Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
15 birželis


Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYKA NILIŪNAS   
Taip nėra žąslų, nėra saitų troškimams!
Voratinkliai mūs niekad nepavergs.

Jonas Kuosa Aleksandriškis

1. Šiandien mes prisiminėme Mažvydą ne todėl, kad jis mums imponuotų, kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis prieš keturis šimtus metų pradėjo vieną iš žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pasėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums, keturių šimtų metų perspektyvoje, Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lietuviškasis raštas. Prieš ši paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį šiandien mums jau archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti kraštą bei jo kultūrą ir visi mūsų karingieji kunigaikščiai, žaibu prajoję tolimas stepes, girdę žirgus Juodojoje jūroje ir kalavijais daužę Kremliaus sienas. Mes nebesame tokie romantikai, kaip kad buvo mūsų didieji aušrininkai (jie kitoki ir negalėjo būti) ir visiškai blaiviai galime įvertinti mūsų valstybės ir kultūros istorijos faktus. Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis, kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo ir nenešiojęs uniformos, gaivinančios patriotizmą.

Bet ne apie praeitį čia mes norime kalbėti. Tik apie mūsų kasdienybę. Gal šia iškilminga proga ir nelabai tiktų paprasti kasdieniški žodžiai. Bet taip pat ne vietoje būtų ir iškilmingos kalbos, nes keturių šimtų metų mūsų rašto sukaktį šventėme sąlygose taip vadinamo išvietinto žmogaus, skurstančio demokratijos šviesa ir tautų chartomis apšviestuose ir apšildytuose lageriuose, neturinčio nieko, išskyrus milžinišką ir amžiną išsivadavimo viltį.

Skaityti daugiau...
 
ŽMOGUS IR ARKLYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS PRANSKUS   
Autorius yra Amerikoj gimęs lietuvis, dabar jaunas kunigas Waterbury, Conn.


Arklys traukė Raulą per lauką kupiną usnių. Vėjas pūtė pietvakarių link, ir danguje klaidžiojo debesys. Nors stambūs augmenys dengė žemę, arklio traukiamas plūgas kėlė dulkes.

Protarpiais Raulas, sulaikęs arklį, išlipdavo ir įgręždavo raudonoje, ką tik išartoje žemėje trijų pėdų žemgrąžtį. Išsukęs grąžtą, jis į ranką pasiimdavo drėgnos žemės nuo grąžto galo, pauosydavo ją, suvoliodavo į mažą ritulėlį ir mesdavo atgal į lauka. Atsisėdęs ant plūgo, smarkiai sudroždavo arkliui, kad šis greičiau žengtų. Kelis kartus dideli akmenys sulaikė noragus Tada Raulas vėl lipo ir kasė juos.

Jis išarė šiaurinę lauko dalį ir atsistojęs žiūrėjo į išvagotą žemę. Išarta lauko pusė atrodė labai graži ir stebuklinga, tartum ežero vilnių raibuliavimas. Tiktai čia buvo tamsiai rausvos vilnys. Jos buvo taip lygios, kad per kelias varsnas matei išsikišusias ne visai užartų piktžolių galvas. Akėčios visa tai išlygins. Žvelgęs per išartą plotą, Raulas nematė nei medžio, nei kelmo, nei vandens, nei didelių akmenų. Taip lygi buvo žemė. Susimąstęs jis užsidegė papirosą, Būtų piktadarystė palikti žemę taip nesodintą. Jo rankos, veidas, drabužiai, batai ir kepurė buvo tos pačios spalvos, kaip ir rausvos, dulkėtos žemės, ant kurios dabar stovėjo. Giliai joje buvo užtektinai drėgmės.
Jis užsilipo ant plūgo, Įleido noragus ir patraukė vadeles. Jis važiavo tiesiog į nedažytą triobesį, kuris niūksojo kitame lauko gale.

Priėjęs vagos galą, pasuko arklį į kairę, vakaruosna. Jis giliai įsmeigė noragus, nuleisdamas dalbą į žemiausius karbus. Raulas norėjo pasiekti drėgnumą ir taip žemę juo geriau išarti. Kelis kartus smarkiai pliaukštelėjo arkliui vadžiomis, kad būtų eiklesnis. Arklys, lyg suvokdamas savininko mintis, žengė vikriai, ilgais lygiais žingsniais. Noragai raikė žemę, lyg aštrūs peiliai, versdami tamsias vagas ant šono. Piktžolės lūžo ir puolė, prieš tai dar kilsteldamos aukštyn, o paskui griuvo žemyn galva, t palikdamos šaknis viršuje saulei deginti.

Skaityti daugiau...
 
Adomas Galdikas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. VAIČAITIS   
Nuotraukoje: Adomas Galdikas. Palangos pajūry

19 amžiaus antroje pusėje iškilęs moderniojo meno sąjūdis nėra atsitiktinumas ar neišmanėlių išmislas, kaip daugelis paviršutiniškai mąstančiųjų bando apibudinti, bet racionali gyvenimo apraiška, išplaukianti iš gyvenamojo laikotarpio socialinio bei dvasinio posūkio. Pačių moderniojo meno pradų reikia jieškoti realistų Barbizoniečių grupėje. (19a. viduryje Barbizon kaimutyje, netoli Paryžiaus, gyveno ir dirbo Francois Millet, apie kurį susibūrė daugiau jo bendraminčių). Ši dailininkų grupė metė šūkį, kad reikia vaizduoti gamtą ir žmones, su jais santykiaujant betarpiškai, nes reikia jieškoti gimtajai žemei savitų, charakteringų motyvų, nebeklaidžioti praeityje, nebekopijuoti nusistovėjusių klasikinių temų, bet visą kūrėją supančią aplinką perkelti drobėn. Teatraliniai motyvai, istoriniai įvykiai bei mitai nebežavėjo naujų menininkų, nes šios rūšies kūryba jau buvo praktikuojama ištisus šimtmečius. Šie mesti išvedžiojimai vertė dailininkus išeiti iš dirbtuvių į atvirą gamtą. Gamtoje šviesos nepastovumas, spalvų mirgėjimas, refleksų žaidimai iš tapytojų pareikalavo greito veikimo. Dinamiškumas, kuris gyvenime skrenda iš esmės keisdamas nuotaikas, neleidžia ilgai delsti. Šie faktoriai reikalavo, kad pastabumas butų kuo jautriausias, akis ištobulinta, o ranka temperamentingai ir tiksliai perduotų tai, kas šį momentą jaučiama. Temperamentas bei intuicija įgauna svarbų vaidmenį. Reiškiasi kūrėjų individualybės. Pagaliau spalvų burtai, kurie mažiausio apšvietimo paliesti įgauna kitus atspalvius, negalėjo nedominti to amžiaus išradingąjį žmogų. Didelė kompozicinė idėja, klasikiniai kanonai užleido vietą naujiems atradimams: gamtos meilei, šviesos šešėlių šokiui, spalvų burtams, kompozicijos paprastumui ir laisvumui, išgyvenamo jausmo fiksavimui. Prancūzijoje iškyla vardai; Manėt, Manėt, Renoir, kurių kūryba pradžioje buvo labai skeptiškai sutikta, o praslinkus 30 metų, užkariauja susidomėjimą ir pripažinimą. Impresionizmas, kaip spalvų, šviesos žaismingumo svaigulys, pritrenkia visus ir sukelia audrą ir perversmą, mene. Nepaprastu tempu reiškiasi naujos srovės, pilnos dinamiškumo, ekspresingumo, gilių nuotaikų, net drastiškumo bei naivumo, Vėliau iškyla vardai: Paul Cezanne, van Gogh, ramūs žaismingi vaikišku gerumu alsuoją Paul Gauguin'o kūriniai, kurių nei laikas, nei politiniai pasikeitimai neišdildys iš meno istorijos puslapių. Jie davė impulsą ir kitoms tautoms. Vokietijoje iškyla Libermann, Slevogt, Anglijoj: Whistler, Sargent. Norvegijoj: Edvard Munch. Švedijoj: Andrės Zorn.

Skaityti daugiau...
 
RAŠYTOJO LAISVĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   

I. KONFLIKTAS TARP RAŠYTOJO IR VISUOMENĖS

Rašytojo ir apskritai menininko laisvės ir įsipareigojimo problema yra sena ir nauja. Kada didysis graikų skulptorius Praksitelis (IV amž. pr. Kr.) buvo apkaltintas, kad jis, nukaldamas statuloj Afroditę nuogą, įžeidęs dievus, jau tada buvo iškelta menininko laisvės ir jo ribų problema. Dar aštriau ji buvo pastatyta Sokrato byloje. Tada graikų teismas, kaip žinome, kaltino aną rašytoją — filosofą, kad jis savo raštais ir kalbomis tvirkinąs jaunuomenę. Tačiau iš tikrųjų tada Sokratui buvo daromas stambus priekaištas ne už ką kitą, kaip už nusižengimą tam tikroms pareigoms, kurias rašytojas, kaip visuomenės narys, turi prisiimti ar yra prisiėmęs, ir drauge už per didelę laisvę, kuria jis pasinaudojo.

Šita pareigos ir laisvės problema viešumon iškildavo ir vėliau, kada menininkas ar rašytojas nebenorėdavo būti tik visuomenės tarnu ar linksmintoju. Kol jis sutikdavo visuomenei tarnauti arba jai pramogų duoti pagal jos reikalavimus ir skonį, tol ta problema tegalėdavo kilti tik paties menininko viduje. Bet kada jis panorėdavo būti savarankiškas žmogus ir pats nuo savęs tarti visuomenei žodį, skirtingą nuo jos įsitikinimų ir skonio, kūrėjo laisvės problema nuaidėdavo viešumoje ir sukeldavo konfliktų ir ginčų. Šitiems santykiams pailiustruoti būtų galima suminėti visą eilę konfliktų tarp platesnės bei siauresnės visuomenės ir kūrėjų, arba tarp valdovų ir kūrėjų. Nuo 16-tojo amž. (renesanso laikų) jie dažnėja, o 19-tojo amž. pradžioje (romantikų laikais) jie tampa rašytojų išaiškinami ir pagrindžiami.

Skaityti daugiau...
 
Apleistas avilys PDF Spausdinti El. paštas
Dabar esu lyg avilys sode, pasenęs ir apleistas

Auksinių bičių, ošusių lyg tėviškės pušų šilai.

O kai pavasariais kitur pradės jau gėlės skleistis,

Čia bus tylu, tušti liūdės belapiuos medžiuos inkilai.

 

Aplink šnarės išdžiūvusi žolė pavasariniuos vėjuos

Ir tartum spiečius šniokš šakose šiltas vasarų lietus,

Primindamas, kad čia kadais balti žiedai kvepėjo,

Balti žiedai, ir pievos, ir medus.


Ak, niekad nebegrįš išskridę nežinion svajonės — bitės

Ir nelipdys auksinio miesto mano mirštančioj širdy,

Tiktai saulėlydis, rudens vėsa, tik žolynai, nuvytę,

Tik sopuliu grįžtą iš kažin kur ano pavasario aidai girti...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai