| |
|
|
 Eilėraščių ciklas, skirtas kunigui ANTANUI MACKEVIČIUI (1828 - 1863 m.), vienam iš sukilimo Lietuvoje vadų.
Tęsinys
Regėjimas
Matau,
kaip gruodžio rytas
pasveikina Tave,
artėjantį prie Ešafoto,
pakart pasmerktą...
Jaučiu,
kaip krūpteli Tavy žmogus,
mirties išgirdęs žingsnį.
Žinau,
neši Tu kryžių tos Tautos,
kuri aušrų ženkluos
užgimt dar vis negali...
Jau praeini šalia,
papuoštas mirtininko marškiniais.
Aukštai iškėlęs galvą.
Toks pat drąsus, tiktai ramus,
Laisvas!
Sustoji ties manim.
Nusilenki likimui.
Ir ateičiai. Jos nepakars.
Pakeliu degančias akis...
Virš manęs tirštų debesų
betikslė klajonė...
Nublukusi minia —
besėklių medžių miškas.
Pavasaris kaip Tu
ar dar iš sniego,
iš ledų
atplauks?
Ant Tavo lūpų žodis noksta.
įsiklausau —
Ateis kiti!
Kaip Aš.
Ateis...
Ir aš sprendimo mirt nebematau,
nors nuosprendis pakarti laisvę buvo.
Ir budelio, ir lažo, vergo nematau.
Mirties nėra!
Ir mirtininko marškinių,
dulkėtų, sunešiotų, purvinų, j
au tryliktąjį kart naudotų!
Su purpuro žiedais,
raudoną,
tą kasdieninį kunigišką rūbą tematau,
penktadienių
eilinei Aukai užsidėtą...
Giesmę girdžiu —
nutolstantį regėjimą palydi —
Metiežą
Saulėn
dar pakelsim!
Save sekmadienių Aukoj
vilties žiedadulkėm šlakstysimi
Nukritę, nukapoti pūvančioj drėgmėj neliksim!
Duonos trupinių
karolėliais pasimelsim!
Šakėmis, dalgių dantimis
akėtus laukus išpurensimi
Krušos suaižytus kankorėžius
vilčių laukuos pasėsim!
Dabar jau visuomet
prie ešafotų
pakeliu akis —
Kituos visad
Tave
regiu!
Nešventinta duobė
Po tos atėjusios mirties...
Ką darė budelis po to,
kai sunaikino kūną?
Auką nuėmė
nuo kryžiaus medžio?
Slaptom,
manydamas be pėdsako,
degino Tavo žodį,
išginė Tavo alkį,
tyčiojos iš Tavo meilės,
niekino Tavo sukilimą,
nešventintoj duobėj skandino.
O žodžio šiluma nemiršta,
meilės alkis nenyksta,
laisvės troškimas neskęsta.
Mirties norago smaigalys
derlingą gelmę palytės.
Jėgą pasės.
Laisvės duoną pjausim!
Nešventintoj duobėj
atvėsusi,
Antano,
Kunigo,
tiesa
himnu skamba!
Dega dangus jau kelinta diena...
Laiškas be cenzūros
Mirties išvakarėse
kunigas Antanas MACKEVIČIUS
parašė teisėjui atvirę laišką...
Kai jau manęs nebus,
kai žaiginiuose rankų sunertų
atsėlinus mirtis blausioj tamsoj klajos,
kasdieniškas eglynų šaltis
i kaulus, sąnarius susmigs gyventi,
o alpstančias žaizdas
belangis dangtis
tašytų lentų marškom apraišios —
tada Tave pasieks
šis mano laiškas.
Be cenzūros.
Kažkur paslėps
pavartgusį jie mano kūną.
Sudegins?
Sukapos ir kūdroj paskandins?
Prakeiks?
Kas gi tada išliks?
Šventovės aukurui vaškinė figūra?
Nulaužtas valties irklas?
Liepos medžio šaukštas?
Aš noriu likt!
Gyvent aš noriu po šiaudinio stogo šiluma!
Aš noriu ūkauti laisvės vėjais!
Tingias šakas lietum
maitinti noriu!
Sausiems gumbams
gyvybės pieną kelt stiebais aš noriu!
Liauna šaknim
ikibt j kietumą akmens!
Laukų akmens ramybę drumsti noriu!
Sausų šakų vainikuose
išsprogti pumpuru,
išdžiūvusias versmes gaivinti noriu!
Aš juodžemiu vaisingu virst galiu!
Aš žvirgždo trupiniu
Tavyje, Lietuva,
pabūt galiu!
Aš kibirkšį
užantyje šąlančioms širdims atnešti noriu!
Aš noriu
nesislėpti rūsyje mirties! Aš noriu tapt ryškus aušros
brūkšnys,
melsvuos linų žieduos gyventi noriu!
Visų žiedų spalvoj išlikti...
Ką be cenzūros dar
apie save rašyt?
Spalva vilnonio juodo rūbo
baltu šešėliu glostė baltą sielą.
Kartotas Šventas Vardas,
žolynais neapžėlęs,
gomurio kaltėm nesvilino, nepriekaištavo.
Žinau, paklausi Tu,
ar aš žudžiau...
Nors sąžinė rami,
klausyklos paprašiau
prie ešafoto laiptų...
Atrodo, paslapčių nedaug
išsinešu ataskaitų pasaulin.
Nelengva
atsiskirt,
pakilt nuo lažo Lietuvos.
Nuskristi ten,
iš kur žmogus negrįžta.
Bet skrisiu netoli,
lig kaimo, pamiškėj.
O ten
Aukščiausia Eglė
Erelio lizdą
naują supa.
Aidų dvibalsė
Merdinčio sukilimo aidai...
Degančių žaizdų aidai...
Palaidotų miškų aidai...
Bekryžių palaikų aidai...
Šauksmų aidai...
Aidai ir ašarų, ir juoko...
Už karčemos nesandarių langų,
šiukšlynų,
dvokiančių duobių,
anapus Medvėgalio šlaito,
dykviečių ir vėjų,
kur nėr rodyklių,
nėr brastų,
prie dilgėlynų,
kur apkabina tamsos nuodėmę ir baigtį,
gilių raidžių kalba
iš tų laikų
šneki.
Kalbi
suluošintų pušų kamienuose,
spalvoj,
ištiškusioj dėmėm,
koriuos,
kuriuos medus mažėja,
dobiluos,
išdegintuos kaitros,
dienose,
kurios nuodėmę nešioja,
meilės trupiniuos,
kuriuos juodi paukščiai lesa —
aidais
Sukilimo
kalbi!
Liaudei
Paberžę juosia Liaudės vingis...
Liaude!
Ištrykštanti iš debesų pradžios,
saulės spindulio skaidriausio vingio.
Atplaukianti Paberžėn
žaltvykslės šaknų baltučiais glėbiais
drauge su gluosnių žydinčiais vainikais!
Šiandien tebeplukdai
ištirpstančiojo vardo šauksmą,
nunokusią mus žemės vaisiaus sėklą.
Nesamo paminklo įrašo raides tebemazgoji.
Dar daugel kartų
gelmių tyriausiom ašarom
ir akmenų žaliom kasom
plauk naktinio svečio kojas...
Paberžės varpinei
Ąžuolinių sienojų belape ramybe,
variniu saulutės lizdu,
trijų švarių langų tyla
per pienių klonį
bėgi nuo savęs.
Išlik šermukšnių tankumynan atsirėmus,
į girnų ratlankius pasvirus.
Liepsnok virš stogų kaip aukuras be dūmų,
žaliais teisybės rūbais apsivilkus.
Tavi šiokiadieniai — vien šventės.
Visus palydi ir pasitinki.
Rankas panert į Tavo samanas
kaip plaukus noriu.
Tokia tu man švelni...
Kažkuo lengviau tave pamačius.
Jam kažkadais,
o man šiandien —
nes varpas Jam ir man
netyli...
Klebonija
Ant durų rankenos —
svetingas kregždės lizdas.
Vinies galvutėje —
jautri akis.
Vėtrungėj saulutė supasi ant stogo.
Pražydus kriaušė laisto pieną
ant žemės,
svečio,
elgetos širdies
iš tolimos šalies.
Be girgždesio,
klevo vėsa
palyti mano basą pėdą.
Jaučiu, kad laukė ji
manęs
lyg savo.
Ramybė lekia vieškeliu...
Klajojus alkana diena
aptiko lieptą.
O volungė — aliejaus ir vandens
gimimo dienai neša.
Plonom voratinklių drobėm
žaizda be skausmo užsitraukia...
Neužgesus kibirkštis
Iš
darganose išmirkusių žiemkenčių
jau neprisikelsi.
Žiedadulkės
su nukirstom rankom.
Besauliai,
rūgštūs žemės gabalai
sugulę
lig aptemusių kalnų.
O eglių jaunuolynai
ištremti.
Geležimi
ištrypti.
Neužgesus kibirkštis
viršūnėmis,
dugnais klajoja.
Tošies
ir židinio vis ieško.
Iš ko prisikelsi?
Iš ko?
Aukojimas
Tu ąžuolais — sukilėliais
šlamėk!
Užutekių
pavėsiais
aimanuoki!
Laužų išsaugota kibirkštimi
šildyk!
Tuščiais kapais,
skrynių įkapėm
verk!
Tylai verkiant,
kalbėk!
Bežodę malda aukojimo žodžius
ištark!
Išlaužytame krūme
lazdynų riešutais
sotink!
Šalnoj
raudona žemuoge
spurdėk!
Iš žalumos
atbėgančius vaikus
sutiki!
Kai širdimi
galandam dalgį,
kai kuinas
žvengia paklėty,
kai druskos smilų'
sveriam paskutinę,
kai kietą duonos plutą
merkiam vandeny —
aukojimo
maldas
ir Ostijas
priimk!
Įpėdiniui
Skiriu
Tavo
įpėdiniui
Paberžėje
Tavo akių spalvoj
nuvytusių ražienų nemačiau.
Tik rankomis,
ieškojimais,
tik nuojauta
Tavas rankas,
tarsi kviečių
gyslotą lauką palytėjau.
Įdiržusiam delne
ne stiklo akmenį,
O meilės nešulį neši.
Darbštumo randą
ir vasaros kvapus.
Giliom šaknim
įaugęs žydi.
Ir spindulio lieptu skubi
Į pakeleivio tuščią tinklą.
Vergams apkartusių sapnų
sidabro krūmo,
atėjusiems iš temstančio pasaulio pažadų,
iš aukso, smilkalų, retežių karalystės,
bergždžių žaislų,
Tu pasakyk,
ar lig dangaus dar jiems toli?
Viršūnėje aukos
vaikams tautų
kalbėk
vien apie Rytą.
Keliu jis grįžta
atgalios
kaip pradžios,
kregždės,
vandenys,
svajonės...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
