Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
16-17 liepa-rugpjūtis


Valstybė ir privatinė iniciatyva ūkyje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JUOZAITIS   

Ūkis yra priemonių visuma, įgalinanti žmonių materialinių reikalų tenkinimą. Pats savimi jis nėra jokia vertybė. Tuo pačiu pasakome, kad įgyja prasmės, kai tarnauja žmogui. Ūkinės veiklos uždavinys — nuolatos derinti turimas materialines priemones su aukščiau pastatytu tikslu. Pagal tai ekonomistui lieka specialus uždavinys — surasti geriausią organizaciją, per kurią būtų galima pritaikyti priemones duotiems tikslams.

Tad ūkis privalo tam tikros organizacijos. Jis tos organizacijos juo labiau privalo, kai ūkis įgyja vis platesnį visuomeninį pobūdį. Juk seniai paliko amžių glūdumoje tie laikai, kai atskiras žmogus ar jo šeima galėjo, patenkinti visus savo ūkinius reikalus. Mūsų ūkis — visuomeninis ūkis, kur tik darbo padala pagrįstais mainais žmonės įgalinami tenkinti savus reikalus.

Ūkis — priemonių organizacija. Juo daugiau sukuriama priemonių žmonių materialiniams reikalams tenkinti, tuo labiau ūkis pasiekia jam pastatytą už davinį — suderinti  priemones su reikalu Vadinas, atskiro žmogaus ūkinė veikla apsprendžiama pagal tai, kiek ji efektinga. Tuo pačiu norima pasakyti, kad valstybės ir visuomenės uždavinys — sudaryti žmogaus ūkinei kūrybai tokias veikimo sąlygas, kuriose jis galėtų išvystyti didžiausią savos iniciatyvos pareiškimą.

Iš antros pusės, ūkis, būdamas socialinio pobūdžio reiškinys, negali būti paliktas visiškai atskirų jo subjektų nuožiūra. Atskiro žmogaus ūkinė veikla bei jo naudojamos tam priemonės gal nesiderinti su žmonių reikalais. Žodžiu, ūkyje turi būti jungiamas ekonominis ir socialinis aspektas, t.y. realizuota kuo didžiausia ekonominių ir socialinių reikalavimų harmonija.

Valstybės uždavinys — sukurti tokią ūkio santvarką, atseit, ūkio gyvenimo teisinį sutvarkymą, kur derintųsi individualiniai ir visuomeniniai reikalavimai. Iš to išeina, kad valstybės ir asmens santykių klausimas apsprendžia -pačią ūkio santvarką. Vienokia ar kitokia ūkio santvarka lemia ir valstybė bei privatinės iniciatyvos santykių pobūdį. Tuo atžvilgiu yra pasireiškę du vienas antram griežtai priešingi supratimai, kurie dominuoja visose žmogiškos veiklos srityse šių, dienų pasaulyje. Valstybės totalizmas ir žmogaus asmenybės pasireiškimo laisvė — štai du antipodai, kurie dalija mūsų pasaulį į dvi priešingas stovyklas visais klausimais.

Skaityti daugiau...
 
Iš spaudai paruošto eilėraščių rinkinio „Apeigos“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS BRADŪNAS   

PROTĖVIŲ DAUSOS

Ten sėdite aukštam vėlių suolely

Su ąžuolo vainikais ant galvų,

Kur amžino pavasario šakelės

Pašlaitėm dangiškų kalvų

Po jūsų kojomis žaliuoja ...


Kur ganosi kovų žirgai baltieji,

Laukiniai, nesuvaldomi, laisvi,

Ten saulė motina tarp jūsų rankų skrieja

 

Ir debesys balti, balti...


ŽIRGAS

 

Tik pridėk prie mano kaklo ranką

Ar jauti nerimstantįjį kraują,

Skaityti daugiau...
 
VYTAUTĄ DIDĮJĮ PRISIMINUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. KONSTANTINAS AVIŽONIS   

1430 m. rugsėjo mėn. pradžioje senojoje Lietuvos sostinėje, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmuose vyko skubūs pasiruošimai didelėms ir nepaprastoms iškilmėms. Į Vilnių bei Trakus buvo suvažiavę ne tik svarbieji did. Lietuvos kunigaikščio Vytauto pareigūnai bei bendradarbiai, jo šeimos nariai bei giminaičiai, žymieji Lietuvos didikai ir bajorai, bet kiekvienu metu buvo laukiami ir užsienio valstybių svečiai, pasiuntiniai bei atstovai. Rugsėjo mėn. 8-ji buvo numatyta kaip nepaprasta diena: ją turėjo įvykti Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi. Toms iškilmėms jau buvo tinkamai pasiruošta, tik dar buvo laukiama imperatoriaus Zigmanto atsiunčiamo žadėtojo karaliaus vainiko su reikalingais vainikavimo dokumentais.

Vytautas su savo svečiais tačiau imperatoriaus pasiuntinių nesulaukė. Bijodami, kad nenutrūktų draugiški Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir tuo būdu neišnyktų ir taip jau gana silpnos lenkų viltys, kad Lietuva po Vytauto mirties galutina; susijungs su Lenkija, Lenkijos didikai visomis priemonėmis stengėsi sutrukdyti Vytauto vainikavimą Lietuvos karaliumi, siūlydami jam net Lenkijos karaliaus vainiką ir reikalui esant, būdami pasiruošę pradėti karą su Lietuva. Specialiai pastatytos lenkų sargybos suėmė per Lenkijos teritoriją į Vytauto vainikavimo iškilmes vykusius imperatoriaus Zigmanto pasiuntinius ir tuo būdu sutrukdė Vytauto vainikavimą.

Tai buvo didelis smūgis ne tik pačiam Vytautui, bet ir visai to meto Lietuvos politikai. Tačiau nei Vytautas, nei lietuviai did. Lietuvos kunigaikščio vainikavimo byloje neketino nusileisti ir buvo pasiruošę prireikus net ir ginklu apginti savo teises prieš lenkus. Su imperatoriumi buvo susitarta, kad Vytautui skirtasis Lietuvos vainikas bus pasiųstas kitais keliais, aplenkiant Lenkijos teritoriją; buvo jau paskirtas ir naujas vainikavimo iškilmių terminas, bet senelis Vytautas (jis jau turėjo per 80 su viršum metų) tos šventės nebesulaukė, nes jis po trumpos ligos mirė tų pačių metų spalio mėn. 27 d.

Skaityti daugiau...
 
ITALIJOS VAIZDAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Nuotraukoje: Antanas Vaičiulaitis

PECCI TĖVIŠKĖJ

Palikom užu savęs Romos bokštus, Cecilijos Metellos kapo paminklą, kaip pilis horizonte stūksantį, ir iškerojusias pinijų viršūnes. Pro Castelli Romani miestelius skubam tolyn, kur kalnai mėlynuoja, kur gamta laukinesnė. Sudie tau, Frasčati, tavo šauniems sodams ir kvapniam vynui! Sudie tau, Rocca di Papą, kuri prilipai prie kalnų šono, lyg kregždės lizdas, ir dabar žiūri bijodama, kad nenubyrėtum apačion!

Mūsų kelias suka Neapolio linkui. Iš abiejų pusių, atokiai, dunkso kalnai. Tarp jų matai susigūžusius miestelius, tokius vienišus, slaptingus, lyg juose gyventų koki atsiskyrėliai. Net keistą daros, bežiūrint į tuos namus, užsikorusius į pačią kalno keterą, ant pat plikos, akmeningos viršūnės, tartum kokiai dangun iškeltai aukai.

Mano akyse vis tebestovi tie aukštumų lizdai. Antai trobos susiglaudusios pačioje kalno viršūnėje, gal kokio pusantro tūkstančio pėdų aukštyje, kur daug vėjų pūtė, daug lietų plovė ir daug audrų daužė. Rodos, pakils vėtra ir nušluos tuos namus, nužers apačion, ten kur kiparisai žaliuoja ir pinijos kelia savo galvas. O tačiau tas miestelis, lyg koks nuo pasaulio pabėgęs ir apmąstymams susitelkęs, prie dangaus arčiau prikopęs vienuolis, stovi čia susiglaudęs šimtus, gal ir tūkstantį metų, praleidęs pro šalį daug antplūdžių, pats nekartą nuo užpuolimų gynęsis ir sveikas išlikęs, kada per tą laiką slėniuose ne vieną miestą jau smėlis užpustė ar erškėčiai apžėlė.

Keisti, vienuoliški tie miesteliai, toki susitelkę, ne iš šio pasaulio, nors jei ten užsuktum, rastum tuos pačius žmones, tą patį kasdieninį vargą, sutiktum tas pačias vandens nešėjas prie šulinio rinkoje ir rastum tas pačias besmalsuojančių vaikų akis, juodas ir budriai tave sekančias. Rastum ten jaunamartę ant slenksčio su pirmagimiu glėbyje, rastum pageltusio veido senę ir girdėtum skardų dainininko balsą. Kaip visur, taip ir ten štai suskamba varpas vidudienio maldai ir vėl palengvėle tyla, o su juo drauge ir visas miestelis rimsta.

Važiuojam į vieną tokių miestelių, į Jokimo Pecci tėviškę.

Skaityti daugiau...
 
GAMTOS PRARADIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
1.

Mūsų santykis su gamta yra dvejopas. Viena prasme gamta mums yra visiškai svetima. Mes esame visiškai kita, negu gamta. Panašiai gamta yra ir be mūsų — nieko mes jai nereiškiame. Mes esame dvasinio prado asmenybės. Gamta tėra medžiagos viešpatija. Todėl visada žmogus savo buvimą žemėje pergyvena lyg savotišką tremti. Aštriausiai šį pergyvenimą išreiškė Platonas, sakydamas, kad sielai kūnas tėra kalėjimas. Tačiau, antra vertus, ir mes patys priklausome gamtai. Nors ir nesame tik gamta, bet nesame ir grynosios dvasios. Dėl to mūsų santykis su gamta ir yra daug intymesnis, negu tik kalinio santykis su kalėjimo cele. Nėra gamtinė tikrovė mums tik kalėjimas, nes ji drauge yra ir mūsų tėvynė. Negalime niekur kitur išskleisti savo asmenybę, kovodami žmogiškojo pašaukimo dramą, kaip čia — žemėje. Gyvendami ir veikdami gamtoje, mes nuveikiame jos pirminį mums svetimumą ir paverčiame ją savu žmogišku pasauliu.

Pirmąja prasme gamta iškyla žmogui priešu, su kuriuo tenka vesti nuolatinę kovą. Betarpiškai gyvenimo sąlygų žmogui gamta nedavė. A. Gehleno žodžiu tariant, visi gamtos vaisiai žmogui yra tarsi užnuodyti. Norėdamas gamtos teikiamais vaisiais pasinaudoti, žmogų? pirma privalo juos atnuodyti. Dar daugiau: ne tik gamta nelaidavo žmogui betarpiškai gyvenimo sąlygų, bet dargi ji graso žmogui visą laiką savo katastrofinių išsiveržimu. Tai, kas buvo laimėta ilgametėmis sunkaus darbo pastangomis, per akimirką. paleidžiama vėjais ar dūmais. Šita prasme gamta atrodo žmogui visiškai abejinga, nesirūpinanti juo ir nepaisanti jo pastangų. Bet, antra vertus, vis dėlto gamta visą laiką lieka žmogui ir žemė-maitintoja. Nuilsus žmogui nuo darbo, gamta teikia jam poilsio, apgaubdama jį savo gilia ramybe. Rūpesčių prislėgtą žmogų gamta guodžia savo vaikų giedriu nerūpestingumu. Žmogui bemaištaujant ir nerandant savo būties prasmės, gamta nukreipia jo žvilgį į dangaus žvaigždynus, savo harmonija liudijančius, kad visa valdo viena Prasmingoji Ranka.

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai