| |
|
|
25 spal.-lapkr.
|
|
LIETUVIAMS RAŠYTOJAMS TREMTYJE |
 |
 |
 |
|
(Atviras laiškas)
Kai kurie recenzentai, minėdami mano praeitąjį gyvenimo kelią, nepamiršta visuomenei ir man priminti, kad dar prieš 1939—1944 m. karą buvau keliais atvejais kalinamas Lukiškių kalėjime ir Kartūzų koncentracijos stovykloje. Kadangi šis faktas gali būti įvairiai suprantamas (Vilniaus krašto lietuvių tarpe, kaip ir kitur, būta kelių ideologinių srovių), nuo savęs, aiškumo dėlei, norėčiau pasakyti tik tiek, kad esu buvęs kairiojoj barikados pusėje. Priklausydamas „varsnininkų“ sąjūdžiui, skelbiau kovą ne tik tautinei, bet ir socialinei priespaudai, viešpatavusiai Vilniaus krašte. Gal todėl, o gal išeidamas iš to fakto, kad esu gyvenęs ne N. Lietuvoje, o „anapus“ (Vilniaus krašte ir kurį laiką Lenkijos gilumoje), esu laikomas „nuošaliai lietuvių literatūros arenoje“ (L. Miškinas).
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
DOSTOJEVSKIS IR MŪSŲ LAIKAI |
|
|
|
|
L I T E R A T Ū R A
Ryšium su egzistencialinės krypties išsivystymu filosofijoje ir chaotiška būkle šio meto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, vis dažniau pasigirsta Dostojevskio vardas. Knygų rinkoje pasirodo naujos jo veikalų laidos, nauji vertimai, naujos įdomios studijos apie patį rašytoją ir jo iškeltąsias idėjas. Dostojevskį dabar skaito visi, jo problemas diskutuoja ne vien tik literatūros studentai, kritikai, be taip pat ir filosofai, politikai, sociologai, juristai, pedagogai. Dabar jau niekas neabejoja, kad senojo renesansinio humanizmo kūrybinės jėgos jau išseko ir kadaise toks stiprus jaunatviškas džiaugsmas jau užgeso Ilgesys naujo, geresnio aukštesnio žmogaus nuo Nietzsches laikų iki šių dienų jau yra pasiekęs savo kulminaciją. Kai kurie tad, kaip Andrė Gide, nori sugretini Dostojevskį su Nietzsche ir laikyti juodu naujojo humanizmo tėvais ir pranašais.
Tačiau, kiek giliau ir sąžiningiau panagrinėję Dostojevskio idėjas, pamatom didelį šiųdviejų mąstytojų skirtumą. Tai, kas juos jungia ir leidžia statyti vieną šalia kito, yra aiškus nepasitenkinimas lėkštu ir apribotu humanistiniu žmogumi. Ir vienas ir kitas nori iškelti žmogų iš siaurų medžiaginės tikrovės varžtų, duoti jam laisvės sparnus nešančius į begalybę. Tik Nietzchės žmogus lieka pakibęs nerealioje viršžmogio idėjoje, tuo tarpu kai Dostojevskio žmogus savo atbaigimą ir nelygstamą vertę randa aukščiausioje realybėje — Kristuje. Šitai turint prieš akis, galima būtų kalbėti apie Dostojevskį kaip apie naujo, pagilinto krikščioniškojo humanizmo tėvą ir įkvėpėją.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Kaip JAV platinti lietuvių spaudą? |
|
|
|
Kiekvienam galvojančiam žmogui yra aišku, kad gera knyga, geras žurnalas ir geras laikraštis yra svarbios priemonės ne tik pačiam šviestis ir kultūrėti, bet ir tautiškai stiprėti. Tai ypač svarbu JAV, kur lietuviškumas yra gerokai nusilpęs. O jį sustiprinti per lietuvišką knygą ar žurnalą atrodė lig šiol negalima, nes Amerikos lietuviai, kaip ir apskritai amerikiečiai, skaityti nemėgsta. Šitokia nuomonė kursavo Vokietijoj, kai vienas kitas tremtinys, kuris savo pažįstamiems už padarytą gerą buvo nusiuntęs į Ameriką knygų ir laikraščių, buvo gavęs maždaug tokį atsakymą: knygų ir laikraščių galite nesiųsti, nes mes popierio čia turime. Atrodo, kad šita nuomonė bus netiksli. Vienas mūsų bendradarbių, tuo klausimu rašydamas, duoda ir savo pasiūlymus. Jis rašo:
„Ligi šiol kažin kaip buvo įprasta kartoti, kad Amerikos lietuviai lietuviškų knygų neskaito, todėl ir jų leidyba čia buvo kone visai sustojusi. Tačiau dabar aš esu įsitikinęs, kad, privažiavus tremtiniams, jau reikia kalbėti ne apie skaitymo, bet apie platinimo krizę... Žmogus čia pasiutiškai įkinkytas į darbą. Reikia didelio pasišventimo, ryte 6 vai. išvažiavus iš namų ir vakare apie 6 vai. 30 min. grįžus, dar bėgti į paštą (bet ir jis dažniausia jau būna uždarytas), užpildinėti perlaidas ir t.t., kad gautum kokią nors Chikagoj ar kur nors kitur atmuštą knygą. Tai ryžtasi tik knygos alkoholikai. Bet argi dėl to Amerikos lietuvį galima kaltinti, kad jis knygos neskaito? Juk čia lietuvis po ranka neranda nė vieno lietuviško knygyno ar kiosko. Bet jeigu pati knyga aplankytų jį, po 12 val. grįžusį namo ir besiilsintį, tai jis mielai ją imtų, pirktų ir skaitytų. Čia ir iškyla pats pagrindinis knygos ir žurnalo platinimo klausimas. Kol jis nebus sutvarkytas, nieko rimtesnio padaryti nebus galima.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Kur pasuks vokiečių krikščionys demokratai? |
|
|
|
Viena pozityviausių vokiečių politinių partijų kaizerio imperijos ir Weimaro respublikos laikais buvo Centras, kuris stengėsi išlyginti antagonistines tendencijas tarp dešinės ir kairės. Kaip žinome, Centro partijos žmonės nemaža padėjo ir Lietuvai atsikuriant. Toji partija stengėsi ir Hitlerio nacionalsocialistų brutalų veržimąsi į valdžią atsverti, sušvelninti. Tačiau šičia jai nepasisekė. Pabalsuodama Reichstage už neribotus įgaliojimus Hitleriui ketveriems metams, ji save palaidojo, bet nei katalikų nei kitų padorių vokiečių nuo rudųjų brutalios diktatūros neapsaugojo. Tai buvo viena priežasčių, kodėl po šio karo vėl į politinį gyvenimą išėję vokiečiai nebenorėjo atkurti senosios Centro partijos. Tiesa, dalis katalikų jai paliko ištikimi, tačiau dabar toji partija politiškai yra nereikšminga, nes parlamente teturi 7 atstovus.
Vietoj Centro katalikai ir tikintieji protestantai sudarė krikščioniškai demokratinę uniją (CDU), kuri tam tikrose provincijose vadinasi krikščioniškai socialine unija (CSU). Šitoji dvilypė uniją rinkimuose į naująjį atsikuriančios Vokietijos parlamentą (Bundestag) išėjo daugiausia ekonominiais šūkiais, nukreiptais prieš planuojamąjį ūkį ir giriančiais laisvąją ūkio sistemą. Tuos savo šūkius vokiečių krikščionys demokratai rėmė nesena praktika, kuri prasidėjo nuo 1948 m. valiutos reformos ir vokiečių ūky sukėlė nemažą gyvumą. Kad vokiečių krikščionys demokratai neiškėlė naujų projektų ir reformų, bet pasitenkino sena liberališkai kapitalistine ūkio sistema, daug svėrė ir vienas jų lyderis, Dr. Adenauer, nemaža prisidėjęs prie vokiečių valiutos reformos, kurios sėkmingas pravedimas žymiai pagerino vokiečių ekonominį gyvenimą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
V I S U OM E N Ė
Didelių sukrėtimų metai paprastai pagimdo eilę žmonių, kurie tarnauja visokiems dievams, kurie tačiau netrukus pasijaučia esą visiškoje tvarkoje, tarsi nebūtų su jais atsitikę nieko ypatingo ir tarsi jie būtų švarutėliai kaip krištolas. Tokių žmonių mes turime ir tarp savęs. Ties jais tad ir tenka mums valandėlę stabtelti.
Mesti smilkalo grūdelį į ugnį, degančią prieš Jupiterio statulą, juk buvo menkas dalykas. Nevienas tuo būtų galėjęs išgelbėti savo vietą, savo turtą, savo šeimą ir net savo gyvybę. Ir vis dėlto pirmieji krikščionys to nedarė. Jie verčiau pasirinkdavo pažeminimus, ištrėmimus, kankinio mirtį, bet ano mažučio grūdelio ugnin nemetė. Kodėl? Todėl, kad šis grūdelis — savyje smulkus ir menkutis — buvo stabmeldybės simbolis; todėl, kad anas metimas — savyje niekam iš tikro nekenksmingas — buvos savos religijos išdavimas. Ištikimybę savam Dievui — išviršinę ir regimą ištikimybę — pirmieji krikščionys statė aukščiau už visokias praeinančias ekonomines, politines, šeimines ar kurias kitokias kombinacijas. Ar mes šiuos „užsispyrėlius“ laikome nepraktiškais, negyvenimiškais žmonėmis? Anaiptol! Jie mums yra atsparumo ir ištikimumo pavyzdys. Jie mums yra karžygiai. Jie yra tie pagrindai, ant kurių stovi regimasis Krikščionybės rūmas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
