Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
9 lapkritis


Prisikėlimo kapai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAZYS BRADŪNAS   

Man iš tolo matos, o kaip tu graži iš tolo. J o n a s A i s t is

Ledinėje žemėje duobe reikėjo kirste iškirsti. Bet kryžių ant brolio kapo pastatėme nebeišverčiamą.
I š   s i b i r i n i o   l a i š k o

NEPALIKAU

Tavęs nepalikau,
Ir meilė ta pati,
Tremties žaizdre įkaitus lig sprogimo.
Tave kaip ostiją monstracijoj laikau Giliai širdy tarp skubančio plakimo,
Tarp lekiančių dienų, žvaigždė j ančio dangaus
Ir žemės amžino ramumo . . .
Tiek metų tartum skęstantis laikaus
Vien už gimtinės dūmo,
Už nutrauktų gyvų šaknų,
Išrautų su krauju staiga —
Pakyla Žilvino banga
Ant begalinių laiko vandenų —
Ir aš plaukiu
Gelme tavo akių.

Skaityti daugiau...
 
VILTIES TEOLOGIJA: ESCHATOLOGINĖ DIEVO KARALYSTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS L. RUBŠYS   
(Pabaiga)

Jau Augustinas, anot Tillicho, išsprendė laiko mįslę, nes rašė: **Jeigu nesu klausiamas apie laiką, žinau, kas jis yra. Kai imu aiškinti mane klausiančiam, kas yra laikas, nebežinau". Laiko paslaptį, arba mįslę, sunku išreikšti. Laike gimus, laike reikia gyventi, surandant raktą į save ir į beribę aplinką. Žmogus jautė ir jaučia, kad laiko tėkmė jį baugina. Laikas žmogui — mįslė, kurios jis neįstengia atspėti ir kurios atspėjimo negalėtų pakelti. Ateinama iš praeities, kurios jau nebėra; einama į ateitį, kurios dar nėra; mūsų tik dabartis. Praeitis priklauso mums tik tiek, kiek ją dar turime dabar; ateitis yra mūsų tiek, kiek ją jau turime dabar.
 Praeitis žmogui priklauso atmintimi: biologine, sociologine, kultūrine. Ateitis — paankstinimu per viltį. Tačiau kas yra dabartis? Iš arti į ją pažiūrėjus, reikia pripažinti, kad dabartis yra taškas be tęsimosi, — taškas, kuriame ateitis tampa praeitimi. Sakant "štai, dabar . . .", jau ši dabar akimirka yra praeities praryta. Dabartis dingsta, ją bandant pagauti. Dabartis — nepagaunama, bet nuolat praskubanti. Tad, atrodo, nelieka nieko tikro laiko mįslėje: nei praeities, nei ateities, net nei dabarties. Dabartis neduotų žmogui vietos ant ko atsistoti ir pasijusti namie, jeigu ji neturėtų antros savybės: tai dabarties galia priimti amžinybę. Dabartis yra tikra, nes amžinybė įsiveržia į laiką dabar, padarydama ją svaria ir svarbia. Amžinybė yra galia būti nuolat dabar(tyje). Amžinybės dafoar(tinumas) duoda mums svarumą ir svarbą. Mums sakant dabar sąmoningai ir valingai, tai, kas laikina, ir tai, kas amžina, susijungia. Tokiame dabar apreiškiama amžinybė, nes kiekviename tikrame dabar yra amžinybė.
Skaityti daugiau...
 
VAKARŲ DVASINIS LŪŽIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
Apraiškos, priežastys ir galimos pasekmės
(Pabaiga)

Galimos pasekmės
Intelektualinė veikla darosi visuomenei ypač pavojinga, kai ji pakliūva į vienos grupės monopolį. Juo didesnė to monopolio galia ir juo gausesni jos nariai, juo didesnis yra pavojus. Nesant minčių susikirtimo, lieka neatidengtos galvojimo prielaidos, nepatikrinti ir neįvertinti kategoriški tvirtinimai. Palikti be iššūkio, tokie teigimai užlieja informacijos priemones ir tokiu būdu įsisunkia į žmonių galvoseną. Tų prielaidų įtaka darosi dar žalingesnė, kai jie nėra objektyvūs, bet kyla iš aklo įsitikinimo ar pasąmonės konfliktų. Jei intelektualų vieningumas pasireiškia negatyvia visuomenės kritika, ji greit palaužia visuomenės moralę. Tuomet jai darosi sunku su pačia savimi susitaikyti. Vieninga negatyvi ir vienpusiška kritika formuoja ligotus įvaizdžius žmonių psichėse. Tokie iškreipti įvaizdžiai neleidžia pažinti savo krašto, o gal ir visos žmonijos tikro veido. Nejučiomis pradedama tikėti, kad visuomenė serga. Juk raštija ir vaizdija be paliovos aprašinėja tariamai sergančios visuomenės diagnozę ir siūlo receptus jai gydyti. Taip priešiškos kultūros sūkurin pagautas žmogus ir nebežinai, kas iš tikrųjų serga: intelektualai ar visuomenė, gydytojas ar tariamasis ligonis. Suabejoji: masochistinis protestas moralinio tobulumo vardan rodo visuomenės hipokrizę ar jos kritikų moralinę patologiją.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AINA ZOMDEGA   
GUNČIUI ZARINIUI


Kai sudrebėdavo žemė, uogos byrėjo
nuo mano vyšnios medžio.
Klausiau draugo, keistu randu ant kaktos:
"Kas ten darosi?"
Save
Užsidengęs rankom akis, jis atsakė:
"Neeik tenai! Neeik žiūrėti!"

Ilgai pakrašty stovėjau,
klausydama tolimo ir sunkaus
dundėjimo,
kvėpuodama baimės ir degėsių kvapą.

Tada, praeidamas,
Tu sustojai sekundę,
ir staiga man atrodė —
dabar aš žinau, lyg būčiau ten buvus,
Tavyj pasislėpus, Tavęs apsaugota.

Kaip galėčiau gyventi
su tom pačiom
akim ir rankom?

Iš latvių kalbos išvertė Henrikas Nagys

 
Vaidilos už kapinių PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JURGIS GLIAUDA   
Jurgis Gliaudą,
liepos 4 sulaukęs 70 m. amžiaus. Rašytojas yra gimęs 1906 Tobolske. 1926 baigė Aušros gimnaziją, 1937 Vytauto Didž. universitete — teisių fakultetą. Tremties metus praleido Vokietijoje ir Šveicarijoje. Atvykęs į JAV, gyveno Detroite, o nuo 1953 — Los Angeles mieste. Dalyvauja lietuvių visuomeninėje - organizacinėje veikloje ir bendradarbiauja spaudoje. Rašytojo kelią pradėjo 1945 recenzijomis, vaizdeliais, eilėraščiais. Eilėraščių rinkinys Ave America pasirodė 1950. Paskui ėjo poema Broliai ir vaizdelių rinktinė Gęstanti saulė. Tačiau Jurgio Gliaudos stiprybė yra romanuose, kurių pirmasis, Namai ant smėlio, išėjo 1951. Po metų pasirodė romanas Ora pro nobis. Autorius savo romanuose sprendžia labai sudėtingas psichologines problemas, beveik nepaliestas mūsų literatūroje. Be minėtųjų knygų, Gliaudą dar yra parašęs šiuos veikalus, daugiausia romanus: Raidžių pasėliai (1955), Šikšnosparnių sostas (1960), Ikaro sonata (1961), Agonija (1965), Delfino ženkle (1966), Liepsnos ir apmaudo ąsočiai (1969), Aitvarai ir giria (1970), Brėkš-mės našta (1972), Taikos rytas (1972), Sunkiausiu keliu (1973), Pagairė (1975), Simas. Namai ant smėlio, Ikaro sonata ir Simas išversta į anglų kalbą. Autorius yra laimėjęs 6 Draugo romano konkursines premijas. Jis priklauso prie Lietuvių Rašytojų Draugijos.

Balandžio dienos ir naktys buvo pripildytos kurčios, tolimos kanonados. Kanonada plito iš Vakarų, ir mažas Badeno miestelis, nemaloniai sunerimęs, įtemptai klausėsi fronto urzgesio.

— Kodėl taip netoli amsi patrankos? — murmėjo nustebę miestelėnai. Jie buvo pratę galvoti: patrankoms smagu amčioti kur nors prie Maskvos ar Paryžiaus.

Ši netolima kanonada ženklino karo galą, svarstėme mes, benamiai, ir kilo, kaip šmėkla, klausimas: kas bus karą baigus? Į senas gūžtas negrįšime. Ten, karą baigus, prasidės skerdynės. Įdėmiai klausėmės žmonių naikinimo mašinerijos gaudesio ir, apatiško netikrumo kupini, laukėme gero vėjo ant irstančio jūros kranto.

Kas tai per "mes"? Tiesmukai tarus, tai aš ir vidutinio amžiaus Švarcas, aprusėjęs išbėgėlis iš paskerstos Lenkijos.
Skaityti daugiau...
 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai