*Įvykusiame reikšmingame pasitarime tarp vadovaujančių organų buvo išaiškinti neaiškumai, pasiektas visiškas susipratimas ir nustatytas akcijos vieningumas.
Ligšiolinėms Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangoms rastas pilnas pritarimas. Tolimesnei veiklai užsienyje Lietuvos vardu jam panaujinti krašto įgaliojimai ir tuo jam pripažįstama teisė kalbėti kovojančios tautos vardu.

ELTA

* 30 metų sukaktį minėjo ir Lietuvių Skautų Sąjunga, rugpjūčio 1—15 dienomis surengdama III Tautinę Stovyklą prie Baltijos ir Alpėse. Nepalūžę tremtyje, girdėtis, kad ir tolimesnėj užjūrio emigracijoj lietuviai skautai organizuojasi.

* L.T.K.A.C. Moterų Sekcijos iniciatyva rugpjūčio 1 ir 2 d. d. Hannau stovykloje buvo sušauktas lietuvių katalikių moterų suvažiavimas. Lietuvės katalikės, nepriklausomybės metais susiorganizavusios į gausią ir veiklią draugiją, ir tremtyje pasiryžę tęsti garbingas savo veiklos tradicijas.

* Moksleiviai ateitininkai, veikdami su nemažėjančiu intensyvumu, nuo liepos 29 ligi rugpjūčio 6 dienos buvo susirinkę Garmische į III-čiąją savo Sąjungos konferenciją ir į ta proga surengtąją stovyklą.

* Šių metų liepos mėnesio 5 dieną didelėse iškilmėse Marianapolio (JAV) Lietuvių Kolegijai buvo perduota, saugoti Flosenburge' nacių nukankintų lietuvių pelenų urna. Kankinių pelenai pasiliks ten, kol nebus pervežti į nepriklausomą tėvynę. Jei ligi šiol tik Čikaga didžiavosi Dariaus ir Girėno parku ir Clevelandas savo Lietuvių Kultūros darželiu, tai nuo šiol ir Marianapolis gali didžiuotis kankinių pelenų prieglauda.

* Amsterdame įvykusiame liepos 27 — rugpjūčio 3 d. d. tarptautiniame studentų suvažiavime buvo pakviesta dalyvauti ir 19 DP studentų, atstovaujančių 5 tautybes. Suvažiaviman lietuviai pasiuntė 7 atstovus. Mūsų laisvės kova nušviesta viso pasaulio kolegoms.

„Aidų“ 14-tame numeryje ponas J. Grinius surašė man ištisą kaltinamą aktą, kad iš mano, kaipo „rodos“ VDU bibliotekos direktoriaus, kaltės Vakarų Europos mokslo įstaigos neturi lietuviškųjų moksliškų knygų. Nesijaučiu aš aplamai neklaidingas, bet ir nesu jau toks užkietėjęs griešninkas, kad nebūčiau atvirai prisipažinęs mea culpa tais atvejais, jei mano nusižengimai i r nusikaltimai man būtų įrodyti. Deja, šiuo atveju savo sąžinės sąskaiton man pono Griniaus, stojusio dabar prokuroro vieton, primetamų nusikaltimų prisiimti negaliu. Tačiau prileiskime valandėlei, kad tai, kuo mane p. J. Grinius kaltina, būtų teisybė. Kas iš to laimės, jei ponui Griniui ir pavyktų įrodyti, kad tas Vaclovas Biržiška yra pats kenksmingiausias iš visų senosios kartos lietuviškųjų darbininkų? Ir kam bus iš to nauda, jei ir Biržiška nepanorės jam likti skolingas.
 
J. Grinius dedasi mūsų universiteto vidaus reikalų ir tvarkos žinovu ir universiteto senato nutarimų aiškintoju, bet, deja, daugelio faktų jis iš viso nežino, nežino ir to, kad duodamas savo pasikalbėjimą, aš sąmoningai kai ką buvau nutylėjęs, nenorėdamas mūsų senųjų negerovių kelti viešumon. Jis tų visų faktų nežino, nes unversiteto senate jis buvo homo novus. O man tame pačiame senate teko dalyvauti pilnateisiu nariu 13 metų, nuo 1922 m., tai yra nuo to laiko, kada p. J. Grinius geriausiuoju atveju tebuvo pirmojo kurso studentas, dažniausia pavaduojant teisių fakulteto dekaną prof. Leoną, o vėliau ir pačiam tam fakultetui vadovaujant. Bet ir paskiau, kada dėl nesutarimų su švietimo ministru aš pasitraukiau iš tų pareigų, ligi pat vokiečių okupacijos laikų buvau visados kviečiamas į senato posėdžius, kada tuo ar kitu būdu buvo paliečiami universiteto bibliotekos reikalai. Ir visi, tą biblioteką liečia nutarimai buvo daromi tiktai mano pasiūlymais ir ta linkme, kokia man atrodė tinkamiausia. Kita vertus p. Grinius turbūt buvo vienintelis universitete žmogus, kuris nežino, kad aš buvau vienintelis universiteto bibliotekos direktorius (jam tai tik „rodos“), tą biblioteką pradėjęs kurti 1923 I 1 d. ir jai vadovavęs ligi 1944 m., kada man teko iš Lietuvos pasitraukti. Ir čia jau teisingai galiu būti pakaltintas, nes viskas toje bibliotekoje buvo daroma mano žinia ir mano nurodymais. Nors savo santykiuose su mano bendradarbiais ir stengiaus būti tik jų vyresnysis, daugiau prityręs patarėjas, bet ne viršininkas, vis dėlto visi univeriteto bibliotekos tarnautojai buvo mano ruošiami, instruktuojami ir. dirbo vien mano nurodomi. O kadangi be to tos bibliotekos direktorium buvau išrinktas dar tuo metu, kada ir pačios bibliotekos nebuvo, ir pats ją turėjau iš nieko kurti, kadangi bibliotekoje nebuvo nei vieno spaudinio ar rankraščio kuris nebūtų per mano rankas įėjęs; kadangi visa bibliotekos santvarka, ligi mažiausių smulkmenų, buvo mano nustatyta ir visi bibliotekos santykiai su visomis įstaigomis ir asmenimis Lietuvoje ir svetur ėjo tiktai per mano rankas, tai savaime aš buvau atsakingas už visas bibliotekos negeroves ir klaidas, kurios buvo padarytos nuo jos įkūrimo ligi 1944 m. Ir tos kaltės negaliu sumesti ir universiteto bibliotekos komisijai, kuriai vadovavo universiteto prorektorius, nes ša komisija iš viso labai retai teposėdžiavo ir niekados nenutardavo nieko, kas man nebuvo priimtina.