| |
|
|
6 birželis
|
|
FIZIKAS W. HEISENBERGAS APIE POZITYVIZMĄ, METAFIZIKĄ IR RELIGIJĄ |
 |
 |
 |
|
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ
|
 Werneris Heisenbergas, pasaulinio garso vokiečių fizikas, su Nielsu Bohru, Envinu Schro-dingeriu ir kitais padėjęs pagrindus kvantų teorijai, mirė šių metų vasario 1 d., sulaukęs 74-rių metų amžiaus. Labiausiai buvo išgarsėjęs savo neapibrėžtumo principu, už kurį, 31-rių metų amžiaus būdamas, laimėjo Nobelio premiją.
Neapibrėžtumo principas teigia, jog mes negalime vienu metu išmatuoti dalelės pozicijos ko-ordinuočių schemoje ir jos energijos ar impulso. Kadangi judėjimo kasdieniška samprata glaudžiai susijusi su trajektorijos sąvoka, t.y. su prielaida, jog judantis daiktas kiekvienu momentu yra apibrėžtoje vietoje ir turi tam tikrą impulsą, tai neapibrėžtumo principas iškelia filosofinius mikro-reiškinių ir kvantinių dėsnių prasmės klausimus.
Heisenbergo folosofinės pažiūros pasižymi tuo pačiu savarankiškumu, kuris jo moksliniame darbe iškėlė jį į mūsų amžiaus vadovaujančių fizikų eiles. Kai dauguma jo kolegų priėmė pozityvistinę kvantų teorijos interpretaciją, tai Heisenbergas ją atmetė, ieškodamas interpretacijos, kuri nepaneigtų gilesnės žmogiškosios tikrovės 1. Šiuo atžvilgiu ir yra pravartu iškelti Heisenbergą kaip paneigiantį pozityvizmą, o dar labiau tokį "mokslinį ateizmą", kuris dabar Lietuvoje propaguojamas.
Pagrindinė prielaida, kuria remiasi pozityvistai 2 ir kurią atmeta Heisenbergas, yra ta, kad teiginys yra prasmingas tik tada, jei jo turinys išreiškia patirtinę tikrovę. Jei tokia tiesioginė mūsų patirtis negalėtų įrodyti teiginio teisingumą, tai mes negalime jo prasmingu laikyti.3
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Parašė ALGIRDAS DUMČIUS
|
LAIŠKAS Į FIRENZĘ
Į savo gimtąją Italiją,
Kastanza, tu grįžti,
išsiilgusi gimtinės,
juokiančios tėvų kalbos.
Stebiuos —
taip lengva, taip paprasta:
laisvojo, drąsiojo dolerio kraštas
nepatinka —
važiuoju namo!
miesčionių tėvynė
nepatinka —
važiuoju namo!
Štai prieš mane laiškas iš Firenzės.
"Oras čia puikus, nereikia jūsų žiemos man"
Kad ta žiema, Kastancija miela,
juk visai ne mano,
mano žiemos daug šaltesnės
ten žiemkenčių krašte.
Kartą tau paaiškinęs,
kad mūs simbolis rūta,
bet tinkamesnis mums prasmuo
gal būtų rugiai žiemkenčiai,
kurie ilgai, ilgai
pavasario linksmos giedros laukia.
Italijon išdūmei tu.
Taip paprasta, taip lengva
tolumoj palikti žiemą tau yra.
O aš galiu pabėgti
tik iš vienios žiemos į kitokią,
man išeities nėra:
aš turiu laukti vėluojančios giedros.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
EVOLIUCIJA, TRANSFORMIZMAS IR TEILHARD DE CHARDIN GAMTAMOKSLIO ŠVIESOJE |
|
|
|
|
Parašė PRANAS JUGAITIS
|
I. EVOLIUGIJA IR TRANSFORMIZMAS
Įvadas, apibūdinimai ir kai kurie paaiškinimai
Tur būt, nėra abejonės, kad evoliucijos mintis su jos atsišakojimais ir implikacijomis, kaip Teil-hard de Chardino didžioji vizija, šiandien užima gan reikšmingą vietą žmonijos galvosenoj. Edward O. Dodson, Notre Dame un-to zoologas ir evoliucijos teorijos vadovėlio autorius,1 rašo: "The study of evolution is at present highly fashionable among biologists' . Tačiau toji evoliucijos mada pasireiškia ne vien tiktai biologų tarpe; net ir iš lietuvių apie evoliuciją yra rašę kunigai, filosofai, istorikai ir netgi kalbininkai. Aš patsai evoliucija domėjausi nuo 1911 metų, kai tik pasirodė pirmieji "Ateities" numeriai.
Mūsų išeivinėje spaudoje pasirodė gana daug straipsnių evoliucijos klausimais. Lietuvių Enciklopedijoje2 esu sužavėtas J. Girniaus straipsniais "Evoliucijos teorija ir pasaulėžiūra" ir "Žmogus visumos žvilgiu", o taip pat gana rimtu A. Mažiulio straipsniu "Žmogaus kilmė". Tačiau labai nedaug mūsų spaudoj buvo rašyta apie pačią evoliuciją kaip tokią. Tuose rašiniuose teko pastebėti tokių vietų, kurios sukelia daug abejonių. Pasitaiko nesupratimo, apsirikimų ir netiesos. Klaidingi tvirtinimai gali diskredituoti pačią evoliucijos teoriją. Štai keletas pavyzdžių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ADOMO GAL:DIKO LIETUVIŲ DAILĖS GALERIJOS VAIZDAI |
|
|
|
|
Parašė Vytautas Maželis
|
Didžiojoj salėj prie A. Mončio skulptūros "Dialogas". Žiūrint iš kairės: Stepas Zobarskas, prov. T. Jurgis Gailiušis, T. Leonardas Andriekus, Antanas Vaičiulaitis, Viktoras Vizgirda |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė ANTANAS TULYS
|
(Veiksmas vyksta 1920)
Šimtą dvidešimt sykių, lygiai tiek, ją mačiau ir visada ji buvo labai graži, o šį vakarą nepalyginama Darata buvo dar gražesnė. Ji sėdėjo gon-kose ir žiūrėjo į tylią, senų klevų užgožtą gatvę; į gatvę, kuri man atrodė, kad joje tik ji viena gyvena. Mane su Dovydu pamačius, lengvai pakilo, atėjo prie gonkų laiptų, kurių buvo tik du, ir maloniai, smagiai prabilo:
— Mielas Juliau, prašau į vidų. Aš turiu tau ką pasakyti, ką labai svarbaus pasakyti. Dovydą paliksime gonkose — nenoriu, kad jis išgirstų.
Šį vakarą ji buvo pasipuošus juoda, ilga suknia, kuri, sakyčiau, galėjo būti balinė, užsilikus iš kažin kurios gadynės. Susišukavus, susidėsčius plaukus taip, kad jie atrodytų pilnesnį ir storesnį, užsidėjus kitus akinius, pailgais rėmais. Jos veidas buvo gyvesnis, aiškesnis, gal gerai išmuilintas, ištrintas ir išpraustas. Ji buvo aukšta, stovėjo tiesi, galvą iškėlus, vieną ranką paguldžius ant krūtinės. Ant trečiojo piršto buvo žiedas su kažin kokiu ženklu. Jos rankų pirštai buvo plonučiai ir ilgi. Jos akys buvo gyvos, plačiai atviros ir smagios. Pailgas, malonus jos veidas buvo truputį raustelėjęs. Žodžiu, ji buvo toji gražuolė, kurią pamatysi tik sapne.
Salone dairiausi, žiūrėjau į sunkius, tirštai ornamentuotus baldus, į etažerę, pridėstytą puodelių, krištolo visokio dydžio taurelių, figūrėlių. Ir į storą, paauksuotą, labai didelę Bibliją, paguldytą ant mažyčio stalelio, šalia etažerės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
