Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AVYŽIAUS EPIŠKAS ROMANAS PRIEINA KELIO GALĄ PDF Spausdinti El. paštas
alt

Dar nepasirodęs knygos pavidalu"Pergalės" žurnale, kelio galą priėjo vienas ilgiausių ir ambicingiausių romanų lietuvių literatūroje — Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metas". Paskutinė ketvirtoji knyga parašyta jau Gorbačiovo eros pradžioje, bet savo esme ji nesiskiria nuo ankstesniųjų knygų.

Kaip ir anksčiau, viena pagrindinių Avyžiaus romano stiprybių yra "brue-geliška" atmosfera" — mirtingi kūnai ir purvas, prakaitas, kraujas. Čia kalba Avyžius — žemdirbys. Jame giliai glūdi žemdirbių kartos, kurios panašiai išgyveno net į žmogaus sielą įsiskverbiančio pasaulio konkretybę — ir viduj, ant širdies, "prispjaudytą, prineštą purvo", sako vienas veikėjas. Kaip tie valstiečiai, Avyžius išgyvena pasaulį ir labai konkrečiai, ir drauge lyriškai, piešdamas baltą ramybę,"Kūrėjo apleistą pasaulį" ar tas tylias naktis, kai didelė gamta perima pasaulį iš mažo, klystančio žmogaus ir kai net "banditų" mintys tampa "švaresnės". Tokiuose puslapiuose jo proza kantri, rupi ir sotinanti, kaip tikra duona.

Lietuvoje buvo minėta, kad Avyžius "demitologizuoja" ankstesnį oficialųjį požiūrį į pokario laikmetį. Taip, bet "demitologizuodamas" autorius drauge kuria kitus mitus, jais pakeisdamas ankstesniuosius, ir stengiasi išsaugoti marksistinės - leninistinės mitologijos branduolį. Ir vis dėlto jo romanas nepavirsta nauju, įkvepiančiu mitu, ko autorius atrodo, siekė. Kaip kadaise Emilis Zola, Avyžius krauna detalių kalną, įterpia daug dalinai teapdorotos laikraštinės medžiagos, ir jo romanas nusidriekia į plotį, neužgriebdamas gilumos.

Paskutinėje "Sodybų tuštėjimo meto" knygoje Avyžius žengia savo rizikingiausią žingsnį — kaip Danielius į liūto landynę, taip jis įeina į "aršaus klasinio priešo" buveinę, į pokario lietuvių partizanų slėptuvę. Autorius praleidžia ilgą laiką su tais partizanais, pradeda su jais susigyventi ir ima juose atrasti žmogiškų bruožų.

Kai kurie Avyžiaus vaizduojamieji antisovietiniai partizanai retkarčiais išsiveržia iš ideologinių šablonų ir tampa gyvais žmonėmis. Partizanų vadovas Adomas Vainoras grumiasi su savo sąžine, jį persekioja abejonės. Dar sudėtingesnė veikėja Almonė Grėbliūnaitė, idealiste, svajojusi būti "Orleano mergele" ir pakliuvusi į partizanų būrį, į makabrišką mirties šokį. Sukaupęs daug autentiškos medžiagos, autorius tuose partizaniniuose romano puslapiuose atkuria tirpstančio partizanų vieneto įtampą ir atmosferą, pavaizduoja jų viltis bei iliuzijas.

Ir vis tiek ketvirtoj : romano knygoje, kaip ir ankstesnėse jos dalyse, nugali ideologinis pradas. Nors Avyžius pripažįsta, kad partizanų tarpe buvo idealistų ir suklaidintų "padorių" žmonių, bet dauguma jų sadistai, buožės, žydšaudžiai, jie visi — iliuzijų vergai. Jie nekenčia "naujos Lietuvos"— koks keistas terminas okupuotai šaliai! — nes ją valdo "prasta liaudis". Kartais autorius neleidžia skaitytojui pačiam susidaryti įspūdžio apie jo veikėjus, bet juos iš karto štampuoja, kaip buvusį mokytoją Grėbliūną, kuriam bematant priklijuojama "fanatiko" ir "retoriško gražbylio" etiketė. Nors autorius nepagaili kritikos,ir bolševikams bei jų pasekėjams partizanams taikomas skirtingas standartas. Jų nusikaltimai kokybiškai didesni už bolševikų, nes partizanų kova "beprasmė". Jie eina prieš istoriją ir neturi ateities. Bolševikai, kokie bebūtų jų nusikaltimai, žengia koja kojon su istorija, stato naują, "geresnį " pasaulį.

Knygai baigiantis, netobulas, bet teigiamas liaudies atstovas, "tarybinis žmogus" Juodasis Bingė, nukauna partizanų vadą Adomą Vainorą. Tuo Avyžius užbaigia savo epą — "liaudis", kuriai priklauso ateitis, simboliškai susidoroja su visais "miškiniais - banditais". Autorius atsiriboja nuo tarybinių sadistų ir fanatikų, kurie pamesdavo partizanų palaikus prie bažnyčių ar turgaus aikštėse. Tas jų aktas spaudoje ir literatūroje tęsiasi iki šių dienų, ir pats Avyžius prie jo prisidėjo. Nepaisant jo objektyvesnių pasisakymų ir nuoširdžių pastangų žiūrėti į partizanus kaip j žmones, jis juos {rikiuoja į tradicinę tarybinę mitologiją, kuri pateisina ir partizanų, ir visos Lietuvos išniekinimą. Visose keturiose jo romano knygose visi ir viskas uždaroma j hegelinę - lenininę schemą, kuria negalima abejoti.

Avyžiaus kūrinys dažnai nebeišsitenka toje uždaroje schemoje. Siekdamas teisybės ir draskomas vidinės kovos, jis gimdo žodžius ir vaizdus, kurie paneigia jo ideologinį užsiangažavimą. Į žuvimui pasmerkto partizano Gerdaičio lūpas Avyžius įdeda tokius žodžius, taikomus santvarkos lėmėjams: "Bene gali tokie suprasti, už ką guldom galvas? Patys žūstam ir kitus žudom?... Iš kur tas mūsų negailestingumas, kartais virstantis žiaurumu? Manot šitas tautos išgama žiūri į mus kaip į žmones? Ne, mes jam tik sužvėrėję žmogžudžiai, banditai išėję į miškus kraujine skandinti liaudį, nesulaikomai žygiuojančią po Stalino - Lenino - Markso - Engelso vėliava į šviesų komunizmo rytojų".

Ar taip rašydamas Avyžius galėjo įspėti, kad po kelerių metų, pernai ir šįemet, tuos žodžius kartos ne tiktai "istorijos šiukšlynui" pasmerktas partizanas, bet ir lietuvių inteligentijos atstovai, tautos dauguma. Tautai pradėjus atgauti savo balsą, iš melagingos oficialios schemos buvo išvaduotas ir tragiškasis pokario laikotarpis su visomis jo dėmėmis, klaidomis ir heroiškumu.

Partizanai dabar išnyra iš tos melo miglos kaip žmonės, pasipriešinusieji Lietuvos nepriklausomybės naikintojams, reagavusieji į okupaciją ir genocidą. Nors, kaip ir Avyžius, iš marksistinės - lenininės perspektyvos į partizanų pasipriešinimą žiūrėdamas, Algimantas Rusteika "Literatūroje ir mene" rašė, jog partizanų rezistencija buvo "natūralus ir dėsningas mažos tautos, patekusios į tragišką istorinę koliziją, siekimas išlikti". 1989 m. balandžio 4 d. Vilniuje įvykusiame susirinkime lietuvių rašytojai ir istorikai priėmė rezoliuciją, kurioje atmetamas Lietuvos antitotalitariniams partizanams prikergtas "fašistų" ir "banditų" vardas. Jie vadinami "kovotojais", ojųkova — "rezistencija".

Laikas nebuvo gailestingas Avyžiui ir jo partizaninio pasipriešinimo interpretacijai. Romano partizanų žeminėje trispalvė ir baltas Vytis raudoname fone autoriui tebuvo praeities iliuzijos. "Pergalėje" pasirodžius romano ketvirtajai knygai, visa Lietuva jau buvo pražydusi trispalvėm, triumfališkai sugrįžo ir Vytis. Partizanų žeminė šiandien virto visu kraštu, o taip solidžiai atrodžiusi Avyžiaus santvarka ir ideologija dabar virsta iliuzija.

Daugiausia dėmesio ketvirtoje knygoje paskyręs antibolševikiniams partizanams, Avyžius taip pat stabteli prie žemės ūkio kolektyvizacijos temos. Tą Lietuvos ūkininkų ir žemės išprievartavimą jis vaizduoja kritiškai, bet nesuabejoja jo būtinybe. Kaip ir daugelis kitų jo laikmečio rašytojų, jis vadovaujasi Solochovo receptu — padaryta didelių klaidų, bet kolektyvizacija buvo neišvengiama, nes privati nuosavybė yra nuodėmė.

Šioje knygoje dar labiau susverdėja dvi jo ašys, pagrindiniai veikėjai Gediminas Džiugas ir Marius Nemunis, į kuriuos autorius, atrodo, įdėjo tiek daug savęs. Džiugo figūra čia blankesnė kaip praėjusiose knygose, jo neva filosofiniai postringavimai skamba kaip autoriaus abstrakti schema. Romanui baigiantis, jis padeda Mariui Nemuniui pabėgti iš "miškinių - banditų" slėptuvės — lietuvis inteligentijos atstovas supranta, kad "trečio kelio" nėra, kad jam reikia eiti su bolševikais, nepaisant jų (laikinos) netobulybės.

Marius Nemunis pasiaukoja, susprogdina partizanų buveinę ir pats žūva. Jam dar nėra vietos stalininiame pasaulyje, kur valdo Zemažiūrievai. Jo "herojiška"mirtis turi iškelti romaną iš kraujo ir purvo, jį nušviesti tragišku katarsiu. į Nemunio lūpas autorius įdeda ir ateities viziją, kuri turi įprasminti sodybų ištuštinimą bei genocidą, jiems suteikti istorinę prspektyvą ir prasmę. Prieš mirdamas, Nemunis pareiškia, kad jis visą savo sąmoningą gyvenimą statė ateities namus. Tie namai, anot jo, dar labai netobuli, bet: "Ateis toks laikas, iškopsim šiukšles, užtaisysim palanges... Ir saulę priversim skaisčiau šviesti... Nuvalysim purvą... kraują, išdžiovinsim nekaltų žmonių ašaras... Ugnimi išdeginsim skriaudą, neteisybę, apgaulę, prikelsim naujam gyvenimui pažemintą, grandinėmis sukaustytą žmogų... Ateis toks laikas!"

Tai sakydamas Nemunis, pasak autoriaus, buvo "kupinas tokio begalinio tikėjimo savo žodžiais", kad net Gediminas Džiugas, sujaudintas, patikėjo "tokiu stebuklu" ir davė jam granatą partizanams sunaikinti. Nemunio žodžiais, Avyžius stengiasi pateisinti save bei visus tuos, kurie uoliai "statė komunizmą" Lietuvoje ir pasibaisėjo savo santvarkos nusikaltimais. Bet kiek skaitytojų šiandien neįtikins Nemunio monologas? Kokia retorika gali pateisinti Vorkutos, Magadanos, Laptevo jūros salas? Ar gražbylystė ištrynė Osvencimą, Buchenvaldą ir Stutthofą? Skambūs žodžiai neprikels numarintųjų ir "nenudžiovins" nė vienos nekaltų aukų ašaros.

Nemunio monologas, deja, primena vieno japono teroristo pasisakymą — paklaustas, kaip jis gali pateisinti nekaltų kūdikių žudymą, jis atsakė, jog pagrindinė pareiga esanti sutriuškinti "kapitalizmą" bei "imperializmą", o vėliau, sukūrus tobulą visuomenę, ir tie nužudytieji kūdikiai, ir žuvusieji teroristai visi drauge spindės "kaip žvaigždės danguje". Taip beribė kančia paverčiama trivialiu žaidimu, žaliava utopinių planų vykdytojų užgaidoms.

Istorija, kurios "dėsnius" Avyžius tariasi žinąs ir mėgsta cituoti, pralenkė jo romaną ir nustūmė jį užkampin. Romano politiniai filosofiniai išvedžiojimai, kurie atrodė tokie drąsūs dar prieš porą metų, yra labai atsilikę nuo Lietuvos Atgimimo literatūros ir spaudos. Šiandien ketvirtoji "Sodybų tuštėjimo" knyga primena egzotišką tolstančios praeities liekaną, kuri nebepatenkina dabarties poreikių. "Pirmaisiais tarybiniais metais", visai rimtai rašo Avyžius, "teko prigesinti patriotinį temperamentą ir atsisakyti legendų". Lietuvos istori jos klastotė autoriui tebėra "legendų atsisakymas!" Stalino diktatūrą jis tebevadina "tarybų valdžia".

Kadaise kiniečių autoriai užbaigdavo jiems patiems įgrisusius begalinius romanus išžudydami savo veikėjus. Savo išplitusį, išsikerojusį "Sodybų tuštėjimo metą" Avyžius užbaigia niūriu mirties vaizdu. Nukauto partizano Adomo Vainoro galva daužosi į mėšlinas vežėčias, "sustiklėjusios akys jo suspardytame veide" šaltai žvelgia į nematomus kiemus, o iš rytų atslenka sunkūs sniego debesys, pranašaujantys "ilgą rūsčią žiemą". Nedaug šviesesnis ir paties autoriaus žvilgsnis, aprėpiantis pusšimtį Lietuvos istorijos ir jo literatūrinės karjeros metų. Jo gigantiškas užmojis, jo vidinė kova yra verti dėmesio, bet jie nesibaigė estetiniu ir filosofiniu laimėjimu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai