Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
14 gegužė


VARGAS DĖL LITUANISTINIŲ KNYGŲ STOKOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Doc. Dr. J. Grinius   
„Minties“ laikraštis (Nr. 43) įsidėjo pasikalbėjimą su prof. Vaclovu Biržiška vardu „L i tu a n i s t i k a padarė mus sąmoninga tauta“... Ten aptardamas bibliografijos ir knygų leidimo reikalus, mūsų žymusis bibliologas prof. V. Biržiška iškelia tą vargą, su kuriuo nuolat susiduria visi tie, kurie ką nors apie Lietuvą mėgina rašyti. Prof. V. Biržiška sako:

„Aš nuolat gaunu įvairius paklausimus apie lituanistikos knygas, reikalingas tam ar kitam mokslo darbui ar disertacijai parašyti ir tik labai retai galiu nurodyti, kur prašomų knygų rasti.

Vakarų Vokietijos universitetai, Anglijos ir Prancūzijos mokslo įstaigos lituanistinių knygų turi labai mažai, nors kartais ir pavyksta čia kokią retenybę sumedžioti, begriozdžiant iš eilės visose bibliotekose ir dažniausiai tarpininkaujant mūsų šauniems studentams.

Vienoje didelėje lietuvių stovykloje atsirado ir stambesnė lietuviškų knygų biblioteka, bet dabar jos beveik neliko, nes viskas, kas tik.buvo čia vertingesnio, išnyko pas nesąžiningus skaitytojus. Pvz. mums pinebergiečiams lituanistams, tik didžiausiu vargu pavyko trumpam laikui sumedžioti iš kelių zonų paskirus „Lietuviškosios Enciklopedijos“ tomus, bet ir tai ne visus. Yra žmonių šį bei tą iš Lietuvos atsivežusių ar čia gavusių nusipirkti, bet žinodami, kaip daugelis mūsų žiūri į paskolintas knygas, bijo jas ir trumpam laikui iš savo rankų paleisti ir neskolina kad ir labai jų reikalingam mokslininkui.

Pinebergiečių laimei mūsų didelis bičiulis profesorius E. Frenkelis išsaugojo dalį savo lituanistinės—kalbinės bibliotekos, kurioje yra kiek ir retenybių. Šis garbingas mokslininkas teikėsi savo brangių knygų dalį laikinai deponuoti mūsų universiteto bibliotekoje ir tuo būdu leido mums visai patogiai šiomis knygomis naudotis. Prof. E. Frenkelis maloniai leidžia naudotis ir kitomis jo nuosavos bibliotekos knygomis. Visi lituanistai ir kiti profesoriai esame šiam brangiam savo kolegai dėkingi.

Vienas antras energingesnis Lietuvos mokslo įstaigos vedėjas laiku pasirūpino pasiųsti Vakarų Europos bibliotekoms savo įstaigos leidinius ir dabar gali jais laisvai naudotis. Bet šitokių atsitikimų, deja, buvo labai mažai. Bedirbdami ramiai Lietuvoje, iš dalies dėl Valstybės Kontrolės reikalavimų, kurie dažnokai stabdydavo kiekvieną gyvą darbą, padarėme didelę klaidą — savo mokslo, meno ir literatūros leidinių siųsdavom Vakarų Europos mokslo įstaigoms tik labai ribotą egzempliorių skaičių ir tai daugiausiai į Vokietijos rytus ar į slavų kraštus. Dėl šitos klaidos mes dabar dažnai vargstame.“
Skaityti daugiau...
 
MARTI IŠ MIESTO PDF Spausdinti El. paštas

P. O r i n t a i t ė. Marti iš miesto. Novelės. Išleido „Patria“ 92 psl. kaina 6. – RM.

Petronėlė Orinaitė yra viena mūsų moterų prozos atstovių; josios knygas teko skaityti dar Nepriklausomoj Lietuvoj. Tremtyje pasirodžiusi knyga neatskleidžia kokio nors naujo rašytojos posūkio, ir ją galime laikyti charakteringą visai jos kūrybai. Orintaitė yra nuosaiki, be jokio blaškymosi rašytoja.

Naujoji knyga pasakoja paprastą, nuoširdų moters pasaulį — joje yra daug gerų norų ir meilės eiliniam žmogui. Rašytojos akys atkreiptos į pilką, kasdieninį žmogaus gyvenimą ir jame spurdantį laimės troškimą. Dažniausiai vaizdeliuose vaizduojamas mažo miesto žmogus. Tiesa, viename geriausiųjų vaizdelių „Adatoje“ duodamas kaimo fragmentas, tačiau ir čia praslystama pačiu paviršiumi, pagalinant tik išviršinius kasdienos įvykius — taip, kaip paprastai gyvenamos dienos mažuose miesto pakraščių namukuose. Rašytoja nesistengia prasiveržti į individualų žmogaus pasaulį; sklaidant vaizdelį po vaizdelio, pro mus praeina tipai — atstovai daugelio profesijų, amžių, tačiau neįsirėžią į mūsų atmintį savita siela. Perskaičius knygą, mes galime lengvai juos supainioti, nes visi jie kalba bendra tipologine kalba. Todėl ir jų istorijos visos turi kažką, bendro, nusrūvančio skaitytojo dvasios paviršiumi.

Paliestos problemos nėra nei gilios, nei komplikuotos. Savo kūryboje rašytoja nesistengia eiti Grušo keliu, kuris taip pat trumpa, kondensuota forma, atrodo, kirsdavo į pačius dramatiškiausius žmogaus gyvenimo klausimus. P. Orintaitė pasitenkina smulkesne problematika, tiesa, labiau tinkančia vaizdelių formai, tačiau šiuo atveju norėtųsi gyvų ir individualių personažų ir šviežio, originalaus stiliaus.

Knyga pavadinta novelių rinkiniu, tačiau reikėtų su šiuo pavadinimu nesutikti. Gaila klasikinės novelės formos, duodančios tiek daug gražių galimybių ją pasirinkusiam rašytojui. Mūsų literatūroje visuomet yra buvę maža klasikinių novelių; tačiau šiuo atveju mes negalime kalbėti net apie moderninę novelę. Vaizdeliai yra labai jau fragmentiniai, neturį išviršinio veiksmo, kuris plėtotų ir neštų pagrindinę mintį ir sulydytų kūrinį į vieningą visumą.
Skaityti daugiau...
 
KAZIO BRADŪNO POEMA „MARAS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Miškinas   
 
K a z y s  B r a d ū n a s. Maras. Poema. Rankraščio teisėmis. Atspausta 1947 mt. Bavarijoje; Iliustracijos Telesforo Valiaus.
 
Prieš porą metų, rašydami apie Kazio Bradūno eilėraščių rinkinį „Svetimąją Duoną“, mes jį pavadinom žemę praradusiu žemdirbiu mūsų šios dienos poezijoje, poetu, atsistojusiu toje mūsų grynai tautinių kūrėjų eilėje, kurią prieš du šimtus metų pradėjo Kristijonas Donelaitis. Ir iš tiesų, viskas Bradūno kūryboje buvo iš gimtosios žemės ir viskas gimtajai žemei. Su paskutiniuoju rinkiniu pasiekęs didelį formos lankstumą ir at-baigtumą, Bradūnas buvo atsistojęs tam tikra prasme kritiškame taške. Skaitytojas galvojo klausdamas, kur pasuks dabar poetas. Ar jis pasiliks senose temose ir formose, rizikuodamas multiplikuotis ir kartotis? O gal imsis ko nors visiškai nauja? Ir tikrai — Bradūnas išėjo su poema. Šį poeto žygį reikėtų vertinti labai teigiamai. Nes literatūros istorijoje pilna pavyzdžių, kur poetai, nebepajėgdami atsinaujinti, pradėdavo poeto — rentininko gyvenimą, maitindamies ir kitus maitindami anksčiau susikrautu kapitalu. Apskritai, ši problema yra gana aštri ir aktuali ne tik visuotinėje bet ir mūsų pačių literatūroje. Mokėti nenusibosti yra ne tik savotiškas menas, bet ir įrodymas, kad rašantysis turi pakankamai kritiško jausmo sau pačiam.
Skaityti daugiau...
 
FAUSTO KIRŠOS „TOLUMOS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. B.   
 
 

F a u s t a s K i r š a. Tolumos. Eilėraščiai. Išleido „Mūsų Kelias“ 189 psl. Iliustruota Viktoro Petravičiaus lino raižiniais.

 

Sruoga — Kirša — Putinas yra trys amžininkai, trys lyrikos šulai, kurie visi trys drauge sudaro organišką, literatūrinės veiklos vienetą.

 

Sruoga pasuko naujos lyrinės formos jieškoti. Formos rūpestis jo kūryboj persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvirą tarp turinio ir formos.

Sruogos formoje skambėjo muzika, persverdama vaizdą. Kiršos poezijoje forma pasirodė lyg monumentali architektūra, paskendusi miglose, temdančiose architektūrinio pastato spalvas ir linijas. Putinas mėgino išlaikyti pusiausvirą tarp vaizdo ir muzikingumo, tarp spalvos ir linijos, tarp emocijos ir intelekto.

Sruogos poezija rodės lyg širdies žaismas. Kirša įsivaizduoji jo poezijoje kaip aukotoją su visa aukos rimtimi. Putinui poezija. — tai skausmingas būtinumas atverti nuosavą, širdį, kad jai palengvėtų.

Kai Sruoga ėmėsi dramos, joje rodė karalius, kunigaikščius, riterius, su pasiskonėjimu nutraukdamas juos nuo didybės pjedestalo į žmogiškojo banalumo lygį. Kai Kirša ėmėsi „Pelenų“ ir matė žmogiškojo banalumo ir menkumo žymes, palietusias Lietuvos žmones, jis sielojosi ir pranašo balsu šaukė juos kilti į žmogiškąjį taurumą. Kai Putinas epe vaizdavo žmogų, jis rodė su skausmu žmogaus nusileidimą iš aukštumų į žemumas, iš principų pasaulio į žmogiškojo vidutinumo laipsnį.

Senoji formulė „tezė — antitezė — sintezė“ atrodo geriausiai tinkama šiem trim poetam schematizuoti.

Pirmasis iš jų — Sruoga — jau išsijungė iš gyvųjų kuriančiosios eilės. Putinas, kaip ir jo vaizduotas žmogus, priverstas dar žemiau leistis nuo principų plotmės, nuo savųjų įsitikinimų ir skausmingai jungtis į gyvenimo banalybės apšaukimą principais, demonizmo vainikavimą Viešpačio karūna. Putinas jau nustoja buvęs kūrėjas, nes jis nebeturi kūrybos laisvės. F. Kirša nebeturi fizinių kūrybos sąlygų, bet jis tebeturi bent vieną iš moralinių sąlygų — laisvę — ir šios sąlygos užteko, kad atsirastų „Tolumos“.

Skaityti daugiau...
 
ATSAKYMAS P. FAUSTUI KIRŠAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. R.   
Savo pastabose dėl mano straipsnelio, tilpusio „Aidų“ 12 nr., kuriame aš, kalbėdamas apskritai apie literatūrinius konkursus, suabejojau prieš 18 metų įvykusio Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkurso jury komisijos sprendimo teisingumu, p. Faustas Kirša, kaip tos jury komisijos narys, mėgina minėtą sprendimą pateisinti ir apginti. Viskas būtų gera, jei šis pateisinimas nebūtų vien noras visomis galimomis priemonėmis absoliučiai pateisinti savo kadaise padarytus sprendimus.

Šiuo klausimu p. Faustui Kiršai galiu atsakyti štai ką:

1. Mano minėto straipsnelio tikslas nebuvo speciali Vytauto Didžiojo Komiteto dramos konkurso jury Komisijos sprendimo kritika, ir šį sprendimą aš paminėjau šalia kitų, norėdamas paremti savojo straipsnelio tezes. Man, pavyzdžiui, nebuvo žinoma nei Komisijos sudėtis, nei jos sprendimo aplinkybės. Šie dalykai buvo man visiškai nesvarbūs, nes aš vertinau tik patį sprendimą, kuris, mano manymu, buvo neobjektyvus ir neteisingas. Ir dabar, p. Faustui Kiršai nurodžius aplinkybes ir motyvus, kuriais remdamasis jis pasisakė prieš Balio Sruogos „Milžino Paunksmę“, man nebekyla jokių abejonių, kad tas sprendimas buvo tikrai neteisingas. P. Faustas Kirša savo pastabose prisipažįsta, kad jo motyvai, išskyrus tą, kur minima „Boriso Godunovo“ Įtaka, neturėjo nieko bendro su literatūra, kad jis savotiškai pabijojo rėžimo, vengdamas įžeisti „žinomus aukštuosius rūmus“.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai