| |
|
|
|
Parašė Kostas Rauda
|
Mūsų tremties arba, kaip dabar vis dažniau mėgstama išsireikšti, išeivijos proza, ilgus metus egzistavusi iš Lietuvos atsivežtais energijos ištekliais, šiems galutinai išsisėmus, šiandien išgyvena žemiausio savo nuosmukio laikotarpį. Lietuvoje išaugusių ir subrendusių rašytojų kartai vis rečiau ir rečiau bepasirodant, jų vietas užėmė rašytojai mėgėjai, kurie normaliose sąlygose vargu būtų drįsę veržtis į Parnasą. Jie taip nugyveno mūsų dailiąją prozą, jog jinai visiškai prarado savo profesinę tapatybę, nustojo egzistavusi kaip žodžio kūryba, kurioje ne "tiesa" kuria žodį, bet žodis kuria tiesą. Lygiagrečiai išaugo ir įsipilietino beraščio rašytojo tipas, kurį lengvai būtų galima palyginti su dailide, nemokančiu vartoti kirvio arba piūklo. Grynai literatūrines žodžio bei stilistinės struktūros problemas pakeitė nuolat at-rajojamas vis tas pats propagandinis kičas ir vakardienos problemų sprendimas užvakardienos priemonėmis; žmogų — sąlyginis žmogus, t.y. bejėgis automatas, mechaniškai kartojas autorių diktuojamas "tiesas". Šiuo paskutiniuoju požiūriu šiandieninė išeivijos proza stovi labai arti socialistinio realizmo, kuriame taip pat viskas išeina ne iš žodžio ir ne iš žmogaus, bet iš politinių* logaritmų lentelės. Tatai puikiai liudija labai panašus abiejose pusėse partizanų kovų Lietuvoje temos traktavimas. Nė viena pusė neišeina iš žmogaus. Nė vienai pusei nerūpi atskleisti, kas ir kaip iš tikrųjų vyko. Nė viena pusė nesiremia objektyviai išstudijuota realybe ir savo herojus į sceną išveda arba iš anksto pasmerktus, arba iš anksto išteisintus. Visi atsakymai iš anksto žinomi. Abi pusės turi tik po vieną sprendimo galimybę. Prielaida, kad viena pusė galėtų prieiti kitos pusės išvadų ir atvirkščiai, yra absoliučiai neįmanoma. Anos pusės rašytojas, savaime aišku, negalėtų partizano vaizduoti herojumi; bet ir šios pusės rašytojas, nežiūrint populiaraus įsitikinimo, kad mes esame visiškai laisvi, vargu galėtų partizanų judėjimą neigiamai pavaizduoti, nebijodamas vienokių ar kitokių sankcijų.
Šiandieninio išeivijos prozaiko (neturiu galvoje nei Vaičiulaičio, nei Ramono, nei Jankaus, nei Katiliškio) žodis ne egzistuoja, bet sako, nors ir neturi ko pasakyti, t.y. kartoja viešosios opinijos spaudimo primestas 'nepajudinamas tiesas" popierinių savo herojų lūpomis. Ir tai yra bene akivaizdžiausia literatūrinės energijos krizės apraiška. Iš krizės mūsų prozai išeiti padėtų tik grynai profesionalinis požiūris į literatūrą, pagrindinę atsakomybę ir vaidmenį grąžinant žodžiui — nepriklausomam šifrui, kuris garantuotų autoriaus nepriklausomybę prieš ideologijų antplūdį, taip, kaip magiškas ženklas savo kriptiška forma išsaugo jame slypinčios idėjos autentiškumą bei gyvybę. Mūsų proza turėtų rūpintis ne tiek sprendimais, kurie beveik visuomet išeina klaidingi, bet klausimo būties tyrumu. Tam reikėtų aukštesnės juslinės bei intelektualinės kultūros ir ypač "fenomenologinio" santykio su realybe, kuris pakeistų propagandinį (išmoktąjį arba primestąjį) santyki. Kad tai yra įmanoma, rodo Kaupo, Landsbergio, Ostrausko, V. Janavičiaus ir dar vieno kito pasiekimai prozos žodžio kultūros srityje.
Bet eikime pagaliau prie Eduardo Cinzo, kurio pirmgimė Brolio Mykolo gatvė(Chicago 1972) yra tikroji šio straipsnelio tema. Ši kiek neproporcingai ilga įžanga buvo reikalinga recenzijos įrėminimui dabartinėje mūsų išeivijos prozos situacijoje. Imant į rankas naują ir dargi visiškai naujo autoriaus knygą, instinktyviai kyla klausimas, ar ir ji nebus tik eilinis aukščiau apibūdintos krizės produktas. Iš karto turime atsakyti, kad Cinzas su krizės situacija neturi nieko bendra, nes ši knyga yra pirmas jo žingsnis išeivijos teritorijoje. Gyvendamas toli nuo pagrindinių išeivijos centrų (Belgijoje), jis. kaip ir Juozas Kėkštas, išvengė speci: emigranto stigmos, nes jam neteko kartu su kitais sėdėti "super flumina Babylonis". Tatai Cinzui, kaip rašytojui, aiškiai išėjo į naudą, ką liudija ir Brolio Mykolo gatvė. Jis liko nepriklausomas ne tik nuo tremties mitologijos, bet ir nuo tam tikros politinių bei ideologinių tabu sistemos, kuriai visi kiti noromis nenoromis, bent iki tam tikro laipsnio, turėjo paklusti, tuo laimėjo žymiai daugiau teritorijos laisvai kūrybai, negu kad jos kada nors turėjo didžiuosiuose išeivijos centruose gyveną rašytojai.
Brolio Mykolo gatvės rinkinį (negriežtai imant, jį būtų galima pavadinti ir novelių romanu) sudaro keturi sunkiai nusakomo žanro prozos gabalai (Lėkščių plovėjas, Raudonkepuraitė ir vilkas, Senis Armanas ir Septynioliktoji šachta), svetimšalių buities Belgijoje temomis, kuriuos tarpusavy į palaidą vienetą jungia tik tas pats belgiško miesto kvartalas su jo specifine atmosfera, bronzinė brolio Mykolo statula ir kai kurie pasikartojantys personažai. Savo pobūdžiu ir savo neabejotinai tikroviniu charakteriu visi jie stovi arčiau vadinamosios literatūrinės apybraižos, negu tradicinės apysakos ar novelės.
Cinzas yra angažuotas rašytojas. Visose keturiose apybraižose jis stengiasi ne tik vaizduoti, bet kartu ir liudyti. Dėl to ir jo literatūrinis ""metodas" yra beveik grynai žurnalistinis. Savo personažus ir aplinką Cinzas vaizduoja aprašomuoju būdu, nevengdamas ir grynos publicistikos, kuri, kaip angliakasio darbo są-lygų aprašymas Raudonkepuraitėje ir vilke, labai dažnai užima neproporcingai daug vietos, fatališkai sulėtindamas pasakojimo tempą. Apskritai imant, visai jo knygai būdinga disproporcija, nerviška formalinės disciplinos stoka, nuolatinis kaupimas ir ieškojimas naujų aspektų, naujų sąskambių, naujų spalvų. Į viską jis moka pažvelgti "nekaltai", lyg pirmą kartą matytų. Cinzo pasaulis atrodo toks nedarnus, disparatiškas, bet užtat ir toks jaunas, gyvas ir nenuvalkiotas.
Lyginant su recenzijos įžangoje mūsų apibūdinta "subliteratūrine" krizės proza, Cinzo pirmgimė knyga duoda nemaža vilčių ateičiai. Bet ji dar jokiu būdu nėra rezultatas, o tik pažadas. Pažadui išpildyti reikės dar labai daug dirbti ir tobulintis, išmokti taupyti žodį, atsisakyti aiškinamojo balasto etc. Brolio Mykolo gatvėje Cinzo žodis dar neturi nuosavo, atpažįstamo veido, nuosavo stiliaus nuosavos ėcriture. Skaitydamas šią knygą, niekaip negali atsikratyti juodraščio įspūdžio — tiek daug joje neatbaigtų, neišbrauktų ir galutinai neištaisytų, smulkmenų. O kalbos ir žodžio dovaną Cinzas neabejotinai turi. Tai rodo kad ir sekantis pasažas:
Skaisti, uždususi ryto saulė prasiveržė pro debesis. Šokinėjo nuo vieno debesėlio viršūnės ant kito, juokėsi ir svaidė aukso gėles į besivejančio vėjo veidą. Į Prasidėjimo aikštę pabiro milijardai aukso trupinių; jie krito ant pajuodusių akmenų ir blaškėsi, šokinėjo, kaip perlinio lietaus lašai. Brolio Mykolo veidas nušvito ir pagražėjo, kaip meilės angelo, o akyse užsidegė linksmos liepsnelės . . .
Vėjas pagavo saulę, susupo ją į debesis ir sviedė į mėlyną gelmę. Aikštę vėl užplūdo kasdieninė pilkuma, o brolio Mykolo veide vėl nusistojo pamaldi šypsenėlė.
Knygoje neretai pasitaiko ir vienas kitas stilistinio bei kalbinio nejautrumo pavyzdys. Tokiu laikytinas atkaklus biurokratinio termino įsidarbinti (vietoje gauti darbą) vartojimas. Tą pat galima pasakyti ir apie smulkaus miestiečio pakeitimą mažburžujum ir uždirbtų pajamų vartojimą vietoje uždarbio arba pajamų. Prie to galėtumėm dar pridėti ir netikslingai vartojamas svetimybes.
Šiandien pasitenkiname pažadu, bet ateityje lauksime jau rezultatų!
Kostas Rauda
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
