Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
CLAUDE SIMON — NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
1985 m. Nobelio literatūrinė premija buvo paskirta romanistui Claude Simon'ui, pirmajam prancūzų laureatui po Jean Paul Sartro 1964 metais. Simon'o laimėjimas sukėlė sąmyšį tarp New Yorko intelektualų, kurių daugelis apie jį nebuvo girdėję. Viena retų išimčių, buvo romaniste Joyce Carol Oates, pagyrusi komisijos sprendimą; Su ja nesutiko amerikiečių rašytojų "tetulė" Mary McCarthy, kuri pareiškė, kad premija turėjusi atitekti prancūzei Natalie Sarraute. Prancūzijoje laureatą dar atsiminė kritika, bet skaitančioji publika jau buvo jį primiršusi.

Kaip kasmet, laureato atrinkimą dalinai nulėmė Švedijos Karališkosios akademijos narių skoniai, intrigos ir trumpalaikės sąjungos. Oficialiuose Akademijos dokumentuose ir kalbose skaitome, kad Simon'o romanuose "poeto ir dailininko kūrybingumas" derinamas su "giliu laiko pajutimu". Istoriją Simon'as jaučia tragiškai, jo "veikėjų sąmonės neišvengiamai tampa pasaulio sąmyšio aukomis". Tačiau iš to gimsta "švelnumas ir ištikimybė, pasišventimas darbui ir pareigai, tradicijai ir solidarumui su mirusiais ir gyvaisiais". Simon'as vaizduoja "kažką, kas glūdi mumyse ... — kažką viltingo, nepaisant viso mus supančio žiaurumo ir absurdo, kurie . . . taip įžvalgiai ir giliai pavaizduoti jo romanuose".

Gimęs 1913 m., Simon trumpai kovojo respublikonų pusėje Ispanijos pilietinio karo metu. Vokiečiams įsiveržus į Prancūziją, jis buvo paimtas į nelaisvę, pabėgo ir įsijungė į rezistenciją; Nors jo pirmasis romanas pasirodė 1945 metais, kritika ir publika atkreipė į jį dėmesį,pasirodžius jo romanui La Route des Flandres (Flamandijos kelias), kuriame jis aprašo savo išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metu. Jo naujausias romanas Les Georgiques (Georgikos), pasirodęs 1981 m., jungia dabartinės Ispanijos peizažą su pilietinio karo atsiminimais.

Paklaustas, ar jo romanai autobiografiški, Simon atsakė, "taip, bent medžiagos atžvilgiu". Jis toliau kalbėjo: "Bet kur yra tiesa? Mūsų požiūris į pasaulį yra iškreiptas, nepilnas. Be to, mūsų atmintis daro atranką. Galų gale patsai rašymas keičia tą medžiagą; Mes neatkuriam, mes sukuriam kažką* kas siejasi ne tik su mūsų praeities išgyvenimais, bet ir su pačia kalba. Tą akimirką* kai aš pradedu kovoti su žodžiais, tas "kažkas" ateina pas mane. . . tai, kas buvo įsivaizduota, gyventa, sapnuota, tai, kas svarbu, kas nesvarbu, kas lemtinga, ar kas trivialu — visa tai baisiai sunku išnarplioti".

Kai kurie kritikai Simon'o romanus automatiškai sieja su vadinamu "Naujuoju romanu".  Šis prancūzų kritiko  Roland   Barthes'o   nukaltas terminas paprastai prisegamas autoriams, kurie atsisakė tobulos, charakterio psichologijos, naudojasi moksliška medžiaga, kartais neskiria žmogaus nuo daiktų ir siekia "objektyviai" vaizduoti pasaulį. Prieš apie 30 metų gimusio ir jau blėstančio "Nouveau Roman" pionieriai buvo Alain Robbe - Grillet, Michel Butor, ir Natalie Sarraute. Iš jų tik pastaroji tebėra kūrybinga.  Claude  Simon  skiriasi  nuo jų  savo  prozos vešlumu  ir juslingumu.  Jo  romanuose laikas ir erdvė yra susipynę, veikėjai  nuolatiniame  emociniame sąmyšyje. "Aš niekad nerašau apie tai, kas atsitiko praeityje, bet apie tai, kas darosi, kai aš rašau", tvirtina jis.

Simon nemėgsta "Naujojo romano" termino. Pasak jo, romanas buvo tikrai "naujas" 1913 metais, kai Joyce parašė savo "Ulisą", Proust — "Svano pusėje" ir Picasso pasuko į sintetinį kubizmą; "Tada", sako jis, "įvyko nepaprastas lūžis".

Naujasis Nobelio laureatas nesutinka, kad jį sunku skaityti. Jo romanai nesą sunkesni kaip Klee, Miro, ar Kandinskio paveikslai. Vienintelis literatūros standartas jam yra malonumas — visi kiti argumentai beverčiai. Didysis uždavinys man visad tas pats: "kaip pradėti sakinį, kaip jį tęst, kaip jį užbaigt", aiškina Simon.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai