Kas verčia šiandien kalbėti apie demokratijos krizą? Ar nėra nuo Didžiosios Prancūzų Revoliucijos praslinkę daugiau, kaip pusantro šimto metų? Ar nepakako šio laiko demokratijai tapti gyvenimo tikrove? Ar parlamentarinė santvarka nėra visuose kraštuose vienaip ar antraip realizuota? Kokia tad prasme galima šiandien kalbėti apie demokratijos krizę?

Iš liesų: jei demokratiją suprasti tiktai parlamentarine santvarka, tai nebėra šiandien nė vieno krašto, kuris neturėtų parlamentarinės atstovybės. Žinoma, nepakako Didžiajai Prancūzų Revoliucijai deklaruoti demokratinės valstybės principų — reikėjo demokratinei minčiai dar ilgą laiką sunkiai kovoti su senąją absoliutistine valstybe. Ne viename krašte demokratiniai sąjūdžiai, paprastai sutapę su tautinės laisvės aspiracijomis, buvo negailestingai užgniaužti. Bet, nežiūrint to, absoliutistinės valstybės pagrindai buvo jau išjudinti. Vergas, kuriame išbudo laisvės sąmonė, daugiau nebevergaus. Vergas tikra šio žodžio prasme tėra tasai, kuris pats nežino, kad jis vergauja. Kęsti prievartą yra jau kita, negu paprastai vergauti. Kol demokratinė mintis nebuvo gyveniman išsiveržusi, tol absoliutistine valstybė buvo laikoma savaime suprantamu ir kitaip neįsivaizduojamu dalyku. Gi demokratinės minties šviesoje absoliutistine valstybė iš savaime suprantamo dalyko virto priespaudos nešėja. Tik dabar pradėjo žmogus absoliutistine valstybę kęsti, vadinasi — neapkęsti. Šios neapykantos spaudžiama absoliutistine valstybė noromis nenoromis pradėjo atsisakyti savo senųjų formų ir tuo pačiu rengti kelią demokratijos pergalei. Pagaliau atėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir atrodė — atnešė demokratijai galutinį laimėjimą. Tos valstybės, kurios buvo atkakliausiai gynusios absoliutistine reakciją, sugniužo. Visos naujai atsikūrusios valstybės be svyravimo pasisakė už demokratinę santvarką, kitaip dalyko ir neįsivaizduodamos. Monarchinė santvarka išliko tik tuose kraštuose, kuriuose ji buvo spėjusi jau seniau sudemokratėti ar bent dabar pasižadėjo pasukti demokratijos keliu — aprėžti save parlamentarinėmis institucijomis. Atrodė, kad demokratija iš tiesų gali švęsti galutinį triumfą.