Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIMUI SUŽIEDĖLIUI 70 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
Per 70 metų gyvenimo kelią žmogus jame įspaudžia žymes, liudijančias jo atliktus darbus, kūrybinius pasiekimus. Todėl pravartu tas žymes apsaugoti, kad jų neužpustytų laiko dulkės. Norėdamas užfiksuoti Simo Sužiedėlio per 70 metų nuveiktus darbus, tai darau su didele baime. Pirma, S. Sužiedėlio veikla yra labai šakota, tiesiog neįmanoma visus jo darbus tiksliai sužymėti. Antra, žinodamas sukaktuvininko nenorą, kad jo darbai būtų viešumon išvelkami, bijau jį įžeisti. To nežiūrint, kitų paragintas, imuosi šio darbo.

Trumpa gyvenimo apybraiža

Simas Sužiedėlis gimė Petrapily 1903 m. spalio 28 d. (naujuoju kalendorium lapkričio 10), apaštalų Simono ir Judo šventovėje, dėl to jam buvo duotas Simo vardas. Simo tėvas Laurynas, kaip ir visas Sužiedėliu lizdas, kilęs iš Kaniavos. Tik vienas tėvo brolis, užkuriom išėjęs į Ulbinus (Kalesninkų parapijoje), prikalbėjo ir Lauryną pirkti čia žemės ir kurtis. Perkant žemę pasidaryta skolos, dėl to reikėjo užsidirbti pinigo. Tad Laurynas važiavo į Petrapilį darbams, nes gerai mokėjo rusų kalbą, kurią buvo išmokęs tarnaudamas kariuomenėje. Čia ir gimė Simas. Po kiek laiko motina su trim mažiausiais vaikais grįžo į Ulbinus, o tėvą su vyresnėmis seserimis užklupo I pasaulinis karas. Jis tegrįžo tik 1920 m. Simas su jaunesniuoju broliu ir seseria augo Ulbinuose. Aukštesniojo mokslo iki V-os klasės siekė Vilniaus gimnazijoje (1918 - 1920). Kai 1920 m. spalio 9 d. lenkai užgrobė Vilnių, gimnazistas Sužiedėlis įsijungė į lietuvių partizaninę veiklą prieš lenkus užfrontėje. Kelyje į Rūdninkų girią buvo lenkų pagautas, bet naktį pasprukęs grįžo į tėviškę ir iš ten prie Varėnos perėjo į nepriklausomą Lietuvą, baigęs jau 17 metų.

Trokšdamas tęsti mokslą, S. Sužiedėlis nuvyko į Kauną ir buvo priimtas į "Lietuvos Žiburėlio" bendrabutį, kuris tuomet rūpinosi iš Vilniaus pabėgusiais ar lenkų išvytais moksleiviais. Vėliau jį savo globon paėmė kan. P. Dogelis. Mokėsi "Aušros" gimnazijoj. Ją baigęs 1924 m., įstojo į Kauno universitetą ir Teologijos - filosofijos fakultete, pagrindine mokslo šaka pasirinkęs istoriją, klausė profesorių J. Totoraičio, A. Aleknos, P. Penkausko, P. Dovydaičio ir kt. paskaitų. Tarp kitų šalutinių dalykų dar buvo pasirinkęs lotynų kalbą, kurią dėstė M. Račkauskas. Be to, dar studijavo ir filosofiją, klausė prof. St. Šalkauskį paskaitų, kuriomis, kaip pats sakė, žavėjosi. Reikia manyti, kad šis nuostabios dvasios žmogus jaunam Sužiedėliui savos asmenybės formavime turėjo didelės įtakos. Nežiūrint to, kad savo globėjo kan. P. Dogelio buvo apkrautas pašaliniais darbais, S. Sužiedėlis sėkmingai studijavo. Dar kūdikystėje išmokęs rusų ir lenkų kalbas, gimnazijoje jis pramoko vokiškai, o lotynų kalbą dar pagilino universitete. Baigęs istorijos studijas 1928 m., išvyko į Rygą, kur lietuvių gimnazijoje iki 1935 m. dėstė istoriją ir lotynų kalbą. 1929 - 31 m. dar Latvijos universitete gilino istorines studijas.
Užsitikrinęs pragyvenimo šaltinį, 1929 m sausio 1 d. sukūrė šeimą, vesdamas Antaniną Kliorytę, taip pat humanitarę, su kuria kartu Rygoje auklėjo lietuviškąjį jaunimą. Šalia mokymo, studijų ir šeimos gyvenimo S. Sužiedėlis dalyvavo visuomeninėje vietos lietuvių veikloje, bendradarbiavo Latvijos lietuvių spaudoje. Vasaros atostogų metu grįždavo į Kauną ir apsigyvendavo pas žmonos tėvus. Pagaliau abu buvo paskirti į Kėdainių gimnaziją, kur mokytojavo 1935 - 39 m.
Įgijęs pedagogo patyrimą ir pasižymėjęs istorinėmis studijomis, S. Sužiedėlis 1939 m. buvc pakviestas į Kauną Vytauto D. universiteto Teologijos - filosofijos fakultete dėstyti naujųjų amž: istoriją lektoriaus titulu. Deja, 1940 liepos 16 okupantai fakultetą uždarė. Pažymėtina, kad S. Sužiedėlis, dėstydamas universitete, drauge 1939 - 40 m. buvo Lituanistikos Instituto bibliotekos ir archyvo vedėjas, dėl to 1940 m. pradžioje važinėjo Lenkijoje ir Vokietijoje, rinkdamas istorinių šaltinių leidinius ir studijas. Tada jis lankėsi Varšuvoje. Krokuvoje, Berlyne ir Karaliaučiuje. Kai 1940 m. rudenį Lituanistikos Institutas buvo perkeltas Vilniun, tai Sužiedėlis buvo paskirtas to instituto
mokslinio sekretoriaus pareigoms. Be to, nuo 1941 m. sausio 16 d. tas pareigas ėjo ir Lietuvių Mokslo Akademijoje. Gi nuo 1941 m. vasaros buvo tos pačios akademijos generalinis sekretorius ir Kauno universiteto Filosofijos fakulteto istorijos katedros adjunktas, 1942 - 44 m. to paties fakulteto prodekanas. Šias pareigas eidamas, S. Sužiedėlis ruošė doktorato disertaciją, kuri jau buvo baigiama, bet liko Lietuvoje, kai profesorius, antrą kartą bolševikams užimant Lietuvą, buvo priverstas su šeima trauktis i Vakarus.

Pasitraukęs į Vokietiją, kurį laiką buvo apsistojęs Gothoje, paskui Wurzburge, iš kur vėliau persikėlė į Hanau. Čia gyvendamas vėl mokytojavo gimnazijoje (1946 - 48), dėstė istoriją ir lotynų kalbą, buvo mokyklų vizitatorius, rašė spaudoje ir skaitė daug paskaitų. Hanau stovykloje buvo lietuvių kultūrinių reikalų vedėjas. Atvykęs į JAV su šeima įsikūrė Brocktone ir kurį laiką dirbo fabrike. Paskui (1950 - 66) redagavo "Darbininką", kuris tuomet išeidavo du kartu savaitėje, o nuo 1966 m. redaguoja "Encyclopedia Lituanica". Kelis terminus buvo Ateitininkų Federacijos vadas (1952 - 63). Išeivijoje atsikūrusi Liet. Kat. Mokslo Akademija 1962 m. pakėlė jį savo nariu mokslininku.

Šakotos S. Sužiedėlio veiklos neįmanoma atidengti siauruose biografijos rėmuose. Jo asmenybės prasiskleidimą ir veiklą geriau pažinsime, jei į jį pažvelgsime kaip ateitininką, kaip redaktorių ir kaip istoriką.

Pilnutinis ateitininkas
Ateitininkų organizacija, remdamasi prof. St. Šalkauskio suformuluotais ateitininkų ideologijos katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, visuomeniškumo ir šeimyniškumo principais, stengiasi savo nariuose išugdyti pilnutines asmenybes. S. Sužiedėlis uoliu ateitininku buvo nuo gimnazijos laikų. Didžių pastangų dėka jam tikrai pavyko savyje išugdyti pilnutinę asmenybę pagal ateiti-ninkiškųjų principų reikalavimus.

Meilę Dievui, paklusnybę Bažnyčiai ir pamaldumą S. Sužiedėlis greičiausia paveldėjo iš religingų tėvų. Toliau jo katalikiškai asmenybei formuotis padėjo dvasios vadai (tarp kurių neabejotiną dalį turėjo dinamiškasis kan. P. Dogelis), jo asmeninės pastangos ir gilinimasis į Evangeliją. Visa sintezėn suvesti ir tvirtą katalikišką pasaulėžiūrą (bet liekant tolerantišku žmogumi) suformuoti jam padėjo aštrus protas, stipri valia ir jautri dzūkiška širdis.

Dėl to nenuostabu, kad, pasak kun. St. Ylos, "jo lūpose kitaip pasigirsta Dievas. Kitaip, nei iš kunigo lūpų ar žmogaus, kuriam tai virto papročiu ar įspūdiniu prasiveržimu. Sužiedėlio Dievai turi labai paprastą, nedirbtinę šilumą ir kartu gilų pagarbinimą. Žinau, kad jo galutinis argumentas neretai būna šis: Bažnyčia to nesako, ji jam ir motina ir mokytoja dvasinėje plotmėje. Evangelijos jo mąstymų knyga, dėl to jos paskui jam įsipina straipsniuose, kalbose, paskaitose". Leiskime ir toliau kalbėti kun. St. Ylai: "Labiausiai slepiama nuo parado tai kasdieninės Mišios ir Komunija. Bet ar tai nėra jo dvasinio subrendimo ir pusiausvyros tikroji versmė? Toks tikėjimas yra dovana, dėl to sau jis neįrašo į nuopelnus" (Tėviškės Žiburiai, 1963.XI.7, Nr. 45).

Maldoje ir mąstyme S. Sužiedėlis, kaip ir daugelis lietuvių, yra individualistas. (Toks buvo ir a. a. A. Šapoka.) Jis ir mišiose nori pats vienas melstis ir po komunijos vienas išgyventi susijungimą su Kristumi. Nauja dabartinė tvarka mišiose jam nepatinka, nes ji trukdo jam individualiai kalbėtis su Dievu, tiek savo ilgais skaitymais, tiek bendruomeninėmis maldomis.

Iš kitų S. Sužiedėlio savybių yra kantrybė, tylus darbštumas ir tiesos meilė. Tuo jis pasižymėjo dar studentaudamas. Kun. St. Yla rašo, kad "J. Leimonas mėgo pasakoti beveik anekdotišką mėginimą. Gyveno juodu su Sužiedėliu, abu studentai, pas kan. Dogelį Kaune. Ir Leimonas ir Dogelis, rodos, nemažiau švelnūs, bet nebegalėjo pakęsti trečiojo ramybės. Sutarė ją, žūt būt, sudrumsti. Ėmė išgalvoti visokių apie jį gandų, visokių nebūtų dalykų. Ir tik po poros mėnesių klastingo darbo šis tas pavykę. Simas prabilęs tokiu labai sveiku protestu: O vis dėl to tai neteisybė".

Jis gerai suprato katalikiškosios akcijos reikšmę, dėl to nuo pat gimnazijos laikų sutiko būti ateitininkų valdybose, sekretoriauti kongresuose ir skaityti paskaitas susirinkimuose. Kai tremtyje atsikūrusi ateitininkija suskilo politiniu požiūriu, tai vadovybei buvo sunku laviruoti tarp dviejų srovių, ypač jaunimą vesti sveiku vidurio keliu, kol naujose gyvenimo sąlygose pasisavins ateiti-ninkiškus principus ir pats apsispręs. Kas turėjo vadovauti ateitininkams šiuo kritišku diasporos metu? Tada visų akys nukrypo į Simą Sužiedėlį, ir jis prašomas sutiko kandidatuoti į Ateitininkų Federacijos vadus. Toms pareigoms išrinktas ir perrinktas jose išbuvo 11 metų, ilgiau nei bet kuris kitas Federacijos vadas.

Nebuvo tai lengvas darbas, bet jis, supratęs savo apaštališką misiją, uoliai ir nuoširdžiai dirbo. Jam vadovaujant buvo paruošta nauja Ateitininkų Federacijos Konstitucija, 1955 m. suruoštas pirmasis ateitininkų kongresas Chicagoje, pradėtos ruošti sendraugių konferencijos, moksleivių ir studentų ideologinės studijų dienos, pagausėjo ir vasaros stovyklos. S. Sužiedėlis visur dalyvavo, skaitė ideologines paskaitas, rūpinosi aprūpinti atitinkama literatūra. Ne be jo rūpesčio kun. St. Yla paruošė "Ateitininkų vadovą", o kun. Alfa Su-šinskas — "Maršo jaunystei" antrą leidimą. Pats rašė auklėjamo pobūdžio straipsnius "Ateities" žurnale, populiarino ateitininkija straipsniu "Ateitininkai lietuvių tautos egzistencinėje kovoje" Aidai, 1954, Nr. 8). Tuo pat metu suredagavo prof. St. Šalkauskio "Ateitininkų ideologijos" antrąjį leidimą. Jaunimo pasaulėžiūrai formuoti iš savo paskaitų ideologiniuose kursuose skaitytų paruošė leidinį "Pasaulėžiūra".

Taip uoliai besidarbuojančio vado ateitininkija nenorėjo atleisti, dėl to Nepaprastoje ateitininkų konferencijoje New Yorke 1963 m., jis turėjo pavartoti stipresnį žodį, pasakydamas: "Aš jūsų neišleisiu iš salės, kol man neišrinksite naujo Federacijos vado!". Tada Ateitininkų Federacijos vadu buvo išrinktas dr. Juozas Girnius, o Simas Sužiedėlis grįžo į paprasto ateitininko rangą, visą laiką pasilikęs veikliu ateitininkų organizacijos nariu. Už visa tai jis buvo 1970 m. ateitininkų kongrese Chicagoje apdovanotas prof. St. Šalkauskio vardo premija. Popiežius gi už veiklą katalikiškoje akcijoje 1963 m. jį apdovanojo šv. Silvestro ordinu.
Simo Sužiedėlio duoklė tautiškumui yra taip pat labai didelė. Jis augo gerokai sulenkėjusiame ir sugudėjusiame krašte, bet, pasisavinęs lenkų ii rusų kalbą, išliko tyros dvasios lietuvis. Dar gimnazistu būdamas, įsijungęs į partizanų kovas dėl Vilniaus, rizikavo>savo gyvybe. Laimė, lenkų sugautas, galėjo pasprukti ir pabėgti į nepriklausomą Lietuvą, kuriai aukojo ir tebeaukoja savo jėgas. Vos atvykęs į Lietuvą, tuoj įsijungė į šaulių būrį ir kitas patriotines organizacijas. Pagrindiniu studijų objektu pasirinko istoriją, kad, pažinęs savo tautos praeitį, sėkmingiau galėtų darbuotis šviesesnei jos ateičiai.

Baigęs studijas, mokytojo darbui S. Sužiedėlis išvyko į Latviją ir Rygos lietuvių gimnazijoje mokė ir auklėjo jaunimą, kad jis išliktų lietuviškas ir mylėtų savo tautą. Jau tada jis suprato lietuviškų organizacijų reikšmę išeivijoje, dėl to nuo pat atvykimo į Rygą dirbo Lietuvių mokytojų ir Latvijos lietuvių sąjungose, bendradarbiavo ir net redagavo lietuvių laikraščius.

Lietuvio auklėtojo darbą S. Sužiedėlis tęsė ir Kėdainių gimnazijoje, ir Vytauto Didžiojo universitete, ir Vokietijoj Hanau gimnazijoje, ir JAV. savo paskaitomis jaunimui skiepydamas tėvų šalies meilę.

Simo Sužiedėlio tautiškumas nėra siauras šovinistinis nacionalizmas. Dėl to kun. St. Yla tiksliai pastebi, kad "Sužiedėlis, kaip vilnietis, išsikristalizavo saikiu, paprastu ir daugiau kūrybišku lietuviu. Jis neturi kartumo anoms svetimybėms, prieš kurias spyrėsi. Jis gerbia visas kaimynų kultūras, vartoja jų literatūrą, bet ją tikslina savais lietuviškais požiūriais".

Atvykęs į JAV, S. Sužiedėlis norėjo ir čia aukotis ir būti naudingas savo tautiečiams, dėl to ėmėsi labai nepelningo pradžioje "Darbininko", o paskui "Encyclopedia Lituanica" redaktoriaus darbo.

Simas Sužiedėlis iš pat jaunystės labai mylėjo savo šeimą. Dar Vilniuje besimokydamas, pėsčias per Rūdninkų girias grįždavo namo. Ir net iš tėviškės dėl lenkų persekiojimo nepriklausomon Lietuvon pasitraukęs, jis kartą neiškentė ir slapta grįžo aplankyti tėvus, save ir juos išstatydamas dideliam pavojui. Pats ruošdamasis šeimai, buvo įsitikinęs, kad dvasinis lietuvių tautos atgimimas yra galimas tik per šeimas, sukurtas ant pastovių krikščioniškų pagrindų.
Pats savo šeimą sukūrė tik pilnai subrendęs ir įsigijęs profesiją, kad užtikrintų savo šeimos laimę. Vedė tikrai savęs vertą gyvenimo draugę, pasiruošusią ir pasiryžusią krikščioniškosios šeimos gyvenimo idealui.

Sužiedėliu gyvenimas ekonomine prasme niekad nebuvo rožėmis klotas, bet jie krikščioniška meile susirišę pagimdė ir išmokslino penkis sūnus. Tiesa, S. Sužiedėlio darbas dar Lietuvoje, karo metu iš Kauno važinėjant į Vilnių, ir dar labiau JAV, Brooklyne redaguojant "Darbininką", jį ilgam laikui atskirdavo nuo šeimos, bet jis jos ilgėdavosi, vykdavo savaitgaliais iš Brooklyno į Brock-toną, kad pabūtų su savo žmona ir mokslo siekiančiais vaikais, kurie taip pat pasiilgdavo tėvo. "O kaip tėvas jis, tur būt, vienintelis", kaip pastebi kun. St. Yla, "kurio klauso savi vaikai ne tik namie, bet ir paskaitų salėje".

