|
|
16-17 liepa-rugpjūtis
|
M O K S L A S I R R E L I G I J A
Neseniai Šveicarijoj pasirodė Louis de Wobl parašyta knyga „Keista duktė“, kurią recenzuodamas „Basler Volks'blatt“, katalikų laikraštis, pasisako ta proga ir dėl astrologijos iš viso. Laikraštis stato klausimą, ar astrologija nėra kaip tokia Kat. Bažnyčios pasmerkta, ir į jį atsako: taip ir ne, nes reikia drauge su šv. Tomu skirti netikrą, prietaringą ir mokslo duomenimis pagrįstą, astrologiją. Popiežiai Sikstas V (1586) ir Urbonas VIII (1631) pasmerkė kupiną prietarų astrologiją, tuo tarpu popiežiai Sikstas IV, Julius II, Leonas X ir Povilas III buvo astrologijos šalininkai. Šv. Augustinas savo Civitas Dei veikale pasmerkia savo laikų nuo tiesaus kelio nukrypusią ir stabų garbinimo prisisunkusią astrologiją. Tuo tarpu kardinolas Petras d'Ailly, pasigaudamas astrologijos, 1418 m. aiškina 6 Apokalipsės vizijas ir rekomenduoja su ja susipažinti Šv. Rašto egzegetams.
Laikraštis pastebi, jog Kat. Bažnyčia nūnai visai teisingai ir su pagrindu smerkia pilną visokių prietarų ir nesąmonių astrologiją, grindžiamą stabmeldžių burtų „išmintimi“, kuria norima pakeisti religijos vietą. Tačiau, iš kitos pusės, taip pat pripažįsta, kad Bažnyčia tais laikais, kada jos įtaka kultūrai buvo jaučiama pati didžiausia, nekovojo su tokia astrologija, kuri dar pagrindiniau atskleidė pačias giliausias gamtos paslaptis ir pagrindinę visų įvykių priežastį, būtent – Visatos Kūrėją. Šv. Tomas žinojo apie tą sąsają, kuri yra tarp žvaigždžių pasaulio ir žmonių buities. Jo mokytojas Albertas Magnus parašė apie astrologiją 3 tomų veikalą, kurio pagrindinės mintys atsispindi jo dvasinio vaiko Dantės Dieviškojoj Komedijoj.
Recenzentas savo išvadas baigia kvietimu, - tikrąją, moksliniais duomenimis pagrįstą astrologiją įtraukti į didįjį dvasios Universitas ir skirti jai žinijos hiėrarchioj priderančią vietą.
|
|
LIETUVIŲ KULTŪROS MUZIEJUS AMERIKOJ |
|
|
|
Parašė Dr. J. Grinius
|
Kunigas Pr. Juras „Naujosios Aušros“ Nr. 2 ir 3 iškėlė archyvų svarbą tautos kultūrai ir istorijai. Tame savo straipsnyje jis pasigedo, nežinia kur dingusių dokumentų iš lietuvių kūrimosi ir kultūrinės bei politinės veiklos Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Nurodęs eilę faktų, kaip nyksta brangi praeities medžiaga, kun. Pr. Juras atkreipė dėmesį į ALKA, kuri yra ne kas kita, kaip Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas, esąs Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijos jurisdikcijoj. Tasai archyvas yra Lietuvių Darbininkų Sąjungos namuose Bostone ir tuo tarpu teturi keturius kambarius, kur renkamos knygos, brošiūros, laikraščiai, programos, plakatai, atsišaukimai, laiškai, paveikslai (fotografijos), paveiksliukai, seimų ženkleliai ir kita.
Aišku, kad tasai archyvas, kuris yra pasiryžęs išsaugoti Amerikos lietuvių kultūrinės ar politinės veiklos dokumentus, yra vertas visokeriopos paramos — tiek pinigais, tiek pačia archyvine medžiaga.
Tame pačiame straipsny kun. Pr. Juras iškelia ir dar platesnę mintį. Šiuo momentu, kada lietuvių tauta naikinama savo žemėj, kada jos archyvai ir muziejai blaškomi pagal okupantų įgeidžius, kun. Pr. Juras mano, kad reikia sujungti visas jėgas ir „surinkti į archyvus didžiausius sandėlius lituanistinės medžiagos būsimoms kartoms“. Ir lietuvių gyvenimas koncentracijos stovyklose ir jų vargai bei kultūrinė veikla tremtyje turi išlikti dokumentuota ir surinkta.
|
Skaityti daugiau...
|
M O K S L A S I R R E L I G I J A
Štai kaip byloja apie mokslo ir religijos santykį vienas iš žymiausių šiandieninio mokslinio pasaulio asmenybių, vad. kvantų teorijos kūrėjas ir Nobelio premijos laureatas neseniai miręs velionis vokiečių mokslininkas Maxas Planckas:
„Gamtos mokslai ir religija dviguba prasme žygiuoja ranka rankon. Abu jie sutaria tuo būdu, jog, pirma, abu pripažįsta, kad šalia žmogaus egzistuoja nuo jo nepriklausanti protinga pasaulyje tvarka, ir antra, kad tos pasaulio santvarkos esmės nieku būdu, negalima pažinti tiesiogiai, bet ją galima suprasti, tikriau sakant, nujausti tik netiesiogiai. Čia religija tam tikslui naudojasi savo simboliais, o tikslieji gamtos mokslai — jusliniais jutimais pagrįstais matavimais. Taigi, mums niekas nekliudo, o mūsų vieningos pasaulėžiūros pasigendąs pažinimo troškimas, tiesiog net reikalauja, abi visur tokias veiksmingas ir vis dėlto drauge tokias paslaptingas jėgas — gamtos mokslų pripažįstamą pasaulyje vyraujančią tvarką ir religijos Dievą — vieną su kita identifikuoti. Tuo būdu dievybė, kurią tikįs žmogus stengiasi su savo simboliais padaryti sau artimesnę, prieinamesnę ir suprantamesnę, savo esme galima lyginti su gamtos dėsnių jėga, kurią iki tam tikro laipsnio pažinti įgalina tyrinėjantį žmogų jo jusliniai jutimai.
Gamtos tyrinėtojui tik tai, kas iš pradžių duota, sudaro jo juslėmis pažįstamos tiesos ir jais paremtų matavimų tūriai. Iš čia jis stengiasi induktyviniu keliu pagal išgales priartėti prie Dievo ir jo pasaulio tvarkos, kaip aukščiausio ir niekad nepasiekiamo tikslo.
Taigi, jei tiek religija, tiek gamtos mokslai savo veiklai yra reikalingi tikėjimo į Dievą, tai pirmajai Dievas sudaro visokių svarstymų pradžią, antriesiems — pabaigą, Pirma jai tat sudaro visokių pasaulėžiūrinių svarstymų pagrindą, antriesiems viso pastato vainiką.
|
Skaityti daugiau...
|
|
ĮDOMIOS SMULKMENOS IŠ DIDŽIŲJŲ ŽMONIŲ GYVENIMO |
|
|
|
Parašė Prof. Steponas Kolupaila
|
Rausdamasis Vokietijos bibliotekose, užtikau daug žinių apie mokslo garsenybes, jų gyvenimą ir darbus Įsidėmėjau kai kurias smulkmenas, kurių anksčiau nežinojau. Manau, kad jos bus įdomios ir mūsų skaitytojams, ypač mokslo jaunimui. Žymią šių faktų dalį parinkau iš Dr. M. Rūhlmanno, Hannoverio Universiteto profesoriaus, paskaitų iš technikinės mechanikos istorijos (Vortrage ūber die Geschichte der Technischen Mechanik und der damit in Zusammenhang stehenden mathematischen Wissen-schaften. Leipzig 1885).
*
Žymiausias 18 šimtmečio matematikas Leonardas Euleris (1707— 1783), kilęs iš Bazelio, vos 20 metų amžiaus būdamas, buvo pakviestas į Petrapilio Mokslų Akademiją. Prūsų karalius Friedrichas II rūpinosi gauti Eulerį į Berlyno Akademijai, siūlydamas jam 1600 talerių algą. Kai Euleris atvyko į Berlyną, jį labai maloniai priėmė karaliaus motina Sofija Darata, anglų karaliaus Jurgio I duktė. Euleris buvo labai kuklus ir mažai kalbėjo. Karalienė susidomėjo tokiu mokslininko tylėjimu. Euleris pasiaiškino:
— Jūsų Didenybė, aš atvykau iš Rusijos, iš šalies, kur kariami tie, kurie kalba!
Tai buvo 1741 metais ...
*
Per 56 savo mokslinio darbo metus Euleris parašė nemažiau kaip 756 traktatus ir straipsnius. Euleris visada atvaizduojamas su primerkta dešine akimi; jis jos neteko eidamas 28 metus; antrą kartą nuvykęs į Rusiją, jis visai apako; aklas jis išgyveno dar 17 metų. Būdinga, kad daugiausia savo darbų, būtent 459, Euleris paskelbė kaip tik būdamas aklas; suprantama, jis savo traktatus turėjo diktuoti...
* * *
Didžiausias savo epochos analitikas ir matematikas Juozas Liudvikas Lagrange (1736—1813), prancūzų kilmės, gimė ir augo Italijoje, Turime. 17 metų būdamas, jis jau pasidarė karališkosios artilerijos mokyklos Turine profesorium. 1766 metais Prūsų karalius Friedrichas II pakvietė Lagrange'ą Berlyno Mokslų Akademijos prezidentu. Dvidešimt metų vadovavo tasai nepaprastai gabus mokslininkas aukščiausiai vokiečių mokslo įstaigai, tačiau veltui stengėsi išmokti vokiškai. Kai mirė karalius, Lagrange'ui teko keliauti į Prancūziją. Karalienė Marija Antoinetta apgyvendino jį Louvre'o rūmuose; tenai jį užklupo 1789 metų revoliucija.
Lagrange siūlė savo klausytojams studijuoti Eulerio veikalus, nors vieną kartą išsireiškė:
— Jei man tektų pradėti studijuoti matematiką, neišdrįsčiau — išsigąsčiau tų didelių mokslo foliantų!
|
Skaityti daugiau...
|
PRIE ST. BARZDUKO STRAIPSNIO APIE KAZIMIERĄ JAUNIŲ |
|
|
|
Parašė Vaclovas Biržiška
|
M O K S L A S
„Aidų“ 14-tame numeryje pateiktos St. Barzduko žinios apie K. Jaunių yra reikalingos mažų patikslinimų. Paprastai, atsirėmus Jauniaus oficialiniais dokumentais, buvo tariama, kad Jaunius gimė 1848 V 7. Tokią, paimtą iš Jauniaus nekrologų, datą ir aš buvau padėjęs antrojoje ir trečiojoje mano „Lietuvių Bibliografijos“ dalyje. Tačiau nepriklausomybės laikais buvo surasta ir paskelbta ir tikroji Jauniaus gimimo metrika. Iš ten ir aš ją buvau įdėjęs į B. Brazdžonio dar Kaune suredaguotą rašytojų almanachą, iš kurio buvau pakartojęs „Lietuvių rašytojų kalendoriuje“. Dabar savo užrašuose nesurandu, kur toji data pirmą kartą buvo paskelbta, tačiau 1938 m., minint 30 metų Jauniaus mirimo sukaktį, visuose straipsniuose jau buvo nurodoma, kad jis gimė ne 1848 m., bet 1849 m. Tokią datą pateikia ir A. Vilainis, rašydamas apie Jaunių 1938 m. „Naujoje Romuvoje“, sugretindamas Jauniaus gimimo metus su mirusio tais pačiais 1849 m. J. A. Pabrėžos mirimo data. Apskritai, turėdami reikalo su XIX amžiuje gimusių mūsų veikėjų gimimo datomis, dažnai susiduriame su skirtumais tarp oficialinių, ir tikrųjų gimimo datų. Baudžiavos laikais metrikai buvo klastojami nuslėpti nebajorišką kurio kandidato į kunigus kilmę, ir tuomet kartais buvo keičiamos ne įtik datos, bet ir pavardės (Dovydaitis virto Tamulevičium, Tijūnaitis Laurinavičium, Juzumas Girštautu ir t.t.). Baudžiavas panaikinus, šis motyvas atkrito, bet atsirado kitų — kartais norėta pajauninti sūnų, kad atėjus laikui stoti jam į kariuomenę, jo tėvas jau būtų sukakęs 50 metų amžiaus, nes tuomet sūnus buvo nuo kariuomenės atleidžiamas; kartais vaikai tyčia buvo pasendinami, kada jie buvo laikomi.per jaunais priimti į mokyklą. Jauniaus metrika buvo pakeista jau baudžiavas panaikinus, bet sunku būtų pasakyti, kuriais motyvais, tik, greičiausia, ne kariuomenės, kadangi jis iš mažens tėvų buvo skiriamas į kunigus, taigi kareiviavimo prievolė jam negrėsė.
Galima būtų kiek papildyti ir Jauniaus biografiją. Pradžioje jis mokėsi Rietavo 3-jų skyrių pradžios mokykloje, 1861 m. stojo į Telšių progimnaziją, o 1865 m. į Kauno gimnazijos penktąją klasę, bet dėl romantinių priežasčių gimnazijos nebaigė ir išstojo iš septintosios klasės. Keletą metų jis niekur nesimokė, tėvų spiriamas stoti į dvasinę seminariją, bet kada tėvai jau buvo sutikę su tuo, kad jis nebus kunigu, tuomet jis pats nusistatė eiti į kunigus ir 1871 m. buvo priimtas į Kauno dvasinę seminariją. Vyskupo sekretoriumi jis buvo paskirtas ne 1889 m., bet daug anksčiau, nes jau 1884 VI 17/29 vyskupas Baranauskas, rašydamas kalbininkui Hugo Weberiui (šis laiškas yra išspausdintas, „Archivum Philologicum“ 1939 m. p. 230), pasisako, kad Žemaičių vyskupijos sufraganu paskirtas, jis norėjęs Jaunių pastatyti seminarijos rektorium, bet vyskupas nesutikęs atleisti jo iš sekretoriaus pareigų. Taigi jau tuo laiku jis sekretorium buvo.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|