Pirmas aktas iš „Stella Maris“, trijų veiksmų dramatinės legendos, kurios veiksmas vyksta XVII amžiuje Italijoj.

Barokinis kambarys kardinolo Solano palociuose. Uždangai pakilus Adalbertas tapo paveikslą. Beatričė sėdi puošnioj kėdėj, lyg soste, ir atrodo susimąsčiusi. Izabelė, sėdėdama ant pakopos prie jos, groja arfa, bet neužilgo nutyla.

1.

ADALBERTAS. Princese! Jūs tokia liūdna šiandieną.

BEATRIČĖ (atsidususi). Visai aš neliūdna.

ADALBERTAS. Iš tikro?

IZABELĖ. Žinoma, kad neliūdna. Princesei nuobodu, kad taip ilgai jūs tapote jos atvaizdą.

ADALBERTAS (prieidamas prie Beatričės). Princese, jūsų liūdesiui ar nuoboduliui išblaškyti man leiskit paskaityti vieną kūrinėlį.

BEATRIČE. Ar vėl jūs ką parašėte, maestro?

FARIZIEJŲ MINIOJE

Galva nusviro ant skausmų krūtinės.
Ir Kristus žmogiškoj kančioj toks buvo:
Danguj lingavo debesiai šilkiniai,
Po kojų žemė kruvinai pasruvo.

Ir buvo fariziejų, — bet ne jų pasaulis;
Ir buvo knechtų minios, — taip kilnios sidabriniais.
O Dievo Motina, — kas prieš tave apgaulė?
Tiesos kančia laimėjo prieš minią fariziejų!