* Julius Kaupas DAKTARAS KRIPŠTUKAS PRAGARE ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Išleido Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla Freiburge 1948 m. Tiražas 3000. 192 psl., kaina 4.— DM. Iliustravo Adolfas Vaičaitis.

* Kazys Bradūnas APEIGOS Eilėraščiai. Išleido „Sodyba“ 1948 m. Miunchene. Vinjetės M. K. Čiurlionio. Tiražas 1500. 64 psl. Kaina 2 DM.

* Dr. J. B a 1 y s LIETUVIŲ TAUTOSAKOS SKAITYMAI. Pirmoji ir antroji dalis vienoje knygoje. Turinyje: Pasakos, Dainos, Mislės, Patarlės ir Priežodžiai, Tikėjimai, Papročiai ir Lietuvių folkloristikos istorija. Abi dalys 520 psl. Išleido „Patria“ 1948 m. Tiražas 4000 egz. Iliustracijos ir viršelio, aplankas P. Osmolskio.

* VYDŪNAS. Vydūno 80 m. amžiaus sukakčiai paminėti. Redagavo A. Merkelis. „Mūsų Kelio“ leidinys. 80 psl. Turinyje: A. Merkelis ,,Dr. Vydūno sukaktys“, Vydūnas „Viltys dėl tautos ateities“, Vydūnas „Atsiminimas“, Dr. J. Šaulys „Vydūnas“, prof. Ig. Končius „Palangoj“, M. Vaitkus „Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo“ A. M. Katiliškis Pažintis su Vydūnu“, J. Strolia „Lietuvių muzika ir Vydūnas“, A. Krausas „Vydūnas Telšiuose“, A. Merkelis „Vydūnas tremtyje“, Pr. Markelis „Kaip suprasti Vydūną?“ ir kt.

L I T E R A T Ū R A

Poezijos šaknys — žmogaus širdy. Tai iš jos išsprogsta ji, šakų šakom sulapoja, nesuskaitomais žiedais pražysta.

Daug daiktų veikia į žmogų, ir gyvenimas tarp matomųjų daiktų apreiškia daugiau apie nematomuosius, negu paslepia. Dėl to poetas nematomas savo širdies svajas mieliausiai išsako tuomi, ką galima akimis matyti ar kitais pojūčiais pajusti. Ir dusliame rupūžėlių ūkime tolimose pelkėse virpa kraujo balsas, ir lakštingalos balse, kai ji tarp žiedais apsipylusių šakų suokia, girdėt žmogaus širdis.

Poezija, jinai lengvai judina dangų ir žemę, lengvai paliečia nematomųjų dievų širdis, šypsodamosi suveda vyrą su moterimi ir raminančiai sudrėkina kario širdį. Taip jau nuo senovės: kvepiant pavasario rytą ar vieną rudenio mėnesieną sukviečia imperatorius savo dvarą (girdite lengvą vėjo šiugždėjimą?), ir kai visi susirenka, liepia jis jiems dainas, kurti: nedideles, mažas daineles, ar išaukštinančias odes — bet kad būtų dainuojama apie metų laikus. Tada įsivaizduoja sau vienas, kad jis keliauja tolimon provincijon, keliauja, kad ten pamatytų vyšnių žydėjimo šventę. Kitas vaikščioja vienas po naktį, grožisi mėnuliu, gilias mintis mąsto. Nes kai širdis yra pilna džiaugsmo, ar būna ko pajaudinta, ji užsidega lengviau, negu virpuliuojantis Fujisan aušros raudonis. Taip, lygina jie tada net patį valdovą su galiūne uola arba su Tsukuba kalno viršūne ir lenkiasi jam laimės linkinčiom eilėm. O cikadų čirpimas jiems primena toli esantį draugą, arba įsidūmoję žiūri jie į abi Takasago ir Sumonoje pušis, laimingos senatvės simboliu. Ir po to sėdi imperatorius savo soste ir klausos eilių, ir skelbia jas vienas pakenčiamomis, kitas — pasigėrėtinom.

Vieną pavasario rytą randa jie visus žiedus nupūstus, ir kitą, rudeniop, klausosi jie čiužančio lapų kritesio... Taip kasmet žiūri jie į sniegą, į bangų šnarėjimą pakrančių akmenėliuose; žiūrėdami į veidrodį, jie pasiskundžia praeinamumu, ir kai jie mato savo žingsnių pėdsakus žolėje išnykstant ir bangų putas išpliūkštant — mąsto jie apie savo niūrų likimą. Arba vėl, ankstyvą saulės patekėjimą skaičiuoja jie tilvikų šūkčiojimus. Jie, visiems matant, nusilenkia paprasčiausio akmenėlio grožiui — bet niekam jie nesako, kaip liūdna jiems, įsižiūrėjus į bambuko siūbavimą. Ir tik kai jie ateina ant Yoshinogava kranto (— ak, kaip vingri jos tėkmė!), verkia jie ir gailiai skundžias gyvenimu. Ir dėl šito ir dėl ano ir dėl to, kad gerieji, senieji Nagara tiltai įgriūva — vienintelis nusiraminimas: poezija.