Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. JONĄ DUMČIŲ ATSIMINUS 1905 — 1986 PDF Spausdinti El. paštas
Prieš mane pora lapų "Literatūros ir meno" (1985 kovo 16), gautų iš Lietuvos. Straipsnyje "Filologo kelias" prisimenamas Jonas Dumčius, kovo 20 sulaukiantis 80 metų. Yra ir nuotrauka.

Tai mano bendraklasis Sakių gimnazijoj. Iš nuotraukos neatpažinau. Per ilgai nesimatėm. Tačiau gyvai prisiminiau gimnazijos ir studentavimo metus (1918 - 29), kai vaikščiojom tais pačiais koridoriais, siekdami mokslo.

1918 m. pavasarį "Žiburio" draugija įsteigė Sakiuose gimnaziją su pirmosiom dviem klasėm. Į II klasę egzaminus išlaikė ir 13-metis Dumčius.

Sakiai tada buvo didelis užkampis, vietinių vadinamas kibirmiesčiu. Apskrities centras buvo Naumiestyje, vėliau pavadintame Kudirkos Naumiesčiu. Įsteigus gimnaziją, mokiniams labai trūko butų.

Dumčiaus tėvas, turtingas ūkininkas, ilgai negalvojo. Striūpų priemiestyje vasarą nupirko sklypą žemės ir mokiniams pastatydino dviejų butų namus. Pietiniame bute trečdalį atidalino lentomis ir sūnui vienam įrengė kambarį. Čia jis ir gyveno visus septynerius metus iki gimnazijos baigimo 1925 pavasarį.

Mokinys Dumčius buvo gabus, bet didelis individualistas. Kas jam patiko, mokėsi gerai. Buvo geriausias mūsų lotynistas nuo pat II klasės. Mėgo ir kitas kalbas. Bet III klasėj iš aritmetikos ir VI klasėj iš algebros turėjo pataisas. Tada pasispaudę ir pataisas išlaikė labai gerai.

Sakių gimnazija buvo klasinė. Ketverius metus (1923 - 27) buvo mokoma ir graikų kalbos, pradedant V kl. Kai ją įvedė, mes I laida jau buvome pasiekę VII klasę ir mums graikiškai mokytis nereikėjo. Bet Dumčius pats savanoriškai jos pramoko iš žemesniųjų klasių.

Negana to. Tėvo brolis buvo kunigas Amerikoje. Smulkiau nežinau, bet Dumčius buvo pramokęs ir anglų kalbos. Turėjo angliškai Cezario vertimą, aišku, gautą iš dėdės.

Pertraukų metu dažniausiai vaikščiodavo vienas. Jei kas priėjo, jis kalbės, atsakinės; bet ar jis pirmas prie ko priėjo ir pats pradėjo kalbėti, nežinau.

Į kitų mokinių kambarius Dumčius neidavo. Bet mes pas jį kartais užeidavom. Sykį jis mums ištraukia lotynų kalbos rašomųjų sąsiuvinį ir rodo. Teisingai išlinksniuotas žodis mokytojo vienam linksnyje pataisytas klaidingai. Pažymys "4" ir mokytojo parašas.

Dumčius sąsiuvinį pasidėjo atsiminimui, bet nesiginčijo ir nesiskundė. Gal iš pagarbos mokytojui, o gal jau toks būdas.

Šventadieniais į pamaldas eidavom organizuotai. Dumčius visada buvo. Bet spalio vakarais rožinio pamaldose ar gegužės vakarais Marijos litanijoje, laikomose specialiai mokiniams, jo nematydavom. Tačiau VI klasėje įsijungė į ateitininkus, o VIII klasėje antrą pusmetį buvo mokslinio lavinimosi būrelio pirmininkas.

Kai 1925 pavasarį laikėm baigiamuosius egzaminus, nuomonė buvo, kad Dumčius laiko labai gerai. Gautų gerą atestatą, jei ne praeitis, t. y. tie dalykai, iš kurių egzaminų nebuvo. Dumčius į tai nekreipė dėmesio. Kaip yra, taip gerai.

Rudenį Kauno universitete jis įstojo į humanitarinį fakultetą filologijos skyrių. Čia atsivėrė platesni akiračiai. Tik dėmesys nuo lotynų nukrypo daugiau į graikų kalbą ir literatūrą, dėstomą Šilkarskio. Lotynų kalbą ir literatūrą dėstė Brenderis. Juodu greit atkreipė dėmesį į Dumčių. Fakultete pasklido gandas, kad turi fenomeną.

Humanitariniame fakultete dekanas V. Krėvė buvo reiklus. Jsirašyti dalykai turėjo būt pradėti klausyti ir profesoriaus pasirašyti per mėnesį nuo semestro pradžios.

Bene ketvirtame semestre Dumčius su studijų knygele ateina pas dekaną pavėluotai. Keli įsirašyti dalykai dar profesoriaus nepasirašyti. V. Krėvė tuos dalykus išbraukia ir pasirašo. Dumčius aiškinasi: aš paskaitas klausiau, tik vis pamiršdavau pasiimti knygelę; man profesorius pasirašys.

Nepasitikėdamas V. Krėvė dėl visa ko atsiverčia knygelės pirmą puslapį su pavarde ir nuotrauka. Žiūri: Dumčius.

—    Tai ką, geriausiai moki, tai į formalumus nekreipi dėmesio, — tarė dekanas.

Išbrauktus dalykus pats surašo ir, dar kartą pasirašęs, knygelę atiduoda.

1928 metais Švietimo ministerija rengėsi išleisti Iliados vertimą. Suredaguoti ir įvadą parašyti buvo patelktas prof. Šilkarskis, o komentarus parašyti — stud. Dumčius. Už tuos komentarus jis gavo iš ministerijos 1000 litų honorarą, o fakultetas juos užskaitė už diplominį darbą.

Jau 1929 pavasarį buvo žinoma, kad Dumčius yra kandidatas tolimesnėms studijoms užsienyje. Bet tą pavasarį jis baigiamųjų egzaminų nelaikė. Atidėjo rudeniui. Dar turįs kai ką pasitikrinti.

Egzaminai buvo, berods, spalio 1 d. Kai po egzaminų paklausėm, kaip sekėsi, atsakė, kad jų beveik nebuvo. Abu klasikai pasakė, kad jiems visada viską mokėjo. Istorikas prof. Karsavimas kažką paklausė. Kai Dumčius pradėjo pasakoti, jis numojo ranka ir pasakė, kad gana.

Po egzaminų Dumčiui buvo paskirta fakulteto stipendija, ir jis išvyko į Šveicarijos Bazelį. Išlydint paklaustas, kokias knygas pasiima, atsakė, kad tik kelis žodynus.

Kaip bendraamžis, norėčiau pažymėti, kad Dumčiaus gimnazisto ir studento materialinė padėtis buvo geresnė, negu daugelio kitų. Jau minėjau, kad gimnazijos metais jis turėjo sau atskirą kambarį. Kaune tik pirmaisiais metais gyveno studentiškai su keliais kitais. Bet 1926 m. vasarą tas dėdė kunigas grįžo iš Amerikos. Garliavos valsčiuje nusipirko ūkį ir sėkmingai vertėsi. Brolvaikiui studentų bendrabutyje išnuomavo kambarį vienam.

Dumčiaus sėkmingomis studijomis labai džiaugėsi ir dėdė. Kai Kaune gavo diplomą, dovanų nupirko aukso plunksną, kuri tada Kaune kainavo apie 1000 litų.

Nemanau, kad ta materialinė pagalba lėmė, bet aišku, kad ji daug prisidėjo prie jo mokslinių pasiekimų.

Čia mano tiesioginiai atsiminimai baigiasi.

Apie studijas užsienyje anam žurnale straipsnio autorius Sigitas Narbutas (spėju, Dumčiaus mokinys, o gal ir bendradarbis) mini jo paties pasisakymus.

Į Bazelį nukreipė prof. Brenderis. Ten tada dėstė indologas Vakernagel, buvęs Brenderio profesorius. Studijos nebuvę labai sunkios. Lietuvos ir užsienio studentų žinios buvusios maždaug vienodos. Klausęs klasikinės filologijos, archeologijos, sanskrito, vedų ir avestos paskaitų.

Iš Bazelio grįžo be doktorato. Kodėl? — Tikrai nežinau. Esu girdėjęs, kad Dumčius buvęs pasisiūlęs rašyti apie kažkurį mažai žinomą graikų rašytoją, bet prof. Šilkarskis nesutikęs. Kas žino, gal pats profesorius mažai apie tą rašytoją žinojo. Kritiškai Dumčius buvo atsiliepęs apie Šilkarskį, ir kai paskaitė jo įvadą Iliados vertimui.

Kai gavau žinią apie Dumčiaus mirtį, kreipiausi į istoriką dr. J. Jakštą (dėsčiusį viduramžių istoriją tame pačiame fakultete 1932 - 44 m.), klausdamas, ką jis atsimena apie Dumčių ir anuos jau tolimus laikus. Atsakė, kad 1932 pavasarį jie trys jauni akademikai (Dumčius, Jakštas ir Šapoka) buvo priimti į humanitarinį fakultetą vyresniais asistentais. Bet mokslo sritims esant visai skirtingoms, jokių santykių su Dumčiumi neturėjęs ir net mažai jį pažinojęs.

Prasidėjus Antram pasauliniam karui, 1939 m. rudenį Lietuva pateko Sovietų orbiton, o 1940 vasarą buvo įjungta į Sovietų Sąjungą kaip sovietinė respublika. Karo sūkuriuose žlugus Lenkijai, Vilnius su apylinkėmis buvo priskirtas Lietuvai. Vilniuje vieton lenkiškojo įsteigtas lietuviškas universitetas. Ten iš Kauno perkelti humanitarinis ir teisių fakultetai.

Dumčiui teko perimti buvusio lenkiškojo universiteto klasikinės filologijos seminarą. Ten dirbęs prof. Jonas Okas sudominęs Dumčių graikų tragedijomis, tada dar mažai studijuojamomis.

Po karo Dumčius daug tų tragedijų išvertė; parašė apie jas studijų. Apie tai tekalba tos srities mokslininkai. Man daugiau įdomus Dumčius kaip žmogus, mokslo draugas jaunystėje.

Anam straipsnyje Narbutas kalba apie Dumčių su didele pagarba. Esąs tai reto santūrumo žmogus. Negirdėjęs, kad Dumčius kada nors būtų kalbėjęs savo naudai ar šališkai su kuo pasielgęs. Paskaitose ar pokalbiuose kartais nustebina jau žinomų faktų visai nauja interpretacija. Moksle esąs ne tas vertesnis, kas daugiau žinių sukaupia, bet kas jų daugiau išdalija.

Įdomi ir paskutinė žinutė, nors visai asmeniška. Dumčius niekuomet nesėdo į troleibusą. Į universitetą ėjo pėsčias.

Nuo 1986 m. pradžios Dumčius sirgo kepenų vėžiu. Mirė balandžio 28. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
80 metų sukakties proga jam suteiktas profesoriaus laipsnis. Lyg ir per vėlai.

Gegužės pabaigoje gautame iš Lietuvos nekrologe, pasirašytame Eugenijos Ulčinskaitės ir Sigito Narbuto, Dumčius jau visur vadinamas profesorium, o 1985 metų straipsnyje dar buvo tik Dumčius.

Pažindamas Dumčių nuo jaunų dienų, galiu sakyti, kad jis laipsnių nevertino. Svarbu žinios, ir pats žmogus.

Dumčius savo vertę jautė ir buvo surastas. Universitetuose dėstė daugiau kaip 50 metų (1932 - 1985). Jo individualizmas buvo ne kliūtis, o palaima mokslui.

Lietuvai jis savo duoklę atidavė.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai