Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
16-17 liepa-rugpjūtis


NAUJŲ KELIŲ ILGESYS ARBA ŽVILGSNIS Į „ŽVILGSNIUS“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algirdas Mikulėnas   

KETVIRTIEJI ŽVILGSNIAI. Neperiodinis leidinys, 1948 m., vasaris, Nr. 4. Redaktorius Jonas Mekas. 66 psl.

Kiekvienos epochos tragiškumo dalis slypi fakte, kad ji negali pati savęs įvertinti, kad turi gyventi pasmerkta žiauriam ir negailestingam istorijos teismui. Visą laiką pasilieka neaišku, kam kuriama: amžinam gyvenimui ar amžinam išnykimui? Kiekvienas atskiras kūrėjas, gyvas būdamas, yra be atvangos persekiojamas šito niauraus istorijos šešėlio, laužančio jo drąsą ir veržlumą. Dėl to vienas sunkiausių šių dienų naujųjų kelių jieškotojo uždavinys yra išdrįsti atvirai pasisakyti, maištauta ir pasiūlyti naujas formas. Šioje sferoje ilgaamžės kultūros istorijos arenoje visuomet vyko sunki, tragiškai skaudi kova tarp nerizikuojančio, atsargaus ir nepavojingoje sferoje veikiančio žmogaus ir to, kuris, revoliucingos, alkanos prigimties vedamas, rizikuodamas savimi pačiu, drįso veržtis į ateitį, kaip Biliūno pasakos drąsuoliai prie Laimės Žiburio,

Istorijos teismas pasmerkė daugybę vienų ir kitų. Vieni supelijo savo pačių dulkėse, ir jų darbas nustojo prasmės, sugraužtas laiko, kaip anas Gogolio herojaus Pliuškino sausainis, kiti gi žuvo per arti priskridę prie liepsnos. Iš pirmųjų neliko nieko. Antrieji žuvo savo siekimo palaužti, gerai neapskaičiavę savo jėgos, dažniausiai pirmųjų sunaikinti. — Nieko čia nuostabaus, — pasakytų tūlas. Tačiau mums rodosi, kad šitame fakte slypi ir bendrosios žmogiškosios tragikos dalis. Tik tokiais momentais kovojantysis žmogus iškyla visoje savo puošnioje didybėje arba menkystoje. Tokios maždaug mintys, nežinia, kodėl, apima pavarčius „Žvilgsnius“ — neperiodinį keletos jaunų žmonių rotatorium spausdinamą literatūros žurnalą,. Tai irgi minėtos kovos atošvaista. Kovos, kuri nesibaigs iki amžių pabaigos.

Nemanant įvertinti šiame leidinyje spausdinamų dalykų, pasisakyti už arba prieš šio leidinio literatūrinę kryptį, norėtųsi pasidžiaugti, kad dar tebesama ir pas mus paskutinėmis jėgomis kovojančių žmonių, sėjančių ar mėginančių sėti naują sėklą ir nebijančių, kad ją sules konservatyvizmo varnos. O jos yra piktos ir neatlaidžios.

Vis dėlto, iš anksto reikia pasakyti, kad leidinio dalyviai dar per mažai išdrįsta. Daug kur iš didelio triukšmo galėtum pamanyti, kad atves dramblį, o galų gale pamatai, kad iškilmingoje pozoj išveda kiškį. Tikėkit manim, aš čia nenoriu juoktis. Aš noriu pasakyti, kad žurnalo jėgų skaičius tragiškai mažas ir dėl to taip atrodo.
Skaityti daugiau...
 
AUDRA STIKLINĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vincas Kazokas   


L I T E R A T Ū R O S P A R A Š T Ė


(Kelios pastabos prie A. Nykos-Niliūno straipsnio „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, išspausdinto „Aidų“ 15-tame numeryje.)

Nevienas iš skaitytojų galėjo gerokai nusistebėti, perskaitęs „Aiduose“ A. Nykos-Niliūno straipsnį „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“, nustebti, nes tame straipsnyje išdėstyti tokie dalykai, apie kuriuos niekas nėra girdėjęs, netgi patys rašytojai, kraipydami galvas klausia: kurie gi iš mūsų čia kivirčijasi ir stengiasi vieni kitus nustelbti? Argi iš tiesų yra kokie nesutarimai bei kova tarp senųjų ir jaunųjų? O jeigu tokia kova vyksta arba vyko, tai kur ji reiškėsi ir kokia forma? Vadovaudamasis minėto straipsnio mintimis, skaitytojas pasidarys išvadą, kad iš tikro dalis mūsų rašytojų, šiuo atveju pridėkime A. Nykos-Niliūno žodį „senieji“, trukdo reikštis jaunoms kūrybinėms pajėgoms ir kiekvieną jauną atžalą skuba greičiau nugnybti, kad ji perdaug neaugtų ir tuo pačiu nestelbtų senųjų rašytojų „gęstančių švyturių“. Atrodo, autorius bandė deklaruoti jaunųjų nusistatymą, ir, pareiškiant savo credo, užbaigti pragaištingą kovą tarp senųjų ir jaunųjų, kovą, apie kurią tačiau šiandien niekas nežino ir nieko negirdėjo. Norėdamas įnešti šiek tiek objektyvumo ir iškelti kai kuriuos skaitančiajai visuomenei žinotinus faktus, aš drįstu kalbamuoju dalyku pasisakyti ir dalykus išdėstyti taip, kaip jie iš tikrųjų yra. Man ir dabar, perskaičius straipsnį ir rašant šias eilutes, tebėra neaišku, ko gi gerb. autorius savo minėtuoju straipsniu siekė.

A. Nyka-Niliūnas tikrai akcentuoja kažkokius ginčus, kurie, cituoju, „sudarė kasdieniškojo literatūros gyvenimo foną, išryškino daugelį dalykų, paaiškėjo nuomonių skirtumai ir tuo pačiu pagrindinės mūsų literatūros tendencijos ir kryptys“. Jeigu vyko tokio stambaus masto ginčai, kad net išsikristalizavo mūsų literatūrinės tendencijos ir kryptys, tai jie negalėjo tilpti tarp keturių sienų, bet milžiniška banga turėjo persiristi per visą mūsų kultūrinį gyvenimą. Todėl ir drįstu gerb. straipsnio autorių klausti: kur ir kada vyko to jį kova, kas ją sukėlė ir kas yra nugalėtieji bei nugalėtojai? Kas konkrečiai atstovavo ir gynė taip plačiai straipsnyje išguldytą senųjų nuomonę?

Skaityti daugiau...
 
AMERIKOS UŽSIENIO POLITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JURGĖLA   

 

Autorius yra Amerikos lietuvis, Lietuviu. Skautų Sąjungos kūrėjas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas. Amerikoje aktyviai įsijungęs ne tik į lietuvių visuomeninį gyvenimą, bet ir apskritai į politinę veiklą, kurį laiką buvo demokratų partijos lietuvių skyriaus reikalų vedėju.

KEISTAS AMERIKIEČIŲ POLITIKAVIMAS SU RUSIJA

Lietuviai, kitos tautos ir pagaliau Amerikos visuomenė jau seniai stebėjosi/nesuprasdami keistos Jungtinių Amerikos Valstybių užsienio politikos, daugiausia Rusijos atžvilgiu. Amerikiečių politika su visomis kitomis valstybėmis visuose žemynuose dar buvo galima suprasti, išsiaiškinti ar pateisinti. Bet, kai Prezidento Roosevelt'o rūpesčiu ir pastangomis JAV vyriausybė 1933 m. pradėjo diplomatinius santykius su komunistine Rusija, visi netrukus ėmė stebėtis keistais, nepateisinamais ir tiesiog nesuprantamais Amerikos elgesiais santykiuose su ta Sovietų Sąjunga, kurią amerikiečiai vieningai paneigė, smerkė dėl jos grobuoniškumo, vidaus teroro, laisvių panaikinimo – ir iš viso dėl žiaurios diktatūros ir taip ilgai net jokių reikalų bei santykių su ja neturėjo.

Per 2-jį pasaulinį karą Amerikos įsipolitikavimas ir pataikavimas imperialistinei Rusijai nuėjo tiek toli, kad paprastai savo vyriausybę labai gerbianti ir ypač jos užsienio politiką mažiausiai kritikuojanti amerikiečių visuomenė ėmė reikšti didelį nepasitenkinimą.'Nepaisyta net cenzūros ir kitokių suvaržymų karo metu, kai vyriausybė tokiu atveju visus savo žygius gali pateisinti „bendrais karo aplinkybių reikalavimais, siekiant vien tik priešų nugalėjimo“. Pabrėžiu, nežiūrint net tokios būklės karo metu, daugelis laikraščių, pavieniai kongresmenai, veikėjai ir kai kurios patriotinės organizacijos viešai reiškė didelį nepasitenkinimą ir net aiškų pasipiktinimą bendrąja užsienio politika ir ypač dideliais pataikavimas Rusijai, kuri laužė vieną po kitos savo sutartis su kitomis valstybėmis ir grobė svetimus kraštus. Net dažnai ėmė kartotis vyriausybės (ir paties Prezidento Roosevelt'o) viešų pareiškimų ir pažadų griežtas nesuderinimas su darbais. Tokių reiškinių akivaizdoje dar karo metu žymūs rimčiausi kongresmenai (net valdančios demokratų partijos nariai) garsiai tvirtino, kad Amerika neturi jokios užsienio politikos.

Skaityti daugiau...
 
Rugsėjo simfonija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė O. V. MILAŠIUS   
 

I

 


Aš sveikinu tave, ateinančią manęs sutikti,

Kai mano žingsniai aidi iš blausios, šaltos laikų angos.

Tave aš sveikinu, vienatve, motina manoji.

Kai mano ūksmėje viešėjo džiaugsmas,


Kai juokas, lėkdamas nei paukštis, atsidauždavo nakčia į veidrodžius,

Kai gėlės, šiurpūs jauno gailesčio žiedai, dusino mano meilę

Ir kai pavydas, nunarinęs galvą, žvelgė vyno taurėj į save,

Mąsčiau tave, vienatve, — aš mąsčiau tave, apleistąją.


Penėjai tu mane kuklia ir juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi;

Man buvo miela valgyti iš tavo rankų, lyg žvirbluičiui,

Nes niekados ašai, o Žindyve, nesu turėjęs tėvo nė motušės.

Manoj pastogėj bastės pamišimas su šalčiu.

Skaityti daugiau...
 
Vakare PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Įgriso varis, plienas, kūjai,

Nubodo šitam pragare.

O aš regiu, klausaisi tujen,

Kaip čiulba paukščiai vakare.


O aš toks liūdnas ir toks vienas

Grįžtu kas vakar į namus.

Ir kas tau kūjai, kas tau plienas,

Kas aš tau liūdnas ir tylus ...


Ir tu klausai, kaip paukščiai gieda,

Stebi lakštingalas mažas.

Ir tau rasą ramunės žiedą

Užkris įpinta į kasas.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai