviešint (gegužės 26 d.) — be anų iš britų reikalaujamo būsimų Rusijos sienų pripažinimo. Churchillis, nudžiugęs, jau sekančią dieną skubėjo pranešti Rooseveltui, kad nuomonių skirtumai pašalinti ir kad paktas tokiu būdu dabar suderinamas ir su Atlanto Chartos principais. (Pagal rašytinį jos tekstą — taip, bet šiaip . . .?) Patenkintas buvo ir pats Stalinas, net pagirdamas pasirašytą paktą ir jos "reikšmę draugingų santykių tarp Sov. Sąjungos ir Didž. Britanijos bei JAV sustiprinimui".

Kokios galėjo būti priežastys, kurios rusus vertė taip lengvai ir netikėtai išsižadėti anksčiau taip atkakliai pareikštų pretenzijų? Savo motyvų jie neatskleidė, bet negali būti abejonės, kad Raudonosios Armijos nesėkmė karo lauke buvo viena iš jų: vokiečiai būtent dvi dienas anksčiau buvo pralaužę rusų linijas Kryme ir sustabdę rusų ofenzyvą Ukrainoje. Padėtis Molotovui (ir greičiausiai taip pat pačiam Stalinui) atrodė tokia kritiška, kad jis rado reikalo Churchillio paklausti, kokia būtų britų laikysena, jeigu rusų armijoms nepavyktų atsilaikyti. Antrojo fronto sudarymas prieš vokiečius vakaruose ir britų bei amerikiečių militarinė talka rusams tapo toks gyvybinis reikalas, kad ana nuolaida — juo labiau, kad ji tik tokia formali — buvo neišvengiama.

4. Bet jau metus vėliau karo eiga žymiai pasikeitė trijų aliantų naudai. Karo laimė ėmė lydėti jų veiksmus ne vien Europoje, bet ir Tolimuose Rytuose. Vokiečių armijos, ištiktos katastrofos prie Stalingrado, traukėsi atgal visu frontu. Italijoje karo paliaubos visai sustabdė karo veiksmus, ir Pacifike JAV pajėgos pradėjo pulti patį Japonijos salyną.

Karo veiksmams suderinti ir laimėjimui pagreitinti 1943 m. spalio 19 d. iki lapkričio 3 d. Maskvoje įvyko trijų aliantų užsienių reikalų ministrų konferencija, kurioje dalyvavo ir Kinijos atstovas.

Rooseveltas ir Churchillis gerai suprato, kad pagerėjusi rusų padėtis karo lauke sustiprins ir jų poziciją derybose ir kad reikalingas pasiruošimas reakcijai į senas jų teritorines pretenzijas. Toje jų santykių su rusais stadijoje mums čia įsidėmėtina šie judviejų samprotavimai.

Rooseveltas matė, kad Rusija dabar gana pajėgi "to grasp vvhatever parts of Central and Eastern Europe it wanted", bet jis vis dėlto laikėsi savo nusistatymo, kad sienų klausimai turės būti išsprendžiami tik taikos konferencijoje. Tai lietė ir Lenkijos sienas, kurių problema tapo itin aktuali.

Jų atžvilgiu jis pramatė tokį kompromisą: lenkai turėsią išsižadėti savo žemių rytuose ir priimti kompensaciją vakaruose Vokietijos sąskaiton — "in Lands from vvhich the Germans were to be expelled — East Prussia and perhaps other areas" (Feis). Tuo JAV prezidentas pirmą kartą palietė ir Maž. Lietuvos likimą;

Churchillis savo instrukcijose Maskvon vykti besirengiančiam Edenui įrašė dvi sugestijas: a) ir ministrų konferencijoje patvirtinti Atlanto Chartos principus, bet suprantant (turėta jo, matyt, omenyje ir Maiskio jau 1941 metais pateikta klauzulė), kad Rusijos sutikimas su Chartos principais "is based upon the frontiers of June 22, 1941", ir b) "VVe repudiate all territorial expansion achieved by Germany during the Nazi regime", tuo pirmą kartą iškeldamas reikalavimą, karui pasibaigus, atstatyti Austrijos ir Čekoslovakijos suverenumą ir grąžinti Klaipėdos Kraštą Lietuvai.

Bet ar šios Roosevelto ir Churchillio sugestijos ministrų konferencijoje buvo aptartos, sužinoti neteko. Žinoma tik tiek, kad Lenkijos, ypač ir jos sienų reikalas buvo diskusijų objektu: jais pasikeista, laikantis protokolo, tik nuomonėmis.

Mūsų dėmesio verta taip pat ir konferencijoje spalio 30 d. paskelbta Deklaracija Apie Bendrą Saugumą (General Security), pasirašytą JAV, Britanijos ir Sov. Sąjungos bei Kinijos atstovų, kuria signatarai įsipareigoja vieningomis jėgomis tęsti karą prieš Triašies jėgas "iki besąlyginės jų kapituliacijos".

Deklaracijos preambulėje Triašies priešai savo tokį pasiryžimą įsakmiai grindžia (acording to) Jungtinių Tautų Deklaracija, paskelbta VVashingtone jau daug anksčiau — 1942 m. sausio 1 d., kurios signatarai pareiškia, kad įsipareigoja laikytis (subscribe to) Atianto Chartos siekimų ir principų. Ši Jungtinių Tautų Deklaracija, pasirašyta dvidešimt šešių valstybių atstovų (vėliau dar ir dvidešimt vienos valstybės). Pirminių signatarų tarpe yra ir Sov. Sąjunga, tuo įvykdydama savo pažadą* duotą britams ir amerikiečiams Londone 1941 metais — jau minėta Maiskio klauzule.

įsidėmėtina, kad Sovietai Chartą pasirašė du kartus (1942 metais VVashingtone ir 1943 m. Maskvoje) visai skirtingomis karo eigos sąlygomis: pirmą kartą didelės savo krizės metu, antrą kartą aiškiai praskaidrėjus laimėjimo prošvaistėms. Toks pastovus karo sąlygų kaitos nepalaužiamas pritarimas vakarietiškiems Chartos principams negalėjo nedaryti įspūdžio Vakaruose. Savo viešai ir iškilmingai po Charta dėtais parašais sovietai Amerikos viešojoje opinijoje sugebėjo sudaryti reputaciją* kad yra sąžiningi šalininkai tų pačių politinių ir teisinių principų, kilusių iš Vakarų pasaulio teisinės kultūros aruodo. Ypač Amerikoje, kur palinkimas į politinius reikalus žiūrėti per legalizmo, ypač jo popierinės rūšies prizmę, yra stiprus, sovietus pradėta įsivaizduoti kaip tiems patiems politiniams idealams pasidavusius bendraminčius ir nuvertinti jų ankstyvesnius ideologinius iššūkius prieš kapitalistines JAV. Daugelis mūsų, anų laikų įvykius stebėjusių, dar ir šiandien prisimins, kaip Stalinas, lyg būtų mielo Dėdės Samo atitikmuo, buvo pravardžiuojamas "Uncle Joe", užsitarnavęs brangaus alianto vardą ir dėl kitų nuopelnų, pvz., jo laimėjimų karo lauke prieš vokiečius.

Kad sovietai savo parašais po Charta iš tikrųjų dengė anoj klauzulėj paslėptas tikrąsias savo teritorines intencijas, Amerikos visuomenė nežinojo. Lyg kokia yla maiše, buvo paslėpta anos klauzulės esmė ir toje 1943 metais Maskvoje surašytoj deklaracijoj, kaip rodo užsienių reikalų ministrų pasitarimai, redaguojant jos tekstą;

Jų pasirašytoje deklaracijoje be straipsnių, kurie lietė karo vedybos tikslus ir vieningumą; tarptautinės organizacijos įsteigimą ir bendros taikos bei saugumo išlaikymą , buvo ir vienas straipsnis (šeštasis), kuriuo signatarai pasižada "karo operacijoms pasibaigus, nelaikyti (not employ) savo karo pajėgų kitų valstybių teritorijoje" — išėmus tam tikrus atvejus.

Šiuos atvejus JAV atstovas, visos deklaracijos teksto projekto autorius, buvo suformulavęs šitaip: "... except for the purposes envisaged in this declaration and after joint consultation and agreement". Amerikiečiams prieš akis stovėjo problema, ar sovietams turėtų būti suteikta nesuvaržyta galia, aliantų interesų ir nuomonių nepaisant, vesti susitarimus su savo kaimynais, kurių teritorijas bus užėmusi Raudonoji Armija. Projekto teksto formulė turėjo tokią galimybę suvaržyti.

Bet Molotovas tokiai formulei prieštaravo: pasitarti (consult) — taip, bet susitarti (agree) —jokiu būdu. Jis gerai suprato amerikiečių motyvus. Po ilgų diskusijų, labiausiai vestų tarp Edeno ir Molotovo, pagaliau buvo nutarta tekste tenkintis vien tik žodžiu "consultation", neminint žodžio "agree-ment" (Feis). Tuo Molotovui pavyko praverti sovietams kaip tik tą galimybę ateityje, kurios amerikiečiai savo pirmykščiu projekto suformulavimu bandė išvengti savavališką užkorimą okupuosimiems kaimyniniams kraštams ir bolševikinės Rusijos imperialistinį režimą;

Nors tai tik, galima sakyti, juridinių plonybių narpliojimo nesėkmė, Sov. Sąjungai vis dėlto buvo padaryta, diplomatijos kategorijomis matuojant, žymi nuolaida. Jos kaina tačiau JAV atstovams galėjo atrodyti nebrangi, palyginus ją su laimėjimais, pasiektais konferencijoje kitais atžvilgiais.

JAV State Departmentas, besiruošdamas kartu su britais konferencijai, buvo numatęs į jos darbotvarkę įjungti permanentinės bendrą taiką ir visų valstybių nepriklausomybę garantuojančios organizacijos planą (panašų į NVilsono savo laiku propaguojamos Tautų Sąjungos projektą), kuris turėtų būti priimtas neatidėliojant ir karo pabaigos nelaukiant. Kartu ir tikėtasi, kad rusai supras tokios organizacijos naudą savam saugumui: būdami jos nariais, jie galės išvengti svetimų teritorijų užvaldymo jėga — padėties, kuri savaime juos turės nuvesti į jiems patiems pavojingą izoliaciją ir nuolatinį konfliktą su nepriklausomybės netekusiomis tautomis.

Molotovas, projekto iniciatorių džiaugsmui, iškart pritarė tai idėjai, ir taip konferencijoj buvo priimtas anos Deklaracijos Apie Bendrą Saugumą (ketvirtas) straipsnis, kuriuo visi keturi signatarai "pripažįsta reikalingumą įkurti kaip veikiai tik galima, bendrą tarptautinę organizaciją, pagrįstą visų tautų, mylinčių taiką, suvereninės lygybės principu ir įjungiančią visas tokias valstybes, dideles ir mažas, taikai ir saugumui tarp tautų išlaikyti".

Toks, kaip atrodė, nesąlygotas Sov. Sąjungos noras dėtis į visas tautas jungiančią organizaciją amerikiečiams teikė ne tik vilčių, kad rusai vėliau sušvelnins ir pakeis savo iki šiol atkakliai reiškiamas pretenzijas į svetimas žemes, bet kad ir iš viso tokia jų laikysena bus "a bright omen for the future: principle, not power, was to hold dominion over the actions of all nations" (Feis).

Ministrų konferencijos užkulisiuose amerikiečiai ir britai susilaukė dar ir kitos geros naujienos, galinčios reikšmingai palengvinti karo vedimo dviejuose frontuose — Europoje ir Pacifike — naštą; Rusai pakartotinomis užuominomis davė suprasti, kad jie yra linkę įsijungti į karą prieš Japoniją; kaip tik bus nugalėta Vokietija.

Amerikiečiai tarėsi turį gerą pagrindą būti patenkintais ministrų konferencijos išdavomis, ir, optimistiškai nusiteikę, laukė artėjančių derybų tarp pačių Trijų Didžiųjų.

IV
Šitokioj pakilusioj nuotaikoj ir pats Rooseveltas ėmėsi žygių ko veikiausiai asmeniškai pasimatyti su pačiu Stalinu didiesiems ir besikeičiančios karo eigos vis labiau aktualėjantiems klausimams aptarti. Po ilgesnių susirašinėjimų apie vietą; laiką ir sąlygas sutarta susitikti pirmajai Trijų Didžiųjų konferencijai Teherane 1943 m. lapkričio 28 - gruodžio 1 dienomis.


Dail. Adomas Varnas
 
Neliesdami aliantams rūpimų einamųjų reikalų (karo planų suderinimo, JAV ir Britanijos planuojamo desanto Prancūzijoje datos, rusų įjungimo į karą prieš Japoniją ir kt.), sustosime tik prie Rytų Prūsijos likimo apsvarstymo. Nebuvo tuo reikalu, kaip kitais klausimais, padaryta formalių nutarimų ar susitarimų, o tik diskutuota laisvai ir be protokolų — pirma lapkričio 30 d. prie pietų (luncheon) stalo ir tada gruodžio 1 d. per posėdį, įvykusį po vakarienės, kuriame dalyvavo ir trys užsienių reikalų ministrai bei kiti pareigūnai.

Iniciatyvos ėmėsi pats Stalinas. Išgirdęs pirmame intymiame pasitarime, kad seniai jo lauktas desantas vokiečių armijų užnugaryje galės prasidėti jau kitų metų gegužės mėnesį ir neslėpęs savo džiaugsmo tokia informacija, jis iškėlė — lyg tikėdamasis savo aliantų dosnumo visų trijų viltingoje nuotaikoje — reikalingumą Rusijai turėti neįšalančių uostų, karui pasibaigus.

Churchillio reakcija teigiama: jis nematąs tam jokių kliūčių. Rooseveltas pasitenkino tik bendra pastaba, kad Baltijos jūra turėtų būti atvira visų tautų prekybinei laivininkystei; uostuose turėtų būti įrengtos laisvos zonos. Stalinas norėjo žinoti, ar tai būtų taikoma ir Rusijos prekybai. Abu jo aliantai patvirtino jam, kad taip ir būtų. Tuo pasikalbėjimas ir pasibaigė.

Antrą dieną buvo diskutuota Lenkijos sienų problema. Churchillis siūlė tokią formulę: sienos turėtų tęstis nuo Curzono linijos rytuose iki Oderio upės vakaruose, įjungiant į Lenkijos sudėtį ir Rytų Prūsiją; sienų nustatymas reikalautų rūpestingo tyrinėjimo ir galbūt gyventojų iškeldinimo kai kuriose vietovėse.

Stalinas klausimą; matyt, jau apsvarstęs iki detalių anksčiau, tuojau pat suformulavo savo reikalavimą konkrečiai: Rusija norėtų gauti neįšąlantį Karaliaučiaus uostą su Rytų Prūsijos artimomis sritimis, kurių apimtį jis nubrėžė raudonu pieštuku ant State Departmento geografų paruošto ir posėdin atnešto žemėlapio. Jo nubrėžta riba kerta šiaurinius Rytprūsius palei gelžkelio iš Eitkūnų iki Karaliaučiaus liniją ir perskiria kraštą į dvi dalis — vieną šiaurinę su Tilže iki Nemuno kairiojo kranto, reikalaujamą Sov. Sąjungos, ir kitą pietinę, vėliau atitekusią Lenkijai. Stalinas savo pieštuku Nemuno upės visai nelietė, palikdamas Klaipėdos Kraštą už tos rusų reikalaujamos dalies ribų. (Vėliau, Potsdamo konferencijos dalyviams tos šiaurinės ribos reikalas atrodė toks aiškus, kad jie jos savo pasitarimuose net nelietė. Klaipėdos Kraštas tuo būdu susilaukė kitokio likimo kaip Maž. Lietuvos Pietnemunė).

Stalinas savo pretenziją pagrindė nebe vien tik reikalingumu Rusijai turėti neįšalantį uostą vakaruose, bet ir Rusijos būsimos militarinės strategijos reikalavimais; Karaliaučiaus ir jo apylinkių valdymas leistų Rusijai "sėdėti ant Vokietijos sprando". Jeigu jis gautų aną uostą; jis būtų linkęs sutikti su Churchillio formule apie Lenkijos sienas.

Rooseveltas paliko tą problemą svarstyti rusams ir britams savo tarpe, tikėdamasis tuo laimėti laiko grįžti prie jos vėliau su sava nuomone. Tai jis ir padarė daugiau kaip po metų Trijų Didžiųjų konferencijoje, kuri įvyko Jaltoje, tada jau saugioje Rusijos užfrontėje, 1945 vasario 4 - 11d.

Tada, per metus nuo Teherano konferencijos, karo eiga jau buvo žymiai pasikeitusi. Antrasis karo frontas prieš Vokietiją jos vakaruose jau buvo realybė, o Raudonoji Armija, išvariusi vokiečius iš Rusijos teritorijų, jau žengė pačios Europos linkui. Laimėjimui artėjant, eilė karo eigą ir pokarinę padėtį liečiančių problemų buvo reikalinga skubaus aptarimo ir išsprendimo.

Rooseveltui pirmiausia rūpėjo tie patys jam svarbiausi reikalai: įtraukimas rusų į karą prieš Japoniją ir projektuojamos pasaulinės organizacijos įgyvendinimo paspartinimas. Tuo atžvilgiu jis ir susilaukė teigiamų konferencijos sprendimų.

Toje paskutinėje karo laimėjimo fazėje jis pamatė ir artėjančią galimybę JAV atsiriboti nuo joms tolimos Europos reikalų ir nuo atsakomybės už visokias joms svetimas problemas, kurios karu liks neišspręstos. Šitokia laikysena kirtosi su Britanijos interesais, kurios likimas buvo surištas — kaip ir per ilgą jos istoriją; o taip vėl per Antrąjį pasaulinį karą ją ištikusias skaudžias nelaimes — su militariniais ir politiniais įvykiais anapus Lamanšo kanalo. Aliantai, Rooseveltas ir Churchillis, matyt, nebuvo šiuos jų valstybių interesų skirtumus aptarę ir išlyginę, besiruošdami konferencijai su Stalinu. Ir taip įvyko incidentas, kuris Stalinui atskleidė partnerių nesuderintas derybines pozicijas tokiu reikšmingu jų pokariniams interesams reikalu.

