J.E. Vyskupo Pr.Bučio 50 metų kunigystės proga

Jo Ekscelencija vyskupas Pranciškus — Petras Bučys šiemet švenčia savo kunigystės 50 metų jubiliejų. „Aidų“ redakcija, norėdama šį retą įvykį paminėti, prašė mane parašyti straipsnį apie garbingąjį Jubiliatą. Imdamasis šio darbo aš jaučiuosi, kaip nykštukas prieš milžiną, kuriuo tik iš tolo galima stebėtis, juo gėrėtis, bet niekada jo neapimti. Vysk. Bučio didinga, bet drauge ir kukli asmenybė savyje sukaupia tiek sričių, tiek dvasios turtų, kad apibūdinti tą apaštalų įpėdinį — vyskupą ir lietuvių tautos sūnų yra tiesiog neįmanoma. Vyskupas ir vienuolis, rašytojas ir mokslininkas, profesorius ir aukštųjų mokslų organizatorius, visuomenininkas ir atsiskyrėlis — vienuolis — tai vis sritys, kurios reikalauja atskirų studijų, ir kiekviena iš jų apimtų atskirą knygą. Todėl ir šio straipsnio autorius net nebando išsamiau charakterizuoti gerb. Jubiliato taip gausios darbo veiklos, nesiima analizuoti sudėtingos, bet drauge ir taip vieningos jo asmenybės. Teks pasitenkinti tik kurį laiką šalia Jubiliato stovėjusio stebėtojo pastabomis ir tuo būdu atiduoti padėkos duoklę tam, iš kurio taip daug gauta. Tai bus sūnaus savo tėvui pagarbos žodis.

Gražus laiko tarpas — 77 amžiaus metai — buvo toji dirva, kurioje visu pilnumu ir grožiu išsiskleidė taip turtinga ir daugeriopa J. E. vysk. Bučio asmenybė. Ir kas nuostabiausia, kad jo asmenybėje taip skirtingos ir įvairios darbo sritys susiderino į vieną gražią visumą, nesuskaldė jo asmenybės. Kokio darbo Jubiliatas ėmėsi, jis visur išliko tas pats Bučys. Kiekviena jo pasirinktoji darbo šaka yra savotiškai charakteringa, pasakytume bučiška. Kuri jų yra dominuojanti, sunku pasakyti. Prie kiekvieno darbo baro vysk. Bučys priėjo su giliu moksliniu pasirengimu, su gryna intencija ir meile, visur ir visada jieškodamas gėrio, gindamas tiesą, nuspalvindamas meile. Šios savybės iškėlė jį aukščiau laiko ir jo įvykių.