|
|
14 gegužė
|
VESTUVIŲ MARŠAS Kokia graži diena kaip mielas kūdikis užgeso Toli ten už dailiai juosvėjančių miškų! — Paimk mane nūnai ant rankų, mylimasis, Pavargusią nuo šnarančių, vestuvinių šilkų, Ir tyliai pasakok apie svajotoją Sietyną,
Taip rūpestingai žvelgiantį iš tolimo dangaus,
Apie mėnulio jauną veidą, ant žvaigždynų Kilimo užsnūdusį, nežemiškai plataus... Aš dainavau ir šokau tau lyg vėjas,
Tu pats matei, kokia gera aš tau buvau, Nes vieną tik tave aš šitaip temylėjau, — Jaunystę savąją atidaviau aš tau. |
Skaityti daugiau...
|
|
Kur nešat, uostai, mane baisų, nepasitinkamą, nelydimą, nuo akmens kranto atitrukusį į vandenyną? Dangaus ir juodžemio prinokęs vaisius, tarp vandenų plačių paklydęs, plaukiu į jūros rausvą rūką, o jūra vėjų rožėm žydi, sunkiais aukštų bangų kalnais. Nepasitinkamą, nelydimą,
kur nešat, uostai, mane baisų? 1947 m. gegužės mėn.
|
KAZIMIERAS JAUNIUS (1848 — 1908— 1948) |
|
|
|
Parašė ST. BARZDUKAS
|
Šiemet kovo 9 d. sukako 40 metų, kai mirė prof. kun. Kazimieras Jaunius. Šalia Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos jis yra vienas iš pačių didžiųjų mūsų bendrinės kalbos kūrėjų, įtrauktas ir į mūsų gimnazijų lietuvių kalbos programą. Jo mokslo darbai nebuvo mūsų visuomenėj plačiau paplitę, tad K. Jaunius, nors mūsų tautai yra gerai žinomas, nėr“a mūsų arčiau pažįstamas. Be to, ne be pagrindo yra susidariusi ir opinija, kad jo mokslas yra sunkiai įkandamas. Ir dėl šios priežasties K. Jaunius negalėjo pasidaryti labai populiarus. Tačiau jo reikšmė mūsų kalbai labai didelė: jo darbais naudojosi ne tik jo paties mokiniai, bet ir visi tie lietuviai, . kurie norėjo geriau ir rimčiau savo kalbą pažinti. Antai ir pats J. Jablonskis prisipažįsta iš K. Jauniaus esąs suvokęs daugiausia gyvosios kalbos faktų — nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis jam nesąs davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek Jauniaus lietuvių kalbos gramatika. Jis, rašydamas pirmąją savo gramatiką (Petras Kriaušaitis, ,,Lietuviškos kalbos gramatika“, Tilžėje 1901 m.), daug ką tiesiog ėmęs iš K. Jauniaus. Dėl to, pasinaudodamas K. Jauniaus mirties šių metų sukakties proga, ir noriu, kiek gyvenamojo meto sąlygos leidžia, t. y. kiek pavyko rasti literatūros, priminti lietuvių tremtinių visuomenei, ypačiai tremties mokykliniam jaunimui, šio didžio mūsų tautos mokslo vyro gyvenimą, asmenį ir darbus.
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė M. ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ
|
Iki mūsų dienų Europos tautose išsilaikęs ir individualinio meno nenustelbtas liaudies menas pasižymi tam tikru savo tautiniu charakteriu ir iš senovės paveldėtais bendraisiais motyvais. Lietuviškasai liaudies menas Europos tautų tarpe savo tyrai išlaikyta senove, kaip ir aukštu meniškumo laipsniu, užima vieną iš pirmųjų vietų. Mūsų liaudies menas teikia bendroms liaudies meno studijoms nemaža medžiagos. Mums patiems to iš gilios praeities paveldėto, savo šaly ilgus amžius ugdyto ir į mūsų kraują įsisunkusio liaudies meno buvimas yra sunkiai beįvertinama brangenybė.
Mažne iki 20 amžiaus lietuvių liaudies menas gaivalingai reiškėsi savo senomis formomis. 20-sis amžius visokeriopa civilizacijos pažanga, savo mašinomis, revoliucionieriškomis pervartomis, nuostabiu tempu rauna praeities šaknis. Liaudies menas pasitraukia iš savo senojo, tikrojo gyvenimo. Mums lieka jį gerbti, mylėti ir pažinti, kad galėtume jį kultivuoti aukštesnėmis idėjomis individualiųjų menininkų pagalba. Didesni išaugame, jei nuo savo prigimties nenutolstame. Iš savo žemės syvų visa gilybe, spalvomis ir garsais išreiškia save Čiurlionis. Galdiko Jonyno parodos atidarymo metu Tūbingene vokiečių Kultusministerium atstovas apie Galdiko kūrybą šitaip pasisakė: Galdikas operuoja tokiomis spalvomis, kokiomis joks kito krašto tapytojas nerizikuoja. Tos – spalvos jūsų liaudies meno spalvos.
Pažinkime liaudies meną, kaip dainas, kalbą ar istoriją, pažinkime ne tik tiek, kiek akis džiaugiasi jį matant; liaudies meno biografijoje svarbu žinoti taip pat, kaip ir kada jis gimęs ir augęs.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|