Pačiame pirmame konferencijos posėdyje Rooseveltas pareiškė, kad JAV imsis visų reikalingų priemonių taikai išlaikyti, bet ne gausių armijų Europoje, toli už Atlanto krantų; todėl JAV karinė okupacija Europoje galėsianti tęstis tik dvejus metus.

Churchillį šis netikėtas ir bendrai vesto karo pasėkas giliai galįs paveikti pareiškimas nemažai išgąsdino: Amerikos pajėgoms pasitraukus iš Europos, visą vakarinės Vokietijos okupaciją turėtų vykdyti vieni britai — uždavinys, toli peržengiąs jų pajėgumą. O Stalinas, turbūt nemažiau nustebintas, tą pareiškimą galėjo suprasti kaip kvietimą žygiuoti link Europos vakarų ir Atlanto krantų . . .

Amerika iš tikrųjų vėliau atitraukė iš Europos savo pajėgų masę, bet, kaip šiandien matome, paskendo pokarinių įvykių verpetuose ir visa ta JAV izoliacinės užsienio politikos liekana, dar vieną kartą iškilusi Jaltoje.

Svarstant Lenkijos sienų reikalus, ir vėl iškilo Rytprūsių politinės priklausomybės klausimas. Svarstymus savaime veikė faktas, kad Raudonosios Armijos tuo tarpu buvo padaryta didelė pažanga karo lauke: jau sausio 17 d. buvo užimta Varšuva; Rytų Prūsija užimta nuo rytų iki pietų; Klaipėdos įgula pasidavusi sausio 28 d. ir Karaliaučiaus apsupta (ji pasidavė tik konferencijai jau pasibaigus, balandžio 9).

Mums verta kreipti dėmesį ne vien į konferencijos galutinius nutarimus, bet ir į amerikiečių jau prieš konferenciją padarytus pasiruošimus, reaguojant į laukiamas rusų teritorines pretenzijas.

JAV State Departmento poziciją atskleidžia slaptas Europos reikalų biuro direktoriaus John Hickersono Rooseveltui paruoštas 1945 sausio 8 d. memorandumas, kuriuo prazidentui patariama, tariantis su Stalinu ir Churchilliu, daryti šiuos pasiūlymus (U.S. Dept. of State, The Conferences at Malta and Yalta):

"VVe know that the three Baltic States have been re-incorporated into the Soviet Union and that nothing vvhich we can do can alter this. It is not a question of vvhether we like it. VVe knovv that the Russians will insist on the annexation of a substantial portion of East Prussia and a boun-dary line with Poland roughly in accordance vvith the Curson line.

"I vvould favor our agreeing to accept as a fact the re-incorporation . . . and the recognition of these areas as Soviet territory. This vvould involve our vvithdravving recognition from the three diploma-tic representatives of those countries in the United States. I vvould favor our agreeing at the ap-propriate time (mano pabraukta. M. B.) to accept the transfer of that portion of East Prussia to the Soviet Union vvhich that country insists on having".

Motyvai, kuriais grindžiami šie pasiūlymai, yra šie:

VVe must have the support of the Soviet Union to defeat Germany. VVe sorely need the Soviet Union in the vvar against Japan vvhen the vvar in Europe is over. VVe must have the cooperation of the Soviet Union to organize the peace. There are certain things in conncetion vvith the foregoing proposals vvhich are repugnant to me personally. (. . .) By acting on these things, we may be able to vvork out a regime vvhich vvill obtain the cooperation of the Soviet Union for the rest of Europe and the rest of the vvorld. There are good arguments from the Soviet point of vievv in favor of all of these proposals. I am vvilling to support the Soviet arguments if it vvill save American lives in vvinning the vvar and if it vvill save the rest of Europe from the diplomacy of the jungle vvhich is almost certain to ensue othervvise".

(1961 gegužės mėn. V. Sidzikauskas, Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininkas, dalyvavo kaip Pavergtų Europos Tautų Seimo atstovas Antikomunistinės Azijos Tautų Lygos konferencijoje Filipinų sostinėje, kur JAV ambasadorium buvo ano memorandumo autorius. Sidzikauskas jį tada aplankė. Savo atsiminimuose, paskelbtuose Dirvoje 1979 liepos mėn., Nr. 29, jis rašo: "Ambasadorius tikrai nekaip jautėsi, priminus jo 1945 m. samprotavimus ir ypatingai pabrėžė prielankumą lietuvių tautos pastangoms išsilaisvinimui iš Sovietų okupacijos").

Hickersono samprotavimai mums įsidėmėtini ir dėl to, kad juose Didž. ir Maž. Lietuvos gyvybiniai reikalai buvo svarstomi kartu ir tuo pačiu metu, kaip ir taikos derybose Paryžiuje 1919 metais. Tik skirtumas tas, kad tada Lietuvos valstybės atstatymo ir Maž. Lietuvos susijungimo su Lietuvos valstybe klausimai buvo aptariami ir sprendžiami mums teigiamai, bet Jaltoje abiejų lietuvių tautos dalių reikalus — Lietuvos nepriklausomybės ir Maž. Lietuvos tautinės ir demografinės egzistencijos — sprendė jų duobkasiai.

Hickersono siūlymai, kaip žinome, Roosevelto nebuvo priimti visais atžvilgiais. Lietuvos reinkor-poravimo į Sov. Sąjungą JAV niekad nepripažino ir to nusistatymo laikosi ir šiandien. Rusai, tiesa, už nuolaidas atsilygino vėliau — paskelbę karą Japonijai, bet ne tokiu būdu, kokio JAV tikėjosi; jie kooperavo ir steigiant Jungtinių Tautų organizaciją* bet ši toli gražu netapo pasaulinės taikos garantija.

Hickersono siūlymai, kiek jie lietė Rytprūsių šiaurinę dalį, liko galutinai neišspręsti Jaltoje; susitarimas tuo reikalu tikrai buvo atidėtas vėlesniam "tinkamam laikui", kaip Hickersono buvo siūlyta.

Rytų Prūsijos klausimas konferencijoje buvo svarstomas jau vasario 6 d. Iniciatyvos šį kartą nesiėmė Stalinas, derybų objektą jau okupavus karo jėga ir bet kokiu susitarimu su savo aliantais tuo tarpu nesidomėjęs. Klausimą iškėlė pats Rooseveltas, operuodamas paprastu egoistiniu motyvu: jis esąs susirūpinęs JAV-ėse gyvenančių 5-6 milijonų lenkų palankumu sau. Jų dauguma suprantanti, kad Lenkijai teksią atsisakyti savo žemių rytuose, bet kaip kompensaciją už tai jie norėtų gauti Rytų Prūsiją ir dalį kitų Vokietijos teritorijų. Jo paties santykiai su Amerikos lenkais pagerėtų, jeigu Sov. Sąjunga sutiktų atsisakyti pretenzijų į kitas lenkų sritis — pvz., Lvovo — už tai gavusi Karaliaučių kaip atpildą;

Churchillis tokiam pageidavimui pritarė. Jeigu Rusija jį patenkintų, ji parodytų savo geraširdystę daug silpnesnei lenkų tautai, ir juodu — Rooseveltas ir jisai — tokį palankumą labai gerbtų ir vertintų. (Būta, matyt, operavimo ir sentimentais — karo grobį išdalinant kitiems).

Kitą dieną konferencijai buvo įteiktas amerikiečių - britų siūlymas Lenkijos būsimų sienų reikalu: jos teritorija vakaruose turinti apimti Dancigą; Rytprūsių sritį į vakarus ir pietus nuo Karaliaučiaus. Vadinasi, sritis į šiaurę ir rytus atitektų rusams ir taip pat vokiečių žemės iki Oderio upės. Šiuo teritoriniu klausimu — anot Churchillio labai smulkiu, palyginus su kitomis konferencijoje su rusais aptartomis — visi buvo vieningos nuomonės.

Oficialiame konferencijos komunikate šių diskusijų išvados minimos tik šiaip bendrais preliminarinio pobūdžio žodžiais: "Trijų Vyriausybių Galvos pripažįsta, kad Lenkija turi gauti plačias teritorijas (substantial accessions of territory) šiaurėje ir vakaruose. Jos yra nuomonės (feel), kad, atsiklausus Lenkijos Laikinosios Tautinės Vienybės vyriausybės nuomonės apie teritorijų apimtį, galutinis Lenkijos vakarinių sienų nustatymas turėtų būti atidėtas iki Taikos Konferencijos".

Komunikate šis susitarimas skelbiamas Lenkijos būsimoms sienoms skirtame skyriuje (VII), kuriuo Trys Didieji numato Lenkijai perleisti nugalėtos Vokietijos teritorijų dalį. Tai buvo bendrai kariaujančių trijų aliantų numatomas disponavimas bendro priešo žemėmis, kai karas prieš jį bus baigtas ir jis nugalėtas. Šiauriniai Rytprūsiai, tuo ir Maž. Lietuvos Pietnemunė, buvo bendras jų trijų karo grobis, nors okupuotas tik vieno alianto, Sov. Sąjungos, karo pajėgų. Stalinas turbūt gerai suprato, kad karo eigoje okupuoto svetimo krašto valdymas gali būti tik ribotas. Kitaip jis nebūtų sutikęs leistis į diskusijas su savo aliantais apie krašto galutinę priklausomybę.

Rooseveltas ir Churchillis, iš kitos pusės, tokią savo poziciją siekė išnaudoti savo interesams. Suprasdami, kad jų derybinis svoris mažesnis negu Stalino, jiedviem rūpėjo galutinį sprendimą dėl Stalino turimo visų trijų karo grobio likimo atidėti "iki Taikos Konferencijos". Palikdami tokiu būdu kraštą rusams administruoti tik laikinai, jie Stalinui užkirto — arba bent stengėsi užkirsti — kelią į vien tik jėga užkariauto krašto pasisavinimą vienašališkos aneksijos būdu. Galima spėti, kad jie tokia savo laikysena norėjo laimėti laiko, kol niekad vietoj nestovinti įvykių eiga jiems ateityje suteiks galimybę Maiskio 1941 metų klauzulės vakarietišką versiją nukreipti prieš Rusiją . . .

Bet ana rusų laikinai administruojama Rytprūsių sritis, būdama visos Rytų Europos dalimi, netiesiogiai buvo paliesta ir Jaltos konferencijos tų pačių trijų aliantų priimtų principų, išreikštų Deklaracijoje Apie Išlaisvintą Europą; Nors didesnioji jos dalis kalba tik apie Triašės ir jos sąjungininkų užgrobtus kraštus — ir tuo implicite ir apie Lietuvą — ir jiems teiktiną visokeriopą politinę bei ekonominę pakalbą, juos "išlaisvinus", priešpaskutinio sakinio turinys vertas dėmesio kiekvieno "taiką mylinčios tautos" nario. Krinta į akį štai kas:

a.    Sov. Sąjunga, kartu su aliantais, vėl pakartoja — dabar, po 1942 m. VVashingtone ir 1943 m. Maskvoje jau trečią kartą padarytą savo įsipareigojimą laikytis Atlanto Chartos principų, paskelbtų 1941 metais, kada skirtumas tarp ekspansyvumu neliestinų kraštų — "išlaisvinamų" nuo vokiečių agresijos ir Vokietijai priklausomų — nebuvo numatytas ir draudžiamo ekspansyvumo sąvoka galėjo būti suprantama tik kaip absoliuti. Nejaugi Rooseveltas su Churchiliu jau buvo užmiršę, kad Sov. Sąjunga savo parašą po Atlanto Charta supranta tik Maiskio klauzulės sąlygota prasme, t.y. nustojusi galios, sąlygoms pasikeitus. O juk Jaltos konferencijos metu jos tikrai jau buvo radikaliai pakitėjusios.

b.    Nežiūrint tokios ribotos ir palaidos sovietų parašo reikšmės, minėtas deklaracijos sakinys baigiamas tokiu trijų aliantų iškilmingu pasiryžimu: "to build in cooperation with other peace-loving nations world order under law, dedicated to peace, security, freedom and general vvell-being of all mankind".

Šitaip viešai pasižadėdami įkurti tokią pasaulinę santvarką; kuri bus pagrįsta teise, visi trys gerai žinojo, kad vienas jų, būdamas galingas despotas, praktikuoja teisę, kuri diametraliai priešinga jo dviejų, demokratijos idėjai pasišventusių partnerių, teisingumo sampratai.

Iškyla tad klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad jie visi trys kartu pasirašė bendrą deklaraciją; už kurios gražių frazių paslėpti tokie prieštaringi ir nesuderinami siekimai?
Atsakymą turbūt rasime motyvuose, kurių skatinami visi trys — paskirai ar vieningai — tai galėjo padaryti.

Gal neklysime spėliodami, kad Stalinui rūpėjo pasiskelbti ir šia proga vakarietiškų principų šalininku, tuo tik mulkinant savo partnerius ir Vakarų viešąją opiniją:
 
O Rooseveltas su Churchilliu gal sąmoningai leidosi su Stalinu į tokį manevrą* siekdami Stalino raštiškus įsipareigojimus ateityje panaudoti kaip matą jo veiksmų teisėtumui ir visą Sov. Sąjungą apkaltinti pažadų laužymu. Kitokiais žodžiais: dėti rusams iš anksto spąstus, padarytus jų pačių veidmainiškais viešais pareiškimais, į kuriuos jie vėliau galėtų įklimpti.

Galėjo ir būti, kad jie visi trys, bendro priešo galiai matomai griūvant ir jų trijų tarpusavio kooperavimo ryšiams tolygiai nykstant, norėjo pasauliui pademonstruoti, kad bendru kariavimu sukurta aliantų vienybė tebegyva ir tokia išliks ateityje, bekuriant aną jų įsivaizduotą naują pasaulį.

Būta ir fatalistų, įsitikinusių, kad anie Jaltos susitarimai be reikalo pervertinami. Ne jie — dargi tokie visaip interpretuotini — lėmę Rytų Europos kraštų likimą* bet neįveikiamos karo eigos sąlygos, dėl kurių visos Europos politinis žemėlapis ir šiandien tebeatrodo toks, koks jis susidarė jau Jaltos konferencijos metu — taigi, joje padaryti susitarimai buvę ar nebuvę.

Roose veltui, tada jau regimai varginamam pašlijusios sveikatos, tokie tolimos Europos, ir ypač jos rytinės dalies, reikalai ne tiek begalėjo rūpėti, kiek jam artimi jo valdomų JAV gyvybiniai ir aktualūs klausimai. Tuo atžvilgiu jis galėjo į VVahsing-toną grįžti patenkintas. Jis Jaltos konferencijoje susilaukė dviejų jam ypatingai svarbių problemų teigiamo išsprendimo: visų Trijų Didžiųjų buvo nutarta jau tų pačių metų balandžio 5 d. JAV-ėse sušaukti tarptautinę konferenciją Jungtinių Tautų organizacijai įsteigti, o Stalinas formaliai sutiko paskelbti Japonijai karą per tris mėnesius nuo Vokietijos kapituliacijos, tai darydamas, pirma išsiderėjęs iš Roosevelto ir Churchillio atitinkamą kainą: jiedu pripažino jo pretenzijas į kai kurias japonų valdomas teritorijas.

Likimas lėmė, kad Rooseveltas nebesulaukė nei Stalino karo paskelbimo dienos, nei Jungtinių Tautų organizacijos įsteigimo. Jis mirė balandžio 12 d., karui tiek Europoje, tiek Azijoje tebevykstant, palikdamas eibę neišspręstų, karo eigos ir pokario iššauktų problemų, su kuriomis susidoroti teko jo įpėdiniui Trumanui.

Panaudotos literatūros atranka

1.    Churchill, VVinston S. The Second World War. Vol. 5. Closing the Ring. Houghton Mifflin Comp., Boston, 1951.

2.    The Second World War. Vol. 6. Triumph and Tragedy. Houghton Mifflin Comp., Boston 1953.

3.    Clemens, Diane Shaver. Yalta. Oxford University Press, Nevv York 1970.

4.    Feis, Herbert. Churchill, Roosevelt and Stalin. The War they Waged and the Peace they Sought. Princeton University Press, Princeton, NJ. 1957.

5.    Kennan, George F. Soviet Foreign Policy, 1917 -1941. D. Van Nostrand Co., Inc., Princeton, N.J. 1960.

6.    Kennan, George F. Russia and the West under Lenin and Stalin. Little, Brovvn & Co., Boston 1961.

7.    Mamatey, Victor S. Soviet Russian Imperialism. D. Van Nostrand Co., Inc., Princeton, NJ. 1964.

8.    Murphy, Robert. Diplomat among Warriors. Pyramid Books, Neto York 1964.

9.    Snell, John L. (editor). The Meaning of Yalta. Big Three Diplomacy and the Neto Balance of Power. Louisiana State University Press, Baton Rouge 1956.

10.    Stettinius, Jr., Edvvard R. Roosevelt and the Russians. The Yalta Conference. Ed. by VValter Johnson. Doubleday & Comp., Inc., Garden City, N.Y. 1949.

11.    U.S. Department of State. Foreign Relations of the United States. Diplomatic Papers. The Conferences at Malta and Yalta 1945. VVashington 1955.

12.    U.S. Department of State. Foreign Relations of the United States. Diplomatic Papers. The Conferences at Cairo and Teheran. VVashington 1961.

13.    Wagner, Wolfgang. Die Teilung Europas. Geschichte der Sovvjetischen Expansion 1918 - 1945. Deutsche Verlags-Anstalt, Stuttgart, 2. Aufl. 1960.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai