Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
19 spalis


APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PROF. ERNESTAS FRAENKELIS   
APIE VOKIEČIŲ MOKSLININKUS, TYRINĖJUSIUS LIETUVIŲ KALBĄ

PROF. ERNESTAS FRAENKELIS*)


* Prof. Ernestas Fraenkelis (gimęs 1881. 10. 16. Berlyne) yra vienas iš žymiausių dabartinių Vokietijos kalbininkų. 1905 m. — dr. phil. Berlyne, 1909 m Kielio univ. priv. docentas, 1916 m. to paties univ. ekstraordinarinis, o nuo 1920 m. ordinarinis profesorius. 1936 m. dėl rasinių įstatymų turėjo pasitraukti iš universiteto. Nuo 1945 m. Hamburgo universiteto profesorius.
Prof. Fraenklis yra išleidęs keletą lietuvių kalbotyrai labai svarbių veikalų kuriuose specialiai domėjosi lietuvių kalbos sintaksės problemomis, ir, be to, paskelbęs daugybę straipsnių Įvairiuose filologiniuose žurnaluose. Parašęs disertaciją ir paskiau habilitaciją iš. klasikinės filologijos, ta sritimi ligi Pirmojo pasaulinio karo daugiausia ir domėjosi. Vis dėlto, nesvetimi jam buvo ir lituanistiniai dalykai; antai jau 1901 m., dar tebestudentaudamas, skaitė Donelaitį. Pirmasis stambesnis jo veikalas, kuris tiesiogiai lietė lituanistiką, nes nagrinėjo baltų ir slavų kalbų santykius, pasirodė 1914 m. Nuo to laiko litunanistika vis labiau pasidarė jo mokslo tyrinėjimų pagrindine sritimi: ypač po to, kai jis kelis kartus atsilankė Lietuvon. 1923 m. jis pirmą sykį viešėjo Lietuvoje apie 5 savaites ir susipažino su Būga. Antrą kartą atvyko 1926 m-ir pakviestas apie 3 mėnesius skaitė Humanitarinių Mokslų fakultete paskaitas apie indoeuropiečių kultūrą ir protėvynę, o, be to, pratybose nagrinėjo Mažvydo kalbą. 1928 m. gyveno apie 2—3 mėnesius ir išstudijavo Daukanto raštų kalbą. 1934 m. kelias savaites viešėjo Vilniuje. Čia lietuvių gimnazijoje lietuviškai paskaitė paskaitą apie Vilniaus krašto lietuvių kalbos slavybes. 1936 m. vėl atvyko Vilniun ir išgyveno apie 8 savaites; šį kartą liet. gimnazijoje skaitė paskaitą apie Daukanto kalbą. Lankydamasis Lietuvoje ir. susiartinęs su lietuvių mokslo žmonėmis prof. Fraenkelis ėmė savo tyrinėjimus skelbti ir lietuvių mokslo žurnaluose: iš pradžių „Tautoje ir Žodyje“, paskiau „Archivum Philologicum .
Praktiškai išmokęs lietuvių kalbą ir gerai susipažinęs su mūsų naująja literatūra, prof. Fraenkelis pirmasis plačiu mastu ėmė naudoti baltų kalbotyroje šalia mūsų senųjų raštų ir naujųjų autorių veikalus. Tai irgi svarbus jo nuopelnas baltų kalbotyrai.


Nuotraukoje: Adomas Varnas. Dailininkas P.Kalpokas (piešinys pieštuku).

Iškilęs į žymiuosius lituanistus, prof. Fraenkelis buvo pakviestas redaguoti kalbotyrinės bibliografijos žurnale „Indogermamsches Jahrbuch“ baltų kalbotyros skyrių. Turėdamas nemaža pažinčių lietuvių mokslo ir literatūros pasaulyje, prof. Fraenkelis galėjo gerai sekti, kas naujo pasirodydavo mūsų žurnaluose ir knygų lentynose, ir rūpestingai viską, ką pastebėdavo, sužymėdamas ir parecenzuodamas, jis išugdė minėtame žurnale lietuvių (panašiai ir latvių) platų, palyginti su kitais, filologijos skyrių. Redaguoti jis pradėjo 1928 metais išspausdintu ir 1926 metų kalbotyros bibliografiją apimančiu XII tomu ir redagavo ligi XXIII tomo, išspausdinto 1939 m. ir apimančio 1937 m. bibliografiją. Vėliau, kad ir nebeturėdamas teisės dalyvauti vokiečiu spaudoje, jis nemetė pamėgtojo lituanistikos darbo ir Suomių Mokslų Akademijos Metraščiuose 1941 m. išspausdino baltų kalbotyros bibliografiją, apimančią 1938—1940 metus. Dabar prof. Fraenkelis vėl pakviestas bendradarbiauti ,,Indogermanisches Jahrbuch“ žurnale ir šiuo metu spausdinamame XXVII tome suredagavo baltų kalbotyros 1941—1943 m. bibliografiją.

Nežiūrint savo senyvo amžiaus, prof. Fraenkelis uoliai tebedirba lituanistikos srityje. Antai sunkiose jam karo ir pokario sąlygose jis parašė tyrinėjimą apie M. Petkevičiaus 1598 m. katekizmo kalbą, kuris buvo 1947 m. Goetingene išspausdintas. Dabar prof. Fraenkelis renka medžiagą etimologiniam lietuvių kalbos žodynui, drauge rašo ir spausdina daug lituanistinių ir apskritai lingvistinių straipsnių.

Prof. Fraenkelis yra ne tik gilus lietuvių kalbos žinovas ir jos mylėtojas, bet yra ir didelis lietuvių bičiulis. Štai, Pabaltijo Universitetui Hamburge įsikūrus, o paskui Pinneber-gan persikėlus, prof. Fraenkelis tuojau mielai sutiko jame skaityti paskaitas. Salia kai kurių germanistinių Kursų jis lietuvių kalbos seminare su studentais lietuviškai nagrinėja senųjų mūsų autorių (Mažvydo, Daukšos, Petkevičiaus, Sirvydo) kalbą. Be to, reikia pastebėti, kad be jo mielai naudotis leidžiamos asmeninės bibliotekos lituanisto darbas Pabaltijo Universitete butų tiesiog sunkiai įmanomas.

Paprašytas duoti „Aidams“ savo straipsnį, jis pats jį pa rašė lietuviškai. Tame straipsnyje rasime žinių ir apie jo paties lituanistinius veikalus. V. M.

Jau prieš Praną Boppą (1791—1867), kuris buvo lyginamosios kalbotyros kūrėjas ir pradedant 1833 m. išleido plačią knygą apie šitą dalyką, kai kurie Vokietijos mokslininkai ir poetai gyvai domėjosi labai senoviška lietuvių kalba. Garsusis Karaliaučiaus filosofas Imanuelis Kantas, kurio pavardė turi būti lietuviškos kilmės (plg., pilnesnius vardus kaip Daukantas, Gedkantas, Viskantas ir dalių atvirkščia tvarka: Kantalga, Kantautas ir t.t.), Ruhigo žodyno antros 1800 m. Kr. Mielkės pataisytos laidos prakalboj skatina vokiečių visuomenę atkreipti dėmesį į tą kalbą, kuri, nors mažos tautos vartojama, esanti svarbi ir bendrajai tautų istorijai. Jis giria lietuvius už jų darbštumą ir vaišingumą. Herderis knygoj apie tautų balsus dainose ir Lessingas žavėjosi lietuvių dainų gražumu. Vėliau ir kiti vokiečių poetai domėjosi lietuvių dainomis ir jas net vertė.

Savaime suprantama, kad lyginamoji kalbotyra .negalėjo apsieiti be nuolatinės atodairos į lietuvių kalbą. Antai daug lietuviškų lyčių iš tiesų yra senoviškesnio pobūdžio net už sanskrito ir graikų kalbų atitikmenis. Pvz., trečiasis veiksmažodžio būti esamojo laiko asmuo esti visai nėra pasikeitęs nuo indoeuropiečių prokalbės laikų. Sanskrito asti atrodo jaunesnis dėl balsio e pereigos į j.

Nors Pranui Boppui visados rūpėjo lietuvių kalbos duomens, tačiau dar tebetruko tikslios, visus bruožus apibūdinančios gramatikos. Tai Augusto S c h 1 e i c h e r i o (1821—1868) nuopelnas, kad jis 1856 m. Pragoję išleido platų lietuvių kalbos mokslą. Schleicheris buvo dažnai keliavęs į Mažąją Lietuvą, kur jis surinko pasakų, dainų ir mįslių. Šitie rinkiniai buvo išspausdinti Schleicherio gramatikoj, kur jis pridėjo šį tą ir iš Didžiosios Lietuvos raštų.

Schleicherio bendroji indoeuropiečių kalbų apžvalga (jo „kompendiumas“) pasirodė 1861 m. ir sulaukė mažesniame negu 15 metų laikotarpyje net trijų laidų. Paskui nebebuvo įmanoma tęsti šitos knygos ligtoliniame pavidale, kadangi nuomonės apie indoeuropiečių prokalbės balsius buvo iš pagrindų pasikeitusios. Sanskritas, nepaisant savo senos literatūros, yra balsių atžvilgiu daugiau atsitolinęs nuo prokalbės negu Europos indoeuropiečių kalbos,, prie kurių šeimos priklauso ir lietuvių kalbą.

Jau prieš Schleicherio veikalus Augustas Friderikas Pottas (1802—1870) buvo paskelbęs etimologiškus tyrinėjimus (1833 ir t. t. metais) Si knyga, kur nuolat atsižvelgiama ir į lietuvių kalbą, dar tebeturi didelę vertę. Pottas buvo aštraus proto mokslininkas ir skynė kelią antram žymiam etimologui Augustui Fickui (1833—1916), kuris 1868 m. pradėjo leisti visų indoeuropiečių kalbų lyginamąjį žodyną. Šis žodynas susilaukė iš viso 4 laidų. Lietuvių kalba jame vaidino svarbų vaidmenį. Tą patį galima pasakyti ir apie vėliau (1927—1932) A. Waldės ir J. Pokornio išleistą tos pačios rūšies žodyną; kurio duomens iš lietuvių kalbos yra Alfredo Senno patikrinti.

Skaityti daugiau...
 
PIEVA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS   
Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų lygumų krašte.
Vėjams padvelkus, nulinksiu su pievų pražydusia gėle.
Klausysiuosi bičių dūzgimo ir paukščių danguj mėlynam.
Čiulbės tenai strazdas kleve ar berže baltam.
O žiede raudonas, išaugęs gimtajam lauke!
O gentie švelniasiele, ateinanti dienų brėškime!
Iš amžiaus į amžių keliaujant žaliąja lanka.
Ir berdama rasą mane palyti kūdikių pėda minkšta.
Jums asai dainuosiu giesmę nemirštančios tautos.
Jus aš lydėsiu nuo rytmečio rūko ligi vakaro žaros.
Jus užmigdysiu prie alkų, pušynų, šventų ąžuolų.
Per naktį budėsiu prie jūsų tyliųjų sapnų.
Jus gaigystėj kelsiu sena tėvų krivulę...
Ir brolių žygiuotei išvesiu velėna žalia.
Aš savo vienatvėj regėsiu aukštąsias dausas.
Aš vienas ten būsiu ir grosiu senolių graudžiąsias dainas.
Dūduojant, man viksvos ir smilgos tyliai sušiulens.
Ten .stirna ištroškus atbėgs prie upelio vandens.
Žiūrėsiu už girių, už kalnų, užu pilkųjų debesų.
Ten giedra, ir mėlyna, ir visad skaistu.
Nakčia aš gėrėsiuos sietynu ir žvaigžde krituole.
Ir vėjams dūzgenant, siūbuosiu brangiųjų lygumų žole.
 
Kryžkelėje tarp Romos ir Kremliaus. Laiškas Dr. Antanui Maceinai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JULIUS KAUPAS   

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau dviejuose (13 ir 15) „Aidų“ numeriuose išspausdintus Jūsų straipsnius. Radau juose daug teisingų minčių ir kartais labai taiklių pastabų apie išvidinį pozityvizmo giminingumą bolševizmui, tačiau keliose vietose — ir, turiu prisipažinti, kaip tik pačiose pagrindinėse — nenorėčiau su Jūsų interpretacija sutikti. Tebūnie leista atkreipti Jūsų dėmesį į tuos tris pasitaikiusius trūkumus:

1. Jūsų straipsnyje yra gana smarkiai sumaišytos įvairiopos plotmės, ypač individualinė ir valstybinė.

Reikia pripažinti, Jūs pasirinkote itin rizikingą kelią nagrinėti valstybinius klausimus toje grynai žmogiškoje plotmėje, kurioje tenagrinėjamos indivualinės problemos. Tuo būdu valstybinė teorija ir asmeninė pasaulėžiūra Jums tampa vienas ir tas pats. Ten, kur atskiras žmogus turi apsispręsti ir pasirinkti, Jūs norėtumėt, kad apsispręstų valstybė ir pati tartų savo žodį. Aš žinau, Jūs esate karštas šalininkas pasaulėžiūrinį pradą šalinti iš politikos, tad neabejoju, kad sutiksite, jog valstybė šitaip apsispręsti negali. Panaši klaida yra priešpastatymas liberalizmo ir krikščionybės. Abu dalykai nestovi vienoje plotmėje: krikščionybė yra religija, gi liberalizmas valstybinė teorija. Jie nekalba apie vieną ir ta patį. Mes galime būti geri krikščionys, o kartu būti liberalistinės ar socialistinės valstybės formos šalininkai.

2. Jūsų liberalizmo apibrėžimas yra gana netikslus.

Keistą teigimą, kad liberalizmas jau pačioj savo užuomazgoj turįs kolektyvizmo pradų, prisipažįstu, pirmą sykį užtikau tik Jūsų straipsnyje. Kiek žinau, liberalizmas visuomet buvo asmens laisvės ir individualizmo gynėjas, ir gal nebe pagrindo Bernardas Shaw jį pavadino po policijos priežiūra stovinčiu anarchizmu. Jūsų teigimas galimas, be abejo, tik todėl, kad Jums pirmoji liberalizmo šaknis yra Jean Jacques Rousseau, gi pilnutinis jo žiedas — Auguste Comte. Tai vargu bau atitinka tikrovę. Comte yra pozityvizmo kūrėjas, kurį galima laikyti, jei jau ne atskira srove, tai, geriausiu atveju, nykstančio liberalizmo modifikacija. Ir minimąjį Rousseau ne be pagrindo socialistai bando nusavinti sau, nes jis bendruomenės reikalus stato aukščiau už asmens. Pas šį demokratą rasim, be abejo, daug ir stiprių kolektyvistinių pradų. Tačiau reikia turėti galvoj, kad tose vietose, kur jis laužo pagrindines liberalizmo tezes, jis jau nebėra liberalas. Dėl to, manau, būtų nenuoseklų tas neliberališkas Rousseau vietas patiekti kaip priekaištą pačiam liberalizmui. Jūs be reikalo atimate liberalizmo tėvų vardą tokiems garbingiems ir simpatiškiems anglų džentelmenams, kaip Mr. John Locke ir Mr. Adam Smith — nekalbant jau apie Hume ir Bentham — pamirštate, kad Didžioji Prancūzų Revoliucija didžiuojas ne vien Rousseau, bet ir Montesąuieu bei Žmogaus ir Piliečio. Teisių Deklaracija, ir visiškai neminite vokiečių filosofų, pvz. Fichte's, von Humboldto ir to galbbūt gražiausiojo liberalizmo atstovo Kanto. Tiesa, Jūs pripažįstate, kad liberalizmo sąvoka yra daugiaprasmė ir pabrėžiate, kad kalbėsite tik apie vadinamąjį kairįjį liberalizmą, tačiau straipsnio gale tas vis dėlto netrukdo Jums be baimės pasmerkti visą. liberalizmą iš esmės — net ir tą klasiškąjį, kurio nagrinėjimo Jūsų straipsnyje aš, net ir gerai įsiskaitęs, neužtikau — ir teleisti mums eiti tik dviem, neliberališkais keliais.

Skaityti daugiau...
 
BALYS SRUOGA ASMUO IR TEATRO KŪRĖJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Blekaitis   

Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu.
Milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu,
Kad speiguose, po stora miline
Neliautų plakus Lietuvos širdis!

„Kazimieras Sapiega“

 
1947 metų spalio 16 d. Balys Sruoga pradėjo naują, didelį ir nesuvokiamą, išlaisvintą nuo laiko ir materijos, vis augantį, vis gilėjantį gyvenimą — tautoje, jos dvasioje.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

 

ASMUO

Gal būtų prasminga prikelti vieną kitą vaizdą, atrinktą iš jų daugybės, susikaupusios aštuonerių metų būvy.  Tarp 1935 m. Kaune, kada aš turėjau laimės tapti vienu jo klausytojų, ir vėliau — teatro seminaro nariu ir akademinės teatro studijos mokiniu, ir 1943 m. kovo mėn., kada, prieš vokiečiams suimant, daugeliui mūsų teko jį jau paskutinį kartą matyti, — praėjo daug dienų, kurių prof. Balys Sruoga buvo man formuotojas, mokytojas ir pavyzdys. Tame laikotarpyje, kaip ne vienas jo studentų ir kūrybos adoratorių, aš taip pat mokiaus pajusti, ir pažinti didelį žmogų, ir todėl tebūnie man atleista, jei šiame rašinyje per ryškiai iškils tai, ko šiaip gyvenime niekad neapgailestauju ir nesigėdinu, — mano vis auganti jam pagarba ir meilė.

Dabar, kai mintys žymiai intensyviau gyvena jo spinduliuojamąja gyvybės galia, pilniau ir tobuliau, negu jam gyvam esant, — man dabar stebinančiai ryškus ryšys tarp Sruogos dvasinio vaizdo, pajaučiamo iš jo kūrinių, ir išorinio, kurį aš lyg tebenešioju akyse, neprarasdamas mažiausios smulkmenos.

Didelis ir neišaiškinamas, keistas, tik tariamai ramus, bet taip juntamai pripildytas tykojančių prasiveržti minties ir jausmo audrų, — jis, rodos, negalėjo ir atrodyti kitoks. Štai, pro jauną, triukšmaujančią studentų virtinę praeina jis universiteto koridorium, aukštas ir stambus, matomas iš tolo, su ryškia, išdidžia ir rimta galva, dideliais ir ramiais žingsniais. Jo išorėje juntamas kažkoks susivaržymas, tarytum šių dienų drabužyje jis jaustųsi, kaip beprasmiškam ir jam visiškai netinkamam maskarado parėdė, ir jis aiškiai nepatenkintas, turįs šitoks eiti pro šią lengvabūdišką minią. Be šypsenos pasisveikinęs, jis įeina į salę, — ir „tuo metu jis turi suokalbininko išvaizdą, tarytum tarp jo ir auditorijos būtų kažkas slaptai sutarta, apie ką negalima ir jau nebėra reikalo balsu kalbėti. Užimdamas savo vietą, jis bergždžiai stengiasi sumažėti ir įsisprausti į per ankštą erdvę tarp staliuko ir kėdės (— o jam visur per ankšta) – ištremia abiem alkūnėm į stalą ir, beveik visai užsimerkęs, — gal kad nekliudytų dešimtys į jį susmigusių akių, — jis pradeda visuomet tuo pačiu tyliu ir žemu tonu ir tuo pačiu žodžiu: Gerbiamieji... Jo balsas yra kažkur giliai uždarytas, lyg pro aksomą perėjęs, paskaitos metu jis niekad nepakyla iki sujaudinto riksmo ir nenusileidžia iki šnabždesio, bet nepriklausomai nuo to, apie ką, jis šiandien kalba — apie linksma ar liūdna, apie graikų dionyzijas ar apie protopopą Avakumą — jo balsė visuomet skamba nelaukta liūdna gaida, lyrinis medžiagos išgyvenimas, šventiškas

Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai