Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKAS ĮNAŠAS Į ŠIUOLAIKINĘ KULTŪROS BENDRUOMENĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas   
Kaip Lietuvos vyskupijų reliacijų leidinys buvo sutiktas mokslo
pasaulyje
Visais laikais Europos žemynas buvo vienos kultūros bendruomenės kraštas. Jis kultūros atžvilgiu išaugo iš vieno kamieno — antikinio, arba klasikinio, pasaulio. Iš jo kultūros ir jame kilusios krikščionybės susidarė Europos viduramžiai, kurie buvo ryškiai vieninga kultūros bendruomenė. Jos esmingo vieningumo neardė net susidariusios paskiros valstybės, kurios buvo politinės, bet ne kultūrinės bendruomenės. Todėl jaunasis L. Ranke savo pirmame istoriškame darbe, išleistame 1824 m. antrašte "Istorija germaniškų ir romaniškų tautų", galėjo įrodinėti tezę, kad Vakarų pasaulis, atseit, visos germaniškos ir romaniškos tautos sudaro vieningą istorinę bendruomenę. To jauno, tada nežinomo istoriko, gimnazijos mokytojo Frankfurte prie Oderio tezė ir dar prie veikalo pridurta XVI a. šaltinių analizė atkreipė į jį Berlyno istorikų dėmesį. Jis buvo pakviestas į universitetą profesoriauti. Profesoriaudamas iškilo savo darbais vienu didžiausių XIX a. istorikų.
Lietuvos istorija taip pasisuko, kad mūsų tautai nebuvo lemta gyventi viduramžių kultūros ribose. Kai ji XIV a. gale tam tikromis aplinkybėmis įsitraukė į vakarietišką pasaulį per politinius ryšius su krikščio-* niška valstybe, tas vakarietiškas pasaulis jau buvo bekrypstąs į naujoviškus vadinamus renesanso laikus. Buvusi pagoniška tauta, susijungusi politiškai su krikščioniška tauta, liko nuo pat pradžių religiškai ir kultūriškai užgožta sąjunginės krikščioniškos tautos bei valstybės. Lietuvių tauta kultūros požiūriu nepasireiškė visai savaimingai. Ji paliko krikščioniškos sąjungininkės vedama, jos mokinė. Tokia padėtis, laikui slenkant' tik gilinama, išliko iki lietuviškos -lenkiškos Žečpospolitos žlugimo (1795).

XIX a. pradžios romantizmas davė pirmą akstiną lietuvių tautai pabusti savaimingai kultūriškai veiklai. Bet Įsisenėję ryšiai su vakarietiška lenkiška kultūra ir šiuo metu pasirodė dar neišgyventi. Pirmiausia nuo "Aušros" laikų pradėta stengtis savaimin-giau veikti. Tauta pamažu gaivinosi, nors pradžioje ir buvo trukdoma dėl spaudos draudimo. Nuo "Aušros" laikų iki I pas. karo tauta buvo atgavusi tautinę sąmonę ir paruošta nepriklausomam, net ir valstybiniam gyvenimui. Tam tikromis susidėjusiomis palankiomis aplinkybėmis Lietuva tapo net ir valstybinė tauta.

Per tą trumpą vos 20 metų laikotarpį buvo sukrusta pakilti ir kulturiškai, įnešant savo dalį į bendrą tarptautinį kultūros lobyną. Pradžia padaryta per įsikurtąjį universitetą. Tokie mūsų jaunojo universiteto mokslininkai, kaip kalbininkas K. Būga, istorikas K. Jablonskis, teisininkas M. Roemeris, filosofas St. Šalkauskis, arba iš svetur pakviesti mokslininkai, kaip profesoriai J. Lappo, L. Karsavinas, V. Sezemanas, dave pirmuosius Lietuvos įnašus į bendrą mūsų laiko kultūrą.

Savai lietuviškai kultūriškai kūrybai įsisteigė ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija (1922). Ji savo leidiniais ir ugdymu bei rėmimu jaunų mokslo pajėgų darė pirmus žingsnius į lietuvių tautinę mokslinę kūrybą. Dėl tam tikrų politinių aplinkybių ir trumpo laiko LKMA negalėjo Lietuvoje daug ko laimėti.

