| |
|
|
19 spalis
|
|
Parašė Vl. Prosčiūnaitė
|
|
Nelė Mazalaitė-Kruminienė. APVERSTA VALTIS. Išleido „Sudavija“ 1948 m., 200 psl., viršelis dail. J. Steponavičiaus.
Stambiausioji duoklė lietuvių literatūroj atiduota lyrikai, o po jos — novelei. Novelė ypač gausiai reprezentuojama tremty. Galbūt ne visada į novelistus pretenduoja autoriai, bet neretai juos tokiais „apšaukia“ recenzentai.
Ir „Apverstos valties“ tituliniam puslapy autorė nebando atžymėti savo kūrinių novelės vardu. Su lengva baime mes pradėtume versti naujojo rinkinio lapus — su baime vėl rasti joje tokius vaizdelius, kurie yra toli nuo tikrosios novelės ir kurių taip gausiai paberta tremties kūryboj. — jeigu nepažintume senosios Mazalaitės, „Karalių ugnių“ ar „Pajūrio moterų“ autorės. Literatūriniam pasauly ji nebėra naujokė. Tas faktas iš vienos pusės skaitytojui lyg ir duoda tam tikrų garantijų, bet iš kitos — autorių daugiau įpareigoja. Mes žinome Mazalaitės polinkį į fantastinį pasaulį, ir dėl to suprantama, jei krūpteliam, užtikę šios knygos puslapiuos partizanus, parašiutininkus, bolševikmetį, tremties stovyklos vaizdą... Kaip ši fantastinių polinkių autorė susidoros su tokia realistine medžiaga, kuri dar tebėra gyva, karšta, skaudi, į kurią dar negalim turėti objektyvaus, perspektyvinio žvilgsnio, būtino kiekvienam meno kūriniui.
Antra vertus — šitomis pačiomis temomis tremty jau prirašyta tiek menkaverčių kūrinių, kad nenorom peršasi generalizuojanti išvada: dar per anksti yra šitą medžiagą literatūriškai doroti; dar žaizdos yra per atviros, atsiminimai per karšti, įspūdžiai per subjektyvūs...
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
BALTRUŠAIČIO LIETUVIŠKASIS PALIKIMAS |
 |
 |
 |
|
Parašė J. B.
|
|
V E R T I N I M A I
Jurgis Baltrušaitis. POEZIJA. Išleido kun. P. M. Juras 1948 m. Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Spaudai parengė J.Aistis. 270 psl.
Kokią audrelę buvo sukėlęs A. Vaičiulaičio straipsnis „Arnikoje“, kur jis buvo pakaltinęs Amerikos lietuvius, kad jie nesirūpiną lietuviškos kultūros kūrimu nei palaikymu! Kaip vienas to nesirūpinimo įrodymų buvo faktas, kad jie nepajėgia net išleisti sukurtų literatūros veikalų. Jausdami šitą negalią kultūrinės kūrybos nenuilstami skatintojai ir organizatoriai susitelkė į Lietuvių Kultūros Institutą, kurio priekyje stojo kun. P. M. Juras instituto širdis ir turbūt kišenius, vienas iš tų negausių kultūros ramsčių Amerikoje. Kai paimi šią storą poezijos knygą, mintimis pirmiausia jam padėkoji, o paskui skaitai, ilgai skaitai Baltrušaitį ir baigi kruopščiai, rimtai, su erudicija paruošta J. Aisčio studijėle apie Baltrušaitį ir jo kūrybą.
Pati Baltrušaičio kūryba... Jakštas kitados apgailestavo, kad Baltrušaitis, lietuvių literatūrai dingęs. Senasis kritikas patriotas labiau vertino mažą duoklę savai kūrybai, negu glėbius svetimiesiems nuneštus. Sruoga Baltrušaičio rusišką poeziją laikė lietuviška, o į gyvenimo pabaigą parašytą Batrušaičio poeziją lietuvių kalba buvo linkęs vertinti aukščiau už jo rusiškuosius rinkinius. — Šitas skirtingas vertinimas iš esmės remiasi skirtingais vertinimo atžvilgiais. Jakštas išėjo iš klausimo, kiek Baltrušaičio rusiškoji poezija davė naudos lietuvių tautai, pakėlė jos tautinę sąmonę, jos kūrybinius polėkius, jos garsą pasaulyje. Ir čia jis turėjo pagrindą neigiamai nusistatyti. Sruogai rūpėjo kitas klausimas: ar toje rusiškoje poezijoje nekalbėjo lietuviška dvasia, kuri taria kitokią mintį, kitokiu tonu. Šitas klausimas teisėtas ir svarbūs susidūrus su liūdnu faktu, kad dalis lietuvių kūrėjų panoro įsijungti į pasaulio kūrybą ne per savo tautą, bet tiesiogiai ar per svetimąsias. Mickevičius, Milašius, Baltrušaitis — visų tas pats kelias.
Ką Milašius yra davęs Vakarams, Baltrušaitis — Rytams, tame jų kūrybos įnaše jaučiam vieną bendrą bruožą, kuris atrodo lietuviškas. Tai jų kūrybos problemingumas, pasaulėžiūrinis idealizmas. Aukštas dangus ir šviesios žvaigždės — to idealizmo simbolis liaudies kūryboje — yra būdingi ir abiem mūsų kalbamiem poetam. Būdingas yra problemų sprendimas be tragizmo, tik su graudumu, kuris kyla iš kančios ir vargo, neišvengiamai sutinkamo gyvenime, tik su nuosaikiu optimizmu, kuris plaukia iš įsitikinimo, kad kančia yra sudėtinė ir esminė bendros harmonijos dalis. Tai yra lietuviškas pergyvenimas; lietuviškas gyvenimo suvokimas, kuriuo lietuvis poetas yra praturtinęs svetimųjų kūrybą. Tai lietuviška spalva svetimų gėlių puokštėj.
Atitraukiant kūrybos sąvoką nuo tautų, nuo individų, galima būtų teigti — kūrybos lobynui vis tiek, ar toji spalva atėjo su viena puokšte ar su kita. Bet žinant, kad gyvenime kūryba apskritai neegzistuoja, kad ji reiškiasi per vieną ar kitą tautą, mums yra lygiai gaila, kad ta lietuviškoji spalva, lietuviškasis akordas yra nuskambėjęs ne su savųjų indėliu, bet su svetimųjų. Šita prasme ir Sruoga teisingas, rasdamas Baltrušaičio rusiškoj poezijoj lietuviškumo, bet teisingas bus apgailestavimas, kad Baltrušaičio, lygiai ir kitų mūsų kūrėjų, tekusių svetimiesiems, kūryba jungėsi į pasaulio kūrybą per kitus, o ne per savo tautą.
Savai tautai Baltrušaitis atidavė šiame rinkinyje sutelktą savo gyvenimo galo poeziją. Kaip minėta, Sruoga Baltrušaičio lietuvišką poeziją vertino aukščiau už rusiškąją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Panėriškis
|
Su nedidele pertrauka seką viens po kito dviejų mūsų dainininkų savistovūs koncertai duoda progos paryškinti du skirtingus tipus mūsų dainavimo kultūroje. Stasys Liepas, Vilniaus Operos solistas, padarė plačią koncertinę kelionę. Jo puikiai parinkta programa iš daugiau žinomų bei populiarių dainų ir arijų, dar geriau paruošta, su giliu įsijautimu ir neeiline muzikine frazuote atlikta, leido išgirsti Stasį Liepą jo aukštojoje formoje. Romas Jonis-Joneliūkštis, kitas mūsų jaunas dainininkas, neseniai baigęs studijas Tiubingene pas žinomą vokiečiuose prof. Theodor Scheidl (geriausią vokiečių Boriso interpretatorių), taip pat plačiai pasireiškė su savo savistoviais rečitaliais, dainų ir arijų vakaru ir religiniu koncertu. Ir jo Programa skoninga, gal ne tiek populiarių dalykų turinti, su dideliu kruopštumu paruošta, giliu muzikalumu perteikta. Abu mūsų jauni dainininkai, abu baritonai, net jų programose apstu tų pačių dalykų (Schumano „Du grenadieriai“, Rossini „Figaro arija“ iš Sevilijos Kirpėjo, kaip finalinis koncerto numeris). Stasys Liepas savo skambiu balsu, savo jautriu įsijautimu, savo imponuojančia povyza, bei pavyzdinga koncertine vaidyba pavergia mases. Jo platus dinaminis diapazonas taip uželektrizuoja klausytojus, kad jie jau po antro dalyko nebegali likti nereagavę audringais plojimais. Kas kita Romas Jonis. Jis nėra apdovanotas dideliu balsu, taigi ir jo dainavimas nėra toks turtingas dinaminiais kontrastais. Jis dainuoja santūriai. Nenuostabu, kad daugelis plačiosios masės klausytojų juo nusivilia. Jo dinaminis diapozonas per siauras išjudinti gana nejautrią tų klausytojų muzikinę sielą. Užtai jis pasižymi kitais privalumais. Jo muzikinė frazuotė turiningesnė, labiau muzikali, jis vengia įprastų vokalinių efektų, jis griežtas ritmuose, neaukoja jų dėl „patogių gaidų“, kurias taip norisi ilgiau palaikyti. Jo dainavimo stilių galėtumėm palyginti su instrumentiniu atlikimu. Jo dainavime jaučiasi ne vien tik dainininkas, bet ir gilus muzikas, kuris prieina prie vokalinio dalyko pirmoje vietoje iš muzikinės pusės, vokalinei palikdamas grynai techninę reikšmę. To negalėtume pasakyti apie Stasio Liepo dainavimą. Kad ir kaip vykęs yra jo koncertas, bet jaučiasi, kad čia pirmoje vietoje pastatyta vokalizmas. Muzikas čia stovi antroje vietoje. Tas reiškiasi ir intervalų tikrume, kurie jautriam muzikui kartais sukelia suabejojimo, ir jo repertuaro pamėgime, ypatingai bisiniame, kur jis turi laisvas rankas ir jo interpretacija, atrodo, dar nėra giliai įsišaknijusi, o tik laikinai primesta gero korepetitoriaus, kokiu yra jo muzikalus akomponiatorius Aleksandras Kučiūnas. Ir dar vienas bruožas mūsų keliamai idėjai svarbus.
Jonio finalinis Figaro sublizgėjo visu savo humoru, Liepo Figaro, taip pat finalinis, išėjo blankesnis. Ir ne todėl, kad Liepui jis neišeina, ne. Kitą kartą jis jį perduoda labai gerai. Bet gale programos jam neužteko ištvermės, trumpai sakant, jis pavargo. Tatai mums būdinga. Toliau mes darysime savo išvadas. Stasys Liepas mums čia atstovauja operinį dainininko tipą, Jonis — kamerinį.
Kamerinis dainininko tipas mūsuose yra visai svetimas. Per visą nepriklausomybės laikotarpį jis visai nebuvo kultyvuojamas (Vincės. Jonuškaitės kameriniai rečitaliai sudaro retą išimtį). Pradedant senovės klasikais kaip Scarlatti, tokia milžinų kūryba kaip Handelis ir Bachas, šimtai Schuberto bei Schumano dainų, neįkainuojama Brahmso poezija, naujieji Richard Straus, Mahler, Pfitzner, ir naujausieji šių dienų meisteriai neturėjo galimybės plačiai praskambėti mūsų a padangėje. Šis menas, aukščiausias ir tobuliausias visų muzikos žanrų bei padalinimų mūsų visai buvo pamirštas ir ignoruojamas. Šio, žanro grožis bei gilumas, jo aukščiausioji kultūra mus nejaudino. Visą vokalinę kultūrą mums atstovavo opera. Opera savo o prašmatniais pastatymais, savo efektingais dainavimais auklėjo plačią visuomenę, masino vokalinį prieauglį. Visi jauni dainininkai studijozai nematė prieš save jokio kito tikslo, tiktai operą. Opera buvo jų alfa ir omega, nepasiekiama idealų svajonė! Turėti didelį balsą ir išmokti ariją buvo didžiausias dainavimo studentų rūpestis ir uždavinys. Net muzikos š bendrieji dalykai, taip reikalingi muziko formavimui, buvo paviršutinai prabėgami, ir tai dar su pačiu vokalinių vadovų pritarimu. Iš kur gi galėjo kilti kamerinė kultūra, jei jos nieks nekultyvavo? O pasirodo kamerinei kultūrai nebūtinai didelis, balsas. Ir su mažu balsu galima padaryti stebuklus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė Alfonsas Nyka-Niliūnas
|
|
L I T E R A T Ū R O S I R M U Z I K O S P A R A Š T Ė
Didysis Idealistas, garsusis Servanteso La Manchos riteris Don Kichotas po vienų kautynių yra pareiškęs, kad drąsa ir atvirumas esą didžiausi tauraus žmogaus papuošalai. Tačiau jo draugas, materialistas Sancho šitų žodžių nesuprato ir galvojo, kokia gi jam būsianti iš to nauda. Drąsusis visuomet rizikuojąs, o, svarbiausia; iš to jokios materialinės naudos nesą. Nuo pat amžių pradžios žemėje tebegyvena šitas bailus žmogus, tikras Sancho giminaitis ir idėjos brolis. Savo gyvenimo būdu jis labai primena varną, tupintį ant krašto arenos, kurioje vyksta žiauri ir nepermaldaujama gladiatorių kova. Vienam kuriam iš kovojančių suklupus, jis ima sukti ratą virš suklupusiojo .galvos, nes mato, kad ir sėdintis tribūnoje imperatorius reikalauja parblokštojo mirties. Valdžios ar kito kurio nors autoriteto nuomonė jam yra vienintelis sprendimo mastas bei kriterijus. „Vargas nugalėtiesiems!“ krankia jis kartu su minia.
Dar vienas iš tokio žmogaus pasaulėžiūros esminių momentų yra provinciališka baimė ko nors naujo, neįprasto ir originalaus, nes kiekvienas tokis pasireiškimas galėtų užtemdyti, o gal ir visai nustelbti jo visišką bespalviškumą. Jis nenori stoti į lygią kovą ir savo tezes norėtų ginti savo realia arba fiktyvia pozicija. Jis galvoja, maždaug, kaip Stendhalio romane „Raudona ir Juoda“ vaizduojamieji Verriėres miestelio „inteligentai“. Tokiam žmogui viskas kvepia revoliucija, maištu. O taip yra dėl to, kad Verriėres miestelyje yra nuo seno įprasta burmistrą laikyti reikšmingiausiu ir protingiausiu Žmogumi: jo padėjėją — antruoju ir t.t. Jo manymu protas kyla, pozicijai kylant. Svarbiausias tokios pažiūros motyvas yra, be abejo, faktas, kad savos nuomonės turėjimas yra nenaudingas. Tik neturėdamas savo nuomonės gali ramiai ir gerai gyventi mažame miestelyje Verriėres.
Mūsų literatūrinis gyvenimas šiandien savo nuotaikomis labai primena Stendhalio aprašytąjį miestelį. Čia irgi tebėra dar labai giliai įsišaknijusi savo nuomonės reiškimo baimė. Daug kas norėtų ir literatūrinį gyvenimą sutvarkyti hierarchišku principu, kur nereikėtų ilgai galvoti, kuri knyga yra geresnė, bet tik pažiūrėti, kaip aukštai tam tikroje hierarchinėje sistemoje stovi jos autorius. Šį principą visomis priemonėmis stengiasi palaikyti mūsų jau charakterizuotas bailusis žmogus, iki kaulų smegenų įsimylėjęs vidutiniškumą ir visomis priemonėmis jį palaikąs.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Pranas Kozulis
|
|
PAUKŠČIAI
Keista šalis: kuris jau metas
negrįžta paukščiai iš pietų.
Ir aš kasdienį darbą metęs,
lyg mirusiu krantu
žengiu net žengt nepasiryžęs
sutikt pavasario gražaus.
Gal klystu aš; galbūt jie grižo –
tik aš nesugrįžau.
ŽMONES IR GĖLĖ
Kada prasiskleidė gėlė, jau temo.
Ji prieblandoj nušvito dar aiškiau.
Aš jai tariau: „Gyvenimas tu mano...“
Ir jos ugningą žvilgsnį išlaikiau.
Išminčius prakeliaudamas man tarė:
„O, koks žydėjimas to augalo gražaus!“
Paskui praeidamas kvailys pro šalį grožėjos nemažiau...
Kanada, 1948 m. |
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
