Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAS Į KLAIPĖDOS KRAŠTO POLITINĘ SĄRANGĄ PDF Spausdinti El. paštas
Minint Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos respublikos, yra jau beveik tradicija žvelgti į tą įvykį daugiausia istoriniu pagrindu. Betgi man parūpo nebekartoti tos kelių šimtmečių istorijos ir neįrodinėti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos seniai jau įrodyto istoriškai tautinio vienalypiškumo, bet norėtųsi nors ir labai paviršutiniškai pažvelgti į vos tik šešiolika metų tetverusią Klaipėdos krašto politinę sąrangą, kurios mes reikiamai niekados nepažinome ir dabar ja nebesidomime. Man regis, kad ja reiktų domėtis, nes ateityje ji dar gali mums pasišmėkloti. Tos galimybės pasirodys iš tolimesnių mano samprotavimų.

Klaipėdos krašto sukilimas, vykęs 1923 m. sausio 9 - 15 d., de facto įjungė Klaipėdos kraštą į Lietuvos respubliką, bet nei sukilimas, nei jo pastatytoji sukiliminė valdžia, pagaliau nei Lietuvos respublika negalėje nustatyti jo politinio ryšio formos su Lietuvos valstybe ir pačios jo poli tinės sąrangos, nes tuoj įsikišo tarptautinės jėgos, kurios reikalavo atstatyti status quo ante, t. y. atitraukti visas ginkluotąsias pajėgas, kad ir vėl valdžia grįžtų Paryžiaus ambasadorių konferencijos pastatytam civiliniam komisarui Petisne'. Taigi tos tarptautinės jėgos (tiksliau, Paryžiaus ambasadorių konferencija ir Tautų Sąjungos Taryba) daugiausiai ir lėmė Klaipėdos krašto politinę sąrangą.

Paskaita, skaityta Kultūros židinyje Brooklyne 1987 m. sausio 25 d., minint Klaipėdos Krašto prijungimą prie Lietuvos.

Dabar iškyla klausimas, kaipgi čia atsirado tas Petisne?

Vykstant Versalio taikos konferencijai, į Paryžių atvyko ir Lietuvos, ir Amerikos lietuvių delegacijos. Mažosios Lietuvos lietuviai įvairiais raštais taip pat kėlė prisijungimo klausimą toje Taikos konferencijoje. Visi reikalavo, kad atsistačiusiai Lietuvos valstybei būtų priskirtas Vokietijos valdytos lietuvių gyvenamos žemės. Tačiau Versalio taikos sutarties (pasirašytos 1919 m. birželio 28 d.) 99-uoju straipsniu Klaipėdos kraštas buvo tik išimtas iš Vokietijos suverenumo ir laikinai paliktas Paryžiaus ambasadorių konferencijos žinioje, o Vokietija iš savo pusės pasižadėjo pripažinti sąjungininkių vėliau nustatysimas sąlygas, liečiančias Klaipėdos kraštą ir jo gyventojus. Versalio sutarties 87 straipsnis pavedė Paryžiaus ambasadorių konferencijai, kurią sudarė Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Japonijos ir Amerikos (ligi 1921 m.) Paryžiuje akredituotieji ambasadoriai, vykdyti taikos sutartį su Vokietija, taigi tuo pačiu toliau rūpintis, be kitų dalykų, ir Klaipėdos kraštu. Kol galutinai bus išspręstas šio naujo politinio vieneto, išimto iš Vokietijos suverenumo, likimas, — Klaipėdos kraštą valdė Paryžiaus ambasadorių konferencijos paskirtasis sąjungininkių karinės misijos viršininkas, prancūzų generolas Dominąue Joseph Odrey, o nuo 1920 m. birželio 7 d. — buvęs jo pavaduotojas, Prancūzijos administracijos valdininkas (prefektas), civilinis komisaras Gabriel Jean Petisnė.

Generolas Odry Klaipėdon atvyko 1920 m. vasario 15 d. su alpinistų šaulių daliniu, sudarė 6 narių Klaipėdos krašto direktoriją, pavedė jai krašto centrinę administraciją, sau pasilikdamas tik buvusio Prūsijos vyr. prezidento pareigybę. Civilinis komisaras Petisnė tęsė tą pačią valdyseną, kaip ir generolas Odry.

Sukilimui nuvertus civilinio komisaro Petisnė valdžią, ją j savo rankas 1923 m. sausio 15 d. perėmė Mažosios Lietuvos vyriausiojo gelbėjimo komiteto sudaryta direktorija, pirmininkaujama Erdmono Simonaičio. Mažosios Lietuvos vyriausybės gelbėjimo komitetas (1923 m. sausio 19 d. Šilutės nutarimu) prašė įsijungti į Lietuvos respubliką autonomijos pagrindu. Lietuvos seimas (1923 m. sausio 24 d.) sveikino tokį apsisprendimą ir pavedė vyriausybei imtis reikalingų žygių jam įgyvendinti. Vyriausybė tam reikalui savo aukštuoju įgaliotiniu į Klaipėdą atsiuntė Antaną Smetoną.

Sukilimo paakstintiems sąjungininkų ir lenkų kariniams grūmojimams ir griežtiems reikalavimams neįstengiant palaužti Mažosios Lietuvos vyriausiojo gelbėjimo komiteto ir Lietuvos seimo kieto nusistatymo, įtampa šiek tiek atslūgo ir prasidėjo ilgos ir sunkios derybos su Tarptautinėmis jėgomis. 1923 m. vasario 4 d. Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune užsienio reikalų minis-teriui Galvanauskui pranešė, kad ieškotina kompromiso tarptautinei padėčiai stabilizuoti. Tada (1923 m. vasario 15 d.) sukilėlių direktoriją pakeitė Viktoro Gailiaus direktorija, sudaryta iš sukilime nedalyvavusių asmenų. Iš savo pusės sąjungininkės valstybės pažadėjo Klaipėdos kraštą perleisti Lietuvai su sąlyga, kad kraštui būtų suteikta autonomija ir užtikrintas laisvas tranzito susisiekimas Nemunu ir jūra. Pridurmu Paryžiaus ambasadorių konferencijos atstovai pranešė direktorijos pirmininkui V. Gailiui, o Anglijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune — Lietuvos vyriausybei Paryžiaus ambasadorių konferencijos 1923 m. vasario 16 d. nutarimą, kad Klaipėdos krašto suverenumas iš principo perduodamas Lietuvai, tačiau tam tikromis sąlygomis. Nors tos sąlygos neatrodė Lietuvai priimtinos, — ypač toji, kuri numatė, kad Paryžiaus ambasadorių konferencija paruoš Klaipėdos krašto organišką statutą, — bet anuomet, neturėdama kitos išeities, Lietuvos vyriausybė pareiškė principinį savo sutikimą.

1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjo derybos tarp Paryžiaus ambasadorių konferencijos prancūzo Laroche vadovaujamos delegacijos ir Lietuvos delegacijos, kurią sudarė Galvanauskas, Sidzikauskas ir ekspertas Mandelštamas. Derybos buvo sunkios ir nesėkmingos, nes Lietuvos delegacija nepriėmė Laroches komisijos paruoštojo Klaipėdos konvencijos projekto, kadangi jis labai išplėtė autonominę galią ir teikė daug teisių Lenkijai sutarptautinsimo Klaipėdos uosto valdyme. Lietuvos delegacija kiek vėliau, balandžio 1 d., pateikė Paryžiaus ambasadorių konferencijai Lietuvos kontraprojektą, kuris taip pat numatė kraštui autonmiją (tik šiek tiek siauresnės apimties), bet Lenkijai nežadėjo teisių uosto valdyme. Tačiau šio Lietuvos pasiūlymo nepriėmė Paryžiaus ambasadorių konferencijos komisija. Tąsymasis tarp Lietuvos ir Paryžiaus ambasadorių konferencijos ėjo tol, kolpagaliau pateko Tautų Sąjungos Tarybon, kuri, išklausiusi šalis, 1923 m. gruodžio 15 d. nutarė šiai bylai sudaryti specialią trijų narių komisiją iš nesuinteresuotų valstybių piliečių. Komisija buvo sudaryta 1924 m. vasario 5 d. iš amerikiečio Norman Davis (jis ir pirmininkavo); švedo Hoernell ir olando Kroeler. Po poros savaičių (1924 m. vasario 18 d.) Ženevoje vėl prasidėjo derybos su Lietuvos delegacija (Balutis, Klimas, Sidzikauskas iš dalies ir Galvanauskas). Palyginti per trumpą, maždaug trijų savaičių laiką susitarta visais klausimais, nes Tautų Sąjungos Tarybos komisijoje nebuvo nei lenko, nei prancūzo, ir todėl ji įstengė nešališkai ieškoti kompromiso tarp karo sąjungininkų ir Lietuvos. Tokiu būdu ir Lietuva galėjo atsispirti Lenkijos kėslams. Delegacijų sutartą Klaipėdos konvencijos projektą 1924 m. kovo 14 d. vienu balsu priėmė Tautų Sąjungos taryba, o 1924 m. gegužės 28 d. Paryžiuje buvo pasirašyta ir pati konvencija.

Klaipėdos konvencija susideda iš keturių dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų, būtent: Klaipėdos krašto statuto (I pried.), Klaipėdos uosto (II pried.) ir tranzito (III pried.).

Pati konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria sąjungininkės — Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija — perleido Klaipėdos krašto suverenumą Lietuvos valstybei ir nustatė perleidimo sąlygas. Pagrindinės sąlygos yra tokios. Klaipėdos kraštas yra Lietuvos valstybės dalis — administracinis vienetas, kuris turi autonomiją savo legisliacijai, administracijai, teismams ir finansams. Lietuva negali perleisti Klaipėdos krašto suverenumo jokiai kitai valstybei be signatarinių valstybių sutikimo (15 str.). Užtikrinama tautinių mažumų apsauga.

Klaipėdos krašto statutas yra tarsi to krašto konstitucija, pagrindinis įstatymas. Jo įžangoje nurodomos pagrindinės priežastys, vertusios Lietuvą suteikti Klaipėdos kraštui autonomiją būtent vietos gyventojų tradicinių teisių ir kultūros užtikrinimo reikmė.

Prieš leidžiantis į gilesnį autonominio statuto pažinimą, norėtųsi išsiaiškinti jau kelis kartus minėtos pačios antonomijos sąvoką. Žodis autonomija susideda iš dviejų graikų kalbos žodžių: autos (lietuviškai;pats) ir nomos (liet.:įstatymas). Taigi jau filologinė prasmė rodytų į paties (sau) nustatytą gyvenimo buitį, kurią tiksliausiai išsako lietuviški žodžiai savivalda, savivaldybė, savivaldystė. Iš esmės autonomija ir yra savivalda, tik kitoniška, ypatinga, išimtinė, dažniausiai įimanti žymiai daugiau, bet griežtai ribotos galios, daugiau kompetencijų, kaip bendrinė savivaldybė.

Klaipėdos krašto statutas numato tokius pagrindinius organus kraštui suteiktajai autonomijai vykdyti: gubernatorių, direktoriją, seimelį, teismus.

Lietuvos respublikos prezidentas skiria Klaipėdos krašto gubernatorių, kuris žiūri Lietuvos respublikos interesų ir vykdo autonomijos priežiūrą, taigi yra pagrindinė jungė tarp Lietuvos respublikos ir Klaipėdos krašto. Vykdydamas savo statutinę pareigybę, gubernatorius skiria direktorijos pirmininką, skelbia ar nesutikdamas vetuoja seimelio priimtus įstatymus.

Direktorijos pirmininkas sudaro direktoriją: pasirenka nedaugiau kaip 4 narius. Direktorija, pirmininko vadovaujama, tvarko krašto administraciją, skiria teisėjus, turi įstatymų leidimo iniciatyvos teisę. Direktorija yra reikalinga seimelio pasitikėjimo ir atsistatydina, pareiškus nepasitikėjimą. Vadinasi, ji priklauso ir nuo gubernatoriaus, ir nuo seimelio: gyvuoja, tik šių abiejų organų leidžiama, panašiai kaip Vakarų Europos kraštų ministrų kabinetai yra priklausomi ir nuo prezidento, ir nuo parlamento.

Seimelis leidžia įstatymus ir turi įtakos į administraciją, nes gali, pareikšdamas ir nepasitikėjimą (netiesiogiu būdu), nušalinti direktoriją. Jis renkamas Klaipėdos krašto gyventojų.

Klaipėdos krašto teismai yra autonominiai, tačiau ir jų byloms aukščiausioji instancija yra Lietuvos respublikos Vyriausiasis Tribunolas. Autonominių teismų teisėjus skiria Klaipėdos krašto direktorija.
Lietuvių ir vokiečių kalbos lygiomis pripažįstamos oficialiomis krašto kalbomis. Užtikrinama piliečių teisės, švietimo, mokymo, privačių mokyklų laisvė.

Konvencijos antrasis priedas Klaipėdos uostą skelbia tarptautinės reikšmės uostu ir nustato jo pagrindinę organizaciją. Klaipėdos uostą ir viešuosius vandenų kelius išlaiko Lietuvos valstybė. Bet uostą valdo, plečia jau konglomeratinė uosto direkcija, susidedanti iš trijų narių, kurių vieną skiria Lietuvos vyriausybė, antrą — Klaipėdos kraštas ir trečią — Tautų Sąjungos Susisiekimo ir tranzito komisija.

Trečias konvencijos priedas kalba apie tranzitą ir miško plukdymą Lietuvos teritorijoje. Užtikrinama judėjimo ir tranzito laisvė jūra, upėmis ir geležinkeliais į Lietuvą, iš Lietuvos ir per Lietuvą.

Šitaip buvo sutarta, nusistatyta ir parašyta. Tačiau šių nuostatų praktiškas vykdymas sutiko daug didelių kliuvinių, kurių neįmanoma čia apžvelgti. Todėl paminėsim tik vieną būtent Klaipėdos krašto direktorijų nepastovumą.

Per šešiolika su Lietuva vienybės metų Klaipėdos kraštas (žinoma, neskaitant prancūzmečio) turėjo 15 direktorijų, kurių tik trijų kadencija tvėrė daugiau vienerių metų, o visų kitų — sukosi apie 11 - 12 mėnesių. Ilgiausiai išsilaikė Augusto Baldžiaus direktorija (priešpaskutinė) — 3 metus 1 mėn. 21 dieną ir trumpiausiai —    Jono Toliiiaus — tik 21 dieną. Šis pavyzdys įtikina, kad nebuvo reikiamos darnos, jei taip virto direktorijos viena po kitos, negalėdamos savo svarbių uždavinių atlikti Lietuvos respublikai nei Klaipėdos kraštui. Klaipėdos krašto valstybinis vienalytiškumas su Lietuvos respublika ypač ėmė skeldėti po 1933 metų, Hitleriui paėmus į savo rankas Vokietijos valdžią ir Klaipėdos krašto seimelio Vokietijos politikai palankiai daugumai neslepiamai reiškiant savo geismą "Heim ins Reich".

1939 m. kovo 22 d. Hitleriui atplėšus Klaipėdos kraštą, niekas nebepaisė Klaipėdos konvencijos. Nesilaiko jos ir dabartinis okupantas, Sovietų sąjunga, Klaipėdos kraštui po Antrojo pasaulinio karo vėl sutapus su Lietuva. Tai kuriam gi galui dabar apie tatai kalbėti?!

Politinėms sąlygoms atitinkamai susiklosčius, manding galėtų atsiversti ir kitas lapas, Lietuvai iš pavergties išsivaduojant. Tada ir vėl galėtų iškilti, jei ne tos pačios, tai labai panašios politinės ir ūkinės problemos, kaip ir 1923 metais Klaipėdos kraštui prisijungiant prie Lietuvos. Gal Klaipėdos konvencijos signatarės — Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija — reikalautų, kad Lietuva laikytųsi autonomijos, nes ji su jomis sutarta, bet ne vien tik Lietuvos malone Klaipėdos kraštui suteikta?! Žinoma, ateityje autonomiją gal mažiau sąlygotų sumenkusi vokiečių, bet daugiau vis labiau įsistiprinanti rusų mažuma, kurios likimą veikiausiai lemtų taip pat tarptautinės jėgos. Susisiekimas ir tranzitas Lietuvos teritorine jūra, upėmis ir geležinkeliais, miško plukdymas, naudojimasis Klaipėdos uostu ateityje galėtų dominti ne tik Lenkiją, bet taip pat Ukrainą, Gudiją, gal net ir Rusiją. Tai klausimai, su kuriais prisieis susidurta Lietuvai išsivaduojant iš sovietinės pavergties.

Deja, šiandieną niekas negalvoja ir neplanuoja, kaip juos reikės spręsti, įvykių užklupti nepasiruošę, darysime neatitaisomų klaidų, kaip jau yra atsitikę praeityje, kai, pvz., sukiliminė vyriausybė 1941 m. rugpjūčio 5 d. pas generalinį komisarą apsilankymo proga Vokietijos Reicho vyriausybei adresuotame savo memorandume Lietuvos vardu dėstė: "Jei per vėlesnius dvidešimt metų aplamai draugiškuose Lietuvos ir Vokietijos santykiuose iškildavo nesutarimų ar buvo tvarkytinų klausimų tarp abiejų kaimynų, tai tatai yra pašalinta 1939 m. kovo 22 d. sutartimi; ja nutiestas kelias draugiškai plėtoti santykius tarp abiejų kraštų". Gia garbinamoji Klaipėdos krašto atplėšimo vadinama sutartis teisiškai Lietuvos juk nesaisto, nes, viena, ji yra prievartos aktas, antra, Lietuva be Klaipėdos konvencijos signatarių sutikimo negalėjo to krašto perleisti Vokietijai ir, trečia, Klaipėdos krašto atplėšimo tariama sutartis nebuvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate.

Mėgėjiškos politinės spekuliacijos, pagrįstos sezoninėmis emocijomis, gali būti Lietuvai didžiai žalingos: jų reikia saugotis visoje Lietuvos vaduo-senoje, tikrai ir išmaniai iš anksto pasiruošus bet kokiai ateities politinei ištikčiai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai