Veikėjai:
 
1. Žygimantas — Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius,
2. Bonna — Žygimanto motina,
3. Barbora — Žygimanto mylimoji ir antroji žmona,
4. Radvilienė — Barboros motina,
5. Radvila Rudasis — Barboros brolis,
6. Radvila Juodasis — Barboros pusbrolis,
7. Diana Kęsgailaitė — Barboros pusseserė,
8. Butautienė — Barboros tarnaitė,
9. Kotryna — Žygimanto III-ji žmona,
10. Dzieržgovskis — Gniezno arkivyskupas — primas,
11. Maciejevskis — Krokuvos vyskupas, kancleris,
12. Tarnovskis — Lenkijos vyriausias etmonas,
13. Kmita — Krokuvos vaivada,
14. Tenčinskis — Sandomiro vaivada,
15. Gurka — Poznanės kaštelionas,
16. Boratinskis — Seimo delegatas,
17. Senato maršalas,
18. Arabų Dama — burtininkė,
19. Tvardauskas — astrologas,
20. Tėvas Steponas — pranciškonų vienuolis,
21. Brolis Augustinas — domininkonų vienuolis,
22. Gydytojas,
Senatoriai, delegatai, dvasiškiai, tarnai, šaukliai.

Veiksmas vyksta XVI amž. Vilniuj, Dubingiuose, Petrahave ir Krokuvoj.
 

I. NAŠLIŲ DALIA

1.

TARNAS (įėjęs). Jūsų prakilnybe, aš visur išjieškojau, bet kunigaikštienės niekur neradau.

RADV. RUDASIS. Ar abiejų tu jieškojai?

TARNAS. Taip; kaip buvote įsakę. Visus palocius išlandžiojau, bet neradau.

RADV. RUDASIS. Kremblius pagaliau! Tai kur gi jos galėjo dingti?

TARNAS. Nežinau, jūsų prakilnybe.

RADV. RUDASIS. Eik pažiūrėti į sodą. Gal ten kur klaidžioja.

TARNAS. Juk dabar žiemą kunigaikšti. Ir tiek daug sniego.

RADV. RUDASIS. Vistiek pažiūrėk. Niekada juk nežinosi, ką jaunoji kunigaikštienė gali susigalvoti.

TARNAS. Klausau, jūsų prakilnybe. (Išeina.)

RADV. RUDASIS. Galas! Aš pradedu mūsų Barboros visai nesuprasti. Čia viena klajoja, čia tarnaites susikvietusi dainuoja. O aną dieną ir sako: „Duok man vyriškus drabužius. Noriu, girdi, viena po laukus pajodinėti.“ Įsivaizduok, Myka, viena be palydovo, o pati nė pasėdėti ant arklio nemoka. Arba dabar vėl dingo, ir surask, kad išmintingas.

RADV. JUODASIS. Gal ji pasislėpė nuo vizito? Pats žinai, kad ji žmonių vengia; ypač karalaičio.

RADV. RUDASIS. Ir čia jos fantazija ir kaprizai. Argi karalaitis kaltas, kad ji perdaug nelaimingą našlę vaidina?

RADV. JUODASIS. O kaip tau pačiam, broli, atrodo tas karalaičio vizitas? Koks tikslas?

RADV. RUDASIS. Kremblius žino! Statė palocius, prisivežė lenkų pataikūnų, rinko knygas ir paveikslus, o dabar moterų kolekcijai galbūt mūsų Barboros prireikė.
 
RADV. JUODASIS. Jei šitaip tu manai, tai būtų geriau, kad juodu nė nesusitiktų.

RADV. RUDASIS. Kodėl?

RADV. JUODASIS. Pavojinga ... Man atrodo, kad mūsų sesuo karalaičiui nėra abejinga. Aš spėju, kad ji kašteliono Gurkos piršlybas atidėjo kaip tik dėl savo senų sentimentų.

RADV. RUDASIS. Kita vertus, ir neblogai. Jis — našlys ir ji — našlė. Ir mums tada būtų lengviau karalaitį arčiau savo šeimos laikyti.

RADV. JUODASIS. Keista. Argi tu sutiktum, kad tavo sesuo taptų karalaičio meiluže?

RADV. RUDASIS. O, kremblius! Aš — priešingai...

RADV. JUODASIS. Tai nori ją karaliene padaryti?

RADV. RUDASIS. Kodėl ne?... Aplinkybės palankios. Jis — vienišas, o ji dar jauna ir graži.

RADV. JUODASIS. Deja, nei Lenkijos senato, nei karalienės Bonnos pažiūros nepasikeitė.

RADV. RUDASIS. Pasiseks, ar nepasiseks, bet mėginti vadžias paimti į saują apsimoka.

RADV. JUODASIS. Net sesers garbės kaina?

RADV. RUDASIS. O! dėl garbės nebijok. Aš pasirūpinsiu. (Įeina Radvilienė su Barbora).

Nietzsche savo metu yra pasakęs: ateis laikas, kada žmoniją bus apėmusi vienui viena mintis: auklėjimas. Atrodo, kad šis pranašavimas šiandien pradeda pamažu pildytis. Dar, galima sakyti, Antrojo didžiojo karo patrankoms nenutilus, pasirodė anglosaksų pasaulyje knygų, kurios pastato ugdymo klausimą su iki šiol nežinomu kampuotumu ir nuodugnumu. Pirmoje vietoje čia minėtini: anglai - H. C. Dent dėl savo veikalo ,,Ugdymas perėjime“, o paskui; W. Kennętrr Richmond, savo veikale ,.Ugdymas Anglijoje“ išsamiai gvildenantis ugdymo reformos pagrindus. Amerikoje prabilo J. L. KandeI, žinomas lyginamųjų ugdymo mokslų profesorius Kolumbijos universitete, paskelbdamas senosios pedagoginės eros galą,. (I. L. KandeI, The End of an Era. New Jork 1943). Vadovaujantys Amerikos universitetai, kaip Har-wardo, Yale, Princetono, Chicagos etc, metė kovos pirštinę ikšiolinei ugdymo sistemai, skelbdami karą, visų pirma, behawioristams J. B. Watson, E. L. Thornike, o paskui ir John Dewey pozityvistinei padegogikai, plačiai įsipilietinusiai ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Chicagos -universiteto kanclerio Robert M. Hutschins veikalas „Ugdymas laisvei“ (Robert M. Hutschins, Education for Freedom. Chicago 1943) yra mirtinas dūžis tiems visiems kraštutinumams pedagogikoje, kurie dar prieš kokią dešimti metų buvo laikomi kaip savotiška ugdymo evangelija.

Pedagoginiu idėjų židiniu Europoje yra, kaip ir po ano pasaulinio karo, Austrija, tik šį kartą jau ne Viena, o Salzburgas, kur savo šakotą veiklą išvysto Salzburgo Universiteto Lyginamųjų Ugdymo Mokslų Institutas, vadovaujamas žinomo pedagogo prof. Friedricho Schneiderio, parašusio šiais pokariniais metais svarbų pedagoginį veikalą „Tautų pedagogikos varomosios jėgos“ (Fr. Schneider, Triebkrafte der Dadagogik der Volker, Salzburg 1947).

Ugdymo kelių revizija prasidėjo. Prasidėjo pedagoginių vertybių pervertinimas, kokio dar nėra buvę nuo renesanso laikų, nuo tų laikų, kada Francis Bacon paskelbė „didžiojo mokslų atnaujinimo“ šūkį, o dar vėliau pasirodė Komenijus su savo „Didžiąja didaktika“. Pedagogikoje kaip tik vyksta šiandien tai, ką, savo metu rytietinėj filosofijoj užsimojo vykdyti VI. Solovjovas, o vakarietinėj filosofijoj – Josep Serre: radikali kova prieš visus kraštutinumus. Pirmasis iš jų stengėsi patiekti integralinės žinijos pagrindus, o antrasis — savo knyga „Į platybę“ siekė pagrįsti integralinio galvojimo metodą (J. Serre, Au Large! Esąuisse d'une mėthode de conciliation universelle et d'intellectualitė integrale. Avignon 19262). Pedagogikoje, labiau negu kur kitur, galioja šiandien šūkis: šalin kraštutinumai. Po visų didžiųjų kataklizmų bei sukrėtimų šiandien darosi aišku kaip dieną, kad: jeigu teorijoj klaidas sėsi, tai praktikoj nelaimes p j a u s i.