Ko ji negalėjo pasiekti Lietuvoje, to siekia atsikūrusi laisvajame pasaulyje su būstine Romoje. Didžiausia jos pastangų ligšiolinė išdava, įžymiausias įnašas į tarptautinį mokslą bei kultūrą yra leidinys Relatio-nes status dioecesium in Magno Du-catu Lituaniae, vol. I: Dioeceses Vil-nensis et Samogitiae, red. P. Rabikauskas, S.J. (Roma, 1971). Kad veikalas tikrai yra aukštos vertės, didelis įnašas į tarptautinės kultūros krūvį, rodo atsiliepimai apie jį įvairių kraštų specialiuose žurnaluose.

Teko surinkti 10 recenzijų iš įvairių kalbų žurnalų: italų, prancūzų, vokiečių, ispanų, lenkų, kur visur palankiai atsiliepiama apie lietuvišką leidinį ir aplamai apie LKMA veiklą Romoje.
Recenzijos kaip recenzijos, žinoma, iš esmės visos panašios: visose atpasakojamas leidinio turinys, supinant kiek su Lietuvos istorija. Tai daugiau informacinio pobūdžio recenzijos. Tipiška šios rūšies recenzija pateikta jėzuito Paolo Droulers Vatikano oficioze "Osservatore Romano" (1973.1.23, nr. 18). Kaip straipsnio pavadinimas "Du šimtai metų Lietuvos istorijos" sako, autorius jame paliečia XVII - XVIII Lietuvos istoriją, ypač bažnyčios. Bet kur kas daugiau vietos skiria paties leidinio turiniui nagrinėti. Pradžioje pamini LKMA įsikūrimą Lietuvoje, jos atsikūrimą Romoje su istorijos skyriumi. Recenzentas, sekdamas pro f. P. Rabikausko giliai įžvalgiu ir visašališku leidinio įvadu, ir kelia klausimą, ar reliacijos yra patikimi istorijos šaltiniai. Jis primena Vokietijoje dėl to 1910 m. vestą dviejų istorikų ginčą ir atsako, pritardamas P. Rabikauskui: reliacijos laikytinos ne juridiniais dokumentais, bet pasakojamais šaltiniais ir turi būti "didžiai atsargiai priimamos, kai juose giriamai rašoma apie vyskupo veiklą ir blankiai vaizduojami priešingumai". Pridurmai kalbama beveik mūsų leidėjo žodžiais, pripažįstant reliacijoms patikimų šaltinių vertę, kai jose aprašomi konkretūs dalykai, kaip bažnyčios, institucijos, mokyklos, minimos vietos, vardai, sakramentus priimančių asmenų skaičius. Sie reliacijų duomenys, paimti kartu su kitais šaltiniais, kaip nuncijų pranešimais, teikia konkretų vaizdą religinės padėties vyskupijoje ar net visame krašte. Atidus recenzentas apmeta trumpu žvilgsniu kai kurias reliacijas ir ypač apgailestauja, kad "bebaimio" (intrepide) vyskupo M. Valančiaus reliacijos nesurastos Vatikano archyve. Recenzentui prasmuko nepastebėta viena Valančiaus reliacija, iš dalies atstatyta pagal jos leidėjo padarytą lotynišką vertimą iš Kaune išlikusio lietuviško teksto.

Įžvalgi recenzija baigiama jos su-marišku vertinimu: "Šios rūšies dokumentai domina kiekviena Europos bažnyčios istoriką; ne tik šiaurės rytų Europos, bet ir visos istorijos atžvilgiu. Jie (dokumentai) teikia iš tikrųjų palyginimus — dažnai pamokančius — su kitais kraštais ir epochomis . . . Reikia būti dėkingiems tiems, kurie pasirūpino puikiu (ec-celente) leidiniu ir kartu pranašauti, kad kiti tomai Fontes Historiae Lituaniae išeis atbaigti".

Daugiau referuojamos recenzijos, panašios į tik ką aptartą, įdėtos 3 žurnaluose. Viename jų, "Archivum Franciscanum Historicum" nr. 65 (1972), kreipiamas ypatingas dėmesys pranciškonų istorijai Lietuvoje, kiek ji atsispindi reliacijose. Recenzentas, minėdamas kai kurias reliacijas, remiasi ir V. Gidžiūno darbais apie Lietuvos pranciškonus. Ispaniškame žurnale "Analecta Sacra Tarraconesia", vol. 44 (1970) pabrėžiamas leidinio bendras įvadas, kuris "naudingas ne tik šiam pirmam, bet ir kitiems tomams". Kitas ispaniškas žurnalas "Revista Espanola de Derecho canonico", vol. 28 (1972) primena panašias reliacijas italų, vokiečių, belgų ir lenkų. Išskirtinai priduria ispanų Pamploną liečiančias reliacijas. Įsakmiai pabrėžiamas P. Rabikausko sugebėjimas reliacijomis pavaizduoti visokeriopą vyskupijų buitį. Svetimam autoriui įsiterpė ir viena paklaidėlė, kai jis vietoje jam negirdėtos Žemaitijos vyskupijos įrašė nebuvėlę Minsko vyskupiją. Prancūziškame žurnale "Revue d'Histoire Ecclėsiastiąue" (1972, nr. 3 - 4) trumpą apžvalginę recenziją parašė Jean-Francois Gilmont, kuris ypač pagyrė P. Rabikausko (kurį jis vadina "le maltre d'oeuvre") lotynų kalbą. Ji esanti "labai maloni skaityti, verta geriausių mūsų amžiaus neolotynis-tų".

Reikšmingesnės už referuojamąsias recenzijas yra nagrinėjamosios, kur suvokiamos pagrindinės mintys ir jos ryškinamos. Tokio pobūdžio recenziją teikia Lajos Pasztor žurnale "Estratto da Nuo va Ri vista Storica" 56 vol. (1972). Recenzentas po trumpos įžangos labai sumariškai peržvelgia reliacijų turinį ir išveda, kad "visa padaryta su didžiausiu stropumu ir precizija". Paliečia kiek ir istorinę reliacijų vertę aplamai ir sako, jog jos "nubrėžia religinę ir žmogišką tikrovę". Toliau perkratinė-ja kai kurių reliacijų pavyzdžius. Paėmęs Vilniaus vyskupo 1697 m. reliaciją, kur vyskupas skundžiasi dėl vienuolių per didelį kišimąsi į pastoracinį darbą, recenzentas įžiūri didelį liaudies pamaldumą, pasireiškiantį išviršinėmis formomis (įspūdingomis apeigomis, Švč. Sakramento išstatymu, stebuklingų šventųjų paveikslų garbinimu) ir artimą ryšį tarp kasdieninio ir religinio gyvenimo (sakramentinis patarnavimas namuose be tinkamos pagarbos). Toje pačioje reliacijoje Pasztor išskaito taip pat ir sunkią krašto padėtį dėl rusų ir švedų siautėjimo. Vis ta pati reliaciją atveria recenzentui žinių ir apie visuomeninius santykius, kur didikas turi savo dvarų srityse ne tik pasaulinę, bet ir bažnytinę valdžią. Jis gali versti valdinius priimti jam tinkamą tikėjimą (gyvas buvo principas: cuius regio, eius religio). Reliaciją atskleidžia autoriui ir jau viduramžiais žinomą reiškinį: vienuoliai bėgliai (monachi fugitivi). Vienuoliai, apleidę vienuolynus ir įsikūrę didikų rūmuose, tapdavo girtuoklių kompanijonais ištaiginguose pokyliuose. Jie nesidrovėdavo dvarininkų rūmuose sakramentų administruoti ir net mišių laikyti.
Kaip matome, viena reliaciją tam, matyti, įgudusiam šaltinių ty-

Prof. P. Rabikauskas, S.J., Lietuvos vyskupijų reliacijų leidinio redaktorius

rinėtojui daug pasako. Ji jam atskleidžia XVII - XVIII a. sąvartose Lietuvos istorijos gabalėlį. Jis mato re-liacijose ir atsiskleidžiančią kontrreformacijos epochą. Jis kreipia skaitytojo dėmesį į politinę vyskupų galią, jų turėtą senatorišką poaukštį. į papročius naudoti prieš kitatikius ne tik dvasinį, bet ir pasaulinį kardą. Jie net apgailestauja, kad jo negali panaudoti dėl draudžiančio įstatymo arba dėl "siutimo ir galybės heretikų ir jų sukurstytos minios". Įžvalgus recenzentas įskaito reliaci-jose ir nuolatinius kivirčus tarp bažnytinių ir pasaulinių didikų, pastangas grąžinti didikus į katalikybę auklėjimu, tam panaudojant jėzuitus, plintantį Marijos kultą ir kitas bažnytines praktikas. Daug reliacijose pasakojama apie mokyklas, seminarijas, diecezinius sinodus, patronatąs bažnytinį imunitetą ir kitus dalykus. Pabaigoje Pasztor nurodo ypatingą reikšmę XVII a. Žemaičių vyskupų reliacijų, "kuriose pasitaiko užuominos apie bažnyčios sąrangą, vyskupijos dvasininkų buitį".

Kiek panaši į Pasztoro yra vokiškame žurnale "Actą Baltica" XI (1971) įdėta recenzija, parašyta G. Ney. Recenzija lyg dviejų dalių. Pirmoje dalyje duodama reliacijų veikalo ruošimo istoriją. Čia paminimas LKMA įsikūrimas 1922 m., tik ne Kaune, o . . . Romoje (!) ir kartu istorijos sekcija prie jos, pakalbama apie būrelį lietuvių istorikų pabėgėlių, susispietusių Romoje, ir apie jų užmojį ruošti reliacijų leidimą. Ypač pabrėžiamas šiuo atveju prof. P. Rabikausko vaidmuo. "Pagrindinis darbas, bendro rašymo vadovavimas, taip pat tekstų aprūpinimas gausiais ir vertingais komentarais, iš dalies prieš reliacijų tekstą, iš dalies išnašose, atliktas Popiežiško Grigaliaus universiteto bažnyčios istorijos fakulteto dekano Pauliaus Rabikausko". Primindamas reliacijų laiką (XVII -XVIII a.), Ney pažymi, jog jos priklauso dviem svarbioms kultūros epochoms: didžiausio katalikų bažnyčios aktyvumo epochai po Tri-dento susirinkimo ir švietimo bei liberalizmo epochai.

Apmetęs trumpu žvilgsniu krikščionybės kelią į Lietuvą, recenzentas nurodo kelis pagrindinius reliacijų paliestus punktus: krašto geografines ir ūkines savybes, bažnytinį geografinį diecezijos sutvarkymą, bažnyčių su jų turtais aprašymą, mokyklas, šelpimo įstaigas (špitoles. Tuo būdu labai sintetiškai pateikiamas reliacijų leidinio turinys, ir tai geras recenzijos privalumas. Recenzija baigiama šiais lietuvišką šaltinių leidinį įvertinančiais žodžiais; "Su paruošimu ir išspausdinimu šito veikalo lietuviai mokslininkai Romoje didžiai pasitarnavo moksliniams tyrinėjimams. Pirmoje eilėje tai tinka, žinoma, Lietuvos 250 m. bažnyčios istorijai. Bet taip pat ir pasaulinės istorijos atstovas ras ten vertingos medžiagos savo tikslams. Vilniaus ir Žemaičių vyskupai liečia savo pranešimuose politinius, tautinius, socialinius ir ūkinius krašto santykius".

Panašią labai sintetišką apžvalgėlę teikia ir Mainzo universiteto profesorius H. Durchhardtas. Baigdamas pastebi, kad su lietuvišku leidiniu pateikta naujos vertingos medžiagos ypač bažnyčios ir kultūros istorijai krašto, kurio šaltiniai net ir naujiems laikams yra riboti.

Trys lenkiškos recenzijos išsiskiria iš vakarietiškų savo keliamomis kritiškomis pastabomis. Jose ir prasikiša mūsų istorinė giminystė su lenkais. Pvz., T. Wasilewski, Varšuvos universiteto docentas, kritikuoja kai kurias reliacijų duodamas datas ir priekaištauja leidėjams, kad neskyrė reliacijų parašymo ir Romon pristatymo datų. Jis, rodos, pagrįstai įrodinėja, jog kai kurių reliacijų datavimas yra klaidingas. Išskirtinai užsimena apie Vilniaus vyskupo K. Brzostovvskio reliaciją ir išveda, kad U buvo pateikta Romoje ne 1697 liepos 27, bet 1696 liepos 27. Tačiau profesorius pastebi, jog veikalas yra 'aukšto leidybos (editoriško) laipsnio'.

Su kiek platesniu užmoju ir kai kuriomis kritiškomis pastabomis reliacijas apžvelgia Krokuvos universiteto profesorius A. Vetulani. Jis pakalba apie lenkų istorikus, rašiusius apie Vilniaus vyskupiją ir ypač iškelia darbus žinomo Lietuvos bažnyčios Šaltinių tyrinėtojo kun. Fijaleko, organizavusio ir Vilniaus vyskupijos reliacijų leidimą. Sumariškai paliesdamas reliacijų turinį, jis pažymi jų "gražią lotynų kalbą". "Tai padarys leidinį, — sako lenkų profesorius, — skaitytiną viso pasaulio bažnytinių santykių tyrinėtojų bendruomenei". Lenkui profesoriui nemaloniai krinta į akis leidinio didelė naujovė — asmenų ir vietovardžių per didelis lietuvinimas. Sako, pvz., lenkui nelengva suvokti "kad Valavičius yra Wollowicz, arba Alšėniš-Idl — Holszanski". Jis turi teirautis indekse, kur ne viskas duodama. Recenzentas taip pat pageidautų, kad prie kiekvienos reliacijos būtų ne tik jos data, bet ir ją siuntusio vyskupo vardas. Tai būtų palengvinimas skaitytojui. Dėl kai kurių vyskupų, ypač Žemaičių Stanislovo Kiškos, neigiamų atsiliepimų apie vienuolius, jis linkęs pakaltinti juos blogais darbais. Baigiant recenziją, kreipiamasi į lenkišką visuomenę ir rašoma: "Kun. P. Rabikausko leidi-turėtu būti įsigytas mūsų bibliotekose. Jo tikrai teirausis ir mūsų publicistai".

Trečia lenkiška recenzija priklauso J Tazbirui. Ji įdėta labai žinomame lenkų sename žurnale "Kvvartalnik Historyczny" (1972, nr. 4). Labai kondensuotai pateikiamas viso veikalo turinys, ypatingai pabrėžiant reliacijose minimus vyskupų nusiskundimus dėl plintančių herezijų. Taip pat pastebimas ir vyskupų nepasitenkinimas esamu įstatymu, kuriuo draudžiama panaudoti "inkvizicijos įstaigą (officium inąuisitionis)" prieš klaidatikius. Recenzentas pabrėžia "nepalyginamą leidėjų stropumą", ruošiant veikalą. Jam daro įspūdį įvadai į kiekvieną veikalą dalį, prierašai bei išnašos ir ypač plati bibliografija, apžvelgianti net pokarinę lietuvišką ir lenkišką literatūrą. Stebina lenką vardų ir daiktų rodyklė, pripildanti net 70 psl. Papeikia jis kiek pridedamus žemėlapius.

Kaip jau minėtam lenkų kritikui, taip ir Tazbirui nepatinka rigoristi-nis vardų lietuvinimas. Jam rodosi, jog Vakarų europiečiams sulietuvintos pavardės, kaip Radvilas, Tiškevičius, Alšėniškis, Ciepliakas, Jalbžy-kovskis, keistai ir nesuprantamai skambės. Jo pageidavimu vyskupų ir šiaip asmenų pavardės turėtų būti paliktos jų pačių vartotos. Jis pateikia ir motyvą savo pageidavimui: daugumas vyskupų nesijautė esą susiję su lietuviška kultūra.

Dėl šio priekaišto gal leidėjai pasiaiškins sekančiame leidinio tome.

Tebūna Čia leista vis dėlto pastebėti, jog leidėjai, atlietuvindami istorinių asmenų pavardes, pabrėžė leidinio lietuvišką pobūdį ir šia išviršine forma. Tuo būdu jį išskyrė iš kitų tautų panašių publikacijų.

Čia kelių svetimų mokslininkų pateiktos recenzijos sutartinai paliudijo aukštą reliacijų leidinio mokslinę vertę. Jos yra svarus lietuviškas įna-, šas į tarptautinį istorijos mokslą, išeiviškos lietuviškos istoriografijos aukščiausias laimėjimas. Išleista Lietuviškoji Enciklopedija, leidžiama Encyclopedia Lituanica ir Fontes Historiae Lituaniae paliks trys kertiniai stulpai mūsų išeiviškos kultūros paminkle. Tad mūsų visokių veiksnių, fondų ir paskirų asmenų pareiga būtų remti to leidinio seriją, kol ji būtų privesta prie galo. Jo ruoša turėtų būti nedelsiamai tęsiama, kol dar turime vienintelį ir sunkiai pamainomą specialistą, kaip prof. P. Rabikauską, kuris su pagalbininkais dabar tam darbui yra atsidėjęs.
J. Jakštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai