Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SENOSIOS ŠAKNYS IR JAUNIEJI DAIGAI LIETUVIŲ KALBOJE PDF Spausdinti El. paštas
1. Įvadinės pastabos
Kiekvienoje kalboje galima pastebėti tam tikrų konfliktų: čia varžosi labai seni, labai archaiški bruožai su labai jaunais, labai moderniais reiškiniais. Kitaip sakant, kiekvienoje kalboje koegzistuoja žiloji senovė su moderniųjų laikų dvasia. Žodžiu, kiekviena kalba1 susideda iš jos išsivystymo istorijoje susidariusių įvairiausių senumo klodų, arba kalbinių reiškinių sluoksnių. Cia pat derėtų pastebėti, kad bet kuria kalba natūraliai kalbąs žmogus šio fakto nejaučia ir negali jausti, nes kitaip būtų neįmanoma greita ir natūrali komunikacija.2

Tai įvyksta dėl to, kadangi kiekviena natūrali kalba3 visuomet yra tam tikras nuolatinis tęstinumas, arba kontinuumas, kuris per generacijų generacijas gali siekti labai senų laikų. Arba tai galima būtų įsivizduoti ir taip: tam tikra pagrindinė kalbos garsų sistema, jos formos bei dalis pagrindinio žodyno yra paveldėti iš senosios prokalbės4, bet laikui bėgant, visuose kalbos sluoksniuose5 vyksta pasikeitimai, nors visuomet šis tas išlieka iš senosios prokalbės paveldėjimo. Net ir tose kalbose, kurios nuo savo prokalbės yra labiausiai nutolusios, tai vienoje, tai kitoje tos kalbos sistemoje išlieka prokalbės bruožų. Sakysime, beveik visi kalbininkai sutinka, kad daugiausiai pakitusi iš visų moderniųjų indoeuropiečių kalbų yra anglų kalba6, o tačiau ir joje galima surasti aiškių, tikrų, dar iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtų bruožų. Tokiuose archaiškuose anglų kalbos žodžiuose kaip father, rnother, brother, sister, daughter priesaga, arba sufiksas -er yra paveldėtas iš pačios prokalbės ir ligi šių dienų išlaikytas, nes indoeuropiečių prokalbei rekonstruojamos tokios formos: *peter tėvas', *mater 'motina', * bhrater 'brolis', *swesor 'sesuo', *dhug(e)ter duktė'. Tuo tarpu anglų kalbos žodis son 'sūnus' yra labai jau seniai netekęs senosios galūnės -us, kuri ligi šių dienų puikiai išlaikyta lietuvių kalboje. Kitaip sakant, lietuvių kalbos žodis sūnus yra išlikęs beveik visiškai toks, koks jis galėjo būti pačioje prokalbėje: prokalbei čia rekonstruojama forma * sunūs. Tai reiškia, kad šiuo atveju lietuvių kalba išlaikė visus penkis garsus ištisai, tik kalbininkai negali tiksliai nustatyti, ar prokalbės pirmasis 'u' buvęs trumpas, ar ilgas. Negalima taip pat tiksliau nustatyti, kuris prokalbės žodžio skiemuo buvo kirčiuojamas.

Taigi, jeigu mes dabar paimsime šešis pagrindinius lietuvių kalbos šeimos terminus, arba žodžius: motina, tėvas, duktė, sūnus, sesuo, brolis, tuojau galėsime matyti, kad visais atvejais pats archaiškiausias yra sūnus. Tik palyginkime:

Ide. (indoeuropiečių) prokalbė:    Lietuvių kalba:
*sunus                sūnus
*mater                motė/motina—moteris
*swesor/*sweser            sesuo (bet: sesers, seserys)
*dhug(e)ter            duktė (bet: dukters, dukterys)
*bhrater            brolis (diliuose: broterėlis)
*peter                (naujas: tėvas)

Taigi, lietuvių kalboje neišliko senojo ide. prokalbės *peter nė pėdsakų. Jo vietoje buvo susikurtas iš vaikų kalbos, manoma, kilęs tėvas (plgk. tata, pupa, daddy, tėtė, tėtis, etc.) Kodėl taip įvyko, niekas tikrai negali pasakyti.

Kadangi daugelis kalbininkų galvoja, kad ide. prokalbė galėjusi egzistuoti apie 3000 metus pr. Kr., tai mūsų žodis sūnus yra mažiausiai 5000 metų senumo. Iš kitos pusės, žodis tėvas (latvių tevs, senųjų prūsų tewis), matyt, buvo pasidarytas, įsivestas dar baltų prokalbėje, tai jis bent pora tūkstančių metų yra jaunesnis negu sūnus.

Kokius lietuvių kalbos žodžius galima laikyti pačiais jauniausiais? Savaime aišku: tuos žodžius, kurie vartojami tik paskutiniais dešimtmečiais: televizija (Lietuvoje daugiau vartojama ir televizorius r televizijos aparatas...), lazeris, kompiuteris, ir šimtų šimtai kitų naujų techniškų terminų. Gana naujais galima laikyti ir tokius iš senesnių šaknų sudarytus žodžius kaip savilaida, skaidrė, trumpikė, glaudės, šratinukas, kriauklė (; "sinka"), čiaupas (z "kranas") ir daugelį kitų. (Apie tai mes dar kalbėsime^ vėliau.) Labai seni, tiesiog iš prokalbės paveldėti yra ir lietuvių kalbos skaitvardžiai, ypač 1-10, daugelis pagrindinių kūno dalių pavadinimų, pagrindiniai kūno funkcijų ir veiksmų veiksmažodžiai ir t.t.

Bet šitame straipsnyje mes norime kiek plačiau pasižvalgyti, ne tik vieną ar kitą archaišką arba naujovišką žodį paminėti. . .

II. Fonologija
Pradėsime nuo lietuvių kalbos garsų sistemos (fonologijos).

Kurie gi lietuvių kalbos garsai yra patys seniausi, archaiškiausi? Visi lietuvių kalbos priebalsiai yra paveldėti iš ide. prokalbės, išskyrus tik š, ž, čirdž.

Garsas 'š' dabartinėje lietuvių kalboje yra dvigubos kilmės; senesnis jis yra tais atvejais, kur jis yra kilęs iš ide. prokalbės vad. palatalinio (z minkštojo) garso k'. Sakysime, prokalbės rekonstruojamas žodis *k'mtom tapo lietuvių kalbos šimtas. Kitaip sakant, čia senasis palatalinis ide. prokalbės k' pavirto lietuvių kalbos T.8 Kiek vėliau, jau baltų prokalbėje, o gal ir dar kiek vėliau, kai kuriais atvejais (bet ne visur) lietuvių kalbos garsas 'š' taip pat galėjęs atsirasti ir iš ide. prokalbės Y, kuri stovėdavo po garso 'r', kartais po 'k'.9 (Iš viso tai yra labai komplikuota ide. kalbotyros problema.) Pvz., senosios ide. prokalbės šaknys *mers-/*mors-/*mrs- lietuvių kalboje pasirodė kaip (už) miršti, (už)marštis, užuomarša ir t.t.

Iš visų keturių vad. šnypščiamųjų garsų (z š, ž, č, dž) daug jaunesni yra č ir dž. Šie garsai lietuvių kalboje susidarė gal tik apie XII, ar XIII-jį amžių po Kr. C yra kilęs iš senesnio -tj-, o dž iš senesnio -dj-. Pavyzdžiui, iš senesnės formos jautju(n) kilo mūsų jaučių, o gal iš senesnės formos *deugtis, * djeugtis, *djaugtis kilo mūsų džiaugtis.

O jau patys vėliausi garsai, įsibrovę į lietuvių kalbą tik paskutiniais šimtmečiais, kai kur net tik paskutiniais dešimtmečiais, yra/, ch, ir h. Reikia čia pat pastebėti, kad šie trys svetimi garsai dar ir dabar neegzistuoja daugelio senesnių žmonių kalboje, ypač kaimuose. Aš pats labai aiškiai atsimenu, kad mano vaikystės metais mano gimtajame kaime visi senesni žmonės sakydavo pakrikas (vietoje fabrikas) koras (vietoje: choras) gimnas (himnas). Sunku tiksliai nustatyti, kada šie garsai pradėjo savo invaziją į lietuvių kalbą. Gal apie 13 - 14 šimtmetį, gal kiek vėliau.

Nėra visiškai aišku, ar ide. prokalbė jau turėjo garsą (priebalsį) 'z'. Kalbininkai dėl to nesutaria: vieni galvoja, kad jau bent vėlyvesnėje ide. prokalbėje galėjęs būti, nors ir retai pasitaikantis, skardusis priebalsis 'z', kiti tai neigia. Pavyzdžiui, daugelis ide. lyginamosios gramatikos specialistų galvoja, kad ide. prokalbėje buvo jau ir sudėtinių (sudurtinių) žodžių.. Vienas iš tokių galėjęs būti ide. prokalbės žodis *nisdos, arba *nizdos 'lizdas'. Mat, galvojama, kad šis labai senas žodis buvęs sudarytas iš prielinksnio, arba prieveiksmio, arba dalelytės *ni- "žemyn, žemėn, į žemę" ir vad. nulinio laipsnio šaknies *sed-l *sod-/*sd- "sėsti, sėstis, sėdėti". Taigi, iš *ni- ir iš *sd-, su nominaline galūne -os buvo sudarytas žodis *nisdos 'vieta atsisėsti; lizdas'. Tik neaišku, ar čia buvo *nisdos, ar *nizdos12. Kaip ten bebūtų, baltų kalbų garsas 'z' jau yra labai senas, gal tik keliais šimtmečiais jaunesnis už labai seną ir labai dažną ide. prokalbės garsą V. Tarp kitko, kodėl baltų kalbose vietoje pradžioje šio žodžio esančio garso 'n' atsirado T, yra viena dar neišaiškintų ide. kalbotyros mįslių.

Reikėtų čia šia proga taip pat paminėti, kad priebalsis V buvo vienintelis vad. sibilantinis (t. y., s-tipo) priebalsis ide. prokalbėje. Jis labai dažnai pasitaikydavo visose pozicijose: žodžio pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Daug senųjų ide. prokalbės šaknų turėjo šį garsą, pvz., pagrindinis veiksmažodis "būti' turėjo ir šias senas šaknis *es, *wes ir pan. Arba kad ir mūsų jau minėtas *sunus, o dar įdomesnis yra ide. prokalbei rekonstruojamas žodis "sausas": *sousos. Siame žodyje yra trys s-garsai: pradžioje, viduryje ir gale, ir visi šie trys s-garsai yra ligi šių dienų išlaikyti lietuvių kalboje. Daugelis daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių linksnių galūnių ide. prokalbėje baigėsi garsu Y.14 Todėl ir dabar lietuvių kalboje dar labai daug linksnių galūnių baigiasi garsu Y, ir, apskritai kalbant, lietuvių k. priebalsis 's' yra labai dažnas garsas. Kai kas net sako, kad mes turime per daug to s-s-s-garso . . .

Dar kartą prisiminsime, kad patys naujausi "daigai" lietuvių kalboje yra iš kitų kalbų įsibrovę vad. frikatyviniai priebalsiai/, ch, h. Šių trijų garsų ide. prokalbėje iš viso nebuvo. Jie atsirado, pasikeitus tam tikriems priebalsiams įvairiose indoeuropiečių kalbose: graikų, lotynų, ypač germanų. Į lietuvių kalbą jie greičiausiai atėjo per germanų, kiek vėliau ir per slavų kalbas. Mat germanų kalbos dar germanų prokalbės laikotarpyje pergyveno vad. didįjį germanų kalbų priebalsių pasikeitimą, ide. kalbotyroje žinomą kaip Grimo dėsnis. Pagal tą dėsnį ide. prokalbės garsai p, t, k germanų prokalbėje pavirto/, th, ch/h. Kai šie garsai pasiekė lietuvių kalbą — kartu su misijonieriais, kryžiuočiais ir visokiais kitokiais atėjūnais, jie iš pradžių buvo pakeičiami lietuvių kalbos garsais. Taigi, nors ir germanų ir slavų kalbose Prancūzijos vardas prasidėdavo priebalsiu T, lietuvių kalboje jis buvo pakeistas 'p', ir taip ligi šiol pasiliko. Bet jau pirmuose lietuvių kalbos rašytiniuose šaltiniuose vartojami ir šie garsai atėjūnai. Bet čia mes, deja, negalėsime smulkiau šių problemų panagrinėti, nes tai labai išplėstų šį straipsnį.

Dar čia šia proga gal reikėtų pasakyti kelis žodžius apie lietuvių kalbos priebalsį V. Nėra visiško aiškumo, ar šis garsas paveldėtas iš vėlyvosios ide. prokalbės, ar jis šiek tiek pakeistas. Problema čia ta, kad daugelis (bet ne visi) indoeuropeistai galvoja, kad ide. prokalbė dar neturėjo garso V, kuris sudaromas tarp apatinės lūpos ir viršutinių dantų, kitaip sakant V yra labiodentalinis garsas. Didelė dalis kalbininkų galvoja, kad ide. prokalbė turėjo tik 'w', sudaromą tarp abiejų lūpų, panašiai kaip dabar yra anglų kalboje. Kitaip sakant, rekonstruojamas bilabialinis garsas. Jeigu tai būtų teisybė, tai tada ir lietuvių kalbos V yra kiek jaunesnis...

Gana komplikuota yra mūsų vad. mišriųjų dvigarsių kilmė: el, em. en. er; al, am, an. ar; il, im, in, ir; ul, um, un, ur. Dabar daugmaž galvojama taip: dvigarsiai su pirmuoju garsu 'e' ir 'a' yra paveldėti iš ide. prokalbės, o su pirmuoju garsu (arba sandu) 'i' ir 'u' sudaryti jau baltų prokalbėje iš vadinamųjų rezonantinių T ir 'r'. Bet ir šioje srityje dar yra neišaiškintų problemų. Deja, į techniškus šio komplikuoto klausimo nagrinėjimus mes čia negalime leistis.

Beveik visi lietuvių kalbos balsiai yra labai seni15, beveik visi paveldėti iš ide. prokalbės. Bet ir čia yra vykę tam tikrų pasikeitimų. Anksčiausiai pakito ide. prokalbės trumpas 'o', kuris baltų prokalbėje jau buvo virtęs trumpu V. Tarp kitko, tai įvyko ne tik baltų kalbose, bet taip pat indo-iranėnų (čia priklauso ir garsusis sanskritas, kuris yra indo-iranėnų šakos, indų posakės kalba, kitaip sakant: sanskritas - senoji indų kalba), ir germanų, ir, kai kuriais atvejais, vienur kitur ir kitose ide. kalbose. Taigi, tai labai senas pasikeitimas. Jau žymiai jaunesnis yra lietuvių kalbos ilgasis 'o', kuris, atrodo, išsivystė jau pačioje lietuvių kalboje, gal prieš kokius 700 metų.

Taigi, kur ide. prokalbėje buvo trumpas 'o', dabar visur lietuvių kalboje pasiliko trumpas a', pvz., ide. prokalbės *oktd: l.k. aštuoni, ide. prok. *nizdos: l.k. lizdas ir 1.1. Gi ilgasis l.k. o' yra kilęs iš prokalbės ilgojo a": ide. prok. *mater: l.k. moteris/ motė/motina™1

Gana neseni, palyginti, yra ir lietuvių kalbos vad. nosiniai balsiai. Kaip jau gerai žinoma, čia nosinės rašomos pagal kilmę, pagal etimologiją, nes bendrinėje lietuvių kalboje šie garsai jokio "nosinu-mo" neturi, išskyrus vieną kitą tarmę. Kitaip sakant, nosinis 'a' ištariamas dabar lygiai taip, kaip nenosinis ilgas 'a'. Bet mes, pagal tradiciją ir etimologiją/ kilmę, vis dar rašome: ą, ę, į, ų. Jie visi yra kilę iš an, en, in, un. (O šie pastarieji iš ide. prokalbės om, em, im, um . . .)17 Kiek galima spręsti iš pačių pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų, iš tarmių duomenų, šie garsai (dabar, kartojame, tik ilgi) išsivystė taip pat tik prieš kelis šimtus metų.18 Tarmėse dar dažnai pasitaiko ir tariama: an, en, in, un, ar panašiai.

Ne taip jau seni yra ir bent trys lietuvių kalbos dvibalsiai, arba dvigarsiai: ie, uo ir ui. Ide. prokalbė, bent taip galvoja daugelis indoeuropeistų, turėjo tik šiuos dvibalsius: ei, eu, oi, ou, ai, au.n> Kadangi, kaip mes matėme anksčiau, ide. prokalbės trumpas 'o' virto 1. k. trumpuoju 'a', tai ir ide. dvibalsiai oi ir ou tapo 1. k. ai ir au ir vėliau susiliejo su senaisiais iš prokalbės paveldėtais tais pačiais dvibalsiais. Kai kuriais atvejais ide. prokalbės ei virto 1. k. ie, o kai kuriais atvejais išsilaikė kaip 1. k. ei. Kaip ten bebūtų, mūsų dvibalsiai ie ir uo yra jau jaunesnės generacijos garsai.20

Ir dvibalsis ui, kuris labai retai pasitaiko pačioje žodžio šaknyje (tokiuose kaip uiti, puikus, buitis...), bet gana dažnai pasirodo linksnių galūnėse (vyrui, paryčiui, turgui...) yra, kiek galima spręsti, pats jauniausias iš visų l.k. dvibalsių -— gal tik keliolikos šimtmečių senumo. Tiksliai to negalima nustatyti, nes toks dvibalsis ir anksčiau galėjęs pasitaikyti vad. ištiktukuose, gamtos pamėgdžiojimo garsuose ir pan.

Patys seniausi garsai:        Kiek vėlyvesnį:        Vėlyviausi:
a e i u (trumpieji)        a (iš o)        uo
a e I ū (ilgieji)        o (iš a)        ie
p t k                v(?)            č dž
h d g                z(?)            ą ę ą ų
j (v?) (w)            šž            f ch h
s                il, im, in, ir
l m n r                ul, um, un, ur

III. Morfologija
Kaip tuojau galėsime matyti, lietuvių kalba, bent taip galvoja daugelis kalbininkų, geriau išlaikė formas, arba fleksiją, kitaip sakant, ide. prokalbės morfologinę (formų) sistemą, negu ide. prokalbės garsyną. Iš tikrųjų — su mažomis išimtimis čia bei ten — lietuvių kalbos daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai yra linksniuojami su beveik tomis pačiomis galūnėmis, kaip jos buvo (vėlyvoje) ide. prokalbėje. Kitaip sakant, šių dienų lietuvių kalbos morfologinė sistema21 net ir dabar yra tam tikra prasme archaiškesnė, konservatyvesnė už bet kurios individualiai lyginamos ide. kalbos morfologinę sistemą. Nors kai kurios konkrečios galūnės bei jų išsivystymas dar kelia šiokių tokių abejonių22, tačiau, kaip sistema, ji visa išlaikyta. Šiose galūnėse, žinoma, pasikeitė tie garsai, kurie pagal mūsų anksčiau aprašomus pasikeitimus turėjo pasikeisti, nežiūrint, kokioje padėtyje jie buvo. Tik palyginkime:

Ide. prokalbė            Lietuvių kalba
V. *wlkwos, *sunus        vilkas, sūnus
K. *wlkwoso, *sunues        vilko, sūnaus
N. *wlkwoei, *sunuei        vilkui, sūnui
G. *wlkwom, *sunum        vilką, sūnų
I. *wlkwoe, *sunue(?)        vilku, sūnumi
Abl. *wlkwoi, *sunuii(?)    ______
V. *wilkwe(i), *sunue(i)    vilke, sūnuje
Š. *wlkwe, *sune(?)        vilke sūnau

Akylesenis skaitytojas, -a gal pastebės, kad lietuvių kalboje, kaip ir visose baltų kalbose, nėra nė pėdsako ide. prokalbei rekonstruojamo abliatyvo linksnio. Anksčiau buvo galvojama, kad šis vėlyvosios ide. prokalbės linksnis buvo perimtas baltų kalbų kilmininko linksnio, bet dabar jau galvojama, kad baltų kalbos iš viso tokio linksnio gal niekados nėra turėjusios. Kai kurie kalbininkai dabar galvoja, kad gal ir ide. prokalbėje tokio linksnio iš viso nėra buvę.

Vienintelis tikrai naujoviškas specifinis lietuvių kalbos dalykas, arba bruožas, yra l.k. naujoviškas šauksmininkas tikriniuose pirmosios linksniuotės daiktavardžiuose: kitaip sakant, galūnė ai: Antanai, Petrai, Jonai, Naujokai, Mindaugai, Vytautai, Vilkai, Vanagai ir 1.1. Tai yra tik tokie pirmosios linksniuotės tikriniai daiktavardžiai (z vardai, pavardės, eta), kurie baigiasi galūne -as. Visi kiti eina taip, kaip ir paprasti pirmosios linksniuotės daiktavardžiai: Petraitis: Petraiti (kaip peili), Gylys: Gyly (kaip gaidy), etc. Ilgą laiką kalbininkai niekaip negalėjo paaiškinti šio įdomaus naujoviškumo, bet jį pagaliau galutinai išsprendė a. a. prof. Antanas Salys.23

Yra dar viena nauja šauksmininko galūnė: tai pirmosios linksniuotės išvestiniai daiktavardžiai su priesagomis -ojas ir -ėjas. Jų šauksmininkas yra -ojau ir -ėjau: mokytojau, valdytojau, sėjėjau, vedėjau, etc. Bet ši galūnė nėra visiškai nauja, nes ji yra paskolinta, arba perkelta (perimta) iš ketvirtosios linksniuotės šauksmininko galūnės: sūnau, dangau, medau ir pan.

Visos kitos linksnių galūnės yra vienaip ar kitaip paveldėtos iš ide. prokalbės.24 Kitaip sakant, lietuvių kalbos daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, dalyvių ir įvardžių linksnių galūnes galima išvesti iš ide. vėlyvosios prokalbės morfologinių sistemų. Čia, kaip ir kitose ide. kalbose, įvyko vienas kitas analoginis pasikeitimas, viena sistema paveikė kitą, vieni kamienai pasiskolino kai kurias galūnes iš kitų kamienų, vieną kitą linksnį vienaskaita pasiskolino iš daugiskaitos, kai kuriuos linksnius daugiskaita išsivedė iš vienaskaitos25, bet, apskritai kalbant, visas dabartinės lietuvių kalbos linksnių galūnes, su mažomis išimtimis, galima paaiškinti kaip kilusias iš ide. prokalbės.

Kaip ir visuose istorinės kalbotyros baruose, taip ir čia, dėl vienos kitos galūnės kalbininkai dar vis tebesiginčija, bet ir šiais atvejais gana aišku, kad ir šios "neaiškios" galūnės yra greičiausiai kilusios iš ide. prokalbės. Sakysime, dar vis ginčijamasi apie l.k. veikiamųjų dalyvių daugiskaitos vardininko galūnes: -ą, -į, -ę (dirbą, mylį, matę..) Šiuo atveju kalbininkai nesutaria dėl šitų galūnių aiškios kilmės bei jų išsivystymo, bet visos šios galūnės yra labai senos, vienaip ar kitaip paveldėtos iš ide. prokalbės.26

Reikia čia dar pridurti, kad kai kurie kalbininkai galvoja, kad gal galima būtų laikyti nauju dalyku tai, kad kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse buvo išvystyta daugiau specialių — tik lietuvių kalboje pasitaikančių — vietininko linksnių. Kaip kalbininkams jau gerai žinoma, kai kuriose l.k. tarmėse vartojami keli vietininkai: šalia, sakysime, lauke, miške daug kur dar vartojamja: laukan, miškan; laukop, miškop; laukiep, miškiep 27 Bet čia mes susiduriame su teorine problema: ar registruoti visus visų tarmių, visų šnektų ir šnektelių visus kalbinius bruožus ir juos laikyti visos kalbos sistemos dalimi, ar tik tuos, kurie yra vartojami bendrinėje kalboje. Kadangi ir kai kuriose tarmėse, ir bendrinėje kalboje yra vartojamos tokios formos kaip miškan, laukan, Kaunan, Berlynan, Rygon, Paryžiun, tai bent šis specialus lietuvių kalbos vad. vidaus einamasis vietininkas (tarptautiniu terminu: iliatyvas) reikėtų laikyti lietuvių kalbos naujove.

alt
Halina Naruševičiūtė - Žmuidzinienė: Madona (tempera)

Tikra naujovė lietuvių kalboje yra visiškas būdvardžių ir prieveiksmių laipsniavimo sistemos išlyginimas. Lietuvių kalba yra vienintelė Europoje kalbama indoeuropiečių kalba, kurioje visi būdvardžiai ir prieveiksmiai dabar yra laipsniuojami visiškai reguliariai, vienodai ir uniformiškai:

A.    Būdvardžiai: senas, senesnis, seniausias; geras, geresnis, geriausias; blogas, blogesnis, blogiausias
B.    Prieveiksmiai: seniai, seniau, seniausiai; gerai, geriau, geriausiai; blogai, blogiau, blogiausiai;

Šis šimtaprocentinis išlyginimas, arba sureguliavimas, yra naujovė dėl to, kad visose kitose ide. kalbose, net ir latvių kalboje, dar kai kuriuose būdvardžiuose/ prieveiksmiuose išlaikytos senesnės, skirtingos (vad. supletyvinės, pakeičiamos) formos. Plgk.:

A.    Vokiečių kalboje: gut, besser, (am) best(en); viel, mehr, am meisten
B.    Anglų kalboje: good, better, best; much, more, most, etc.

Tarp kitko, reikėtų paminėti, kad toks visiškas būdvardžių ir prieveiksmių išlyginimas yra truputėlį stebėtinas: paprastai lietuvių kalba, kaip jau matėme, yra linkusi išlaikyti senovę, o čia jau visiškas "modernizmas", visiškas išlyginimas. Taigi šiuo atveju lietuvių kalba nėra jau toks "gyvas dinozauras", o labai jau "moderniškas arkliukas"...
 
Veiksmažodžio sistema lietuvių kalboje, bent savo pagrindiniuose bruožuose, yra taip pat paveldėta iš prokalbės. Bet čia jau rasime ir visiškai naujų dalykų. Visai naujas, randamas tik lietuvių kalboje, yra mūsų būtasis dažninis laikas: būdavau, eidavau, skaitydavau... Net ir lietuvių kalbai labai artima latvių kalba būtojo dažninio laiko neturi. Jo kilmė dar nevisiškai aiški28, ir kai kuriose tarmėse šis laikas vartojamas žymiai mažiau, arba net ir visiškai nevartojamas, bet bendrinėje kalboje jis jau plačiai išsišakojęs.

Kadangi būtasis dažninis laikas yra, galima sakyti, pačios lietuvių kalbos "išradimas", tai ir visos iš jo išvestos gramatinės formos yra nesenos naujovės: būtojo dažninio laiko veikiamasis dalyvis: būdavęs, eidavęs, skaitydavęs ir 1.1. Nauji, žinoma, yra ir iš ano dalyvio išvesti būtojo dažninio laiko padalyviai: būdavus, eidavus, skaitydavus...

Nepažįstamas yra kitoms (ne baltų) indoeuropiečių kalboms ir lietuvių kalbos pusdalyvis: būdamas, eidamas, skaitydamas... Kaip ir anksčiau minėtas būtasis dažninis laikas, šis mūsų pusdalyvis yra šiek tiek paslaptinga forma ta prasme, kad kalbininkai nesutaria dėl jo kilmės. Buvo šis klausimas mėginta įvairiai aiškinti, bet ligi šiol pasiliko neišspręstas.

Dar galima būtų paminėti vienas gana naujas lietuvių kalbos fenomenas, nes jokia kita ide. kalba, atrodo, jo neturi. Tačiau čia vėl, kaip ir kiek anksčiau, susiduriame su teoriniu klausimu: šis reiškinys nėra priimtinas bendrinėje kalboje. Bendrinė kalba — bent normaliose mokyklinėse gramatikose — pripažįsta tik vieną veiksmažodžio būti esamojo laiko paradigmą. Tačiau pačioje kalboje iš tikrųjų jų vartojamos net keturios:

1. Senesnioji    2. Dabartinė:    3. Antrinei:    AntrinėII:
aš esmi        aš esu        aš būnu        aš būvu
tu esi        tu esi        tu būni        tu būvi
jis esti    jis yra        jis būna    jis būva
mes esame    mes esame    mes būname    mes būvame
jūs esate    jūs esate    jūs būnate    jūs būvate
jie esti    jie yra        jie būna    jie būva

Pirmoji ir antroji paradigma yra abi paveldėtos iš ide. prokalbės.30 Abi "antrinės" paradigmos yra vėlyvesnės, sudarytos hibridiniu būdu iš kitų veiksmažodžio būti formų: iš bendraties, iš būtojo kartinio laiko, bet su normaliomis esamojo laiko galūnėmis.

Labai komplikuotas, neaiškus ir kontroversinis yra lietuvių kalbos liepiamosios nuosakos galūnių (afiksų) klausimas. Čia lietuvių kalba skiriasi nuo visų kitų indoeuropiečių kalbų, nes tik lietuvių kalba turi tokias liepiamosios nuosakos galūnes: -k(i), -kite,-kime: eik(i), eikite, eikime! Vieni kalbininkai galvoja, kad tai labai senas koks nors ide. prokalbės dalelytės likutis, kiti gi galvoja, kad šios galūnės gali būti net paskolintos iš (neindoeuropietiškų) ugrofinų kalbų! Šiaip ar taip, ir jos yra labai senos.

IV. Akcentologija (kirčiavimas)
Sunku ką nors tikslesnio pasakyti apie naujoves lietuvių kalbos- akcentologijos (kirčiavimo) sistemoje, arba kaip kai kurie kalbininkai tai vadina: kirčiavimo lygmenyje, arba kirčiavimo pakopoje.32 Sunku dėl to, kad kalbininkai nesutaria nei dėl pačios ide. prokalbės kirčiavimo sistemos, nei kaip ji vystėsi ligi moderniosios lietuvių kalbos. Šioje srityje kalbininkų nuomonės kai kada diametraliai skiriasi. Tik vienu vieninteliu klausimu beveik visi kalbininkai indoeuropeistai sutaria: ide. prokalbė turėjo laisvą, nepastovų, kilnojamą kirtį — gal šiek tiek panašiai, kaip ir dabar dar yra lietuvių kalboje. Atrodo, kad smulkiau ir tiksliau mums šio klausimo nepavyko nustatyti, nes trūksta kalbinių duomenų.

Kitaip sakant, lietuvių kalboje šiaip ar taip — vienu ar kitu būdu — dar bent kiek atsispindi senosios prokalbės kirčiavimo šaknys.

Galima paminėti tik kelis reiškinius, kurie, galvojama, yra nauji, atsiradę jau arba baltų prokalbėje, arba senojoje lietuvių kalboje.

1. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelyje jos tarmių priegaidės "girdisi" ir nekirčiuotuose skiemenyse, t. y., tokiuose nekirčiuotuose skiemenyse, kurie turi arba dvibalsį/dvigarsį, arba ilgą balsį. Tuo atveju nekirčiuotame skiemenyje visuomet yra vad. tvirtagalė (arba cirkumfleksinė) priegaidė. Jeigu gi nekirčiuotame skiemenyje yra trumpas balsis, jis "kirčiuojamas" trumpiniu ženklu (kalbininkai nesutaria, ar tokį reiškinį galima vadinti "trumpine priegaide".) Cia žemiau duodamuose pavyzdžiuose kirčiuotas skiemuo bus pabrauktas:

kalnas: kalnai
kaimas: kaimai
vaikaičiai: vaikigaliai
kelti, perkelti

Kitaip sakant, nesileidžiant į komplikuotas techniškas diskusijas,33 galima tik paprastai paaiškinti: žodyje kalnas pirmasis skiemuo kirčiuojamas tvirtaprade priegaide: kai-, bet kai daugiskaitos vardininke kirtis nukeliamas į galūnę -nal, tai ir pirmojo (dabar jau nekirčiuoto!) skiemens priegaidė pasikeičia į tvirtagalę: kai. Panašiai atsitinka ir visais kitais atvejais.

2.    Jeigu mes priimsime tokią hipotezę — kaip daro daug kalbininkų — pagal kurią ide. prokalbė turėjo arba pastovaus (šaknies) ir nepastovaus (galūnės) kirčiavimo modelius, tai tada gal jau lietuvių kalbos dirvoje susiformavusios kilnojamo kirčio paradigmos, tokios kaip l.k. vardažodžių antroji kirčiuotė (pvz., ranka), trečioji kirčiuotė (galva), ir gal ir ketvirtoji kirčiuotė (namas) būtų jau lietuvių kalbos lyg ir naujas senosios prokalbės kirčiavimo sistemos perdirbinys.34 Bet, kaip jau minėjau anksčiau, čia daug kas neaišku, nes, deja, neturime nė skiautelio tekstų iš senosios prokalbės: visa ji tik rekonstruota sistema.

3.    Kai kurie kalbininkai galvoja, kad vienas kirčiavimo sistemos faktas, pasitaikąs tik lietuvių kalboje, irgi gal galėtų būti lietuvių kalbos dirvoje atsiradusi naujovė. Būtent tai, kad visi su priešdėliu per-sudaryti veiksmažodžiai visuomet kirčiuojami šiame priešdėlyje, nors pats senasis prielinksnis per yra kirčiuojamas tvirtagalę priegaide, su juo sudaryti visi veiksmažodžiai atitraukia kirtį į per-, ir šis pastarasis visuomet kirčiuojamas tvirtaprade priegaide. Tik palyginkime:

eiti: pereiti
matyti: permatyti
nešti: pernešti
kelti: perkelti ir 1.1, ir 1.1.

Reikia čia dar pastebėti, kad ir įvairios bendrinės kalbos ir tarmių priegaidės nebūtinai tiksliai atspindi ide. priegaidžių sistemą. Bet čia tas visas išsivystymas yra labai komplikuotas, labai kontroversinis, ir mes į jį giliau čia leistis negalime.

V. Sintaksė
Čia tai mes susiduriame su pačia sunkiausia problema, kadangi mes beveik nieko tikra negalime pasakyti35 apie ide. prokalbės sintaksę. Tik tiek gal galima pripažinti, kad ide. prokalbėje žodžių tvarka sakinyje, atrodo, buvusi gana laisva, kaip ji maždaug yra ir dabar lietuvių kalboje, bet tai iš tikrųjų yra tik spėjimas.

Galima tik maždaug spręsti, kurie sintaksės reiškiniai yra senesni, o kurie jaunesni, naujesni. Sakysime, lietuvių kalboje netiesioginėje kalboje vartojami dalyviai yra labai senas reiškinys. O tai, kad senieji linksniai kai kuriais atvejais yra pakeičiami prielinksninėmis konstrukcijomis, yra gana nesenas reiškinys. Taigi, kai mes sakome: "Laikrodis kabėjo sienoje", tai čia vietinininkas 'sienoje' yra daug senesnis, negu pasakymas: "Laikrodis kabėjo ant sienos.36

Vad. lietuvių kalbos genetivus possessivus: aukso žiedas, lietuvių kalba, atpirkimo ožys, medžio lapas... yra daug senesnis, negu tokios būdvardinės konstrukcijos kaip auksinis žiedas, metalinis ratas ir t.t.

Yra taip pat galvojama, kad kai kurių rūšių šalutiniai sakiniai bei dalyvinės konstrukcijos išsivystė vėliau, negu ištisiniai bei sudėtiniai sakiniai. Tačiau ir čia aiškumo nėra, nes mes, deja, neturime nė žiupsnelio prokalbės tekstų.

Todėl gal 'geriau šį klausimą tuo tarpu palikti atviru.

VI. Žodynas (Leksikonas)
Kaip jau anksčiau, pačioje pradžioje šio straipsnio, minėjome, gana didelė dalis (gal net apie trys ketvirtadaliai...) pagrindinio lietuvių kalbos žodyno yra paveldėta iš ide. prokalbės. Čia galima paminėti pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai: nuo vieno ligi šimto; daug žmogaus kūno dalių pavadinimų, artimi gamtos reiškiniai, pagrindinės kūno ir artimosios gamtos funkcijos ir 1.1, ir 1.1. Bet ir čia yra įsivestų naujovių. Jau pradžioje mes matėme, kad mūsų žodis 'tėvas' yra naujas, o tuo tarpu visi kiti pagrindiniai šeimos narių pavadinimai eina tiesiog iš ide. prokalbės. Pavyzdžiui paimkime kelias pagrindines žmogaus kūno dalis.

Paveldėti iš ide. prokalbės:    Vėliau sudaryti:
ausis                kepenys
nosis                pilvas
dantis                galva
pėda                plaučiai
padas                ranka
širdis
akis

Kodėl taip atsitiko? Niekas iš tikrųjų negali šio klausimo atsakyti, bet visi kalbininkai suranda, kad panašūs pasikeitimai yra įvykę visose ide. kalbose, net ir daugelyje visiškai negiminingų kalbų šeimose. Kitaip sakant, dėl kažkokių mums dažnai nežinomų priežasčių net paprasčiausi kasdieniniai žodžiai pakeičiami kitais, naujai sudarytais žodžiais. Kai kada būna ir taip, kad kalboje tam pačiam dalykui pavadinti pasilieka ir senas, paveldėtas žodis ir čia pat pagrečiui vartojamas naujas tą pat reiškiąs žodis. Tam puikus pavyzdys yra lietuvių kalboje ligi šiol dažnai vartojami du žodžiai tam pačiam kūno organui pavadinti: jeknos ir kepenys. Jeknos yra labai senas ide. prokalbės žodis (plgk. sen. indų z sanskrito jakrt, kilm. jaknas, sen persų jiger, lotynų iecur, ir 1.1.), o kepenys jau visai naujas, jaunas, lietuviškas "produktas", kilęs, aišku, iš žodžio kepti. Žinoma, dabar jau kai kur galima pastebėti šių dviejų žodžių reikšmėse ir šiokių tokių skirtumėlių, bet, apskritai, jie dar vis reiškia daugmaž tą patį, ir abu kartu yra vartojami. Teisybė, pats l.k. veiksmažodis kepti irgi yra paveldėtas iš pačios prokalbės, tik vad. metatezės (garsų sukeitimo, peršokimo) būdu pakeistas iš prokalbės *pek-l *pok-l *pk- (plgk. sen indųz sanskrito pac- Virti', tocharų pak- 'virti' ir t.t.)

Gal pats įdomiausias iš naujųjų darinių yra mūsų žodis pilvas, kuris yra kilęs iš žodžio pilti, ir čia mes daugiau su komentarais susilaikysime, nes tai gali mus nuvesti slidžiais keliais... Pats gi pilti yra kilęs iš labai senos prokalbės šaknies *pel-l *pol-l *pl-, iš kurios taipogi yra kilę ir mūsų pilis, pylimas, gal ir pelkė, taip pat graikų polis "miestas , mūsų būdvardis pilnas (tai buvo kadaise senas dalyvis, reiškęs pripiltas ligi viršaus, sklidinai' z 'pilnas'), ir labai daug kitų giminingų žodžių.

Mūsų 'galva' yra giminingas su žodžiu 'galas', 'plaučiai', galvojama, yra padarytas iš tos pačios šaknies kaip ir veiksmažodis 'plaukti', o 'ranka' yra giminingas su veiksmažodžiu 'rinkti'. Taigi, 'ranka' kadaise reiškė 'tas kūno organas, kuriuo kas renkama, paimama, pakeliama'.

Tokių reikšmės išplėtimų, pakeitimų bei susiaurinimų pastebima visose kalbose labai daug. Sakysime, mūsų veiksmažodis ėsti (ėda, ėdė, ės) yra labai senas, ir jis ir dabar daugelyje senų ir moderniųjų ide. kalbų ta prasme ir vartojamas. Bet, kadangi kada tai lietuvių kalboje atsirado naujas veiksmažodis valgyti, tai ėsti prasmė buvo kiek susiaurinta: daugiausia jis vartojamas, kai kalbama apie gyvulius. Gi valgyti yra giminingas su senu veiksmažodžiu vilgyti, kas gal ir rodytų, kad kadaise daugelis valgomų dalykų buvo pirmiau pamerkiama (sa pavilgoma) vandenyje, ar kokioje "sriuboje", o tik paskiau dedama į burną...

Iš kitos pusės lietuvių kalboje, kaip ir visose kitose dabartinėse kalbose, dabar vartojama tūkstančiai naujų techninių ir technologinių žodžių (termiIU). Tik pagalvokime apie radiją, aviaciją, televiziją, radarą, lazerį, kompiuterius ir t.t. ir t.t. Daugelis šių terminų yra paimti iš graikų, lotynų, anglų kalbų3', ir jie yra tiesiog užplūdę visas dabartines kalbas. Daug naujų terminų vartojama taip pat ir socialiniuose ir humanitariniuose moksluose; taip pat teatre ir muzikoje, ypač muzikos pasaulyje, kur mados ir pomėgiai taip greitai keičiasi.

Kaip matėme, lietuvių kalboje — kaip ir visose moderniose kalbose — nuolat susitinka labai senos šaknys su jaunais diegais. Aiškiausiai tai galima pastebėti žodyne, bet tų naujovių yra ir garsyne (fonologijoje) ir formose (morfologijoje) ir žodžių tvarkoje (sintaksėje). Sunkiausia tai pastebėti sintaksėje, nes mes nežinome, kaip ji "atrodė" prokalbės laikais.

Nežiūrint viso šio senumo ir naujumo, normaliai lietuviškai kalbąs žmogus šių dalykų paprastai nejaučia: šie visi pasikeitimai, seni ir nauji, tampa tik kalbėtojo natūralios kalbos kasdieniniais reiškiniais. Kitaip sakant, jie absoliučiai integruojami į dabartinės kalbos sistemą. Kitaip ir būti negali, nes jeigu mes tokius kalbos "klodus" sąmoningai jaustume, tai negalėtume normaliai susišnekėti, komunikuoti.

Išnašos
1.    Kalbininkai ir antropologai niekaip nesutaria, kiek gi iš tikrųjų kalbų šioje mūsų mažoje žemelėje egzistuoja. Tai yra dėl to, kad šie mokslininkai nevienodai supranta kalbos ir tarmės sąvokas. Kadangi vieni priskaito net ligi 5000 atskirų kalbų, o kiti tik apie 2700, tai gal galima būtų, imant vidurio kelią, sakyti: mūsų planetoje šiuo metu vartojama apie 3850 atskirų kalbų.

2.    Šiuos istorinius klodus, arba sluoksnius, gali kartais specialiai jausti ir išryškinti kai kurie poetai, rašytojai, kalbininkai. Kai kada tie — praktiškai gal jau išnykę — senieji kalbos klodai panaudojami kaip tam tikra stiliaus priemonė. Plgk. kai kuriuos raš. Juozo Kralikausko romanus, kuriuose jo veikėjai kalba jo įsivaizduojama Mindaugo laikų kalba. Arba žvilgterėkime į šj Salomėjos Nėries posmelį:

Apšerkšniję mūsų žiemos, —
Balta, balta, kur dairais, —
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

Trečios eilutės paskutinis žodis mažiemus (daugiskaitos naudininkas) dabar jau visur lietuvių kalboje sutrumpintas į mažiems, dažnai net mažiem, bet čia jis panaudotas dėl to, kad rimuotųsi su žiemos, bet ši sena forma, kurią dar kiekvienas lietuvis supras, duoda ir tam tikrą senovės laikų "dvelkimą", arba atminimą.

3.    Čia priklauso įvairios dirbtinės kalbos, tokios, kaip esperanto, volapūk ir daugelis kitų. Taip pat įvairios kompiuterių "kalbos".

4.    Ir apie pačią prokalbę galima būtų beveik tas pat pasakyti, bet, kadangi beveik visos prokalbės yra tik rekonstruojamos, atstatomos, įsivaizduojamos, daugelis kalbininkų retai drįsta žengti dar toliau į praeitį. Kitaip sakant, tada jau viena hipotezė (t. y. prokalbės hipotezė) reikėtų atstatyti toliau j praeitį kaip proto-hipotezė ir 1.1.

5.    Paprastai yra skiriami bent penki kalbos sluoksniai (arba klodai, arba pagrindiniai sudedamieji elementai): Garsai (garsynas) (fonologija), formos (morfologija), žodžių tvarka, jungimas (sintaksė), žodžių reikšmė (semantika), ir patys žodžiai (žodynas, leksikonas). Žodžių darybą vieni kalbininkai priskiria morfologijai, kiti — sintaksei, kiti gi ją laiko atskiru sluoksniu. Sis skirstymas yra didaktinio požymio, nes normali kalba ja kalbančiam žmogui jokių sluoksnių neturi.

6.    Anglų kalboje, kaip gerai žinoma, labiausiai sunykusi, supaprastėjusi yra būdvardžių linksniavimo sistema. Iš tikrųjų, jos, kaip linksniavimo sistemos jau visiškai nėra, nes visi būdvardžiai anglų kalboje yra absoliučiai nelinksniuojami, t. y., visiškai nekaitomi galūnėmis. Nekaitomi yra ir visi anglų kalbos skaitvardžiai. Nebedaug kaitomi yra ir daiktavardžiai, gerokai apnykusi yra ir veiksmažodžio sistema, nors čia dar yra išsilaikę senųjų "šaknų" net iš ide. prokalbės.

7.    Taigi, šiuo atveju modernioji anglų kalba yra archaiškesnė už net ir šiaip labai archaišką lietuvių kalbą: lietuvių kalboje čia yra įvykę tokių pakeitimų, kurių nepergyveno anglų kalba. Lietuvių kalboje tokie žodžiai kaip duktė, sesuo, brolis — bent vienaskaitos vardininko linksnyje — jau buvo gerokai pasikeitę, pačios senosios galūnės jau buvo gerokai aptrupėjusios. Bet senoji ide. prokalbės (sufikso) galūnė -er buvo gerai išsakyta kituose linksniuose: seser-ys, dukter-ys, moter-ys.

8.    Čia reikia pastebėti, kad lietuvių kalboje ne visur senesnis palatalinis ide. prokalbės 'k' virto Y. Tuo lietuvių kalba gerokai skiriasi, sakysime, nuo sanskrito, kur šis 'k' visur virto 'š\ Todėl mes ir dabar turime daug dubletų, tokių kaip šlubas ir klubas. Tas pat pasakytina ir apie palatalinį 'g'. Ir jis lietuvių kalboje ne visur virto 'z'. Sakysime, mūsų gardas ir žardas abu yra kilę iš tos pat ide. šaknies.

9.    Tai yra labai komplikuotas klausimas. Slavų ir indo-iranėnų (čia ir sanskritas) kalbose 's' virto T (slavų kalbose vėliau 'ch') visais atvejais, kai jis ėjo po i, u, r, k (dėl to kai kurie slavistai tai vadina ruki-dėsniu...), o lietuvių kalboje tik tam tikrais atvejais, daugiausia tik po r ir k, bet labai retai po i ir u.

10. Plačiau apie žodį *nisdosl lizdas žiūr.: Antanas Klimas, "Some Unsolved Riddles of Lithuanian Linguistics", Lituanus, vol. 30(1984), No. 1, pp. 70-81.

12.    Pagal tradiciją, statmeni ženklai (II) rodo atskiras garsų klases, kuriuos pagal struktūralistus (ca. 1935-ca. 1975...) kalbotyroje ir dabar dar vadiname fonemomis.

13.    Ta prasme l.k. žodis sausas yra per tuos 5000 metų išlaikęs beveik prokalbės formą, tik jo abu trumpi 'o' yra virtę lietuvių kalbos trumpais 'a' garsais. Tai irgi yra vienas iš pačių seniausių lietuvių kalbos žodžių.

14.    Kai kada pasigirsta nuomonių, kad lietuvių kalboje per daug tų s-garsų: sausas, sausis, sakys, šiuose, baltuosiuose, sausuosiuose (čia net 4 s-garsai!) ir 1.1. Kaip ten bebūtų, tai irgi yra lietuvių kalbos labai archaiškas bruožas.

15.    Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į vieną mažą smulkmeną. Kada mes kalbame apie garsus, juos vadiname vyriškosios giminės daiktavardžiais: balsis, priebalsis, dvibalsis (dvigarsis). Kada gi kalbame apie raides, vartojame moteriškos giminės terminus: balsė, priebalsė.

16.    Čia mes nesileisime į gana komplikuotus vad. reliatyvinės chronologijos klausimus. Kitaip sakant, nenagrinėsime, kurie pasikeitimai įvyko anksčiau, kurie vėliau, kurie vieni kitus sekė. Tam reikėtų bent keliolikos puslapių.

17.    Kai kuriose tarmėse šie nosiniai garsai yra išlaikyti: žansinas, žunsinas, žonsinas ir dar kitaip, nors bendrinėje kalboje yra tam tikrų likučių, pvz., inkilas, išvestas iš veiksmažodžio inkelti, pasitaikančio tarmėse, nors bendrinėje kalboje tebevartojame dabar tik įkelti.

18.    Jau ne vieną kartą buvo siūlyta mūsų rašyboje padaryti dar vieną reformą ir iš jos išmesti visas nosines raides. Kitaip sakant, ir ū ir ų rašyti tik ū, vietoje į ir y rašyti, sakysime, tik y ir pan. Arba buvo ir kitas pasiūlymas: visus ilguosius garsus rašyti dvigubomis raidėmis; panašiai daro suomiai. Taigi, tada būtume rašę taip: vietoje ramų rašytume raamuu, bet ramu ir liktų ramu...

19.    Ir šiuo klausimu ne visi ide. kalbotyros specialistai sutaria. Kai kurie būtų linkę rekonstruoti dar ir vad. (labai) ilgus dvibalsius, bet, mūsų nuomone, tam nėra pakankamai duomenų.

20.    Ilgasis ide. prokalbės 'ô' kai kuriais atvejais pasiliko ilguoju 'ô', kai kuriais atvejais virto nauju dvibalsiu 'uo'. I techniškas smulkmenas mes čia nesileisime.

21.    Fleksija siauresne prasme yra "galūnių pridėjimas prie šaknies", o platesne prasme — bet kokios rūšies linksniavimas, asmenavimas, laipsniavimas. Mes čia fleksijq vartojame platesne prasme.

22.    Tai atsitinka visose ide. (ir kitose) kalbose. Net ir labai daug tyrinėtų kalbų tokių, kaip lotynų kalba, kai kurios linksnių galūnės nėra visiškai aiškios.

23.    Antanas Salys, "The Lithuanian Vocative Singular in -ai", Studi Baltici, 1952, vol. IX, pp. 173-185. Perspausdinta: Raštai III (Roma, 1985), pp. 247-257.

24.    Čia reikia pastebėti, kad kalbininkai dabar nesutaria, kiek iš tikrųjų linksnių buvo pilnai išsivystę ide. prokalbėje. Anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad buvę išvystyti net aštuoni prokalbės linksniai: nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas, instrumentalis, abliatyvas, lokatyvas ir vokatyvas (čia vartojant lotyniškus terminus). Dabar daug kalbininkų galvoja, kad pilnai išvystyti buvo tik keli (gal 5 ...) vienaskaitos linksniai, ir gal 2/3 dviskaitos ir daugiskaitos linksniai, o tik vėliau, jau atskirose ide. kalbų šeimose, išsivystė pilnesnės sistemos su 8, 7, 6    linksniais. Plkg. apie tai: Jonas Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius, 1968, pp. 132-136.

25.    Kai kurie kalbininkai galvoja, kad l.k. pirmosios linksniuotės (kaip: vyras, peilis, arklys...) vienaskaitos naudininko galūnė -(i) ui yra analogijos būdu pasiskolinta iš ketvirtosios linksniuotės. Kiti gi nurodo kitokios rūšies kilmę.

26.    Plačiau apie tai, žr. Antanas Klimas, "The Lithuanian Participles: Their System and Functions", Li-tuanus, vol. 33, No. 1 (1987), pp. 38-73.

27.    Yra tarmių, kuriose visi šie keturi vietininkai dar vartojami, o kai kuriose tik tam tikros liekanos pasitaiko. Šios formos yra: miške, miškan, miškop, miškiep. Plačiau apie tai žiūr. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius, 1980, pp. 253 - 263.

28.    Plgk. Antanas Klimas, "Some Unsolved Riddles of Lithuanian Linguistics", Lituanus, vol. 30 (1984), No. 1, pp. 70-81.

29.    Plačiau apie tai rasite išnašoje No. 28 minėtame straipsnyje.

30.    3-jo asmens forma yra laikoma labai sena forma; iš tikrųjų tai yra labai archaiškas daiktavardis. Plgk. Jonas Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, op. cit., pp. 299-301.

31.    Šitokie reiškiniai lietuviškai galima būtų vadinti arba "atvirkštinė formacija", arba "netiesioginė formacija" (angliškai) 'back formation'. Tai yra toks reiškinys kalboje, kada nauja forma sudaroma ne iš kokios pagrindinės formos, o iš šalutinės, antrinės.

32.    Iš tradicijos kalba buvo kadaise skirstoma j šias sritis, arba pakopas, arba lygmenis: 1) fonologija ir fonetika (garsai, garsynas); 2) morfologija (formos: linksniavimas, asmenavimas, laipsniavimas ir pan.); 3) sintaksė (žodžių eilė, žodžių tvarka, sakinių sudarymas. ..); 4) leksikologija (žodynas, leksikonas, žodžių mokslas...); 5) semantika (reikšmės, prasmės reiškiniai...); 6) žodžių daryba. Pati akcentologija, arba kirčiavimas, priklauso ir fonologijai ir morfologijai, ir net iš daiies semantikai bei sintaksei, bet mes čia jį išskiriame grynais pragmatiniais sumetimais. Tarp kitko, šiuo metu (z 1988) kalbininkai ginčijasi dėl pačių kalbos (ir šnekos) lygmenų, dėl jų egzistencijos, dėl jų definicijų, dėl jų įtakos vienas kitam.

33.    Reikia atvirai prisipažinti, kad lietuvių kalbos priegaidės (tvirtapradė, arba akūtinė, tvirtagalė, arba cirkumfleksinė, gal dar ir trumpinė, arba gravis...) yra dar vis nevisiškai išaiškintos. Cia dar lieka labai daug neišaiškintų klausimų. (Apie tai gal parašysime plačiau kita proga.)

34.    Plačiau apie tai žiūr. Jonas Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika, op. cit., pp. 66-81. Taip pat: Leonardas Dambriūnas, Antanas Klimas, William R. Schmalstieg, Introduction to Modem Lithuanian, 3-oji laida, Brooklyn, 1980, pp. 3-4; 369-378.

35.    Visi rimti mėginimai, mūsų nuomone, nieko konkretaus ligi šiol nedavė, nes jie rėmėsi tik trijų klasikinių kalbų (sanskrito, graikų, lotynų) senąja poezija.

36.    Ši tendencija — pakeisti senuosius linksnius prielinksninėmis konstrukcijomis yra pastebėta visose moderniose indoeuropiečių kalbose.

37.    Plgk. Antanas Klimas, "English and Lithuanian: Two Candidates For The International Language", The English Record, Voi. XIX, No. 4 (Aprii, 1969). Perspausdinta Lituanus, Voi. 15 (1969), No. 3, pp. 25-34.

38.    Tai nereiškia, kad ir sintaksėje nėra labai senų ir labai naujų reiškinių, tik kad šiuo atveju mes jų tiksliai nustatyti negalime.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai