Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DRAMATIŠKI KRIKŠTO KELIAI Į LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas


Švęsdami Lietuvos krikšto jubiliejų, mes prisimename ne tik karaliaus Jogailos, bet ir pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštą. Visai teisingai mūsų spaudoje dažnai primenama, kad šis buvo vis tiek pirmasis Lietuvos valdovo krikštas. Tačiau kartais pamirštama šio krikšto tikra istorija. Žinome, kad Mindaugas buvo vieningos Lietuvos valstybės įkūrėjas. Jo pastangos palenkti visus kitus lietuvių kunigaikščius savo valdžion iššaukė stiprų pasipriešinimą, kuriam vadovavo jo brolėnas Tautvilas. Ieškodamas sąjungininkų prieš Mindaugą, Tautvilas bėgo į Rygą ir ten priėmė krikštą iš Rygos arkivyskupo. Tuo būdu Mindaugas suartėjo su arkivyskupo priešu — Livonijos Ordinu. Kai Ordino magistras prižadėjo išrūpinti karališką vainiką Mindaugui, jeigu šis priims krikštą, Lietuvos kunigaikštis sutiko krikštytis. 1

Tad labai aišku, kad Mindaugo 1251 metų krikštas buvo praktiškai motyvuotas. Už jį reikėjo ir praktiškai atsilyginti, atsisakant nuo kovų prieš kryžiuočius beveik dešimčiai metų ir užrašant Ordinui daug Lietuvos žemių. Mindaugo žemių dovanojimo aktus Ordinas per sekančius kelis šimtmečius naudojo kaip ginklą propagandiniame kare prieš lietuvius, dar pridėjęs savo suklastotų dokumentų.2 Pats Mindaugas buvo nužudytas pagonių sukilėlių. Kaip Zenonas Ivinskis rašė, jo "trumpos datos krikšto, kuris visam šimtmečiui su viršum vėl leido viešpatauti pagonybei, negalima pavadinti lietuvių tautos krikštu. Su tuo trumpu epizodu vėliau niekur nebesiskaitoma". Mindaugo palikuonys iš to pasimokė, matydami, kad krikšto priėmimas galėjo Lietuvos kunigaikščiams būti ir asmeniškai, ir politiškai pavojingas.

Paskaita, skaityta Toronte 1987 m. kovo 15 d. Lietuvos krikšto jubiliejaus proga.

Algirdo religinė diplomatija
Lietuvos krikšto klausimas vėl buvo iškeltas didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vytenio, Gedimino ir Algirdo laikais, bet visuomet nesėkmingai. Tuos visus bandymus negaliu čia apibūdinti — juos išsamiau aprašiau profesoriaus Vardžio redaguotoje knygoje Krikščionybė Lietuvoje 4 Pažvelgsime tik į vienas derybas, kurios gerai nušviečia Lietuvos kunigaikščių religinę diplomatiją.

1358 m. balandžio mėnesį vokiečių imperatorius Karolis IV rašė "Lietuvos valdovui ir jo broliams", ragindamas juos priimti krikštą.5 Pagal Henriko Rebdorfo kroniką tų pačių metų liepos mėnesį "Lietuvos karaliaus brolis" (nežinome kuris) atvyko į imperatoriaus dvarą Niuremberge ir pareiškė, kad Lietuvos valdovas nori priimti krikščionių tikėjimą.6 Tada imperatorius parašė antrą laišką Lietuvos kunigaikščiams, pranešdamas, kad jis siunčia pasiuntinius į Prūsiją sudaryti taikos sutartį tarp lietuvių ir kryžiuočių. Imperatorius taip pat prašo Lietuvos valdovo pasiųsti savo brolį į Čekiją, kur tuo metu buvo imperatoriaus sostinė.7

*    Šita dalim paskaitos remiasi autorės disertacija anglų kalba "The Role of pagan Lithuania in Roman Catholic and Greek Orthodox religious diplomacy in Eastcentral Europe (1345 -1377)", Fordham University, 1987.

Atrodo, kad Karolis IV rimtai rūpinosi šiomis derybomis dėl Lietuvos krikšto. Tai rodo ir faktas, kad imperatorius paskyrė Prahos arkivyskupą ir kitus žymius asmenis rūpintis Lietuvos krikštu. Jų delegacija, vadovaujama paties arkivyskupo, 1358 m. rudenį iškeliavo derėtis su lietuviais.8

Bet jiems buvo lemta nusivilti. Kronikos nevienodai aprašo šį įvykį, bet visos sutinka, jog 1358 m. gale lietuviai imperatoriui ar jo pasiuntiniams pranešė, kad nesikrikštysią, kol kryžiuočių ordinas sugrąžins visas žemes, kurias jis yra nukariavęs iš lietuvių.9 Pagal vieną kroniką Algirdas reikalavo visų žemių tarp Rygos (Latvijoje) ir Karaliaučiaus/Kinigsbergo (Prūsijoje).10 Tai toli gražu nėra vien lietuviškos žemės. Tiek teritorijos atidavęs, Ordinas liktų visai silpnas prieš Lietuvą. Ta kronika mini net lietuvių pasiūlymą kryžiuočiams pasitraukti į rusiškas stepes saugoti krikščionis nuo totorių, bet be teisių į rusiškas žemes, nes lietuviai pareiškę, kad "visa Rusija turi būti lietuvių įtakos sferoje", arba "turi lietuviams priklausyti". (Lotyniški žodžiai čia turi kelias prasmes).11 Aišku, kad šie reikalavimai buvo visai nepriimtini imperatoriui, kadangi ordinas buvojo sąjungininkas. Be to, imperatorius neturėjo galios Ordiną priversti save sunaikinti.

Lietuvių reikalavimai, ar teisingi, ar ne, buvo aiškiai neįvykdomi ir galėjo tik sustabdyti, o ne toliau pastūmėti derybas. Negaliu tikėti, kad Algirdas, kuris net priešų kronikose apibūdintas kaip labai sumanus ir gudrus politikas, šiuo atveju buvo naivus.12 Mano nuomone, lietuvių reikalavimai, pristatyti krikšto deryboms jau įpusėjus, buvo priemonė tas derybas nutraukti taip, kad visa kaltė krikščioniško pasaulio akyse kristų ant kryžiuočių.

Kodėl Algirdas pradėjo derybas, kurias pats nutraukė? Pažvelkime į jo politinę padėtį 1358 m. pavasarį, kai derybos su imperatoriumi prasidėjo. Rytuose kaip tik tuo metu atsivėrė Lietuvai naujos perspektyvos. Rusiją tada valdė totoriai (mongolai). 1357 m. jų valdovas ar chanas buvo savo sūnaus nužudytas, ir prasidėjo naminis karas tarp jo palikuonių. Algirdui tai suteikė gerą progą nukariauti rusų žemes. Ir tikrai per sekančius penkerius metus lietuvių valdoma teritorija smarkiai padidėjo.13

Norint kariauti rytuose, reikėjo užsitikrinti, kad Lietuvos vakarinės ir pietinės sienos nebūtų tuo pačiu metu užpultos kryžiuočių ar lenkų (tuo metu lietuviai kariavo su lenkais dėl Galicijos ir Volynijos žemių). Algirdas ir jo broliai kartais pasirašydavo paliaubų ar taikos sutartis su kaimynais, bet jos buvo slaptos ir neoficialios, nes krikščionims Bažnyčia draudė daryti bet kokias sutartis su pagonimis.14 Galimas daiktas, kad Algirdas sutiko derėtis dėl krikšto 1358 metais, tik norėdamas sudaryti palankesnes sąlygas įvairioms sutartims su kaimynais.

Taigi, 1358 m. birželio mėn. Lenkijos karalius, lydimas žymių pareigūnų, nuvyko į Lietuvos - Lenkijos pasienį ir ten vedė slaptas derybas su Lietuvos kunigaikščiais.15 Liepos mėnesį sekė jau minėtos derybos su imperatoriumi Niuremberge. Rugpjūčio pradžioje Kęstutis pasirašė sutartį su mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, Lenkijos vasalu. Si sutartis garantavo draugiškus Lietuvos santykius su Mazovija (kur dabar yra Varšuva) bei visa Lenkija ir nustatė Mazovijos - Lietuvos sieną. 6

Sutartis nenustojo galiojusi ir po to, kai lietuviai atsisakė krikštytis. Sekančius aštuonerius metus Lenkija ir Lietuva gyveno taikoje,1' ir 1360 m. Algirdo duktė ištekėjo už lenkų karaliaus anūko.187

Imperatoriaus Karolio antrame laiške lietuvių kunigaikščiams yra minimos jo pastangos sudaryti karo paliaubas tarp lietuvių ir kryžiuočių.19 Ir tikrai, Prūsijos kryžiuočiai, dar 1358 m. pradžioje smarkiai puolę Lietuvą,20 po tų metų vasaros, kai vyko krikšto derybos, nebepuolė lietuvių dvejus metus.21 Iš to spėju, kad, imperatoriui tarpininkaujant, galėjo būti pasirašyta taikos sutartis, kuri galiojo dvejus metus. Ordino kronikininkai jos nemini, bet jie nutyli ir kitas kryžiuočių sutartis su pagonimis.22

Peršasi išvada, kad Algirdas sąmoningai užtęsė krikšto derybas, kol buvo ruošiamos ir pasirašomos sutartys su lenkais ir su kryžiuočiais. Jis tada nutraukė derybas, pateikdamas reikalavimus, kurie buvo sąmoningai įžeidžiantys kryžiuočius.23 Ordinas buvo tiesiog priverstas pasitraukti iš derybų, ir tai buvo puiki reklama lietuvių skundams, kad ordino riteriams svarbios tik užgrobtos žemės, o ne pagonių apkrikštijimas.24 Algirdas laimėjo paliaubas nuo nuolatinių užpuldinėjimų krikšto derybų užmezgimu ir nutraukimu. Lietuvos krikšto klausimas čia tapo priedanga diplomatiniams manevrams.

Lietuvos 1387 m. krikšto problemos
Algirdo sūnaus Jogailos santykius su krikščionimis taipgi tegalima suprasti politiniame kontekste. Kokia buvo Jogailos padėtis porą metų prieš krikštą?


Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas prie Maskvos vartų (1.369 m.). Dail. S. Ušinsko paveikslas, buvęs Lietuvos paviljone pasaulinėj parodoj New Yorke 1939 m.
 
Lietuvą toliau smarkiai puolė Kryžiuočių Ordinas, dabar naudodamas naują ginklą — patrankas, kuriomis 1381 m. sugriovė Naujapilj prie Trakų.25 Sn Ordinu buvo susidėjęs Vytautas, nepasiduodąs savo pusbroliui Jogailai ir 1383 m. vasarą užėmęs net Trakus.26 Atsilygindamas už suteiktajam pagalbą, Vytautas pakartotinai Ordinui atidavė Žemaičius (1384, 1390, 1390, 1398, 1398) ir pažadėjo būti Ordino vasalu.27 Jis 1384 m. atsimetė nuo Ordino tik tada, kai Jogailos pozicija sustiprėjo per derybas su Maskvos kunigaikščiu ir ypač su lenkais.28

Dar pavojingesnis priešas negu Vytautas buvo Jogailos vyresnis brolis Andrius. Jis valdė Lietuvos prekybai bei karams strategiškai labai svarbų Polocką, ir yra minimas kaip dalyvis įvairiose sutartyse Algirdo valdymo laiku.29 O Jogaila nedalyvavo sutartyse — kronikose minimas tik jo dalyvavimas tėvo kariuomenėje.30 Vaidinęs svarbų vaidmenį Algirdo politikoje Andrius nenorėjo paklusti daug jaunesniam Jogailai ir jau 1379 m. sukilo prieš jį. Lygiai taip, kaip Vytautas, Andrius ieškojo tradicinių Lietuvos priešų pagalbos: jis susitarė su Maskvos kunigaikščiu Dimitru, kurio kariuomenė, įžygiavus į Lietuvos rytinės teritorijos dalį, ją užėmė, o Andrius nukariavo Naugardo - Sieversko žemę. Andriaus brolis, Briansko valdovas, pasidavė Maskvos kunigaikščiui. Tai reiškė, kad visa Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos rytinė siena, nuo Polocko šiaurėje iki Naugardo - Sieversko Ukrainoje, buvo Andriaus ir Maskvos rankose. Andrius ieškojo pagalbos ir iš Livonijos Ordino, ir jam padedant, įsitvirtino Pskove.31

1380m. gegužės mėnesį Jogaila su kryžiuočiais pasirašė Dovydiškių sutartį, nukreiptą prieš Kęstutį, nes nepajėgė kovoti dviejuose frontuose: ir prieš Kęstutį, ir prieš Andrių.32 Po to ėjo kovos su Kęstučiu, kurias 1382 metais laimėjo Jogaila. Bet Andrius vis dar maištavo. Prieš jį Jogaila net buvo padaręs sutartį su totorių chanu Mamai.33 Todėl kai Mamai puolė Rusiją 1380 m., Jogaila skubėjo jam padėti, bet nesuspėjo į didįjį Kulikovo Pole mūšį, kuriame Maskva pirmą kartą nugalėjo totorius. Siame mūšyje Maskvos pusėje aktyviai reiškėsi Andrius ir jo brolis Dimitras Algirdaičiai.34 Palaikydamas tokius glaudžius ryšius su Maskva, Andrius visą laiką siekė prisigretinti ir prie kryžiuočių ir dar 1385 m. rudenį sudarė vasalinę sutartį su Livonijos Ordino magistru.35 Tačiau jau tada Jogaila buvo susitaręs su lenkais, ir jo pozicija buvo stipresnė. Andrius turėjo pasiduoti.

Taigi, galime lengvai matyti, kas grėsė Lietuvai, jeigu Jogaila būtų buvęs nugalėtas: jo vieton į sostą būtų atsisėdę arba Vytautas, kaip Ordino vasalas, arba Andrius, kuris ne tik norėjo būti ordino vasalu, bet ir glaudžiai bendradarbiavo su Maskva. Reikia pasakyti, kad ir Jogaila mėgino tartis su Ordinu bei Maskva. Jis daug kartų (1379, 1380 ir 1382 m.) pasirašė sutartis su kryžiuočiais. Iš jų paskutinioji, 1382 m., buvo pavojingiausia Lietuvai, nes Jogaila pažadėjo nepradėti jokio karo be Ordino leidimo.36 O 1384 m., atrodo, Jogaila derėjosi su Maskvos kunigaikščiu Dimitriju, norėdamas vesti Dimitrijo dukterį. Tuo atveju, sako vėlyvesnieji šias derybas aprašantys dokumentai, Jogaila būtų turėjęs pasiduoti Maskvos kunigaikščio valiai.37

Visi šie pavojai buvo išvengti, kai Jogaila priėmė jam siūlomą Lenkijos sostą ir katalikišką krikštą. 1386 m. vasario 15 d. jis buvo pakrikštytas Vladislovo (Wladyslovo) vardu, vasario 18 d. vedė mažametę Lenkijos karalaitę Jadvygą ir kovo 4 d. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Čia noriu atkreipti dėmesį ne į aną, Lenkijoje įvykusį krikštą, o į Jogailos 1387 metais atliktą krikštą Lietuvoje.

Paskutiniu metu mūsų spaudoje pasigirdo abejonių, ar iš viso buvo toks krikštas? Teisininkas Jonas Dainauskas ypač karštai ginčija, kad 1387 m. Lietuvoje krikšto nebuvo38 ir juo dalinai sekė kun. J. Urbonas, rašęs Tėviškės žiburiuose.39 Dainauskas teigia, kad apie tokį krikštą žinome tiktai iš bendrai nelabai patikimo lenkų istoriko Dlugošo Istorijos, kurioje rašoma, kad 1387 m. Pelenų dieną (t.y. vasario 20 d.) Jogaila su Jadvyga ir su lenkų arkivyskupu nukeliavo Lietuvon, ir Vilniuje sušaukęs lietuvius, įsakė užgesinti šventas ugnis, užmušti žalčius ir iškirsti šventas girias. Lietuviai buvo suskirstyti didelėmis grupėmis ir taip krikštijami, o naujakrikščiams buvo dalinami balti vilnoniai rūbai kaip nekaltumo simbolis. Pats karalius Jogaila mokinęs savo pavaldinius "Tėve mūsų" ir "Credo".40

Iš tikrųjų, pasirodo, kad nei Jadvygos, nei Lenkijos arkivyskupo tuo metu Lietuvoje nebuvo.4 Todėl negalima kaltinti teisininko Dainausko, kad jis nenori pasitikėti ir kitomis Dlugošo žiniomis. Tačiau jis per daug toli nueina, teigdamas, kad Jogaila 1387 m. iš viso Lietuvoje buvo tik porą dienų, ir todėl neturėjo laiko organizuoti masinio krikšto.42 Tam įrodyti Dainauskas naudoja lenkų istorikų prieš penkiolika metų išleistą dokumentų registrą Itinerarium króla Wladyslawa Jagiellij.43 Deja, kaip Gregorianumo universiteto profesorius Paulius Rabikauskas pažymi, šis "Itinerarium" visiškai nėra karaliaus kelionių aprašymas.44 Ten tik nurodoma, kur ir kada karalius Jogaila paskelbė įvairius dokumentus. Bet tai jokiu būdu nenurodo visų jo kelionių maršruto, t.y. kur ir kada jis atvyko ar išvyko.

Kaip šita kontroversija paveikia Lietuvos krikšto klausimą? Žinome, kad 1387 metais vasario 17, 20 ir 22 dienomis Jogaila Vilniuje paskelbė tris privilegijas. Pirma privilegija suteikta būsimajai Vilniaus katedrai, antra — Lietuvos bajorams, kurie priims katalikų tikėjimą ir trečia — Lietuvos bažnyčioms bei vyskupams. (Pastarojoje privilegijoje lietuviams katalikų tikėjimas paskelbiamas privalomu, ir jiems uždrausta tuoktis su pravoslavais).45 Dainauskas nusprendė, jog šių privilegijų registracija minėtam "Itinerariume" reiškia, kad Jogaila buvo Vilniuje tik tas tris dienas. O iš tikrųjų 1387 m. birželio 1 d. Jogaila paskelbė dar vieną privilegiją Vilniuje, ir per tuos tris su pusę mėnesių neturime jokio įrodymo, kad jis buvo išvažiavęs iš Lietuvos.46 Iš to laikotarpio išlikę tik du Jogailos dokumentai. Vienas nurodo jį esant medžioklėje Lietuvos giriose47, antras dokumentas, nors surašytas Merkinėje, liečia Vilnių — suteikiama privilegija Vilniaus gyventojams.48

Taigi, Jogaila turėjo daug laiko įvesti bent simbolinį lietuvių krikštą. Gavėnia buvo labai tinkamas laikas krikštui iš teologinio taško, o taip pat ir iš praktiško, nes tada dar nėra daug lauko darbų.49 Bet iš kur mes žinome, kad krikštas tikrai įvyko?

Pasirodo, kad mums nereikia remtis vien tik lenkų istoriko Dlugošo žiniomis. Yra visai nepriklausomų šaltinių, liudijančių 1387 m. krikštą. Rusų Sofiskoje, Voskresenskoje ir Naugardo kronikose rašoma, kad "pusė Vilniaus" priėmė "vokišką krikštą" (rusų kronistams, visi katalikai buvo vokiečiai, t. y. kryžiuočiai).50 Popiežiaus Urbano VI bulėje, kurioje jis rūpinasi Vilniaus vyskupijos įsteigimu, minima, kad Lietuvoje yra "daugybė tikinčiųjų tikėjimą priėmusių; Jogaila giriamas už pagonių šventyklų sugriovimą ir bažnyčių statymą.31 Si bulė išleista tik 1388 m., nes tiek ilgai užtruko, kol lenkai ir Jogaila nugalėjo Ordino pastangas paneigti Jogailos vedybas su Jadvyga (mat kryžiuočiai teigė, kad vienuolikametė Jadvyga jau buvo Austrijos kunigaikščio Vilhelmo žmona, kai tekėjo už Jogailos).52 Kol popiežius nepripažino vedybų, tol jis negalėjo susirašyti su Jogaila kaip Lenkijos karaliumi. Pavėlavimas nepakeičia fakto, kad šia bule popiežius oficialiai pripažįsta Lietuvos krikštą ir pasitiki Jogailos pasiuntinio pateikta informacija.53 Kaip ir kiti Urbano VI dokumentai, šios bulės originalas vėliau yra dingęs, bet yra išlikusi kopija, kurią padarė Jogailos pasiuntinys, sugrįžęs iš Romos.54

Tačiau svarbiausias, mano nuomone, dokumentas, įrodantis Jogailos Lietuvoje įvykdytą krikštą, ligi šiol, kiek žinau, nepanaudotas istorikų kaip įrodymas 1387 m. krikšto. Tai yra vadinamas "lenkų skundas prieš kryžiuočius", pateiktas visuotiniame Bažnyčios suvažiavime Konstancijoje 1416 m.55 Atidžiau šį dokumentą perskaičius, paaiškėja, kad jis iš tikrųjų surašytas paties karaliaus Jogailos vardu. Pavyzdžiui, jame minimi dovana Vilniaus katedrai "Mūsų" turtų ir taip pat "Mūsų tikras brolis Kazimieras".56 Kadangi žinome, kad Jogaila apdovanojo katedrą 1387 m. iš savo žemių bei pajamų ir kad jo brolis Karigaila buvo krikštytas Kazimiero vardu, nelieka jokios abejonės, kad šiame dokumente kalba pats karalius. Ir jis aprašo lietuvių krikštą šiais žodžiais:

Po priėmimo katalikų tikėjimo, surinkę nemažą grupę kunigų, tikėjimo mokytojų ir dvasininkų, mes nukeliavome iš Lenkijos karalystės į Lietuvos žemes, kur visose žymesnėse vietovėse žmones: bajorus ir liaudį, abiejų lyčių senus, jaunus, vaikus ir kūdikius įsakėme sušaukti ir sušauktus įsakėme padalinti į grupes. Kadangi jų buvo tiek daug, vyrus vienoje grupėje ir moteris kitoje, ir liepėme kunigams, kad atliktų kas reikalinga tų žmonių grupėms apkrikštyti... Ir taip Lietuvoje nuo vieno krašto iki kito apkeliavę, bažnyčias ir vienuolynus steigėme, jiems davėme tinkamus kunigus... kol atvykome į Vilnių (kur žymi vietovė), kur įsteigėme katedrą ir ją apdovanojome iš mūsų nuosavų turtų . . ."

Šis aprašymas yra dalis skundo, pateikto dideliame bažnytiniame suvažiavime. Kryžiuočių atstovai irgi buvo tame suvažiavime. Atsakydami į Jogailos skundą, jie mėgino Lietuvos krikštą išjuokti, sakydami, kad lietuviai nebuvo pakankamai paruošti krikštui ir ėjo krikštytis tik kad gautų gražų baltą rūbą.58 Tačiau kryžiuočiai nepaneigė Jogailos teigimo, kad jis Lietuvoje įvedė krikštą, o tą jie būtų tikrai padarę, jeigu tik būtų galėję. Taigi, net didieji Lietuvos krikšto trukdytojai pripažino 1387 m. krikštą (truputį keista, kad mes nenorime jo pripažinti!).

Oficialus lietuvių krikštas, žinoma, dar nereiškė tikrą liaudies atsivertimą į krikščionybę. Neatrodo, kad karalius Jogaila to ir tikėjosi. Jam tikriausiai buvo svarbu parodyti pasauliui, kad Lietuva katalikiškas kraštas ir kad jos valdovas Jogaila yra katalikybės gynėjas. Tuo buvo tikėtasi sustabdyti Europos riterių pagalbą Ordino karams prieš Lietuvą. 1387 m. krikštas buvo daugiau politinis negu religinis veiksmas, nors jis davė pradžią lėtam augimui tos religinės dvasios, kuri ir dabar taip stipriai liepsnoja Lietuvoje.

Istorijos ironija, kad šių metų jubiliejus irgi turi ne tik religinį, bet ir politinį aspektą, nes jo paminėjimas yra Sovietams žalingas, ir todėl jų labai varžomas. Galbūt Lietuvos priešai suprato geriau negu mes, kad švenčiame ne tik religinę, bet ir tautinę šventę — ne tik Lietuvos oficialų įjungimą į Katalikų Bendriją, bet ir jos įsijungimą į Europos civilizaciją. Okupuotoje Lietuvoje dabar smarkiai kovojama ir už katalikybę ir už Vakarų civilizacijai būdingas žmogaus teises. Mums religiniai ir politiniai tikslai sutampa, taip kaip jie kadaise sutapo Lietuvos kunigaikščiams.

NUORODOS
1.    Plačiau apie Mindaugą žr. Zenonas Ivinskis, "Karalius Mindaugas ir jo palikimas", Rinktiniai raštai, t. I: Lietuvos istorija (Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1978), p. 169-178; perspausdinta knygoje, Krikščionybė Lietuvoje (Čikaga: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1987).

2.    Ten pat, p. 179; W. Ketryriski, "O dokumentach Mendoga", Rozprawy Polska Akademija Umiejętnošci Seria 2. XXV (1907): 197-198; bendrai apie Mindaugo dokumentų autentiškumą žr. K. Maleczyñski, "W sprawie autentycznošci dokumen-tów Mendoga z lat 1253 -1261", Ateneum Wileñskie XI (1936): 1-50.

3.    Z. Ivinskis, "Lietuvos krikšto problema: kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?" Aidai, 1966, Nr. 8. Palygink Juozo Masilionio pastabas, "Lietuvos krikščionybės jubiliejaus problemos", Pasaulio Lietuvis, 1987, Nr. 2.

4.    Rasa Mažeika, "Lietuvos religinė diplomatija Vytenio, Gedimino ir Algirdo laikais", knygoje Krikščionybė Lietuvoje.

5.    Jo laiškas naujai analizuotas ir išspausdintas Herbert Grundmann, "Das Schreiben Kaiser Karls IV an die Heidnischen Litauer-Fiirsten 1358", Folia diplomática I (1971): 91-93.

6.    Johann Friedrieh Boemer, Fontes Rerum Germani-carum IV (Stuttgart, 1868; perspausdinta Aalen: Scientia, 1969), p. 544; Monumentą Germaniae Histórica, Scriptores nova series t. I (Berlín: Weid-mannsche Buchhandlung, 1922), p. 112-113; Scrip. Rer. Prus. II p. 742.

7.    Laiškas neseniai atrastas ir išspausdintas: Jadwiga Karwasiriska, "Zlote bulle Karola IV w sprawie chrztu Litwy", Cultus et cognitio: Studia z dziejów sredniowiecznej kultury (Varšuva: Pañstwowe wy-dawnictwo naukowe, 1976), 233-249.

8.    Preussisches Urkundenbuch V, kn. 2. red. Klaus Conrad (Marburg: N. G. Elwert, 1973). p. 392 išspausdinta Imperatoriaus įgaliojimas šiems pasiuntiniams ir kryžiuočių pasveikinimas jiems, kai lapkričio mėnesį jie pasiekė Prūsiją.

9.    Heinrich von Rebdorf, Fontes rer. Germ. IV p. 545 ir Mon. Germ. Hist. Scriptores n.s. I p. 113; Heinrich von Diessenhoven kronika, Scriptores rerum Prussicarum III, red. T. Hirsch, M. Toppen, E. Strehlke (Leipzig, 1866; perspausdinta Frankfurt am Main; Minerva, 1965), p. 420; Herman de Wartberg, Scrip. Rer. Prus. II (Leipzig, 1863; perspaus dinta Frankfurt am Main: Minerva, 1965), p. 80.

10.    Herman de Warteberg, p. 80.

11.    Ten pat: "Item postulabant,.quod ordo locaretur ad solitutines inter Tartaros et Rutenos ad defenden-dum eos ab impugnacione Tartarorum et quod nihil iuris ordo sibi reservaret apud Rutenos, sed omnis Russia ad Letwinos deberet simpliciter pertinere..."

12.    Rusų kronikos, tarp jų ir tos, kurios smerkia Algirdą kaipo bedievį, beveik be išimties tvirtina, kad jis buvo gudrus, atsargus, viską iš anksto gerai apgal-vojąs: "velikoumstvo i v'zderžanie priobriete sebie, kriepku durnu ot sevo j mnog' promysl' pritjažav": PSRL XVIII p. 118; panašiai: XVI p. 103, V p. 236; VII p. 207; XX p. 181; XXV p. 173; XXVI p. 123; XXVII p. 70.

13.    Horst Jablonowski, Westrussland zwischen Wilna und Moskau (Leiden: E. J. Brill, 1955; perspausdinta 1961), p. 13-14; Henryk Paszkiewicz, Jagiellono-wie a Moskwa (Varšuva: Fundusz Kultury Narodowej, 1933), p. 407-408).

14.    Žr. popiežių perspėjimus to vengti, rašytus 1351, 1356 ir 1357 m.: Augustin Theiner, V'etera Monumenta Poloniae et Lithuaniae [VMPL] I (Roma. 1860; perspausdinta Osnabrück: Otto Zeller, 1969). nr. 700, 769, 776.

15.    Henryk Paszkiewicz, Polityka ruska Kazimierzc Wielkiego (Varšuva: Instytut poperiania nauki. 1925) p. 199 tą gan įtikimai argumentuoja, pateikdamas išsamią karaliaus tuometinių kelionių analizę.

16.    T. Liubomirski, red. Kodeks dyplomatyczny ksiestwa mazowieckiego (Varšuva: Druk Gazety Polskiej, 1863), nr. 80, p. 72-74.

17.    Karol Olejnik, Dzialalnošci militarna Polski w cza-sach Kazimierza Wielkiego (Poznan: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza, 1966), p. 91; Antanas Kučinskas, Kęstutis: Lietuvių tautos gynėjas, (Marijampolė, 1938) perspausdinta Lietuvių tautos praeitis V kn. 1 (1981), p. 110. Dlugošas rašo apie 1359 m. karo žygį, bet Paszkiewicz, Polityka ruska, p. 203-207 įrodinėja, kad tai klaidinga data.

18.    J. Ptašnik,. red. Analecta Vaticana = Monumenta Poloniae Vaticana t. III (Krokuva: Academia Litterarum, 1914), p. 371.

19.    Laiško originalas neišliko iki mūsų laikų, bet jis buvo šitaip apibūdintas inventoriaus sąraše: "Litterae Caroli Quarti imperatoris et Boemiae regis, qui-bus principi et eius fratribus ducibus Livoniae [turėtų būti "Litoniae"], cum ii Henrico de Plawen legato ab eo misso spem fecissent se suscepturos fidem christianam cum eodemqu e legato caesaris nuntios suos misissent. [Imperatr; j significat se Arnestum Pragensem archiepiscopum, ... [seka sąrašas kitų legatų] ... missurum ad Vireum de Gnippenroden [klaidingai parašytas "Weinrich von Kniprode" vardas] magistrum generalem paeis ínter eosdem tractandae cause...": Karwasiñska, p. 242.

20.    Scrip. Rer. Prus. II p. 79.

21.    Ten pat, p. 80; Kazimierz Chodyniecki, "Próby za-prowadzenia Chrzescianstwa na Litwie" Przeglad historyezny 18 (1914): 292; Johannes Voigt, Ge-schichte Preussens III (Karaliaučius, 18; perspausdinta Hildesheim: GeorgOlms Veri., 1968), p. 127.

22.    Pavyzdžiui, Hermán de Wartberg, aprašydamas 1323-24 m. įvykius, nutyli kryžiuočių ir lietuvių 1323 m. taikos sutartį ir leidžia skaitytojui suprasti, kad ordinas pasirašė taiką tik 1324 m., popiežiaus legatų spaudžiamas: Scrip. rer. Prus. II, p;. 61-62.

23.    Kryžiuočiai vėliau skundėsi, kad lietuviai šiose derybose "juokėsi, išjuokdami [imperatoriaus pasiuntinius] ir juos apgaudami": Codex Epistolaris Vitol-di, red. A. Prochaska, Monumentą medii aevi Histórica res gestas Poloniae illustrantia ("Monumentą Poloniae Histórica) VI pars. 2, (Krokuva: Acad. Li-terarum, 1882), p. 997; Scrip. rer. Prus. II p. 79 įšnaša 4.

24.    Taip mano Paulius Šležas, "Bandymai apkrikštyti Lietuvą Aiyrdo ir Kęstučio laikais" Tiesos Kelias, nr. 12 (1932): 789 ir Paszkiewicz, Jagiellonowie, p. 403.

25.    Scrip. rer. Prus., III, p. 115; Ivinskis, Rinktiniai Raštai, t. L Lietuvos Istorija, p. 273.

26.    Scrip. Rer. Pruss., II, p. 622.

27.    Codex Epistolaris Vitoldi, red. A. Prochaska, Monumentą Poloni:: Histórica VI, P- 976-1000; Viktoras Gidžiūnas, "Pirmieji bandymai krikštyti Žemaičius", knygelė atspausdinta iš Kario, 1967, nr. 8, p. 6-7.

28.    Vytautas atsimetė nuo ordino VII. 1384, o 15.X. 1384 Jogailos pasiuntiniai jau oficialiai dalyvavo Jadvygos vainikavime: Ivinskis, Istorija, p. 282.

29.    Konstantinas Avižonis, Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels (Berlín, 1932; persp. Vaduz: Kraus Reprint, 1965), p. 98. Visas veikalas perspausdintas K. Avižonis, Rinktiniai Raštai III (Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 1982).

30.    Henryk Paszkiewicz, O genezie i wartosci Krewa (Varšuva: Gebethner & Wolff, 1938), p. 45.

31 Ivinskis, Istorija, p. 272; Simas Sužiedėlis, "Lietuva išorinėje kryžkelėje", Aidai, 1980, nr. 6.

32. Ivinskis, Istorija, p. 272 ir Sužiedėlis, "Lietuva kryžkelėje", p. 303 — mano, kad Jogaila derėjosi su Ordinu dalinai dėl to, kad išsigando Andriaus. Jogailos ir Kryžiuočių sutartis išspausdinta Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch [sutrumpinimas = LUB] Abt. 1, t. III (Reval, 1857; perspausdinta Aalen, 1970), p. 362,, nr. 1153.

33.    Polnoe Sobrante Russkikh Letopisei [PSRL] XI (Petrapilis: Arkheografičeskaja kommissija, 1897), p. 51; Ivinskis, Istorija, p. 272; George Vernadsky, A History of Russia, III; The Mongols & Russia (New Haven: Yale University Press, 1953), p. 259.

34.    PSRL XI, p- 56. Rusų viduramžių literatūros paminkle "Skazanie" apie Kulikovos mūšį Andrius ir Dimitras Algirdaičiai net pristatomi kaip kankiniai už pravoslavų tikėjimą: Charles Halperin, "The Russian Land and the Russian Tsar: the Emergence of Muscovite Ideology, 1380-1408" Forschungen zur Osteuropäischen Geschichte 23 (1976):33.

35.    Ivinskis, Istorija, p. 287; Liv.- Esth- ir Kurlän-disches Urkundenbuch [LUB] III,, p. 456, nr. 1226.

36.    LUB III, p. 1226. p. 456.

37.    L.V. Cerepnin [Cherepnin], Russkie Feodalnye Arkhivy XIV-XV vekov t. I (Moscow: Akad. Nauk, 1948) p. 51; "Dagavornye i dukhavnye gramoty Dmitrija Donskoogo" Istoričeskie Zapiski 24 (1947): 249. Sutartyje, pagal vėlesnį jos registrą, buvo parašyta: "a emu velikomu knjaziu Jagailu biti v ikh vole".

38.    Jonas Dainauskas, "Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387 metai", Mūsų Vytis, 1986, nr. 2.

39.    Ignas Urbonas, "Lietuvos krikštas naujų istorinių šaltinių šviesoje", Tėviškės Žiburiai, 1987 m. sausio 6 d., p. 5.

40.    Ioannis Dlugossi, Annales X (Varšuva; Pañstwowe Wyd. Naukowe, 1981), p. 209-222.

41.    Tuo metu ji buvo Lenkijai priklausančiose Ukrainos ir gudų žemėse: Dainauskas, "Lietuvos krikštas", p. 13; Paulius Rabikauskas, "Lietuvos krikštas, 1387 - 1410", knygoje Krikščionybė Lietuvoje; Jadwiga Staniñska, Królowa jadwiga (Krokuva: Znak, 1969), p. 55; A. Lewicki, Index Actorum Saeculi XV Monumentą Poloniae Histórica [MPH] XI (Krokuva: Akad. Umiejetnosci, 1888), nr. 48, 51, 53.

42.    Dainauskas, "Lietuvos bei lietuvių krikštas", p. 8.

43.    Antoni Gasiorowski, Itinerarium króla Wladyslawa Jagielly (Varšuva: Pañstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1972).

44.    Paulius Rabikauskas, "Ar tikrai 1387 m. nebuvo Lietuvos krikšto?", Laiškai Lietuviams, 1987, nr. 1.

45.    Lewicki, Index Actorum Saeculi XV MPH XI, nr. 47, 49, 50; šias privilegijas išsamiau aprašo Dainauskas, p. 8-14 ir prieš jį argumentuodamas Rabikauskas, "Ar tikrai 1387 m." p. 16-18.

46.    Rabikauskas, "Ar tikrai", p. 20.

47.    Gasariowski, Itinerarium, p. 30.

48.    Ten pat, p. 30; Lewicki, Index Actorum MPH XI, nr. 54.

49.    Z. Ivinskis,, "Krikščionybės kelias Lietuvon", Tiesos kelias, 1938, nr. 5.

50.    PSRL V p. 242, VIII p. 51, IV p. 95.

51.    Codex diplomáticas ecclesiae cathedralis necnon dioceseos Vilnensis I, red. J. Fijalek ir W. Semkowicz (Krokuva, 1938), p. 23-24.

52.    Rabikauskas, "Lietuvos krikštas" (skyrius "Vyskupijos įsteigimas") knygoje Krikščionybė Lietuvoje.

53.    Ten pat.

54.    Rabikauskas, "Ar tikrai 1387 m. nebuvo Lietuvos krikšto", p. 18.

55.    Codex epistolaris Vitoldi, Monumenta Poloniae Histórica VI, red. A. Prochaska (Krokuva: Akad. Umiejetnošci, 1882), appendix, nr. VI, p. 1001-1018.

56.    Ten pat, p. 1006: "ecclesiam fundavimus cathedralem; et ipsam dotavimus de bonis nostri patrimonii" ir p. 1009: "dominus Casimirus princeps christianissimus, frater noster germanus".

57.    Ten pat, p. 1006: "... ad partes Lytwanie post assumpcionem fidei catholice de regno Polonie nos transtulimus cum societate prelatorum, doctorum religiosorumque virorum et spiritualium persona-rum non módica nobis aggregata et adiuncta, ubi in cunctis insignioribus locis homines tam nobiles quam communes, senes, iuvenes, pueros et lactantes cuiuslibet sexus iussimus congregan, congregatosque dividi fecimus in catervas propter nimiam multitudinem eorum , videlicet in una parte omnes masculos et in alia feminas locando, quibus sic divisis presbíteros adiunximus ad quamlibet catervam quotquot fuerint necessarii ad baptizandum eosdem homines catervatim.... Sicque partibus Litwanie a fine ad finem peragratis ecclesias et conventus ereximus in locis, dotavimus oportunos ministros... quousque in Wylnam qui est locus insignior pervenimus, ubi ecclesiam fundavimus cathedralem; et ipsam dotavimus de bonis nostri patrimonii". Nors čia minima liaudis ["communes"], tai yra gana formališki žodžiai, ir nebūtinai paneigia Ivinskio teoriją, kad "jei kalbama apie lietuvių krikštą, tai, be abejo, turima galvoje pirmoje eilėje bajorų pakrikštijimas, nes jie sudarė anuo metu tikrąją visuomenę": Z. Ivinskis, "Krikščionybės kelias Lietuvon",p. 299.

58.   Prochaska, Codex Epistolaris Vitoldi MPH VI, p. 1030.


Kun. P. Brazauskas: Lietuvos krikšto simbolika. Aliejinis paveikslas, dailininko dovanotas lietuvių pranciškonų vienuolynui Brooklyne.


Maironis, nuo kurio gimimo šiemet spalio 21 d. suėjo 125 metai. Maironiui bei jo kūrybai skirta du specialūs Aidų numeriai: 1962 m. Nr. 7 ir 1982 m. Nr. 2. Iš Aiduose spausdintų apie Maironį straipsnių 1962 m. išleista 214 psl. knyga Maironis . Mecenatas kun. Juozas Pragulbickas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai