| |
|
|
22 balandis
|
|
LIETUVIŲ DAILININKAI Į PASAULĮ |
 |
 |
 |
|
LITHUANIAN ART IN EXILE. Ma-naging Editor Paulius Anguius in collaboration with Viktorias Petravičius, Adolfas Valeška and Liudas Vilimas. Wrapper by Telesforas Valius. Published by T. J. Vizgirda. Spausta Muenchene 1948 m. 5.000 egz. 78 psl., kaina nepažymėta.
Savo tremties metus galime pavadinti ir mūsų prisistatymo svetimiesiems metais. Visom pastangom skleidėm visas uždangas, kurios skyrė mūsų tautinį charakterį, mūsų meną nuo kitų tautų. Buvo rengiamos įvairios parodos, koncertai ir pasirodymai. Dabar jau esame antroje šio prisistatymo fazėje: prisistatome knygomis, kurios visada ir visur prakalbėtų apie mus ir mūsų kūrybą. Be jokių abejonių ir svyravimų čia yra sveikintinas arch. T. Vizgirdos užsimojimas - išleisti visą seriją svetima kalba knygų apie Lietuvą.
Prisistatymui pasirinkome savo kultūrą ir meną. Todėl šalia Dr. J. Baltrušaičio „Lithuanian Folk Art“ ši knyga, „Lithuanian Art in Exile“, akivaizdžiai parodo mūsų meno plėtotę: kokią turime liaudies meno praeitį ir kaip nūnai yra išsiskleidęs individualusis menas. Tiesa, „Lithuanian Art in Exile“ yra tik mūsų tremties dailininkų apžvelgimas, nes ši knyga yra skirta kaip priedas prie Amerikoje rengiamos mūsų tremties dailės parodos. Šita knygos paskirtis ir nulėmė patį prisistatymo charakterį. Jis yra katalaloginis, apžvalginis, siekiąs apimti kuo daugiausia medžiagos ir nesistengiąs nei jos kokiu nors būdu grupuoti, nei analizuoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Dr. J. Balys, LIETUVIŲ TAUTOSAKOS SKAITYMAI, I ir II dalis, 248 + 272 psl. in 8°. „Patria“, 1948 m. Tuebingene.
Daugelis mūsų labai mielai savo vaikystę mename, vaikystę su motinos daina, prie ratelio ar ramiai plevenančio židinio sekta pasaka ir nuostabiais, tikrai nuostabiais mūsų senelių pasakojimas apie praetin nuskendusias ir niekad jau atgalios nebesugrįžtančias dienas ... Ir visus tuos nuostabius pasakų vakarus, tas mielas, bet jau šiaurių vėjų nugairintas prigesti imančias mūsų jaunystės dienas šiandieną mums dar kartą parneša pasirodžiusi Dr. J. Balio knyga. Jo paruoštieji mūsų tautosakos skaitymai nėra vien tik eilinis tautosakos rinkinys, bet kartu pateikia ir labai vertingas, nors tiesa, labai trumputes, atskirų tautosakos sričių apžvalgas. Pats leidinys skirtas grynai praktikos reikalams, daugiau mokytojams, ir mokiniams (8 psl.), tačiau labai mielas kiekvienam lietuviui, nes savyje telkia nepaprastai daug anų, jau gęstančių tėviškės židinių ugnies ir žaižaruojąs gyvąja jos dvasia.
Dr. J. Baliui tautosaka yra „žodinė tautos kūryba, tautos žinojimas, išreikštas kūrybiškais žodžiais“ (5 psl.). Tačiau su šiuo tautosakos aptarimu negalima sutikti, nes šiandieną mūsuose jau šio žodžio prasmė daug platesnė, negu jį susikuriant; platesnė jau ir pati tautosakos sąvoka aplamai. Suprantant tautosaką vien tik jos žodine prasme (tautosaka, sakyti tautos sakymas, pasakojimas, pranešimas, žodis... (Plg. - Kokia jo saka (sakymas, pasakymas, pasakojimas, pranešimas, nuotuoka = žinojimas, pertaras, pritarimas, sutikimas, kalba, žodis ...) Ds; - Anas labai sakus, nuosakus (daug kalbąs, pasakojąs, žinąs ir suvokiąs, prisimenąs...) Ds.). Ji tebūtų daugiau sakytinė arba sakomoji liaudies kūryba. Tuo būdu į jos visumą vargiai galėtų patekti ir dainuotinė, jau nebekalbant apie tikėjimų didžiąją dalį, papročius, šokius ir pan.: visos tos kūrybinės apraiškos liktų už jos, nes su sakymu arba pranešimu jos beveik nieko nebeturi. Šiandieną tautosaka mūsuose vartojama jau tik išplėstine prasme ir apima visą tautos žinojimą, beveik visą tautos dvasinę kūrybą, o ne tik „žodinius liaudies kūrinius“ (5 psl.). Jai priklauso jau beveik visos dvasinės tautos kūrybos apraiškos (išskiriamas liaudies menas), tiek žodžiu, tiek veiksmu reiškiamos (pav. ir tikėjimai, papročiai, šokiai.... Tuo būdu tautosaką aptarti vien tik žodine tautos kūryba yra per siaura; todėl visai nenuostabu, kad toliau šio aptarimo ir nė pats autorius nesilaiko: jis tautosakai priskiria ir tikėjimus, ir papročius, ir liaudies vaidybą su šokiais... (5-7 psl.). Todėl daug geriau tautosaką būtų aptarti tautos žinojimu, kuris žodžiu ar veiksmu reiškiamas. Ji yra žodinė ir veiksminė tautos dvasinė kūryba. Tuomet į tautosaką įtelpa jau visos tautos dvasinės kūrybos apraiškos, o šiai įtilpai nesipriešina nė pati sakos reikšmė (plg. anuos pavyzdžius).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
NAUJOS KAZIO VIKTORO BANAIČIO DAINOS |
|
|
|
Leidykla „Pašvaistė“ išleido penkiolika liaudies dainų, harmonizuotų mišriam chorui Kazio Viktoro Banaičio. Kaip savo pastabose autorius pažymi, tai yra tik pradžia didžiulio darbo, kurio turės būti apie dvidešimt tokių sąsiuvinėlių (tarp jų penki vyrų chorui). Sis sąsiuvinis pažymėtas antruoju, kadangi pirmasis Kazio „Viktoro Banaičio harmonizuotų liaudies dainų rinkinys Lietuvos Švietimo Ministerijos išleistas prieš 2-j į Pasaulinį karą. Autorius mini ir du paruoštus spaudai sąsiuvinius, kurie žuvo Drezdene per bombardavimą (1945. II. 13).
Pirmoje vietoje reikia pabrėžti nepaprastą džiaugsmą dėl atsiradusių galimybių leisti mūsų muzikinę kūrybą. Ypatingai tai svarbu prof. Kazio Viktoro Banaičio atžvilgiu, kurio milžiniška kūryba, kaip tik liaudies dainų srityje, nebūdama atspausdinta, negalėjo daryti tos įtakos, kuri turėtų iš jos plaukti į visą mūsų platųjį muzikinį gyvenimą. Todėl leidyklos „Pašvaistė“ užsibrėžtas tikslas leisti K. V. Banaičio harmonizuotas liaudies dainas yra didelis kultūrinės reikšmės faktas, kuris nežiūrint visų su tuo susijusių sunkumų bei išlaidų, bus vienas didžiausių darbų tremtyje ir garbingiausiu paminklu pačiai leidyklai.
Šitame sąsiuvinyje randamos dainos yra paimtos iš Tautosakos Darbų V tomo, išskyrus tris, kurias autorius užrašė savo tėviškėje Vaitiekupių kaime, Sintautų par. Šakių apskr. Jų čia yra įvairių. Nemaža randama vestuvinių dainų (piršlybų), buities, karo, darbo (šienapjūtės) ir kitų. Atrodo, jas parenkant, vadovautasi ne tiek teksto parinkimu, kiek rinktasi gražesnių, turtingesnių melodijų, grynesnių lietuviškų lyčių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Uždėk man ant peties pavargusią gitarą,
Išdykėli Pierrot: jau laikas į namus.
Šaunusis pažas mums duris teatidaro
Į poilsiu alsuojančius nakties kraštus. Gražiųjų damų akys jau prigeso
Kaip pigūs deimantai. Ir niekada
Jau neskambės jų nuovargy išdrikę kasos
Pirmykšte išdidaus viliojimo gaida.
Šauniai mes savo rolę suvaidinom
Lig paskutinio žodžio. Bet dabar gana,
Pierrot: užmirškim neišgertą vyną,
Paimkim mieląją gitarą, o tada Gražiosioms damoms ranką mes paduosim
Ir, nusileidę rūmų laiptais iškilniais,
Joms paskutinę liūdną serenadą sudainuosim,
Sustoję po žvakes gesinančiais langais, Apie karaliaus dukterį, kur nesulaukus
Svajonių mylimojo mirė vieniša,
Ir apie kapą, kur naktis jos tamsius plaukus
Ramindama dar glosto savo motinos ranka.
|
|
IV. IŠTIKIMYBĖS BYLA
(Tęsinys)
Senato posėdžių salė Petrakave. Prie kairės sienos — karaliaus sostas ir gretimai kėdės dvaro pareigūnams. Sienoje tiesiai — dvi angos, tarp kurių sėdynės, kylančios laipsniais, senato nariams. Dešinėje — stalas ir kėdės senato maršalui ir jo raštininkams. Užpakaly jų prie dešinės sienos — kėdės valstybės ministeriams. Uždangai pakilus, nemaža senatorių jau sėdi savo vietose. Kai kurie tylūs ir susimąstę, bet dauguma tarpusavy šnekasi ir ginčijasi. Bendrame ūžesy išsiskiria atskiri žodžiai ir frazės: Karaliaus užsispyrimas. Ta Goštautienė vis dėlto graži. Amžina gėda. Turbūt sijono kvapas jį sužavėjo. Kiti senatoriai renkasi ir sėda į savo vietas. Kai duryse pasirodo Radvila Rudasis, ūžesys aptilsta. 1. RADV. RUDASIS (išėjęs iš kairės, linktelėdamas tik vienam kitam senatoriui, eina per salę į dešinę pusę prie vaivadų sėdynių). GURKA (iš vietos). O! Nesvyžiaus Radvila. RADV. RUDASIS (stabtelėjęs). Ponas Gurka... aš — kunigaikštis Radvila. KELI SENATORIAI (susijuokia). KMITA. Ar kunigaikštis Radvila, pane, labai ištuštino kišenių papirkimais? RADV. RUDASIS. Nelabai, ponas Kmita. Jei pristigai pinigų, galiu sukloti auką. (Sėda). KMITA. Vis dėlto, pane, tegu man bus leista paklausti: ar didelę pensiją auksiniais kunigaikštis Radvila moka savo sesers meilužiams? RADV. RUDASIS (stoja, griebdamas už kardo rankenos). Valdyk liežuvį, Kmita. Kitaip sutrinsiu snukį, kaip kazlėką. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
