Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE RYTŲ LIETUVĄ ANGLŲ KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Kai 1980 m. pasirodė dr. Algirdo Budreckio suredaguotas kolektyvinis veikalas Rytų Lietuva ir kai to veikalo leidėja, Vilniaus Krašto lietuvių sąjunga, pasišovė jį tuojau pat leisti anglų kalba, "kad tarptautiniu mastu būtų atskleisti lenkų nusikaltimai prieš lietuvių tautą" (labai abejoju, ar visi šio leidinio autoriai sutiktų su tokiu jo tikslo nusakymu), man kilo tam tikrų abejonių, kurias trumpai aptariau savo recenzijoje ("Draugas", 1981.II.7). Siūliau tada neskubėti su to leidinio anglišku leidimu, manydamas, kad kai kurie straipsniai iš viso neverti tokio vertimo, kad visas veikalas turėtų būti perredaguotas, aprūpintas asmenvardžių ir geografinių vardų rodyklėmis ir naujausia bibliografija.

Redaktorius A. Budreckis piktokai atsiliepė į tas mano pastabas. Draugui nesutikus jo atsakymo dėti, jis buvo atspausdintas Laisvoje Lietuvoje (1981.7.9). Atrodo, nei pats redaktorius, nei leidėjai nepab jo mano pageidavimų ir štai po penkerių metų turime po ranka stambų, gana puošniai išleistą* su gausiomis iliustracijomis, žemėlapiais ir faksimilėmis veikalą Eastern Lithuania: a collection of historical and ethnographic studies (Chieago, 1985 m., 663 psl.).

Nors angliškasis leidinys keliomis dešimtimis puslapių didesnis už lietuviškąjį, tačiau jokių esminių pakeitimų nepadaryta. Neištaisytos net tokios elementarios klaidos, kaip Kriavo unijos datos atkėlimas į 1383 m. Nepridėtos nei rodyklės, neatšviežinta nė bibliografija. Tiktai Marijus Blynas nuo savo straipsnio apie gynybines Vilniaus sienas nugraibė nereikalingas polemines putas, o savo straipsnyje apie istorinius Rytų Lietuvos paminklus šį kartą davė teisingą vokiškos P. VVeberio knygos pavadinimą (27 p.).

Gal lietuviškoje laidoje ir nebuvo labai svarbu apibūdinti atskirų studijų ar straipsnių autorius, nes jie daugiau mažiau mums žinomi. Angliškoje laidoje tokia charakteristika labai pravarti. Deja, tos charakteristikos ne visada tikslios, o kartais jaučiama tam tikra tendencija pakelti juos lyg ant aukštesnės pakopos. Pavyzdžiui, Z. Raulinaitis padaromas baigusiu karo akademiją* o Alicija Rūgytė pakeliama net į istorijos daktarus. Kas šiek tiek žino, kaip šykščiai Lietuvos universitetas dalino daktaro laipsnius, tas tikrai nustebs, kad tokio lėkštaus straipsnio apie Vilniaus universitetą ir lietuvių tautinį atgimimą autorė būtų apdovanota daktaro laipsniu ir už tą pačią temą: Juk ji net žinomą lituanistą Liudviką Jucevičių paverčia kažkokiu nežinomu Juškevičiumi. Kad tai nėra korektūros klaida, matyti iš to* kad ta pati klaida kartojama ir lietuviškoje, ir angliškoje laidoje. Gerokai pretenzingai skamba ir prie M. Blyno pridėtas teiginys, jog jis buvęs vienas pirmųjų tyrinėtojų, tvirtinančių, kad Vilnius buvęs Mindaugo sostinė. Tame pačiame leidinyje prof. J. Puzinas, kritiškai apžvelgdamas visą Vilniaus proistoriją, visiškai tokio "tyrinėtojo" nežino.

Iš kitos pusės, pavadinti prof. Mykolą Roemerį "legalistu" nėra nei tikslu, nei teisinga. Bostoniškėje enciklopedijoje, iš kurios žinios apie Roemerį paimtos, jis vadinamas žymiu Lietuvos teisininku, ką angliškai būtų galima išversti "legal scholar" arba "famous jurist", bet ne "Iegalist", kuris visiškai ką kita reiškia. Toji pati enciklopedija visiškai teisingai rašo, kad 1933 m. A. Rūgytė gavo diplomą; Pasitaiko ir kitų netikslumų. Be reikalo nutylėta, kad prof. J. Ochmanskis yra lenkas istorikas. Tokiame leidinyje toks faktas svarbus, nes iš jo matytis, kaip nešališkas lenkų istorikas moka objektyviai nagrinėti rytinės lietuvių - slavų ribos problemas. Žinoma, jeigu to leidinio tikslas būtų "atskleisti lenkų nusikaltimus prieš lietuvių tautą", tada tokiam Ochmanskiui iš viso būtų čia ne vieta.

Teisingai redaktorius dr. A. Budreckis savo įžangos žodyje sako, kad šio leidinio bendradarbiai yra atsakingi už savo išvadas ir nuomones ir kad nei redaktorius, nei leidėjai jų straipsniuose nieko nekeitė. Žinoma, tas neatpalaiduoja redaktoriaus nuo akivaizdžių klaidų atitaisymo, ypač mirusių autorių rašiniuose.

Aplamai kalbant šiame leidinyje randami trijų rūšių straipsniai ir studijos. Prie pirmos rūšies priskirtini tie, kuriuose moksliškai nagrinėjamos problemos, susijusios su Rytų Lietuvos istorija ir etnografija. Tokiais mes laikytume prof. J. Puzino apie Vilniaus ankstyvąją istoriją ir proistorę (p. 3-26), prof. J. Ochmanskio apie etnines Rytų Lietuvos sienas nuo seniausių laikų ligi XVI amžiaus (p. 113 - 215), dr. A. Budreckio apie Vilniaus krašto demografines problemas ir upėvardžius (potamonomastika) (p. 293 - 337 ir 75 - 112), dr. J. Gimbuto apie senuosius kaimus R. Lietuvoje (žr. 397 - 474). Jie užima apie pusę viso šio leidinio.

Antrai rūšiai priklauso straipsniai, susiję su diplomatiniai politine Rytų Lietuvos ir ypač Vilniaus problematika. Čia priklausytų dr. K. Gaužinio striapsnis apie lietuvių - lenkų konfliktą dėl Vilniaus (p. 475 - 520), prof. M. Roemerio apie Vilnių ir tarptautinę teisę (p. 539 - 545), prof. D. Krivicko irgi apie Vilniaus kraštą ir tarptautinę teisę (p. 547 - 556), prof. M. Biržiškos ir prof. Z. Ivinskio straipsniai apie Lietuvos rytines ir pietrytines sienas (p. 557 - 626). Čia priklausytų ir du memorandumai Vilniaus ir Lietuvos sienų klausimu (p. 521 - 539 ir 627 - 657). Tie visi straipsniai ne specialiai šiam leidiniui rašyti ir dažniausiai paimti iš senesnių leidinių.

Trečiajai grupei priklauso mokslinės populiarizacijos straipsniai, taip pat įdomūs ir daugiau ar mažiau vertingi priedai prie Rytų Lietuvos problematikos. Tai Marijaus Blyno straipsniai apie Vilniaus gynybines sienas ir Rytų Lietuvos senovės paminklus (p. 231 - 253 ir 27 - 73), Z. Raulinaičio apie slavų kovas su Jotvingiais XII amžiuje (p. 217 -229), A. Budreckio apie Lietuvos vaivadas ir kaštelionus (p. 255 -291) ir Alicijos Rūgytės apie Vilniaus universitetą ir tautinį atgimimą (p. 377 - 396).

Nebandysime čia aptarti kiekvieną tų straipsnių ir studijų, kurių pavadinimai jau daugiau mažiau pasako, ką skaitytojas juose galės rasti. Aišku, tai išeitų ir už mano kompetencijos ribų. Norisi tik atkreipti dėmesį į vieną nemalonų, bet mūsų išeiviškoje raštijoje gana dažnai pasitaikantį reiškinį, kad žmogus, nebūdamas vienos ar kitos srities specialistas, ima kritikuoti ir griauti žinomus ir visų pripažintus tos srities specialistus. Taip, pavyzdžiui, M. Blynas, rašydamas apie Kriavo pilį (jis rašo Krėvos pilis), prof. A. Salio (pavardės neminimos) siūlomą tos pilies pavadinimą Kriavo pilimi vadina "nesąmone" ("absurdity") kartu prikišdamas jam ir kitas "toponimiškas nesąmones" ("toponymic absurdities", p. 63). Panašiai ir dr. A. Budreckis, kalbėdamas apie žodžio "Nemunas" kilmę, ginčijasi su tuo pačiu prof. Saliu ir rašo, kad neva Salys savo išvadas padaręs "literato Vinco Krėvės įtakoje" (p. 80). Kas šiek tiek nutuokia, kaip rimtai prof. A. Salys sprendė toponikos klausimus, tas jokiu būdu jo sprendimų negalės laikyti nei nesąmonėmis, nei kokio nors literato įkvėptais. Kalbininkai ir šiandien Lietuvoje tebesilaiko Kriavo pilies rašybos, nes, svarbiausia, taip tą pilį vadina vietos lietuviai nuo seniausių laikų. O jų ten ir dabar yra nemaža. Tik istorikai vis dar tebesilaiko senosios Krėvės ar Krėvos rašybos. Man atrodo, ir mūsų literatūros klasiką pavadinti "literatėm Vincas Krėvė" yra tąm tikras įžeidimas.

Keista, kad aplamai mūsų išeiviškoji visuomenė, iš esmės būdama, vaižgantiškai tariant, ligi kaulų smegenų konservatyvi, dažnai pasiduoda visiškam anarchizmui, griaudama senus autoritetus, ypač ten, kur neva tie autoritetai nebuvo ar nėra pakankamai patriotiški. Visi gerai prisimename begalinius ginčus apie karalius ir kunigaikščius, apie kunigaikščius ir princus, lyg, rodos, princas būtų daug aukštesnis už kunigaikštį. Gal dėl to ir šunis dažnai žmonės pakrikštija princais. Arba dabartinius ginčus, kada Lietuva pasidarė krikščioniška ar katalikiška. Norėdami "įrodyti" tos krikščionybės senumą; esame pasirengę net atiduoti du, mano nuomone, pačius gražiausius pagoniškos Lietuvos šimtmečius, kuriais lietuvių tauta gali didžiuotis prieš visą pasaulį. Reikia pasidžiaugti, kad čia aptariamame veikale berods niekas ta karalių ir princų manija neserga.

Eastern Lithuania knygos leidėjai savo įvadiniame žodyje rašo: "Viską susumuojant, mes norime pabraukti, kad pažiūros, išreikštos šiame veikale, ne tik atspindi mūsų pačių nusistatymą, bet ir visos lietuvių nacijos galvojimą". Kažin ar ne per daug pasakyta. Gal tik kokio nors Vasario 16 d. akto arba konstitucijos autoriai galėtų drįsti taip pretenzingai pasisakyti. Tikrai visa tauta negalvoja, kad vieno žymiausių mūsų kalbininkų nuomonės būtų tik "visokios kitos nesąmonės" ("sundry other absurdities").

Nesu kompetentingas spręsti apie vertimo į anglų kalbą gerumą ar blogumą; Vertimo darbą atliko E. V. Meilus, Jr., kitų padedamas. Vertimą redagavo Nijolė Gražulis. Be abejo, vertimas turėtų būti kaip galima tikslesnis (ypač terminologijoje), bet kartu taip pat, kad, jį skaitant, nesijaustų vertimo kvapo. Pavadinimas prof. M. Roemerio "legalistu", arba V. Krėvės "literateur" kelia truputį abejonių.

Iš viso to, kas aukščiau pasakyta, neturėtų susidaryti įspūdžio, kad aš neįvertinčiau atlikto didelio, sunkaus ir reikalingo darbo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai