Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TARPTAUTINIS RAŠYTOJŲ (PEN) SUVAŽIAVIMAS NEW YORKE PDF Spausdinti El. paštas
PEN organizacijos suvažiavimas New Yorke, įvykęs prieš gerą pusmetį, aišku, jau priklauso istorijai. Bet jis taip pat dar priklauso ir mums, išeiviams, nes tame suvažiavime ne tik buvo paminėti mūsų žymieji kaliniai sovietų koncentracijos stovyklose, bet ir paliesta problemų, kuriomis mes gyvename, ypač ryšium su savo tautos kova už laisvę.

Tarptautinės Rašytojų Sąjungos PEN (Playrights, Poets, Editors, Esayists, Novelists) metinis suvažiavimas vyko New Yorke sausio 12 - 17. Pradėtas jis buvo sausio 12 d. Viešojoje bibliotekoje (Public Library) ir tęstas Essex House viešbutyje prie centrinio parko.

Kaip pranešė New Yorko spauda, į suvažiavimą iš įvairių pasaulio kraštų atkeliavo 600 rašytojų. Kai kurie jų labai garsūs — Nobelio premijos laureatai. Į šį suvažiavimą atvyko rašytojai ir iš komunistų valdomų valstybių, kaip Kinijos, Nikaragvos, Rytų Europos . . . Nepaisydami spaudimų iš vidaus, kai kurie jų (ypač iš Vengrijos) drąsiai pasisakė už spaudos laisvę, pasmerkdami cenzūras. Kiti daugiausia tylėjo.

Kartais diskusijose keistai atrodė, kad vakarietiškos kultūros šalių rašytojai puolė Jungtines Amerikos Valstybes kaip varžančias rašytojus bei pilną spaudos laisvę. Tokiais puolimais ypač išsiskyrė Vakarų Vokietijos rašytojas Guenter Grass, kuris betgi teisinosi nesąs komunistas ar komunizmo gynėjas. Taip pat atsirado ir iš Amerikos rašytojų, kurie smerkė savo tėvynę, sukeldami nusistebėjimo, ypač vadinamuose egzilų rašytojų sluoksniuose, patyrusiuose komunistinės santvarkos varžtų.

Šį, jau 48-ąjį suvažiavimą organizuoti ir lėšas telkti buvo pavesta JAV rašytojams, PEN sąjungos nariams, kurių čia yra 2,000. Jiems vadovauja Norman Mailer, pasižymėjęs savo liberalinėmis tendencijomis. Bet šiame suvažiavime jis buvo labai nuosaikus, ypač gindamas, suvažiavimą atidarant, kalbėjusį Valstybės sekretorių George Schultzą;

Suvažiavimas buvo įspūdingas tiek labai iškilmingu viešbučiu, tiek gausiu dalyvių rašytojų skaičiumi, tiek paskaitų bei diskusijų įvairumu, tiek pagaliau reikšme Amerikos visuomenei, kuri dažnai į savo rašytojus žvelgia ne tiek kaip į kūrėjus, kiek kaip į žurnalistikos puoselėtojus, telkiančius medžiagos televizijos programoms ar kinų filmams. Yra nemaža tiesos Pietų Afrikos rašytojos Nadinės Gordimer pastaboje: "Susidariau įspūdį, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose i rašytojus nėra žiūrima rimtai. Jie yra laikomi žmonių linksmintojais (entertainers). Įdomu, ką pasakytų ši moteris, patyrusi apie lietuvių rašytojų kaip fizinių darbininkų dalią išeivijoje.

Šis tarptautinis suvažiavimas kaip tik ir iškėlė rašytojų padėtį valstybėse. Itin išsamiai nagrinėta rašytojų santykiai su valstybe ir valstybės santykiai su rašytojais.

Išklausius penkių dienų suvažiavimo programą* nežiūrint kai kurių nepriteklių, vis dėlto liko įspūdis, kad pasaulio rašytojų organizacija PEN yra gyva, vadovaujanti žmonijos dalis, o ne savo subjektyviniame kiaute užsidaręs elitas. Tai matysime, nors ir paskubom, peržvelgę suvažiavimo eigą; Bet prieš tai dar reikalinga paminėti Tarptautinės Rašytojų Sąjungos pradžią bei pobūdį.

Ši rašytojų sąjunga savo amžiumi nėra sena. Ji įsteigta truputį vėliau po Pirmojo pasaulinio karo, būtent 1921 metais Anglijoje. Steigėja — žinoma anglų rašytoja C. D. Daw-son. Jai rūpėjo sujungti pasaulio rašytojus, kiek tai įmanoma, į vieningą sambūrį ir tuo iškelti jų vaidmenį, formuojant žmonijos dvasią; Be to, sąjungos steigėjai rūpėjo laisva kūrybinė išraiška. Žmonijos visokeriopai gerovei pasiekti įstatuose sugestijuojama kritikuoti valstybes bei jų santvarkas. Tai, žinoma, veda į konfliktus totalitarinėse sistemose.

Šiame suvažiavime buvo paliesta rašytojų priespauda įvairiose diktatūrinėse šalyse. Suvažiavimo dalyviams išdalytas ir kalinamų rašytojų sąrašas, suskirstant juos pagal valstybes. Iš pranešimo paaiškėjo, kad šiuo metu kalėjimuose yra 445 rašytojai. Daugelis jų kankinami tortūromis, žiauriomis koncentracijos stovyklomis ir psichiatrinėmis priemonėmis. Tarp kalinamųjų paminėti ir 8 mums žinomi lietuviai disidentai, nors ir ne rašytojai. Tarp jų Balys Gajauskas ir Viktoras Petkus. PEN organizacija rūpinasi visų jų gelbėjimu. Tai tiesioginis jos tikslas.

Dar verta priminti, kad nepriklausomybės laikais lietuviai rašytojai nepriklausė PEN klubui, kai tuo tarpu Latvijos ir Estijos rašytojai priklausė. Jie ir dabar, nors išeivijoje, įrašyti Latvijos bei Estijos tautų atstovais. Lietuviai rašytojai tokios privilegijos neturi. Jie yra įsijungę į vadinamą egzilų rašytojų grupę, kuri laikoma JAV PEN padaliniu. Mūsų grupei vadovauja vengrė Clara Gyorgyey (pirmininkė), o tarp šešių vicepirmininkų yra Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas ir Algirdas Landsbergis. Sąjungai priklauso tik keli lietuviai rašytojai. Kiti nerodo dėmesio. Tačiau lietuvių rašytojų atstovas kasmet dalyvauja PEN suvažiavimuose, kurie vyksta vis kitoje valstybėje. Delegatais būna pakaitom Algirdas Landsbergis, Tomas Venclova; ir Stasys Goštautas. Ten jie šauniai atremia kairiųjų rašytojų svaičiojimus apie tariamą kūrybinio žodžio laisvę komunistinėse valstybėse ir iškelia Lietuvos vardą;

Šį pasaulio rašytojų sąjungos suvažiavimą visuomenėje, kuri mažai tesidomi rašytojais, gana gerai išgarsino JAV Valstybės sekretoriaus apsilankymas sausio 12 d. New Yorko Viešojoje Bibliotekoje. George Shulzą pakvietė kalbėti PEN Amerikos rašytojų pirmininkas Norman Mailer, nepramatydamas visų sunkumų ir gal manydamas, kad jis neturės laiko atsilankyti. Valstybės sekretorius kalbėjo, atidarant PEN kongresą, labai nuoširdžiai, iškeldamas šios šalies rašytojų laisvę. Bet to neužteko. Pasirodo, kad sekretorius buvęs kviestas tik vieno pirmininko iniciatyva, nepasitarus su kitais valdybos nariais. Kai kuriems atrodė, jog Shul-tzas, kaip politinės institucijos atstovas, esąs netinkamas kalbėti tokioje vietoje. Protesto pareiškimą pasirašė 62 dalyviai ir reikalavo, kad jis, Valstybės sekretoriui girdint, ten pat būtų perskaitytas. Vienas svarbiausių priekaištų buvo vadinamas McCarran - Walter įstatymas, kuriuo į JAV draudžiama įvažiuoti kovingiems komunistams, nors jie būtų ir rašytojai. Dėl tų priežasčių Valstybės sekretorius dalies rašytojų kalbos metu buvo trukdomas. Už tai pirmininkas Valstybės sekretorių atsiprašė, papeikdamas auditoriją* o šis ramiai sau dėstė Amerikos, kaip laisvo krašto, rašytojų privilegijas kurti, kas kaip nori. Palyginus su gausia rašytojų kongreso minia, protestuojančių buvo tik nežymi kairiųjų ekstremistų dalelė.

Pirmoji suvažiavimo diena (sausio 13) buvo skirta nagrinėti temai: "Kaip įsivaizduoja valstybė" ir antrajai temai "Kritika". Pirmajai sesijai vadovavo žymusis rašytojas Vargas Llo-sa. Tą dieną pranešimuose ir diskusijose dalyvavo 22 asmenys. Svarbiausia kalbėtoja laikytina Pietų Afrikos rašytoja Nadine Gordimer, pati europietiškos kilmės, bet savo romanais ir novelėmis narsiai kovojanti už negrų teises. Jos žodis ayie Pietų Afrikos "įsivaizdavimą", kad tik baltieji turi teisę gerai gyventi ir apie socialinių reformų būtinybę, buvo labai autoritetingas ir nusveriantis kitus kalbėtojus. Tos dienos programo'e aukštai iškelta ir rašytojų pareiga kritikuoti valstybės ydas, nes ji, ypač kūrybinėje srityje, neturinti vaizduotės, arba, tiksliau — vizijos. John Updike kalbėjo: "Valstybė yra kaip vaikas, kuris nori, kad kiekviena diena būtų panaši į vakarykštę; menininkas tikisi, kad kiekviena diena atneš ką nors nauja. . . Vizija niekad negali būti kolektyvo vaisius .. . Rašytojas eina su laiku, valstybė laikosi įsikibusi į istoriją".

Antrosios dienos (sausio 14) pagrindine tematika buvo "Atitolimas ir valstybė" (Alienation and the State). Centrinis kalbėtojas — amerikietis rašytojas Nobelio premijos laureatas Saul Bellow, kuris "atitolimą" palaikė rašytojų savybe. Jo palankus žvilgsnis į Jungtinių Amerikos valstybių santvarką bei kaip žydų emigranto vaikystės prisiminimai susilaukė gausių plojimų. Jį kritikuoti šoko Vakarų Vokietijos rašytojas Guenter Grass, prikišdamas šio krašto varguomenės padėtį; be to, kad Amerika esanti palanki diktatūroms. Bet apskritai Bellow visų kitų buvo pagirtas kaip žodžio laisvės šauklys. Tuo klausimu ypač svarų žodį tarė rusų disidentas rašytojas Vassily Aksyonov, kuris, Stalino laikais areštavus tėvus, nuo ketverių metų augo našlaityne, šiaip taip tapo gydytoju, bet vėliau viešai protestavo dėl Sovietų įsikišimo į Čekoslovakijos valstybės reikalus, nukentėjo ir 1980 metais emigravo į Vakarus. Jis stebėjosi, kad Europoje ir dažnai Amerikoje prez. Reaganas laikomas diktatorium. Aksyonov'as po 5 metų gyvenimo šiame krašte PEN suvažiavime pripažino JAV "demokratijos pavyzdžiu".

Tą dieną pietų metu kongresą aplankė ir UNESCO pirmininkas M'Bovv, kuris, kalbėdamas prancūziškai, nusiskundė, jog nebegalės efektyviai remti rašytojų, nes, iš UNESCO išstojus Amerikai ir Anglijai, sumažėjusios pajamos. Nors jo vadovaujama organizacija nėra palanki Vakarų stiliaus spaudos laisvei, joks kairysis rašytojas dėl jo vizito neprotestavo ir jam kalbėti netrukdė. Paklausti protestuotojai, kodėl toks skirtumas tarp priėmimo Shultzo ir M'Bovv, nevykusiai teisinosi. Tą dieną dar buvo viena sesija, nagrinėjusi ispanų literatūrą Anglijoje ir Amerikoje.

Šios dienos vakarą egzilai rašytojai suvažiavimo dalyviams surengė priėmimąį į kurį atsilankė nemaža garsių žmonių.

Trečiadienį (sausio 15 d.) dviejose sekcijose gvildenta tema "Tautinio identiteto problemos". Buvo 15 kalbėtojų. Čia itin keistai skambėjo Amerikos negrų rašytojo Toni Morrison'o pastaba: "Aš savo gyvenime niekad nesijaučiau esąs amerikietis", ir vengrų rašytojo George Konrad pripažinimas, jog be Sovietų pagalbos nebūtų buvę komunistinės santvarkos Vengrijoje ir ji šiandien neišsilaikytų be Varšuvos pakto rėmų. Tos dienos sekcijoje ryšium su valstybine cenzūra JAV daugiausia kalbėta apie jau minėtą McCarran-Walter įstatymą; liečiantį komunistų įsileidimą ir apie bibliotekas bei mokyklas, neįsileidžiančias kai kurių knygų. Paliestas ir klausimas laisvai leisti pornografinius spaudinius. Pagaliau šiaip taip apginta JAV dabartinė  laikysena šiais  atžvilgiais.

Ketvirtadienį (sausio 16 d.) gvildenta trilypė tematika — "Opozicija", "Amerikiečių beletristika ir poezija" ir "Utopinis įsivaizdavimas". Labiausiai pasisekusia laikytina ši paskutinė tema su ją ryškinusiomis diskusijomis. Tai pripažino net dienraštis New York Times, gėrėdamasis Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos kalbomis. Jų abiejų nuotraukos buvo išspausdintos sausio 17 dienos laidoje. Milošas savo paskaitoje, kalbėdamas, kaip valstybės utopijos dažnai tampa realybėmis, pažymėjo, jog visuomenė, įskaitant ir šio PEN kongreso dalyvius, mano, kad rašytojai stovi priespaudų opozicijoje. Tačiau tikrovė esanti kitokia. Šių laikų ypač pažangieji rašytojai remia utopinių valdžių priespaudas, su jomis bendradarbiaują ir cenzūromis persekioją savo kolegas rašytojus. Tomas Venclova pasisakė esąs lietuvis, gimęs utopijoje ir joje gyvenęs 30 metų. Jo tėvynė Lietuva ne tik tapusi tos utopinės priespaudos auka, bet ir nustojusi egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė. Klausant tokių atvirų kaltinimų, buvo aišku, kodėl Sovietų Sąjunga neišleido savo rašytojų į šį PEN kongresą; Neseniai juk Sovietų žinių agentūra Tass pareiškė, jog panašiuose suvažiavimuose dėl disidentų rašytojų esančios neįmanomos "kūrybingos ir konstruktyvios" diskusijos (žr. NYT sausio 14 d. laidą).

Milošo ir Venclovos teigimams mažai kas besipriešino, nes jie laikomi šios srities autoritetais. Bet ir čia nelaimingai įsikišo minėtasis Gunter Grass, kuriam gal netyčia išsprūdo: kad "jis labiau pasisakytų už Gulagą negu už kapitalizmą". Tai visus didžiai nustebino. Paskui, kalbėdamas privačiai, jis išsigynė tai sakęs.

Priedui gal reikėtų pridurti kongrese dalyvavusių moterų nepasitenkinimą; kad jos per silpnai buvusios įjungtos į suvažiavimo planavimo, rengimo ir vykdymo darbus. Pažadėta ateityje daugiau dėmesio rodyti moterų reikalams.

PEN klubo pirmininku išrinktas anglų rašytojas Francis King. Ateinantį suvažiavimą nutarta rengti Hamburge, Vokietijoje. Sis suvažiavimas baigtas penktadienio vakarą iškilmingomis vaišėmis St. Moritz viešbutyje, kuriame savaitės būvyje atlikta ir dalis programos. Iš lietuvių suvažiavime dalyvavo Tomas Venclova, Stasys Goštautas, Leonardas Andriekus ir Kazys Almenas.

Žvelgiant į PEN suvažiavimą New Yorke iš pusmečio distancijos, pasilieka atmintyje ne tiek jo vaizdas, kiek atspalvis, kurį tenka laikyti nelaimingu nesusipratimu. Tai beveik nuolatinis puolimas Jungtinių Amerikos Valstybių. Nebūtų galima teigti, jog to siekė suvažiavimo rengėjai — JAV rašytojai. Priežastis — politinio pobūdžio temų pasirinkimas, kaip, pvz., ryšys tarp valstybės bei rašytojo vaizduotės, cenzūros problema, susvetimėjimas tarp rašytojų ir valstybės ir t.t. Atrodo, kad šia tematika PEN centrinė vadovybė siekė iškelti diktatūrinių valstybių skriaudas, bet išėjo atvirkščiai — viskas buvo suversta ant Jungtinių Amerikos Valstybių. Pirmosios dvi dienos beveik ištisai praėjo, puolant šį kraštą; Taip pat ir kitom dienom prasiveržė ta tendencija. Nesuprantama, koks reikalas, pasaulio rašytojams suvažiavus į svetimą valstybę, pulti jos santvarką, kelti aikštėn gatvės valkatų problemas, o dengti diktatūrinių valstybių rašytojams daromus spaudimus. Nemandagiai šūkauta prieš JAV užsienio reikalų ministro pakvietimą pasveikinti šio suvažiavimo dalyvius, pataikauta Nikaragvos prezidentienei, kuri sakosi esanti poetė, ir dar vienam tos komunistinės valstybės (spaudos cenzoriui) atstovui, pakviečiant juos net garbės svečiais ir apmokant kelionę ("Nevv York Post", 1986.1. 21). Tai liudija, kiek kairaus elemento būta tame suvažiavime. Vienas Amerikos laikraštis ("The Village Voice", 1986 sausio 26 d.) tokius PEN atstovus pavadino "closet communists"). Ir jeigu ne Česlovas Milošas, Tomas Venclova ir Vassily Aksyonov, suvažiavime nebūtų buvę nė vieno stipraus balso prieš Nikaragvos ir kitų sovietų diktatūrų skriaudas rašytojams. Nemažas nemandagumo ženklas ir tas, kad šiam kraštui, kuris taip pagarbiai pasitiko rašytojus, atsiųsdamas juos pasveikinti net savo užsienio reikalų ministrą, nebuvo išreikšta vieša padėka. Apie apgailestavimą dėl pasitaikiusių įžeidinėjimų, ką jau ir bekalbėti. Reikia manyti, jog PEN vadovybė ateityje panašių klaidų išvengs, ypač stengdamasi kaip nors išlyginti kraštutinių narių elgesį metiniuose suvažiavimuose, kad jie savo išpuoliais nenustelbtų nuosaikiosios daugumos balso.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai