| |
|
|
24 rugsėjis
|
Cit, nedainuok apie viendienę gėlę
Ir baltą drugį, nutūpusį pailsint joj širdies!
Leiskim pabūt sapne jiems valandėlę,
Išlikusiems po ilgesio ugnies, —
Uosis išgirs, pravirks, prigirdys drugį,
Kartu nulauš rasa gėlelės ūgį — — — |
|
|
Tas pats karalienės Barboros salonas („Per sunkus Vainikas“ yra VI-sis „Gulbės Giesmės“ paveikslas.) Vavely, kaip penktame paveiksle. Uždangai pakilus, tarnas baigia kalti krucifiksą vietoj nimfų paveikslo, kurį prie kopėtėlių laiko Butautienė. Įeina Diana. 1. DIANA (apsidairiusi). Tokį gražų paveikslą jūs be reikalo nukabinot. BUTAUTIENĖ. Kam čia reikia, panele, tų nuogalių? Ir dar per pamaldas. TARNAS (nulipęs nuo kopėtėlių). Jos didenybė kryžių pamilo. Štai kas. Ir atgailauti užsimanė. DIANA. Už ką jai atgailauti, kada jos visas gyvenimas — viena atgaila? TARNAS. Ką mes galim žinoti? Galbūt už nuodėmes, jei žmonės kalba. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Europos ūkio atstatymas turi pagrindinės reikšmės mūsų žemyno ir viso pasaulio ateičiai ir jis tikrai nulems būsimą pasaulio ūkio ir politikos raidą. Šio vyksmo svarba kyla iš ypatingos Europos ūkinės padėties viso pasaulio jėgų pusiausvyroje. Tą ypatingą padėtį sudaro nepaprastai stiprus Europos tautų ūkinis pajėgumas, kuris pasireiškia dideliu ekonominių jėgų sutelkimu gana nedideliame Europos žemyne. Europoje, kuri užima vos 4% (be Rusijos) ir 20% (su Rusija) viso pasaulio žemės ploto, gyvena tik 1/5 viso pasaulio gyventojų (19°/o be Rusijos ir 27°/o su. Rusija). Šis palyginti nedidelis žemynas devynioliktajame amžiuje išplėtojo labai galingą ūkinę veiklą, kuri užtikrino Europai visišką hegemoniją visose ūkinio gyvenimo srityse. Nežiūrint sunkių nuostolių, kokius Europa patyrė 20 amžiaus pradžioje, ji išlaikė tą pirmenybę net iki II pasaulinio karo.
Šią pirmaujančią Europos ūkio būklę geriausiai gali charakterizuoti pasaulinės prekybos apyvartos skaičiai. 1938 metais Europos užsienio prekybos apimtis sudarė 51% visos pasaulio prekybos apyvartos; tuo tarpu P. ir Š. Amerikos siekė 23%, Azijos 15% ir Afrikos bei Australijos 10%. Tai rodo, kokią stiprią poziciją Europos prekyba buvo užėmusi viso pasaulio mainų apyvartose. Ir Europos būklė importo eksporto atžvilgiu buvo labai palanki. Visų Europos šalių importo pusė (1947 m. 47%) sudarė žaliavos ir fabrikatai. Eksporto pusėje matome atvirkščią vaizdą. 3/5 viso Europos eksporto sudarė pramonės gaminiai, 1/4 žaliavos ir 1/6 maisto produktai. Šitie skaičiai rodo, kad Europa yra ūkio vienetas su stipria pramonės persvara, nes pramoninė gamyba užima pagrindinę vietą bendrame ūkyje ir yra visų gyventojų gerbūvio pagrindas. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
KETURI VĖJAI IR KETURVĖJININKAI |
 |
 |
 |
|
NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POEZIJA
Lotynų patarlė sako, kad apie mirusius esą tegalima kalbėti arba gerai, arba nieko. Tačiau gyvenimo praktika dažnai verčia šią patarlę pakeisti ir pritaikyti gyviesiems: apie gyvuosius arba gerai, arba nieko.
Todėl kalbėti apie nepriklausomos Lietuvos poeziją kaip tik yra be galo sunku dėl to, kad daugumas reikšmingiausių šios epochos poezijos atstovų tebegyvena tarp mūsų, maitinasi ta pačia duona, vaikšto tais pačiais vargo keliais, kenčia tas pačias kančias, o taip pat, numetę kilnų poeto apdarą, dalyvauja painiame kasdieninio gyvenimo organizme.
Kiekvienas literatūros kritikas ar istorikas, bent teoriškai imant, turėtų būti visiškai atviras ir prieš save tematyti gerą ar blogą kūrinį ir kiekvienu atveju sakyti teisybę; bet tai, deja, įmanoma pilnai padaryti tik autoriui iškeliavus į amžinybę, o šiuo atveju jau nereformuota lotyniška patarlė trukdys.
Yra dar vienas teoretiškai ir praktiškai daug reikšmingesnis motyvas — perspektyvos trūkumas. Kitas, tiesa, daugiau techniškas sunkumas — nebuvimas medžiagos. Šiuo klausimu literatūra pas mus buvo negausi. Beveik niekas, išskyrus A. Vaičiulaitį, J. Ambrazevičių ir V. Mykolaitį-Putiną, nėra kiek plačiau išnagrinėję šio laikotarpio literatūros apskritai, nekalbant jau apie poeziją. Jeigu tokios charakteristikos ir būtų buvusios parašytos, tai šiandieninėse aplinkybėse jas gauti būtų be galo sunku. Dėl šių priežasčių aš čia stengsiuos skaitytojams patiekti ne mokslinę studiją, nagrinėjančią, kritikuojančią bei sinteninančią ir kitų tuo klausimu pareikštas mintis, bet duoti beveik tik nuosavą požiūrį, tik pačiais šios epochos poezijos kūriniais tesiremdamas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Ateis laikas, kad jie nepakęs sveiko mokslo... ir nugręš ausis nuo tiesos, o gręšis prie pasakų.
Š v. Povilas, 2 Tim. 4, 3—4.
1. ASTROLOGINIAI KLIEDĖJIMAI
Kiekvienas laikotarpis turi savo dvasią, kuri jam būdinga. Kiekvienas laikotarpis turi savo dorybes ir ydas. Dažnai kalbama apie laiko charakteri. „Mes esame laikas“, pasakė šv. Augustinas. Vadinas, koks žmogus, gyvenąs laike, toks ir laikas — jo dvasios išraiška. Ne tik laikas, tikriau visa sudėtingoji aplinka, formuoja žmogų, bet ir žmogus formuoja laiką, kuria laiko stilių.
Būdingiausias šių dienų žmogaus dvasios reiškinys yra nerimas. Jis nesijaučia esąs saugus. Iš visų pusių grasinama jo egzistencijai. Nėra jokio saugumo, jokio tikrumo, kad nelaimės ir sukrėtimai nepasikartos. Nerimą seka baimė, kurią sukelia grėsmė. Grėsmė ir baimė tai lyg dvi seserys visados einančios kartu. Kur grėsmė, ten ir baimė, kur baimė, ten ir grėsmė.
Ramybė ir saugumas, lyg mieloji tėviškė, nuolatos stovi akyse. Tai prarastasis rojus, į kurį neberandama kelio. „Kas prarado tai, ką aš praradau, tas nebegali sustoti“, daugelis kartoja Nietzsches žodžius. „Vargas tam, kas neturi tėviškės.“ Vargas vienišam keleiviui, žengiančiam į grėsmingą ateitį.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 8 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