Spaudos darbininkas
Simas Sužiedėlis spaudoje pradėjo reikštis dar gimnazijos suole. Jis 1922 m. "Laisvės" dienraštyje Kaune aprašė lenkų okupacinę priespaudą Vilniaus krašte, ypatingai jų baudžiamojo dalinio Arny Odzial siautėjimą Kalesninkų, Nočios ir Rudnios apylinkėse, kur pats slapta lankėsi. Paskui katalikiškos minties laikraščiams rašė reportažų, eilėraščių, vaizdelių, publicistinių, ideologinių ir istorinių straipsnių. Eilėraščius ir beletristiką dažniausia pasirašinėdavo St. Žvirgždo slapyvardžiu. Lietuvoje rašė "Ryto", "Lietuvos", "Lietuvos Aido" ir "XX Amžiaus" dienraščiuose ir "Ateities", "Naujosios Vaidilutės", "Naujosios Romuvos", "Švietimo Darbo" ir "Lietuvos Praeities" žurnaluose. Už reportažų seriją "Anoje pusėje", atspausdintą "XX Amžiuje" 1938 m. vasarą, susilaukė net lenkų pasiuntinio Chonvato demaršo Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Mat, reportažai buvo rašyti po lenkų ultimatumo, užmezgus diplomatinius santykius.
Redaktorium Simas Sužiedėlis tapo dar studentaudamas, nes 1926 m. redagavo Pavasario sąjungos vadams leidžiamą žurnalą "Jaunimo Vadą". Vėliau Rygoje redagavo "Rygos Balsą" ir "Lietuvių Balsą". Tuo būdu jis įsigijo ir redaktoriaus patyrimą. Nenuostabu, kad, pranciškonams perimant leisti "Darbininką" ir prie jo prijungiant sunkiai besiverčiančias "Lietuvių Žinias" ir "Ameriką", jų vadovybė, norėdama pakelti šio jungtinio lietuvių laikraščio prestižą, S. Sužiedėlį pakvietė jį redaguoti. Vertindamas lietuviškos spaudos reikšmę išeivijoje, S. Sužiedėlis sutiko būti vyriausiu "Darbininko" redaktorium.

Redaguodamas "Darbininką", S. Sužiedėlis su savo redakciniu kolektyvu padarė jį aukšto lygio lietuvių išeivių laikraščiu. Šalia kitų straipsnių, jis rašė "Darbininke" tokius vedamuosius, kurių daugelį kunigai panaudodavo pamokslams. Teko girdėti, kad kai kurie lietuviai amerikiečiai kunigai juos išsiversdavo angliškai ir sakydavo amerikiečiams. Dėl to teisinga kun. St. Ylos pastaba viename ateitininkų dvasios vadų posėdyje Maria-napoly 1959 m. vasarą, kad reikia atskiru leidiniu išleisti S. Sužiedėlio "Darbininko" vedamuosius.

Būdamas "Darbininko redaktorium, jis nemokėjo būti "bosu", dėl to pats sau daugiausia užsikraudavo darbo. Negalėjo pasakyti stipresnio žodžio net tiems, kurie jo nesuprato ir savo darbus ne pagal jo stilių atlikdavo. Tada jis tik dar daugiau nutildavo ir dar uoliau pats dirbdavo. Jo tylos paslapties nesuprantantieji net išdrįsdavo sakyti, kad Sužiedėlis su jais nekalbąs, tačiau tos tylos priežasties reikėjo ieškoti savyje. Iš tikro jis redakcijoje buvo labai malonus visiems. Visus pasitikdavo su šypsniu, nors jie, atvykę redakcijon, ne visada suprasdavo, kad jam gaišina brangų laiką ir už tai jis turės atidirbti naktimis.

Patrauklus istorikas
Istorijos mokslas daugeliui yra sunkus ir atstumiantis. Daugybė vardų, datų ir įvykių istoriją daro nuobodžią. Vokiško stiliaus istorikai, kurių studijos apkrautos šaltinių ir literatūros išnašomis, iš viso lietuvių nemėgstamos. Tačiau be šaltinių, nurodančių asmenis, įvykius ir datas, negali būti istorijos mokslo. Kietesnio stiliaus istorikai paprastai lietuviškos visuomenės, pripratintos prie romantiškos lietuvių istorijos, nemėgiami ir kritikuojami.

Simas Sužiedėlis yra atradęs aukso vidurį. Kas pažįsta jo ankstyvesnes studijas, tas nedrįs a priori tvirtinti, kad jis mažai naudojasi šaltiniais ar kad jis neturi analitiko požymių. Kas nepažįsta šaltinių ir jų nenagrinėja, tas negali būti istoriku. S. Sužiedėlio, kaip istoriko, nelaimė yra ta, kad jį visuomeninė veikla, laikraščių, o dabar "Encyclopedia Lituanica" redagavimas atitraukia nuo istorinių studijų. Jis ir norėdamas neturi laiko ir sąlygų gilintis į šaltinius, dėl to tenkinasi tuo, kas jam prieinama. Iš kitos pusės, jis yra Dievo apdovanotas gražiu žodžiu ir sodriu, patraukliu stilium. Ir nenuostabu, nes jis jaunystėje turėjo literato gabumų, rašė eilėmis ir proza. Šalia istorijos jis domėjosi ir filosofija. Prigimti gabumai, poetiškas jautrumas ir gili mintis yra tos Simo Sužiedėlio savybės, kurios jo istorines studijas daro įdomias, nes jos sužavi, suintriguoja, patraukia ir įtikina. Dar įdomiau yra klausyti jo istorinių paskaitų, kai girdi jo dzūkiškos intonacijos malonų balsą ir matai jo švelnų, patraukiantį šypsnį. Tada didingi ir skaudūs mūsų tautos įvykiai jautriau paliečia mūsų širdis ir giliau įsi-spaudžia atmintin. Simo Sužiedėlio istorinių studijų apimtis labai plati. Ji apima visą politinę Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, taip pat Uečia Lietuvos Bažnyčios istoriją, trys didesni veikalai — Amerikos lietuvių gyvenimą. Ne vieta čia duoti pilną ir išsamią visų jo istorinių studijų bibliografiją. Ji yra pateikta "Lietuvių Enciklopedijoje". Čia tik suminėsime jų temas dalykine rvarka, nežiūrėdami, kurie darbai anksčiau ar vėliau parašyti.
St. Smalinskienė    Peizažas (aliejus, 1971)
Politinę Lietuvos istoriją Sužiedėlis liečia šiose savo studijose: Kautynės ties Šiauliais, Lietuva ir Gediminaičiai sėdant Jogailai į didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą, Vytauto galybės laikai, Vytauto ekonominė politika, Vytautas Didysis ir jo žygiai, Kova su Maskva Jono Žiauriojo laikais, Mykolo Radvilo Juodojo pastangos prijungti Lietuvai Rygą, Livonijos prijungimas prie Lietuvos, Lietuvos Livonijos konfliktas, Kai niekas esti viskuo: prisiminimai iš bolševikmečio Vilniuje 1920 m., Vasario 16 istorinės atramos, Lietuvos Lenkijos santykiai, Gudų dvejopa invazija, Steigiamasis seimas, Rusijos bolševizmas kaip kontrre-voliucija, Moterys po istorijos dulkėmis.

Bažnytinę Lietuvos istoriją Sužiedėlis nagrinėja šiose studijose: Veidu į Katalikų Bažnyčią — Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti. Vytauto vaidmuo Lietuvos christianizacijoje, Vytautas Didysis ir Lietuvos christianizacija, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, Reformacijos nuoslūgis ir katalikų reakcija, Šv. Kazimieras.

Amerikos lietuvių istorijai apimties atžvilgiu Sužiedėlis yra atidavęs didžiausią duoklę, nes yra parašęs tris dideles knygas: Jėzaus Nukryžiuotojo seserų kongregacija, Šv. Pranciškaus Lietuvių parapija (Lavvrence), Kunigas Jonas nuo Kryžiaus (kun. J. Švagždžio biografija).

Pridėjus dar jo trumpesnius straipsnius periodinėje spaudoje ir istorinius straipsnius Lietuvių Enciklopedijoje ir dabar jo paties redaguojamoje "Encyklopedia Lituanica", Simo Sužiedėlio įnašas į Lietuvos istorijos mokslą tikrai yra didelis.

Tai taip trumpai apžvelgus atrodo mūsų sukaktuvininko prof. Simo Sužiedėlio gyvenimas ir darbai kaip ateitininko, kaip spaudos darbininko ir kaip Lietuvos istoriko. Labai apgailestauju, kad dėl savo nesugebėjimo nepajėgiau jų ryškesnėje šviesoje iškelti, bet tai galės papildyti kiti.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai