Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALFONSO DARGIO DAILĖS KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS JANKUS   
Teisingai sako sena mūsų išmintis: iš akių ir iš minties. Taip atsitinka ne tik lietuviuose. Panašiai dedasi ir kitur, bet mums, taip retai išsibarsčiusiems tarp svetimųjų, toji išmintis dar arčiau teisybės, beveik net pirštais paliečiama. Kartais pagalvoju, kokia nuotaika mus pagautų, jeigu visi svetimieji, kokio burtininko lazdele pamoti, staiga išnyktų, ir liktumėm tik mes vieni, tik lietuviai. Ar nepagautų mus siaubas, ar nemėgintumėm šaukti neprisi-šauktinai kurio nors savojo, nugrimzdusio anapus tolimo horizonto. Tikrai pasigestumėm vienas kito, jeigu nebūtų to svetingo katalisto, užpildančio šimtų mylių tuščius tarpus.

Panašios mintys ateina ir dairantis po Alfonso Dargio paveikslus ir pasikalbant su juo pačiu. Jis čia kažin kaip užsimetė vienas mieste, tolimam nuo lietuviškų, net ir nelietuviškų, kultūrinių verdenių. Mūsiškės sukasi susimetusios Čikagos ir dar šiek tiek Nevv Yorko skruzdėlynuose. Tenai vienas kitą mato, vienas kitam ant kojų lipa, vienas apie kitą šneka. Kartais gerai, kartais piktai, bet vis tiek šneka, o nuolatinis šnekėjimas išlaiko žmogų paviršiuje. Kartais vertai kartais visiškai be reikalo, bet vis tiek jis plūduriuoja aplinkos dėmesio centre. Atsimenu, E. Hemingvvay sykį pasakė Nevv Yorko rašytojams pamoksliuką. Sakė: meskite trynęsi apie vienas kitą, nustokite graibštinėję idėjas ir posakius nuo vienas kito, išsiskirstykite po kraštą, rašykite kiekvienas savo galva. Amerikiečiams tas gal ir būtų naudinga, nes jie vis tiek plūduriuotų savoj tautoj, bet mums, svetimųjų tarpe labai prasiskiedusiems, ir dabar sunku besumegzti normalius ryšius su vienas kitu. Alfonsas Dargis yra kaip tik vienas iš tų, po kurio brandžių paveikslų krūvas pasirausti retam lietuviui teįmanoma. Čia Rochesterio amerikiečių tarpe jis turi gana gausų gerbėjų ir brangintojų būrį, bet lietuvišku mastu yra atsidūręs lyg ir meno paraštėje. Kai kas įsivaizduoja, kad jis tebedirba medžio ir linoleumo raižinius, kai kas miglotai atsimena matęs kur nors vieną kitą paveikslą, bet daugumai jis labai menkai težinomas. O tuo tarpu Alfonsas Dargis yra gyvas, pilnas kūrybingos dvasios, kupinas sumanymų ir užsimojimų, nepavargstąs naujų kelių ieškotojas savo minčiai reikšti, nė per plauką nepraradęs savo kieto žemaitiškumo, ir amerikiečių težinomas tik kaip the Lithuanian painter.
Kartą užklydau jo dirbtuvėlėn, o jis, nutepęs drobę baltu emaliu, skaptuoja ją, raižo, kaišia tokiu lyg kaltu, lyg skapteliu. "Tai ar vėl į grafiką suki?" — pasakau, lyg ką išmanydamas. Alfonsas plačiai nusišypso. "Ne-e-e," — nutęsia. "Čia turėtų išeiti paveikslas. Tapyba. Kai apdžius, nutepsiu dažais, nušluostysiu, su stikliniu popierium patrinsiu čia, tėn," — apsuka ranka drobės paviršium. "Supranti? Tuose įdubimuose pasiliks spalva, o emalis? Kaip norėsiu. Kai kur nutrinsiu ligi baltumo, kai kur paliksiu spalvos. Kaip man reikės. Paskum dėsiu naujų spalvų. Spalvos per viena kitą persišviečia, ir aš gaunu daugybę tonų. Dabar jų nėra, bet bus ..." — nenustoja šypsotis ir nepasako, kad, broliuk, aš visą gyvenimą praleidau jų beieškodamas, o tu nori viską iš karto. Kaip ant delno.

Kas Dargio paveikslus ne tik matė, bet ir prie kiekvieno kiek ilgiau apsistojo, atrado neišsemiamą skalę spalvų ir atspalvių, kurie ne kartą ne tik stebino paveikslų mėgėjus, bet ir suko galvas, į tą darbą dantis nudilinusiems menininkams, nes vargu ar kam kitam yra žinoma ir suprantama tokia paveikslų tapymo technika. Juk net prieš kurį laiką ir Čikagoj, kai ten buvo surengęs parodą, vieno dailininko buvo apkaltintas, kad atsivežė ne originalus, bet spalvotas savo darbų fotografijas. Sakė: "Tu ten dirbi Kodake, pigiai gali pasidaryti kopijas, tai čia jas atsivežei ir apgaudinėji žmones. Taip joks dailininkas negali padaryti, nes tokių dažų visiškai nėra!"
Amerikiečiai santūresni. Jie Dargio nekaltina žmonių apgaudinėjimu, bet jo darbo techniką pavadino Dargio paslaptimi. "It is Dargis secret", — dažnai išgirsi jo parodose. O pats Dargis ir nemėgina aiškinti: jeigu secret, tegu ir būnie secret. Po jo pirmosios parodos Vokietijoj vokiečiai irgi stebėjosi jo darbo technika, bet kartu ir nesivaržė parašyti kad jis vienintelis dailininkas pasaulyje, vartojąs tokius dažus ir tokią techniką.
A. Dargis Kompozicija (aliejus)
O iš tikrųjų su ta technika atsitiko panašiai, kaip su Picasso mėlynuoju periodu. Dar dypuki-niais laikais, kai nebuvo nei pinigų, nei dažų, jis griebėsi grafikos. Kokią kiekvienas savo istoriją nusiaudžia. Būna atsitikimų, kad paveikslą tapydamas pats gardžiai juokiasi, lyg klausydamas smagaus nuotykio. Iš tikrųjų tą nuotykį jis paveikslan ir deda, bet vis tiek paveikslą pavadina tik kompozicija. Tegu ir žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, kuria. Sykį jis nupiešė tokį smagų paveikslą su keturiom vištelėm, striksinčiom apie lesalo dubenį. Vienas vokietis parodoje jam ir sako: "Aš žinau, kas čia yra. Pilnas lesalo dubuo, tai mes, Vokietija, o tos prakeiktos vištelės, tai rusai, prancūzai, anglai ir amerikiečiai." Aišku, savo minties polėkio pridėjus, ir pati kompozicija vokiečiui tapo daug arčiau širdies.

Pagaliau tas kompozicijos terminas Dargio tapyboje (tas pat buvo ir grafikoje) irgi turi ypatingos reikšmės. Tai viena iš pagrindingiausių jo darbų savybių: paveikslas turi būti sukomponuotas be priekaišto. Toji savybė neatėjo taip sau iš niekur. Studijuodamas Kauno meno mokykloje, turėjo net ketvertą ypatingai gerų mokytojų: Stasį Ušinskį, Petrą Kalpoką, Adomą Galdiką ir Vladą Dubeneckį. Visi jie ne tik patys puikiai jautė, kaip detales sudėlioti paveikslan, kad iš jo išeitų užbaigtas, iš rėmų nevirstas vienetas, bet sugebėjo tą jausmą įdiegti ir savo mokiniams. Ypač tiems, kurie į meną žiūrėjo kaip į didelį rimtą, net šventą darbą, o ne atsitiktinį teptuku pasišvaistymą. Dargis išliko ištikimas savo kompozicijos mokytojams. Ir dabar kiekvieną paveikslą jis kuria su tokiu rūpestingumu, kaip jo mokytojas Dubeneckis statydavo rūmus. Kiekviena linija, kiekvienas teptuku ar kaištuvu pabraukimas, kiekviena spalva ir atspalvis yra neatskiriama paveikslo kompozicijos dalis.
A. Dargis Kompozicija (aliejus)
Nieko neiš-imsi, nesuardęs paveikslo pusiausvyros. Kartais net pačiam dailininkui ima rodytis, kad jo kompozicija per tampri, drobė perpildyta, paveikslo turinys veržiasi per kraštus. Būna atvejų, kad visas paveikslas neišeina, kaip dailininkas nori, neatitinka jo vizijos. Tada jis ramiausiai užtepa viską dengiamais dažais, leidžia padžiūti ir pradeda iš naujo. O pradeda paveikslą jis labai įvairiai. Kartais tiesiai pradeda dėti visą piešinį spalvomis, kitą kartą pagrindinį piešinį daro muilu tuščioje drobėje. Kai vėliau užtepa dažus, muilinos vietos palieka neuždengtos ir atveria kūrėjo mintį. Dar kitą sykį baltoje drobėje pradeda paveikslą baltais dažais. Vėliau, dedant kitas spalvas, baltas dažas padeda sukurti daugybę kitokių tonų, kurie yra svarbūs paveikslo visumai, bet, nežinodamas dailininko daugybės išradimų, veltui mėgintum spėti, kaip jie atsirado. Lygiai, kaip anas Čikagos dailininkas, žiūrėtum į paveikslą ir galvotum, kad taip padaryti negalima, nes tokių dažų nėra.
Kai Alfonsas Dargis mokėsi Kaune, pačioje meno mokykloje ir už jos ribų buvo daug kalbama apie liaudies meną, jo grožį, jo meninę vertę. Tas nepraėjo nepalietę ir daugelio tos kartos dailininkų. Apskritai visi džiaugėsi "atrastais" neišsemiamais meno turtais, lyg ir bedugniu kūrybos idėjų šaltiniu. Pats Dargis apie tą liaudies meną girdėjo ne tik mokykloje, bet turėjo geros progos pažinti ir pačių pirmųjų šaltinių. Jis kelias vasaras keliavo po Lietuvą, rausėsi palėpėse ir aukštuose, ieškodamas liaudies meno turtų, juos fotografavo, aprašinėjo, piešė, o jeigu tik galėjo, ir rinko. Vėliau, išvykęs studijuoti į Vakarų Europą, lankydamas muziejus, stebėjo primityvių tautų meną, žavėjosi priešrenesansiniu Europos menu ir jame besireiškiančiu žmogaus dvasios laisvumu. Tas ir nulėmė jo darbo kryptį visam, bent ligšioliniam, gyvenimui. Renesanso menas jam buvo nebe pakeliui vien todėl, kad čia dailininkas nebe tiek kuria savo, kiek piešia, ką mato. Piešia karalius, karalienes, didikus, žvejus, miškus, malūnus. Piešia talentingai, puikiai, bet tik piešia, kopijuoja daiktus ir žmones, o Dargis visą laiką norėjo piešti savo daiktus ir savo žmones. Piešti suprastinta forma, bet su tokia laisve, su tokiu pat polėkiu, kaip piešė senieji dailininkai ir primityvūs žmonės. Jeigu nebaisu, kai girdime: "tave savo širdy nešioju" arba "jis gyvą mane suėdė", kodėl dailininkas negali viename žmoguje piešti kitą su atitinkama nuotaika veiduose ir spalvose. Jeigu visi sako: "ilsėkis ramybėje", tai kodėl dailininkui jis negali ilsėtis aukštai, debesų pūką pasiklojęs, kai apačioje būriu sustoję artimieji iš skausmo rankas grąžo? Kodėl ne, jeigu tas padaroma meistriška ranka ir menišku polėkiu. Kam dailininką būtinai rišti prie žemės ir tik prie tų daiktų, kurie kasdien mums akis bado.
A. Dargis Kompozicija (aliejus)
Sugrįžęs į tapybą, Dargis yra tapęs daug ir grynai abstraktinių paveikslų. Juose jis buvo pasiekęs nuostabaus spalvų žavumo ir nepraradęs tamprios spalvų ir dėmių kompozicijos. Bet vėliau vėl ėmėsi savotiškai konkrečių, pasakyčiau, dargiškų įvaizdžių. Ir dabar kartas nuo karto padaro puikių abstraktinių paveikslų, nuo kurių sunku atitraukti akį, bet abstraktas jo nepatenkina. Kaleidoskopas gražu, bet neturi minties. Nutapyti drobę mėlynai, vienam kampe nupiešti mažytį raudoną tašką ir apačioj parašyti, iš kokios knygos parinkus, gudrų sakinį, Dargiui irgi ne menas. Jam menas yra žaisti mintimi, spalvomis ir vaizdais, visą tai įšnekėti į drobę taip, kad drobė šnekėtų tą patį kitiem. Kad šnekėtų pati, betarpiškai, be užrašų ir įmantrių paaiškinimų. Klysta ir tie, kurie jo paveiksluose mėgina įžiūrėti simbolius. Simbolis juk yra tik sutartas ženklas kokiai nors sąvokai reikšti. Simbolis yra tarpininkas tarp tų, kurie tiesiogiai negali susiprasti, o Dargis kalba tiesiai ir atvirai, piešia tą, ką jo vidinė akis mato. Jo paveikslai yra jo nuosavo pasaulio daiktai, taip į juos ir reikia žiūrėti. Jie gyvena savu gyvenimu, atsiveriančiu visu nuoširdumu kiekvienam, kuris gali ilgiau ties paveikslu stabtelėti ir bent kiek susikaupti.
A. Dargis Kompozicija (aliejus)
Jaunystėje Dargis svajojo būti skulptorium, bet išėjo taip, kad Kaune mokėsi tapybos, Vienoje teatrinio dekoratoriaus meno, kaip dekoratorius sėkmingai dirbo keliuose vokiečių teatruose, amžiaus brandumon vėl sugrįžo į grynąjį tapybos meną. Tačiau jaunystėje knietėjęs skulptūros kirminas, vertęs iš molio lipdyti įvairaus plauko gyvuliukus, nėra visiškai nurimęs ir dabar. Nutverdamas progas, kai gali piauti ir kalti be baimės, kad greitimų butų gyventojai nepakels erzelio, jis yra sukūręs į-domių medžio piaustinių, kuriuose piaustymo, kai-šimo, skaptavimo ir dažymo priemonėmis yra pasiekęs net stulbinančio efekto. Naujausias tos rūšies darbas yra didokas (126 colių x 68 colių) triptikas. Jį sudaro ant senų, laiko ir oro permainų iš-vėtrintų, lentų fono trys plokščios piaustytos medžio figūros, bet taip išmaningai išdažytos, kad savo nemeluotu reljefiškumu net ir artokai priėjusiam akis sumaišo. Nuostabus pajungimas skulptūros ir tapybos vienam esminiam tikslui — trijų matavimų formai.

Apskritai Alfonsas Dargis yra didelė dovana mūsų kultūrai, nes jo asmenyje laimingai yra susitelkę svarbiausi menininko elementai: didelis talentas, nenurimstąs dvasios lakumas ir nepalaužiama darbo ištvermė.


A. Oargis Kompozicija (aliejus)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai