Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRIKŠTO ELEGIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Kryžiaus keliai Šv. Petro aikštėje

PIRMOJI ELEGIJA

Tai buvo žemė (ji yra ir bus) šviesi, laiminga,
Bekraštė liepų ir klevų, beržų ir ąžuolų šalis,
Jos pasakišką rūbą siuvo debesys vaisingi,
O žiedlapiai kasas, graži kaip aukso obuolys!
Šalis, kurios akis ir veidą rytmečiai papuošia
Auksiniais spinduliais, o vakarai — sapnų
paslaptimis,

Kada dievai jų dangiškuoju sidabru pajuosia
Ir nešasi bučiuodami jos rožines akis.

Bedugniai ežerai, negalinčios užmigti upės,
Ir Baltija — ta nuotaka aistringa širdimi —
Ją tartum laivą bangose ant rankų audros supė,
Kad būtų ji per amžius ir gyva, ir nemari!
Šalis be rūpesčių gyveno, vėjas žaidė vėją,
Dainavo žmonės ir žaliavo pievos ir laukai,
O žvėrys miškuose ir bitės aviliuos daugėjo,
Ir niekas nežinojo, kas nelaimė, kas vargai.

ANTROJI ELEGIJA

Tai žmonės. Nešdami sunkias dienas į lengvą naktį,
Save uždengia jie akla Buvimo nežinia —
Ir sudeda aukas, ir ima savo dvasią plakti
Tamsybių rykštėmis nė patys nežinodami už ką.
Jie saulę garbina, kad nesustotų žemei šviesti,
Mėnulį ir žvaigždes — iš meilės gimusios širdies,
Jie bijo, ko nemato, ko negalima paliesti,
Ir ąžuolų, žaliuojančių iš amžių paslapties.

Ir taip užsiliepsnoja akys: aukurai iškyla,
Alkavietės ir akmenys, šventieji jų miškai,
Perkūnas ir ugniniai kirviai, ir šiek tiek apsvilę
Dievai ir pusdieviai, ožiai, gyvatės ir žalčiai.
Iš paslaptingos duonos sukuria jie Duonapatį,
Iš lauko Luksargį, Medeinę iš gilių miškų,
Iš vandenų Undinę, o iš žemės Zemapatį,
Prie viso to daugybę laumių, aitvarų, kaukų...

TREČIOJI ELEGIJA

Gamta, svetinga motina, juos kvietė žaisti,
Praamžius geras, tėviškas ir atlaidus,
Neleido žaibui laimingos šalies paliesti,
Mylėjo lakstančius nuogais pilvais vaikus.
Pagonija! Taip praminė laimingą šalį,
O tai, ką garbino ir juos pačius — stabai!
Ir jojo riteriai, magistrai ir karaliai
Pasižiūrėti, kaip atrodo milžinai.

O milžinai tarp ežerų, miškų ir upių,
Prie laužo amžinai negęstančios ugnies,
Dainavo šermuonėlių kailiais apsisupę
Ir gynė laisvę nevergavusios šalies.
O laisvės ir ugnies žmogus pavydi žmogui,
Pavydi rūtų grožio, mėtų ir medaus —
Vešlioje žolėje išsirpo kraujo uogos
Ir kryžnešiai neatpažino čia žmogaus...
 
KETVIRTOJI ELEGIJA

Kalbėjo žmonės, vargo ir skausmų prigėrę,
Esą valdovas buvęs senas, kažkada
Nuo arklio kritęs, žaizdą galvoje atvėręs —
Ir prasidėjusi nuo to keista kalba...
Bet jis kvėpavęs neilgai, kažkas nukirtęs,
Spėlioja žmonės, bet nežino kas, nė kaip,
Ir kryžius, pastatytas jo pily, nuvirtęs,
Nutilęs juodas varpas, skambinęs dusliai.

Išnykus kryžiui pilyje, varpai nurimo,
Tik žmonės nenurimo, nei keista kalba:
Esą karalius, kryžius ir varpų likimas —
Tai mūsų žemės garso ir garbės pradžia!
Prikels! Prikels! Jie prisikels! Karalius gyvas!
Ir kryžius gyvas! Ir varpai gyvi, skambės...
Nuo tų kalbų pradėdavo žydėt alyvos,
Prieš laiką žiedas išsiskleisdavo gėlės.

Vysk. Antanas Vaičius tarp dainininkių ir šokėjų
 
PENKTOJI ELEGIJA

Praėjo daug metų, vandens daug nutekėjo,
Ir dar daugiau nelaimių, kraujo ir kančių.
Ir vieną šviesų rytą, saulei patekėjus,
Pamato jie valdovą — Kryžius ant pečių!
Narsusis Vytautas — Kęstučio pirmas vaikas,
Jo veidas šiltas ir karališkai didus!
Ant kaklo šventas kryžius dieviškumą teikia,
Žiema jo garbanas papuošia sidabru.

Didingas vaizdas, niekada dar nematytas!
Seniai lauktoji jų tautos malda maldų!
Jis pats! Slidžiais ledais jo kelias nubarstytas,
Sunkus jo kryžius tinka prie sunkių šarvų!
Jis eina Mindaugo išvaikščiotais keliais
Ir neša Dievą kaip gyvybę širdyje!
Papuoškite jų kelią kryžiais nemariais,
Papuoškite ir jį, ir tautą, ir save!


ŠEŠTOJI ELEGIJA

Šalia, ant juodo žirgo, nekalbus Jogaila,
Priėmęs šventą krikštą tris metus vėliau.
Tarp Vytauto ir jo nerastum krislo meilės,
Bet priesaika ir kryžius riša juos tvirčiau.
Tai jų šalis, tai jų namai — abu jie mato
Sustoję Panery ant iškeltų lentų —
Ir jie nedaug žinojo, dar mažiau suprato,
Tačiau minia sustingus klausės jų maldų.

Šv. Tėvas tarp lietuvių audiencijoje

O laimingoji žeme! Tau garbės vainiką
Iš meilės ir maldų nupintą neša jie —
Priimk! Žinok, kad krikštą gauni ne už dyką —
Prasideda kelionė kryžiaus šviesoje!
Sugrįžo, kas po šimtmečio turėjo grįžti:
Ir kryžius, ir varpai, ir Mindaugo malda!
Atsiminė, ką buvo lemta neužmiršti:
Pirmasis krikštas ir pirmoji jo auka!

Iš eilėraščių rinkinio "Aukurai ir altoriai" (1987)


Jungtinis choras. Diriguoja Rita Kliorienė. Visos nuotraukos V. Bacevičiaus
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai