| |
|
|
24 rugsėjis
|
|
Tremtinių meno paroda Paryžiuje |
 |
 |
 |
Š. m. liepos mėn. 9—30 dienomis Paryžiuje Rotšildo galerijoje įvyko tremtinių dailininkų meno paroda, kuri anksčiau buvo atidaryta Amsterdame ir Haagoje. Paryžiuje prie jos prisijungė ir ten gyveną tremtiniai dailininkai. Parodoje dalyvavo: estų, latvių, lietuvių, lenkų ir ukrainiečių dailininkai. Atidaryme dalyvavo Paryžiaus meno departamento direktorius Dr. Bizardel, Meno akademijos prof. M. Kabaijs,eilė žymių prancūzų asmenybių, tremtinių organizacijų atstovai ir vietos menininkų bei žurnalistų minia. Parodą atidarė prancūzų Nacionalinės Galerijos direktorius Dr. G. Sales.
Dalininkų kūriniai tilpo trijose salėse ir vienoje grafikos galerijoje. Kaip ir Amsterdame, taip ir čia visų dėmesį atkreipė turtingas grafikos skyrius. Jame ypatingai pasižymėjo lietuviai grafikai: V. K. Jonynas su „Jaunojo Verterio“ bei „Hamleto“ iliustracijomis, V. Petravičius, sužavėjęs lankytojus su „Pavasario“ triptiku, T. Valius, V. Ratas, P. Augius su savo medžio raižiniais. Be to, parodoje buvo išstatyta A. Galdiko, V. Vizgirdos ir A. Valeškos kūriniai. Nors dėl patalpų mažumo nebuvo parodyti visi darbai, bet parodą aplankė daugybė Paryžiaus gyventojų.
Dail. V. Kasiulis „Prix Hallmark“ laureatas. — Prancūzų meno žurnalas „Arts“ praneša, kad dail. Vyt. Kasiulis yra išrinktas „Prix Hallmark“ laureatu.
Ši premija yra amerikiečių sukurta tik pernai. Joje dalyvavo keli tūkstančiai dailininkų, iš kurių buvę atrinkta 200 laureatų, o iš šių atrinkta pačių geriausių dar 50. Šių tarpan yra patekęs ir lietuvis tapytojas Vytautas Kasiulis.
Dabar Paryžiuje „Arts“ galerijoje vyksta šių 200 „Prix Hallmark“ laureatų darbų paroda, kuri po to bus perkelta į JAV ir rodoma visuose didesniuosiuose miestuose. Joje dalyvaus ir Vyt. Kasiulis.
Ecole des Arts et Metiers Freiburge i. Br. š. m. liepos mėnesyje užsidarė.
|
|
|
FREIBURGO ECOLE DES ARTS ET METIERS MOKINIŲ DARBŲ METINĖ PARODA |
|
|
|
1949 m. rugpjūčio mėn. pirmomis dienomis lietuvių visuomenei gerai pažįstamoji Freiburgo ECCOLE DES ARTS ET METIERS suruošė metinę savo mokinių darbų parodą. Tai paskutinė šios mokyklos paroda, nes ji, bent ligišiolinėje savo formoje, toliau nebeegzistuos. Todėl šią parodą reikėtų laikyti balansine. Iš jos darbų žiūrovas turėtų susidaryti šios mokyklos keturių metų egzistencijos pasiekimų vaizdą. Mokykla šiais metais išleido rekordinį baigusiųjų skaičių: 4 tapytojus, 2 skulptorius, 2 grafikus ir vieną audinių studijos auklėtinį. Lyginant šių metų diplomantų darbus su pereitais metais baigusiųjų darbais kokybiniu požiūriu, tenka pabrėžti, kad pernykščiai buvo daugiau subrendę ir neabejotinai geriau pasiruošę savarankiškam darbui. Šis sakinys, aišku, negalioja audėjams ir grafikams, nes pernai šių sričių diplomantų nebuvo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŲ DAILĖS INSTITUTO PARODA FREIBURGE |
|
|
|
Jau kuris laikas kaip lietuviškąją meno kritiką kankina neatsakingas superlatyvizmas. Viskas vertinama aukščiausiomis kategorijomis, aukščiausiais laipsniais nevengiat tokių epitetų kaip genialus, pasaulinio masto ir pan., arba lyginant su visuotinai pripažintais ir laiko patvirtintais dydžiais. Pasakyti šiandien geras jau galėtų reikšti beveik įžeidimą autoriui. Susidarė tokia padėtis, kad, norint pagirti ką nors tikrai gero, reikia kaltis naujų, dar niekur nevartotų žodžių, kad galėtum išskirti tikrai vertingus dalykus „genialių“ ir „labai gerų“ jūroje. Taip maždaug yra priverstas pagalvoti kiekvienas, kuris nori turėti bet kurio meno gyvenimo fakto įvertinimą.
Šių metų kovo mėn. 15 d. Freiburge buvo atidaryta Lietuvių Dailės Instituto surengta meno paroda, kurioje dalyvavo beveik visi žymesnieji lietuvių dailininkai — Instituto nariai. Nors ši paroda yra neeilinis mūsų meno gyvenimo įvykis, lietuviškoji tremties spauda ją pernelyg mažai tepaminėjo; todėl mes čia, kad ir pavėluotai, norime ją paminėti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Į DAIL. V. PETRAVIČIAUS MENĄ PAŽVELGUS |
|
|
|
|
M E N A S
Seniai tiek daug džiaugsmo beturėjau, kaip vartydamas paskutinę dail. V. Petravičiaus mapę, šią vien jau savo formatu kilnią ir nekasdienę knygą. Varčiau šitos didelės knygos lapus, žiūrėjau, ir vis negalėjau atsigerti šita lietuviška rasa, šita nuotaika, kuri tirštai įlieta lapuose, įrėžta linoleume. Stebėjaus, kaip didelis turi būti menininkas, pajėgiąs visa tai iš savęs iškelti. „Mano gimtinėje“ ciklas, ir šitas klasiškas „Pavasario triptikas“, „Mąstytojas“, ir „Kovotojai“, ir „Kompozicija“, — viskas yra taip lietuviška.
Nežinau, koks gali būti objektyvus matas kūrėjo tautiškumui apspręsti, ir negaliu dail. Petravičiaus kūrinių išnagrinėti, kaip dailės kritikas, bet turiu vieną tikrą tik man matą: savo. Subjektyvų žiūrovo reagavimą. Ir vertindamas iš šito taško, visada esu daug pykęs ant tų, kurie kalba ar rašo, jog Petravičius nėra lietuviškas, kad Petravičius vakarietis. Petravičius dėl to nepasidarė nė kiek vakarietis, jeigu jis praplėtė Vakaruos savo kūrybinių priemonių skalę, kaip nepasidarė dar nė vienas muzikas Schonbergu ar Strawinskiu, jeigu savo kūryboje išnaudoja jų naujus harmonijos ir kompozicijos atradimus. Skirtumas gaunas tik tas, kad šitų kūrėjų — moderniųjų dailininkų, muzikų, rašytojų kūriniai reikalauja labiau išprususios publikos, publikos, kuri nors minimaliniai būtų su tais naujumais susipažinusi, įpratinusi ausis ir akis, kad tai jai nebūtų terra incognita. Reikia publikos, kuri būtų pametusi dogmą, jog tikras menas esąs visais laikais toks pat, jog mene, be išgyvenimo, nieko nesą nauja (ir jei nauja — reiškia: ne labai tikra, praeinama, modernizmas). Mene visada ir visada yra naujo, ir meną suprasti ir juo grožėtis visada reikia mokytis. Ir primityvus, liaudies menas labiausiai išbujoja tik tose apylinkėse, kur žmonės ima juo labiau domėtis, daugiau prielankumo jausti. Yra tiek daug žmonių, šeimų ir net ištisų apylinkių, šaltų bet kokiam menui.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Sovietinio rašytojo viešas atgailojimas |
|
|
|
|
L I T E R A T Ū R A
Kas nėra gyvenęs Sovietų Sąjungoje, tam sunku įsivaizduoti vergiją, kurioj gyvena įvairios tautos ir jų tarpe lietuviai. Nuolatinis sąžinės prievartavimas, nuolatinis kiekvienos nemarksistinės minties persekiojimas, nuolatinės slaptųjų agentų pastangos įspėti piliečio slapčiausias mintis tampa tokia sunkia našta, kad nevieną ir labai stiprios valios žmogų palaužia. Ši baisi dvasinė vergija troškina ne tik tikinčiuosius, bet ir ateistus bei marksistus, nes ir jiems ne visada pasiseka prisiderinti prie oportunistinės sovietų politikos, iš vienos pusės, ir prie siaurai dogmatinio marksizmo, iš kitos. Kai koks nors sovietinis rašytojas prie tų dviejų reikalavimų per nelaimę neprisiderina, tada jis turi viešai atgailoti, arba pasiruošti greit išnykti iš gyvųjų tarpo.
Matyt, į šitokią dilemą pateko ir sovietinis lietuvių rašytojas A. Venclova. Kadangi jis, kaip ir jo draugas K. Korsakas, savo gyvenimo būdu yra tipiškas miesčionis, todėl suprantama, kad jis daug mieliau pasirinko viešai savo kaltes išpažinti negu mirti kurčiame Sibiro ištrėmime. Tas savo klaidas A. Venclova pirma išpažino sovietinių lietuvių rašytojų valdybos plenume ir paskum pakartojo „Tiesoj“ š. m. gegužės 29 d. N-ry, Kokios gi tos klaidos, kurių A. Venclova viešai atsisako?
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
