Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
14 gegužė


ŽMONA IR MOTINA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   


 


 
1. MOTINOS DIENOS PRASMĖ

Jau keliolika metų visame pasaulyje švenčiama Motinos Diena turi žymiai gilesnę prasmę, negu mes teikiame jai savo iškilmėmis ir minėjimais, savo prakalbomis ir vaidyba. Paviršium žiūrint, Motinos Diena dažnai yra pergyvenama kaip padėkos šventė. Mes dėkojame savo motinoms už jų vargus ir rūpesčius, už jų meilę ir atsidėjimą. Šiam reikalui perkame gėles ir dovanas, sakome eilėraščius, siunčiame sveikinimus bei linkėjimus. Ir visai teisingai. Argi mūsų motina nėra pelniusi padėkos ir pagarbos? Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų tiek savęs pačios mums atidavusi, kiek mūsų motina? Juk mes gyvename jos gyvybe. Visas mūsų dvasios statinys rymo ant tų, kartais net neužčiumpamų, atodūsių, pastabų bei paskatų, kurių savo vaikystėje mes esame gavę iš savo motinos. Prasminga tad yra bent vieną metų dieną skirti jos pagarbai ir padėkai. Tai psichologinė Motinos Dienos prasmė.

Skaityti daugiau...
 
Vakaras PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   
Aleksandras Marčiulionis
Fragmentas iš kompozicijos Prisikėlimas

KODĖL TU, vakare, taip neapsakomai liūdnas šiandie, ir nusiminęs kaip niekad, kodėl tu taip gražiai žiūri, lyg maldaudamas, lyg atleisdamas visa, ko jokia motina ir jokia mylima niekaip negalėtų atleisti ir, nežiūrint tavo to begalinio liūdesio, tu kažkaip nematytai gražus ir mielas, ak, kaip nežemiškai dėmėmis nuėjęs tavo raudonumas, lyg brangiam ir gražiam veide besimainą išgąsčio ir nerimo plėmai...

Daug būdavo skaudžių ir baisių valandų daug buvo sielvarto, kurio, rodos, nei žemė pakelti, nei dangus sutalpinti nebūtų galėjęs, o perkentei ir sutalpinai širdy, ir ji sprogdama nesprogo, daug kartų reikėjo skirtis su kažkuo brangesniu už pati gyvenimą, kurio nei atšaukti, nei permaldauti nebūtų galėjęs joks žmogaus balsas, nei dangiški serapimų žodžiai...

Bet tu buvai išdidus ir dirbtiniai šaltas ir saugojai gymio orumą, nors širdyje degė ir liepsnojo, gėlė ii graužė, karto ir svaigino, net ir pati žemė, rodės kažkur smegdama po kojomis grimzdo, bet tu pro sali visa ko brangaus ir niekad negrįžtančio eidamas pranešdavai širdyje viršum briaunų kūpančiu pilnumu virpuliuojančią neišpasakyto sielvarto taurę, ir tu ne buvai taip liūdnas...

Tai kodėl tu šiandie taip egzaltuotai opus ir graudus, ir visas matomai virpi, lyg štai imsi staiga ir pavirsi i kažkieno labai skaudžiai nuskausto nesulaikomas ašaras, kodėl tu bejėgis prieš valios ir jėgų nesulaikomus ir ribas bežengiančius, bet dar neprasiveržusius,verksmo kūkčiojimus... Taigi, kodėl šiandie tu, vakare; taip liūdnas, išblyškęs ir nusiminęs, lyg stumiamas i kažkokią baisią pražūtį, eini į naktį?...

Grenoblis, 1944. IV. 22

 
Visuomeniniai tipai PDF Spausdinti El. paštas


3. IDEALISTAS

Idealistu vadiname tokį žmogų, kuriam aukščiausia gyvenimo vertybė yra idėja. Idėjai jis yra pavergtas, jai tarnauja, pagal ją veikia, savo gyvenimą jai palenkia.
Idėjos žmogus esmiškai skirias nuo faktų ir įvykių žmogaus. Idėjos yra abstrakčios, faktai — konkretūs; idėjos laisvos, faktai — suvaržyti datomis, vieta; idėjos antlaikinės, prašokstančios tikrovę, faktai — priklausomi laiko ir erdvės; idėjos reikalauja reflektuojančio, kontempliacinio proto ir jausmo, faktai — tik atminties. Kaip tik dėl to idėjos žmogus nesitenkina viena plika tikrove ir jos įvykiais. Tikrovę jis pažįsta ne tik iš realių faktų, bet ją pajaučia ir pergyvena giliau ir betarpiškiau. Jam penkių pojūčių patirtis dar nėra viskas; jis eina toliau — jieško minties ir prasmės, kuri tikrovę veda. Jis neskaldo tikrovės, kaip faktų žmonės; jis priima faktus ne analitiškai, bet sintetiškai, suvokia juos visumoje. Iš faktų jis paima tik tai, kas yra juose nepraeinančio, paima vedamąjį principą, visa kita faktų medžiaga jam neįdomi. Tuo būdu tikrovės įvykius jis suveda į idėjines kategorijas. Ir kai jam tą tikrovę reikia vėliau apibudinti, jis neima konkrečios ir istoriškos faktų medžiagos, o kalba vaizdais, kurie tai tikrovei tipiški, išvestiniai, pagrįsti išvadomis, kurias jis sudarė iš pačių faktų ir iš gilesnio jų įžvelgimo.
Skaityti daugiau...
 
EDUARD WIIRALT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSIS RANNIT   


Eduard Wiiralt, tautybės estas, dėl savo kūrybos reikšmės yra, galimas daiktas, iš viso žymiausias šių laikų grafinės kultūros atstovas.

Grafikas gimė Petersburgo gubernijoj 1898 m. kovo mėn. 20 d. Taigi šiemet sukako 50 metų. 1909 ir jis atvyksta į tėvynę, o 1915 m. įstoja į pritaikomojo meno mokyklą Talline. 1920 m. mes jį matome Tartu mieste „Pallas'o“ dailės mokyklos mokiniu; čia jis vienok užsiima daugiausia skulptūra. 1922—1923 m. Wiiralt dirba kaip stipendininkas Dresdeno akademijoj pas prof. S. Wernerį. 1924 m. jis baigia mokslus „Pallas'e“, grafikos skyriuje, ir vienerius metus užima ten pat grafikos dėstytojo Vietą. 1925 m. jis išvyksta į Paryžių, kur gyvena visą laiką iki 1938 m., dirbdamas kaip laisvas menininkas. 1938 metus jis praleidžia Šiaurės Afrikoj, o 1939 m. grįžta į tėvynę. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Paryžiuje.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai