| |
|
|
5 gegužė
|
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
MORTA, MORTA
Dainuoju amžiną taiką.
Ašarų iškapotoj savo širdy
aš nešioju amžiną meilę akmeniui, rožei, debesiui, paukščiui ir žmogui.
Šią meilės valandą
nėra nė vieno daikto, kur būčiau užmiršęs;
nėra nė vieno veido, kurį (kartą bučiavęs) būčiau užmiršęs;
taipgi šia valandą
nėr mano širdžiai nič nieko labiau artimesnio
už tave, Magdalena
(Tu, kuri ašarom plovei Viešpaties kojas
ir plaukais jas nušluostei)
Aš nesislepiu:
aš esu meilės fanatikas.
Aš gyvenu pagal seną
ir amžinai naują meilės tikėjimo tiesą:
kur mes bebūtume,
mes amžinai vis gyvename vieno amžino Dievo meilės širdy.
Ir tai yra mano džiaugsmas,
ir didesnio džiaugsmo aš nepažįstu, nesgi didesnio džiaugsmo
nėr ir negali būti.
Morta, Morta,
tu rūpiniesi tiek daugeliu dalykų, gi reikia tik vieno.
O! mano džiaugsme.
|
|
|
Parašė A. BARONAS
|
Julius Bakutis niekada nesiveržė ir pirmąsias vietas. Lietuvoje tarnavo kariuomenės sandėly, buvo ramus ir atlyginimų pakėlimus gaudavo palengva, neiškovodamas. Nebuvo šykštus, tačiau centų nemėtė, už santaupas pasistatė nedidelius namelius ir gyveno su žmona ramiai, kaip pasakoj, neužkliūdamas ir neužkliudydamas. Vasaromis Bakutis pjovė žolę, apkarpydavo sodelio vyšnių ir obels apdžiūvusias šakas ar sėdėdavo gonkose, žiūrėdamas į tylius saulėlydžius, nudažiusius ramiai plaukiančią upę.
Rudenimis ir pavasariais dirbdavo darže, o vakarais skaitydavo knygas. Jis mėgdavo sakyti, kad gyvenąs kaip poetas ūkininkas, tik knygų nerašąs. Bakutis buvo nedidelio ūgio, pliktelėjęs, į žmogų žiūrėdavo prisimerkęs ir klausiančiu žvilgsniu, lyg jam saulė visada spigintų akis. Jo žmona buvo rami, kaip ir jis. Abu, jei ne Europos sukrėtimas, būtų nugyvenę savo amžių, kaip ir milijonai kitų. Ramiai, kaip nužaliuoja žolė ar rudenį nukrinta vaisiai retu pupsėjimu. Tačiau abu išvijo karas iš namų, ir Bakutis su dideliu grauduliu prisimindavo savo ramiai šlamančius vaismedžius vasaromis ir melancholiškai bei ilgesingai žiemomis ar pavasariais. Ir kartais, tada, kai jau buvo toli nuo savo namų, stipresniam lietui lyjant, jis, rodos, girdėdavo, kaip skamba skardos stogas, o kartais, vėjuotais vakarais, pagalvodavo, kad vėjas išpurtys vyšnias ar nukrės neprinokusius obuolius. Tačiau laikas ėjo, ir teko sutikti su daugeliu reikalavimų
Kai Bakutis atvyko į Ameriką, jis turėjo jau beveik kapą metų. Kartais pagalvodavo, kad jam, nejaunam ir politikoj nesipainiojusiam žmogui, gal nereikėjo palikti savo tėvynės, tačiau nostalgija ir abejonės dingdavo tada, kai Bakutis laikraštyje paskaitydavo apie komunizmą ir gyvenimą tėvynėje. Bakutį labiau supurtydavo ne trėmimai į Sibirą, ne ūkininkų suvarymas į kolchozines baudžiavas, bet įvairus bolševikinis melas. Bakutis nekentė apgaulės, ir siaubas nukrėsdavo, kai pagalvodavo, kad ten reikėtų nuolat meluoti pačiam ir nuolat garbinti melą. Bakutis nekentė melo, ir tai jam buvo kaip šlykštūs vaistai nuo ilgesio ligos. Jis daug buvo praradęs, bet buvo laisvas. Ta mintis buvo kažkoks gaivus vanduo laiko išvargintiems jo sąnariams. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
PREL J. LAUKAITIS KALBININKAS |
 |
 |
 |
|
Parašė PR. SKARDŽIUS
|
Prel. Juozas Laukaitis yra vienas iš mūsų negausių dvasininkų, kuris per visą savo gyvenimą yra daug rūpinęsis lietuvių rašomosios, visų prima bažnytinės, kalbos tobulinimu. Jis nebuvo koks mokytas kalbininkas specialistas, bet tik mėgėjas praktikas, gana anksti susidūręs su lietuvių raštų kalbos vartosenos reikalu. Pirmiausia jam teko dėstyti lietuvių kalbą (ligi 1910 m.) Seinų kunigų seminarijoj. Dar daugiau jis gavo progos gilintis į lietuvių kalbos dalykus, dirbdamas spaudos darbą: 1906 m. jis drauge su kitais Seinuose įsteigė Šaltinį ir buvo jo pirmuoju redaktorium, o 1908 m. įkūrė Vadovą, mėnesinį kunigų žurnalą. Šalia to jis yra dar išspausdinęs ir visą eilę atskirų dalykų: Mažąjį katekizmą, šv. Agnietės dramos vertimą, Šventąsias mišias ir kt. Visa tai, suprantama, jį vis daugiau skatino susidomėti tais raštų ir ypač maldų kalbos dalykais, kurie anais laikais didžia dalimi dar tebebuvo visai palaidi, nesutvarkyti ir gerokai svetimos įtaikos paliesti.
Viena iš mėgstamiausių prel. J. Laukaičio kalbinės veiklos sričių buvo lietuvių bažnytinės kalbos kultūra. Drauge su kun. A. Dambrausku ir kun. A. Petruliu jis sudarė vadinamąją poterių komisiją, kuri drauge su kalbininkais J. Jablonskiu, K. Būga, J. Balčikoniu ir J. Šlapeliu ištaisė svarbesniųjų maldų kalbą ir 1909 m. Vadovo 9 nr. visuomenės žiniai paskelbė savo darbo vaisius. Visų pataisytųjų poterių kalba buvo palyginti, jau visai žmoniška, be daugelio ankstyvesnių grubių svetimybių. Štai kaip pvz. skambėjo pirmosios redakcijos Angelo pasveikinimas: Sveika Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi! Tu palaiminta moteryse ir palaimintas vaisius įsčios Tavo — Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirimo valandoje. Amen.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
PASKUTINES PROF. STASIO ŠALKAUSKIO DIENOS |
|
|
|
|
Parašė DR. D. JASAITIS
|
Mano bičiulis dr. Juozas Eretas įsakmiai prašė parašyti prisiminimų žiupsnelį apie neužmirštamą Stasį Šalkauskį. Man žinoma, kad dr. J. Eretas baigia ruošti St. Šalkauskio atminimui skirtą veikalą, sukvietęs į tą darbą gausius talkininkus.
Nežinodamas, kas kitų yra parašyta ir nenorėdamas kartotis, aš pasiėmiau sau siaurą St. Šalkauskio gyvenimo barą—jo ligą ir mirtį.
Aš buvau ilgus metus jo sveikatos sargyboje, ir man teko praleisti šalia jo paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Savo atsiminimo nuotrupas rašiau, pasinaudodamas atmintimi ir laiškais dviejų asmenų, kurie jam buvo ir artimi ir jo paskutinės ligos ir mirties liudininkai. Vienas iš tų laiškų neseniai gautas iš tėvynės.
Didelė tauri kakta. Tamsūs plaukai. Tamsūs, vešlūs antakiai. Didelės agato spalvos akys. Man atrodė, kad jos lygiai gerai mato erdvės tolumas ir visiškai peržvelgia esantį žmogų. Iš jų visuomet dvelkė ne tik nuostabi, dvasios platumų pagimdyta ramybė, bet ir atida kiekvienam, su kuriuo jis kalbėjo. Nosis gal kiek netaisyklinga, bet tauri. Šiek tiek mongoliško sukirpimo žandikauliai. Gal jo giminėje tekėjo negausios totoriško kraujo srovelės. Ausys didelės, bet tinkamai prisiglaudusios, neperžengusios proporcijos ribų. Plonos, darniai išlinku-sios, šiek tiek išblyškusios, glaudžiai sučiauptos lūpos. Iš jų virpėjo švelnaus, atlaidaus kriticizmo bangos ir nuo jų dažnai nuskrisdavo ne tragiško, bet viltingo skausmingumo debesėlių būreliai. . . .
Viršutinę lūpą puošė savo augime aptramdyti ūsai, o smakrą—barzdelė, kuri visuomet buvo stilingai ir kruopščiai sutvarkyta. Veido oda buvo sunokusio dramblio kaulo spalvos.
Tą nepaprastą, rafinuotą, džentelmenišką galvą nešiojo gražiai nuaugęs, gal truputėlį pasviręs į priešakį, stuomuo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė S.A.-tis
|
Prieš kiek laiko Vokietijoje išėjo veikalas "Das Europa Buch für die Jugend" (Welt in Wort und Bild Verla? S. Heuft. K. G., Koeln am Rhein, 1954).
"Europc3 knyga jaunimui" skiriama ne tik vokiečių, bet ir kitų europinių kraštų jaunimui. Veikalas didelio formato, 527 pusi. Jame yra 220 straipsnių. Autorių pavardės nepaminėtos.
Knygos tikslas įsąmoninti jaunimui Europos unijos idėją, šita idėja kilusi po antro pasaulinio karo akivaizdoje išorinių pavojų, gresiančių Europai iš Rytų, iš Azijos ir Afrikos. Europos unijos idėja paremta istorinėmis reminiscencijomis. Buvę daug istorinių laikų, kada įvairių Europos kraštų ir valstybių žmonės kovoję bendrai. Keletas pavyzdžių: kova prieš persus 5-me amžiuje p. Kr., kova prieš hunus 5-me amž., gynimasis nuo turkų XVII-me amž., kryžiaus karai ir t.t.
Bet Europa turinti ir tam tikrą vieningą dvasinį foną, nežiūrint, kad tiek daug karų ir kovų būta istorijos praeityje tarp atskirų Europos tautų ir valstybių.
Europos kultūros šaknys esančios senovės Graikijoje ir senovės Romoje. Europa esanti tų minėtų kultūrų paveldėtoja. Toliau Europa esanti krikščionybės idėjų puoselėtoja ir vykdytoja. Kova dėl laisvės esąs pastovus Europos siekis, šita kova už laisvę, už žmogaus teises, už žmogaus vertybę, už atskirų tautų ir luomų laisvę pasireiškusi įvairiomis formomis praeityje. Istorijos perspektyvoje iškildavę į paviršių kartais ir priešingų reiškinių: baudžiavos, mažų tautų užgrobimas, feodalizmas, darbininkų atlyginimų mažinimas. Bet tuojau kildavusi kontrakcija veiksnių, siekusių atverti gyvenimo įvykius į laisvės kelią.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>
|
|
JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
