|
ALFONSO NYKOS-NILIŪNO VYNO STEBUKLAS |
 |
 |
 |
|
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ
|
 Po aštuoniolikos metų pertraukos 1974 metų pabaigoje pasirodė Alfonso Nykos-Niliūno ketvirtasis rinkinys, Vyno stebuklas, apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos premija. Kiek mažesnės apimties (76 psl.), paprastesnis ir skaitytojui priei-namesnis nei Orfėjaus medis ar Balandžio vigilija, šis ilgai lauktas veikalas yra nuostabiai artimas Niliūno ankstyvesniajai lyrikai. Jis pratęsia, atbaigia ar susintetina pirmųjų Niliūno rinkinių motyvus, pakartoja poetui būdingas nuotaikas, paryškina kai kurias jo minties linijas, įveda naujų elementų, kurie tačiau nesudaro įspūdžio, kad poetas būtų esmingai pasikeitęs. Vyno stebuklą tektų suprasti ne kaip naują etapą, bet kaip savotišką retrospektyvinį žvilgsnį, piūvį per Niliūno mąstyseną, parodantį tai jos lėtą, bet nuoseklią evoliuciją, tai jos paskutiniuosius variantus.
Septyni Vyno stebuklo kūriniai yra parašyti dar prieš 1957 metus. Savo koncepcija, tonu bei vaizdine medžiaga jie priskirtini 1937-57 metų laikotarpiui, nors galima manyti, kad jų galutinę versiją autorius ištobulino kiek vėliau. "Vabalėlio prisikėlime", rinkinio ankstyviausiame eilėraštyje, pastebime pirmąsias Niliūno tragizmo užuomazgas ir poetui būdingą, kiek vėliau plačiai išvystytą personifikacijų stilių. Eilėraštis "Ruduo", pažymėtas 1941 metų data, primena Praradimo simfonijas tiek savo dvilype struktūra, paremta namų ir sodo, uždaros ir atviros erdvės opozicija, tiek tuo, kad čia perteikiamas Niliūno debiutiniui rinkiniui charakteringas atsiskleidimo bei atsivėrimo įspūdis. Į eilėraštį įpintas turbūt kiek vėlynesnis išlieto vyno motyvas poeto mintį praturtina, jai suteikia savotiškų paslapties užuominų, tačiau neišardo tų kristalinių, Niliūno ankstyvojoj lyrikoj dažnai sutinkamų intonacijų. "Tūbingen 1945" skaitytoją nukelia į pokario laikotarpį. Čia poetas gausiai pasiremia asmenine patirtimi, atkuria jauno svajotojo nerūpestingą pasidavimą poezijos magijai, o eilėraščio dinamika atskleidžia vaizduotės palinkimą paversti gyvenimą fantazija. Poezijos ir prisiminimų trauka taip pat pulsuoja "Išsivadavimo nakty". Tai ne naujas kūrinys, bet Orfėjaus medyje atspausdintos "Išsivadavimo nakties" variantas, įdomus autoriaus technine pažanga. Pirmąją versiją perrašydamas, Niliūnas nubraukia mažiau reikšmingas detales, mintį sukoncentruoja į vieną kūrybinį impulsą ir tuo būdu suteikia intensyvumo centriniam, išsivadavimo terminu paženklintam, kūrinio įvykiui. Jo žodis įgauna tikslumo, atsiranda daugiau spalvinio bei pojūčių elemento, stipriau jaučiami minties posūkiai, kuriuos pabrėžia taiklus eilučių sukirpimas. Pirmąją ir antrąją versijas palyginę, neabejojame autoriaus technine pažanga. Pastebime ir tai, kad Niliūnas sugebėjo Orfėjaus medžio "Išsivadavimo naktį" pataisyti nepažeidęs jos pirmykščio įspūdžio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PABALTIEČIŲ DAILININKŲ PARODA |
|
|
|
|
Parašė Red.
|
Ausma Matcate — Audinys Nr. 1 (J. Rumpeters nuotr.)
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
ŽVJLGSNIS Į III MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMĄ |
|
|
|
|
Parašė Administrator
|
Praėjusiais metais nemaža turėjome žymių kultūrinių renginių. Tarp jų ypač minėtini šie: Lietuvių fronto bičiulių Anglijoje suorganizuota studijų savaitė, ateitininkų IX kongresas Clevelande ir Mokslo bei kūrybos simpoziumas Chicagoje. Visi tie renginiai yra mūsų dvasinės gyvybės emigracijoje liudytojai. Kiekvienas iš jų turi savo prasmę bei įtaką. Be jų mūsų kultūrinės veiklos vaizdas praėjusiais metais būtų likęs fragmentiškesnis ir blankesnis. Šie monumentalūs mūsų dvasiniai proveržiai palaiko gyvą vyresniąją kartą ir gaivina jaunesniąją. Čia sustosime tiktai prie III Mokslo bei kūrybos simpoziumo, vykusio lapkričio 24 -27 Chicagoje.
Simpoziumo raida
Tie mūsų simpoziumai yra kultūros kongresų tęsiniai. Jie visi išplaukia iš Lietuvių Bendruomenės, kuri savo pagrindiniu uždaviniu pasirinko kultūrinę veiklą. Jos iniciatyva suruošti trys kultūros kongresai: pirmasis 1956 birželio 30, antrasis 1962 lapkričio 21-25, trečiasis 1967 lapkričio 23 - 26 — visi Chicagoje. Tai buvo sunkūs žingsniai, nes neturėta per daug patirties emigracinėse sąlygose, kai pati Lietuvių Bendruomenė dar tebebuvo organizavimosi kelyje. Tačiau kultūrinėje srityje ir tada jai sekėsi. Apsukrių vadovų rankose anie trys kultūros kongresai paliko ryškias žymes mūsų tremtiniskoje praeityje.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ICCHOKO MERO KALBA, PRIIMANT LRD LITERATŪROS PREMIJĄ |
|
|
|
Icchokas Meras (V. Maželio nuotr.)
Gerbiamosios ir gerbiamieji bičiuliai!
Stoviu štai priešais jus, be galo jaudindamasis, Chicagoje, toli nuo Vilniaus ir nuo Jeruzalės, bandydamas žvilgterėti į save iš šalies.
Ir matau greta savęs dvi moteris, jums nematomas. Viena — Miriama Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir nuvedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvąją vaikystę, kol kelio neužstojo žvyrduobė. Kita — Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir nuvedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvosios jaunystės.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
MEILĖS PAVASARĮ
