Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
25 spal.-lapkr.


NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas

INDIVIDUALIZMO ATGIMIMAS IR ĮSIGALĖJIMAS


III. SĄJŪDŽIAI PO „KETURIŲ VĖJŲ“


„Keturi Vėjai“ (Apie „Keturius Vėjus“ ir keturvėjininkus A. Nyka-Niliūnas rašė straipsny, kuris buvo išspausdintas „Aidų“ Nr. 24. Taigi šis straipsnis apie individualizmo atgimimą yra ano tęsinys) savo gyvenimu ir pagaliau mirtimi paruošė dirvą naujai, geriau susikristalizavusiai, poetų kartai ir patys herojiškai mirė lietuviškos poezijos fronto pirmose linijose. Mirė jie todėl, kad jų kovos priemonės, kaip paprastai tokiais atvejais atsitinka, buvo dažniausiai fiktyvios — geri norai, entuziazmas ir begalinis noras kurti.

1. Piūvis (1928—1929). Pirmoji nauja kregždė buvo literatūros žurnalas „Piūvis“. Po didelių kovų, literatūros gyvenime laikinai ramybei viešpataujant, būrelis literatūros mylėtojų, tiesiog šios rūšies alkolikų — Motiejus Miškinis, Petras Juodelis, Jonas Kuosa-Aleksandriškis (Kossu-Aleksandravičius), Antanas Miškinis ir dar vienas kitas — susibūrė aplink šį naują žurnalą. „Piūviui“, o tuo pačiu ir jo bendradarbiams, charakteringiausia žymė — besąlyginė literatūros ir apskritai kultūros meilė. „Piūvis“ neskelbė jokių revoliucijų, bet pačiu ramiausiu būdu stengėsi kiek galint giliau įsiskverbti į literatūros gelmes, nagrinėti estetines bei formalines problemas.

Skaityti daugiau...
 
ŠEŠĖLIS PDF Spausdinti El. paštas

Žygimanto Augusto privatus kabinetas („Gulbės Giesmės“ epilogas), išmuštas juodais apmušalais. Priešais sienoje natūralaus dydžio karalienės Barboros atvaizdas. Uždangai pakylant girdėti ilgesinga muzika.

1.

ŽYGIMANTAS (apsivilkęs juodais drabužiais ir apsisiautęs ilgu trumpų rankovių apsiaustu, sėdi prie rašomojo stalo ir skaito pergamentą).

KOTRYNA (tyliai įėjusi). Jūsų didenybe ...

ŽYGIMANTAS (vis skaitydamas pergamentą). Tai jūs, karaliene?

KOTRYNA. Aš norėčiau su jumis porą žodžių...

ŽYGIMANTAS (nežiūrėdamas į ją). Gal rytoj, arba kitą dieną.

KOTRYNA. Pasiuntinys iš Vienos atvežė karaliaus, mano brolio laišką. Aš norėjau pasikalbėti, ką jam atsakyti.

ŽYGIMANTAS (pakėlęs galvą). Vis tiek. Kas jums patinka.

KOTRYNA. Jei aš parašysiu teisybę, bus nemalonu ir jums ir mano broliui.

ŽYGIMANTAS (trūktelėjęs pečiais). Tai ką gi aš galiu padaryti? Prie nemalonumų aš jau esu pripratęs.

KOTRYNA. O aš — priešingai. Aš norėčiau apie mus ką nors gero parašyti.

ŽYGIMANTAS. Jei ką randate, prašom.

KOTRYNA. Deja, karaliau, jūs su manim kalbate taip, lyg aš būčiau ne jūsų žmona.

Skaityti daugiau...
 
KODĖL RAŠOME AUKŠTAITIŠKAI? PDF Spausdinti El. paštas
TARMĖS PROBLEMA LIETUVIŲ BENDRINĖJE KALBOJE
 
Kaip žinoma, šiandien mūsų bendrinės rašomosios kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių tarmė, t. y. pirmiausia Šakių, taip pat Marijampolės ir Vilkaviškio apskričių tarmė. Dabar ši tarmė yra nusistojusi ir apskritai niekas lietuvių nebekelia klausimo, ar nereikėtų tarminį bendrinės kalbos pagrindą keisti. Tiesa, pasitaiko vienas kitas balsas, — tik ne iš kalbininkų specialistų tarpo, — kuris paabejoja, ar ne geriau būtų, kad lietuvių bendrinė rašomoji kalba būtų pasirinkusi rytiečių ar žemaičių tarmę. Bet į tokius balsus rimtai nežiūrima. Šiaip visiems lietuviams atrodo, jog tarmės pasirinkimas mūsų bendrinėje kalboje yra išspręstas.

Taip yra šiandien, bet toli gražu ne taip buvo praeityje. Kokią pasirinkti raštui tarmę ir kaip ją tam reikalui pritaikyti — kelis šimtus metų buvo aktualus klausimas. Buvo mėginta rašomajai kalbai rinktis čia vieną, čia kitą tarmę. Todėl mūsų bendrinė kalba turėjo pergyventi gana ilgą kovų laikotarpi, kol pagaliau viena tarmė nugalėjo. Čia ir mėginsiu parodyti, kaip prie šios vienos, ir būtent vakariečių aukštaičių, tarmės įsigalėjimo prieita.

Skaityti daugiau...
 
JUODVARNIAI PDF Spausdinti El. paštas
(TĘSINYS)

 

IV

Lyg ėriukai kalvos būreliu sustoję,
Taikstosi už dvaro prisiglaust kaitroj;
Garbanėlės raitos kvepiančių šilojų,
Rodos, jos nuo saulės suliepsnotų tuoj.

Pūsteli vėjelis, lieknos pušys svirdi,
Ir lyg kanklių stygos skamba taip ilgai.
Aidas liūdną dainą atneša į širdį, —
Ašarom nubyra kvepiantys sakai.

Giminės ten kapas, vejele užžėlęs,
Švokščiančių pušelių apsuptas ratu,
Ten, kukliai pražydęs, žiūri bitkrislėlis,
Kur nutįsta tiltai debesų baltų.

Oi, prieš daugel metų čia įmintas pėdas
Užnešė vėjeliai paupio smėliu,
Rudenys nuskynė atminimų žiedus,
Kažkada sodintų vasaros gėlių.

Skaityti daugiau...
 
ŽMOGAUS KRIZĖ IR KRIKŠČIONYBĖ PDF Spausdinti El. paštas
Beveik dešimties tūkstančių metų ilgoje istorijoje mes esame pirmasis laikotarpis, kada žmogus pasidarė pats sau problema, kada jis daugiau nebežino, kas jis yra (Plg. M. Scheler, Philosophische Weltan-schauung, Bonn, 1929 m.). Šiais žodžiais Scheleris apibūdina tą tragišką būklę, kurioje yra atsidūręs mūsų dienų žmogus — jis pats nežino, kas jis yra, jis yra praradęs save, nes jis yra užmiršęs tą didįjį Šaltinį, kuriame yra atskleista jo giliausioji esmė ir nubrėžtas jo likimas. Ši giliausioji žmogaus esmė ir likimas yra aprašytas didingais simboliais pirmuosiuose Šventraščio puslapiuose ir čia pat pasakyta, kas yra žmogus, kame yra jo vertė ir kame šitos vertės netekimas. Šitame amžinajame Šaltinyje yra simboliškai užbrėžti visi istoriniai įvykiai ryšium su žmogaus pagrindiniais klausimais ir nurodytas jų sprendimas. Šitame Šaltiny yra nupieštas žmogaus idealus vaizdas. Tačiau kiekvienas amžius turi savąjį žmogaus supratimą palyginti su tuo idealiuoju prototipu; jis turi atrasti jame savo tikrąjį supratimą ir, jei šis supratimas aptemdytas, jį vėl nuvalyti nuo amžių dulkių bei klaidų ir savo pirmykščiame grožyje jį vėl atstatyti.
Skaityti daugiau...
 
More Articles...
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 Sekantis > Pabaiga >>

JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai