Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
14 gegužė


ROMANO JONELIŪKŠČIO DAINŲ IR ARIJŲ VAKARAS TUBINGENE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D. G. Š.   
Balandžio 3 dieną jaunasis solistas davė pirmąjį savo viešą koncertą. Pirmojoje programos dalyje išgirdome R. Schumann ir R. Strauss dainas, antrojoje — R. Leoncavallo, Ch. Gounod, G. Bizet, G. Verdi, G. Rossini operų arijas, ir bisui — VI. Jakubėno „Tėvas su močiute savo“.

Iš Robert Schumann kūrinių geriausią įspūdį paliko abiejų venecietiškų dainų atlikimas ir ypač „Du grenadieriai“, kur solistas, išlaikydamas dramatinę įtampą, su didele intuicija interpretavo abiejų grenadierių psichologinį kontrastą.

Jau modernesnio Richard Strauss dainos iš solisto reikalauja ne tik didelio muzikinio pajautimo, bet taip pat ir nemažesnių techninių sugebėjimų (daugiausia sinkopinė ritmika ir sunkūs intervalai). Tačiau R. Joneliūkščio dainavime neišgirdom nė vienos, technine prasme, netikros gaidos. Gi pats išpildymas buvo be priekaištų ir solistas tikrai meniškai atkūrė kompozitoriaus subtilias nuotaikas, reikalui esant („Die Nacht“, „Traum durch die Dammerung“) parodydamas ypatingai gražią pianissimo liniją. Aplamai, šios penkios dainos sudarė stipriausiai išbaigtą vienetą koncerto programoje. Čia daug lėmė ir tai, kad visų programai pasirinktų R. Strauss dainų lyrinis charakteris atitiko paties solisto balsinę prigimtį.

Antrosios dalies kulminacinis taškas buvo Figaro kavatina iš G. Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“. Jau vien techninė šios arijos pusė padaro tai, kad dainininkai neretai pasitenkina iš viso jos „sudainavimu“. Įnešdamas šiek tiek vaidybos, R. Joneliūkštis ją sudainavo nelauktai lengvai ir žaismingai. Sunkūs šuoliai šioje arijoje jo išpildymui nesudarė kliūties. Išpildymas buvo klasiškas ir publika nebe pagrindo išreikalavo ją bisui. Santūriai ir su nuotaika buvo atlikta Valentino malda iš „Fausto“, o taip pat įspūdingai nuskambėjo Escamillo arija iš op. „Carmen“. Koncertą solistas baigė su temperamentu sudainuodamas Vlado Jakubėno „Tėvas su močiute savo“. Reikia pastebėti, kad dainuodamas gimtąja kalba solistas pasijuto laisvesnis ir ši charakteringa ir meistriškai moderniai sukomponuota liaudies daina klausytojus smarkiai sugestijonavo.
Skaityti daugiau...
 
PAUL HINDEMITH PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K.   
Paul Hindemith gimė Hanau 1895 m. lapkričio 16 d. Jau pačioje jaunystėje pradėjo reikštis muzikiniais gabumais ir būdamas 13 metų stebino visus savo virtuozišku smuikavimu. Studijavo Frankfurto konservatorijoje ir jau 20 metų tapo Frankfurto operos koncertmeisteriu. Per sekančius 10 metų jis spėjo pagarsėti kaip vienas iš gabiausių vokiečių muzikų. Jo muzika tačiau, kaip jis pats išsireiškia, turi turėti ne tik meninę vertę, bet turi būti ir praktiškai pritaikoma, arba „Gebrauchsmusik“. Jis nemėgsta jokio paviršutiniškumo, ir kiekvienas jo kūrinys gimsta tik gerokai jį apgalvojus. Jo neįprastas protingumas, gera orientacija ir ypatingai gera atmintis įgalino jį pasiekti didelio bendro išsilavinimo. Šalia 5 svetimų kalbų, kuriomis jis kalba (tarp kitko ir turkiškai) mokosi jis vėliau dar lotynų ir graikų kalbos, kad galėtų pažinti klasikus jų senosiose kalbose. Ypatingai jis rodo susidomėjimo aukštąja matematika. Vienas jo draugas rašo: ,,Aš mačiau jį komponuojant perpildytame traukinyje tarp garsiai besikalbančių ūkininkų, sutikau jį viename auto Londone, studijuojant graikų gramatiką, triukšmingame vienos stoties laukiamajame su matematikos knyga ant kelių“. Komponuoja jis dažniausia iš karto ir retai kada taiso, ką jau yra parašęs, nes pas jį jau viskas yra gaivoje dar prieš rašant į popierį. Hindemith nemėgsta jokių interview ir kai jų negali išvengti, apsiriboja tik grynai sausais ir medžiaginiais daviniais apie savo kūrinius. Ne vieną kartą yra priešinęsis, kad jo nuotrauka būtų kur nors atspausdinta arba būtų kas kalbama apie jo kūrimo procesą. „Jeigu aš užsisakau.kostiumą, tai man svarbu tik geras darbas, tuo tarpu siuvėjo privatus gyvenimas man visai nerūpi. Taip pat juk ir menininkai turi teisę į privatų gyvenimą“ — rašo jis. Todėl jis atmeta visus kvietimus, nepriiminėja jokių svečių ir neatsakinėja į skambinimus telefonu. „Mano laikas man yra perdaug vertingas; net ir mieliausias svečias negali man atsilyginti už tai, kiek jis man laiko pavagia“. Tačiau, nežiūrint viso to, tarp draugų jis visad yra vienas iš linksmiausių ir mėgsta gyvus pokalbius.
Skaityti daugiau...
 
Abejotinas nemirtingumas PDF Spausdinti El. paštas

Vieną dieną britų ,,News Chronicle“ redaktorius, norėdamas kuo nors paįvairinti nuobodžią kasdienybę, sudarė sąrašą žmonių, apie kuriuos, jo galva, pasaulis šenkės dar ir po šimto metų. Į sąrašą įtraukė šiuos žmones: Winstoną Churchillį, Staliną, Gandhį, Bernardą Shaw, Entšteiną,, Eisenhowerį, Chapliną, Sibelijų, Benedetto Croce, Augustą Johną. Paskum laikraštis atsiklausė keturių žymiausių britų, kuriems iš šių dešimties asmenų atiduotų jie savo balsus. Bernardas Shaw pasisakė kaip už nemirtingąjį tiktai už suomių kompozitorių Sibelijų, kiti trys — balsavo už Shaw ir Sibelijų. Shaw pastebėjo: „Dėl Churchillio ir kitų politinių džentelmenų tenka pasakyti, kad dabar dar būtų per anksti juos įtraukti į nemirtingųjų skaičių“. Tačiau paskutinį žodį, kaip paprastai, tarė eilinis nežinomas pilietis iš gatvės. Jis ir neprašomas pasiūlė tris nemirtinguosius: Henry Wallace, Einšteiną ir trečią nežinomąjį, „naujai gimusį kūdikį, pati paskutinį iš visų likusių gyvų Europoj žmonių, Europoj, virtusioj milžiniška radioaktyvia dykuma, kurioj negalės gyventi jokia žmogiškoji gyvybė“ („Time“, New Yorkas).

 
SUKRĖTIMAS VAKARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. G.   
,,Vakarų fronte nieko naujo“... Ši M. Remarko antraštė tebetinka ir šiandien paženklinti Vakarų veidui, žinoma, nuėmus militarinę skraistę. Tie nelaimūs Vakarai gyvena jau kuris metas fronto dienas. Vos nutilo 1914 metų sukrėtimas, jaunoji karta, ką tik atvėrusi akis, irgi patraukė į frontą. Po šių dviejų sukrėtimų tiek materialinis, tiek dvasinis gyvenimas liko. tiek išmušti iš vėžių, kad reikės laukti vėl naujos kartos, kuri pajėgs atrasti pusiausvirą.

Sukrėtimo ženklai ypač ryškūs Prancūzijoj ir Belgijoj. Tai šalys, kurios karo sūkurius pergyveno labai aktyviai, ir apie kurias čia noriu daugiau užsiminti.

Belgija tiek geografiškai, tiek dvasiškai netoli terieda nuo Prancūzijos. Kartu tai yra kraštai, kur katalikybės formuojanti galia buvo ypač stipri. Šiuo metu betgi negali pasakyti, kad jos galia būtų dominuojanti. Apšvietos meto palaužta Prancūzijos katalikybė nebeatgauna tos dominuojančios galios. Ji tebesilaiko, tiesa, ant suburtų tradicijų, ypač kai kuriose srityse, bet išeiti į mases ir jas patraukti ji nepajėgia, nors pastangų, ir dar labai idealių, netrūksta.

Vienas būdingiausių dabartinės Prancūzijos kartos bruožų — tai b e i d ė j i š k u m a s. Ji siūbuoja šiandien jieškodama tvirto inkaro. Tradicinis jos idėjų bruožas sudužo. Tūkstančiai prancūzų jaunimo, grįžę iš kone. stovyklų Vokietijoje, nebesugeba įaugti į tradicinį gyvenimą. Tie stovykliniai metai tiek pakeitė jų galvoseną ir iškėlė tiek naujų problemų, kad tradicinė pasaulėžiūra pasirodė nepajėgi, jiems duoti atsaką. Taip prancūzų jaunimas ir svyruoja tarp marksizmo ir egzistencializmo. Pirmasis imponuoja ne tik kaip ekonominė sistema, bet ir kaip pasaulėžiūra, kuri viską išaiškina. Jo dialektika patraukia daugelį, nes sugeba išaiškinti istorinį dabarties vyksmą. Juk daugelis dabar kamuojasi, jieškodami dabarties prasmės, ir kimba ten, kur ją suranda. Be to imponuoja marksizmas savo m e s i j a n i z m u. Jis žada ateitį, kuri galinti būti iškovota tik revoliucija. Po šio karo daugis jaunimo, grįžę iš rezistencinio sąjūdžio (maquis), kuris neturėjo doktrininio pagrindo, puolė marksizmui į glėbį. Jei šiandien Prancūzijos komunistai turi tiek kovūnų savo eilėse, tai pirmiausia ne todėl, kad kraštas pergyvena ekonominę mizeriją, o todėl, kad jis jieško idėjinės atramos. Tai ypač pasakytina apie akademinę prancūzų jaunuomenę. Ji kelia Marksą iš numirusių, diskutuoja ir dažnai žavisi. Prancūzijoj šiandien neišvengiama net katalikų jaunimui numoti ranka į tą sistemą, Ir jis yra priverstas pereiti per tas idėjas, kurios ne vieną nuveda į praktinį jų realizavimą komunistų partijos eilėse. Čia gi jį pagauna disciplina, ateities regėjimas ir pasaulėžiūros turėjimas. Kai kurie prancūzų katalikų vadai mano, kad katalikų jaunimui nėra ko bijoti pereiti per komunistinę discipliną. Esą geriau, kad jaunimas pažins marksizmą, nei klaidžios pesimistiniame ir beidėjiniame anachronizme.
Skaityti daugiau...
 
REŽISIERIUS IR RAŠYTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vertė A. Mks   

Autorius yra žinomas Berlyno aktorius ir režisierius W. Liebeneiner. Čia duodamos jo įžanginės mintys į  Dr. G. Muller'io knygą „Dramaturgie des Theaters und des Films“.


Kaip gera dailininkui! Jam pasivaidena koks nors veidas, jis griebia drobės, paletę, teptukus ir paišo iki pabaigia. Ką jis atsiekė, tas visa išėjo iš jo. Niekas negali jo sutrukdyti; daugių daugiausia galėjo jam įkalbėti. Bet tą visą drobėje įgyvendinti tegali tik dailininkas.

Bet kaip sunku dramaturgui, aktoriui bei režisieriui! O kompozitoriui ar dirigentui! Jie visi priklauso nuo kitų žmonių, kurie nors su jais yra ir tos pačios minties, tų pačių meninių siekimų, bet kiekvienas jų kuria tai, ką savo fantazijoje matė ir žodžiais apsakytą girdėjo. Mes iš kasdieninio gyvenimo žinome, kad kalbėtas žodis pridaro daug nesusipratimų. Ir kartais labai reikia pasistengti gerai paaiškinti, kas tau atrodo labai paprasta ir suprantama; ir tokios sąvokos a la „tikrovė“ ar „idealizmas“ kiekvieno yra saviškai suprantamos.

Suprantama, kad ir paveikslą įvairūs žiūrovai įvairiai vertina, bet jis lieka čia, jis lieka amžinai tas pats. Scenos veikalas taip pat lieka amžinai, bet jo gyvenimas, kaip gulbės ežere: tik tas, kurs ją plaukiant matė, supranta kokia gracija ir didybė slepiasi po šitomis, kartais purvinomis,“ paukščio plunksnomis.

Pati teatro struktūra yra tokia, kad čia negalima veikti demokratiniais principais. Jų vietoje čia stovi autoritetas — asmenybė, kuris be meno supratimo dar turi turėti organizatoriaus ir vadovo ypatybes. Šiandieną šiuos visus sugebėjimus nusako žodis — režisūra. Režisierius yra žmogus, kurio svarbiausias uždavinys — mokėti su žmonėmis apsieiti. Ir taip pat, kad jis sugebėtų suprasti draminį veikalą nuo pat jo pradžios iki smulkiausių niuansų. Taip pat jis turi sugebėti visus žmones, reikalingus šiam pastatymui, įstatyti į tą liniją, karią autorius veikale nužymėjo, arba režisierius mano, kad to norėjo autorius, Kuo daugiau įvairesnių ir stipresnių asmenybių kartu dirba, tuo sunkiau tas įvykdyti.

Rašytojas yra įpratęs vienas kurti, savyje įsiknisti, pamažu apgalvoti, apsvarstyti, pridėti, atmesti iki pagaliau parašo.

O režisierius turi mokėti visą ansamblį viena linkme palenkti, nenudildant jo, bet sukurstant ir negalimo iš jų reikalaujant, idant galimą atsiekus.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai